1975 m. spalio 17-19 dienomis Danijos sostinėje Kopenhagoje vyko Tarptautinis akademiko Sacharovo vardo apklausinėjimas apie žmogaus teisių pažeidimus Tarybų Sąjungoje, ypatingai pastarųjų dešimties metų laikotarpyje. Šis tarptautinis tribunolas susirinko Nobelio premijos laureato akad. Andriejaus Sacharovo iniciatyva. Apklausinėjimui vadovavo tarptautinė 17 asmenų komisija. Dauguma liudininkų - buvę Gulago salyno piliečiai, pvz., rašytojai - Siniavskis, Nekrasovas, Levitinas-Krasnovas ir kt. Lietuvą atstovavo Simas Kudirka ir Jonas Jurašas, buvęs Kauno Dramos teatro vyr. režisierius. Šiame tarptautiniame tribunole dalyvavo apie 200 akredituotų užsienio korespondentų, radio ir televizijos atstovų.
Režisieriaus Jono Jurašo liudijimas:
Tarptautiniam Sacharovo vardo nagrinėjimui Kopenhagoje
L i e t u v i ų t a u t o s p e r s e k i o j i m o k l a u s i m u
"Tegul šiandien ant teisingumo ir objektyvumo dvasia besivadovaujančio Tarptautinio akad. A. Sacharovo vardo nagrinėjimo svarstyklių bus padėti liudijimai apie visos tautos persekiojimus - tik mažytė dalelė didelės karčios tiesos apie dešimtmečius trunkančią 3 milijonų valstybės ir tautos priespaudą, okupaciją ir genocidą. Štai jau 35 m. sovietinis režimas visa savo propagandos jėga mėgina nuslopinti nuo pasaulio sąžinės tiek prievartinio Pabaltijo valstybių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos užgrobimo faktą, tiek ir iš to išplaukiančias pasekmes - teroru, jėga ir apgaule palaužti tų tautų laisvės ir tautinės nepriklausomybės valią.
Šiandien iš šitos katedros, kurios tiesos šauksmas, viliamės, nenutils tyruose, dera priminti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumui kapas buvo iškastas jau 1939 m. rugpiūčio 23 d., kai slapta Ribentropo - Molotovo sutartimi buvo sudarytas suokalbis pasidalinti įtakų sferomis. Tuo pačiu buvo palaužta nepuolimo sutartis, kurią Tarybų Sąjunga pasirašė su Lietuva 1926 m. spalio 26 d. ir kuri popieriuje galiojo iki 1945 m.
Dar 1939 m. spalio mėnesį Maskva pareikalavo įvesti Lietuvon 30.000 savo kariuomenės ir įrengti karines bazes neva jos saugumo tikslais. 1940 m. birželio 14 d. sekė Molotovo ultimatumas, sufabrikuotu kaltinimų dviejų sovietinių karių dingimo dingstimi, reikalaujant perduoti teismui Lietuvos vyriausybės narius, sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti papildomus tarybinės kariuomenės dalinius į svarbiausias krašto vietas. Pasiūlytąsias kandidatūras Maskva atmeta, atsiunčia savo vicekomisarą Dekanozovą.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos sieną peržengia 12 divizijų -250.000 karių. Dekanozovas paskiria premjeru savo statytinį Justą Paleckį, paleidžia visas politines partijas, uždaro visus laikraščius, visuomenines, kultūrines ir tikybines organizacijas. Vienintelė legali lieka kompartija, ligi tol turėjusi ne daugiau kaip 700 narių, daugiausia nelietuvių tautybės.
Liepos 14 d. nustatyti Seimo rinkimai virto lietuviams pirmu ir nenykstančiu sovietinių rinkimų farso pavyzdžiu - devynios dienos pasiruošti, kandidatų tiek, kiek yra vietų, o trys dienos prieš rinkimus prasideda masiniai areštai ir išvežimas vadovaujančių lietuvių tautos asmenų. Vyriausiuoju paraližuotos Lietuvos kariuomenės vadu tampa svetimos šalies pilietis Feliksas Baltušis-Žemaitis.
1940 m. liepos 21 d. marijonetinis Seimas paskelbia Lietuvą Sovietine Socialistine Respublika ir antrąja rezoliucija kreipiasi į Maskvą su prašymu įjungti Lietuvą į TSSR sudėtį.
Panašūs dalykai tomis dienomis vyksta Latvijoje ir Estijoje.
Šalyje kyla gaivalinga rezistencijos banga, platinami atsišaukimai, raginantys nebalsuoti ir t.t. Sukilėlių vėliau paimti NKVD dokumentai liudija tautinio pasipriešinimo apimtį (plg. Kerseno komisijos medžiagą, pateiktą JAV Kongresui 1954 m.). Susikuria Lietuvių aktyvistų frontas (LA). Visą rezistenciją vienijanti jėga susitelkusi dvejuose universitetiniuose židiniuose - Kaune ir Vilniuje.
1941 m. birželio 23 d. prasideda visuotinis sukilimas, siekiantis paliudyti, kad Lietuvos aneksija buvo galingos valstybės prievartos ir agresijos aktas prieš taikingą vakarinį kaimyną. Sukilėliai užėmė valstybinį radijofoną, - 100.000 sukilėlių vardu Leonas Prapuolenis kreipėsi į tautą. Apie 400.000 jų žuvo kovoje už laisvę. Laikinoji vyriausybė, vadovaujama prof. Ambrozevičiaus, išsilaikė 6 savaites.
Kovos už savo laisvę pavyzdžiu mūsų amžiuje laikytinas Lietuvos partizanų sąjūdis pokario metais nuo 1945 iki 1952 m. imtinai. Lietuvių apskaičiavimais šiame nelygiame pilietiniame kare žuvo nemažiau kaip 30.000 partizanų, paaukojusių savo gyvybę už krašto ateitį. Trys tarpsniai žymi Lietuvos partizanų karo dydį ir apimtį:
1. Iki 1946 m. pavasario, kai masiniame ginkluotos kovos sąjūdyje reiškėsi trys stambiausios pogrindžio organizacijos - Geležinis Vilkas, Kęstutis ir LLA (Lietuvos laisvės armija).
2. Nuo 1946 iki 1949 m. BDP (Bendrojo demokratinio pasipriešinimo) sąjūdis.
3. Nuo 1949 iki 1952 m. LLK (Lietuvos laisvės kovų) sąjūdis.
Lietuviai tiki, kad kada nors istorijos teismas paskelbs savo ištarmę okupantams ir pagarsins pilietinė karo nežinomų aukų vardus; tų, kuriuos sugaudė miškuose, sušaudė Valstybės saugumo žeminėse, išdavė melui, gėdai ir užmiršimui.
Nors 1952 m. laikomi aktyvaus sąjūdžio pabaiga, tačiau sunku pasakyti, kiek jis dar tęsis, nes pati rezistencija nepasibaigė, bet ėmė reikštis naujomis lytimis, vis giliau skverbiasi į tautinio gyvenimo gelmes.
1956 m. sovietinė valdžia skelbia amnestiją, žinodama, kad pagrindinė sąjūdžio jėga sunaikinta nelygioje kovoje, dezorganizuota infiltruotų agentų, provokatorių ir išdavikų pagalba, kad tauta pavargo, netekusi paramos ir vilties. Bemiegės naktys ir neramios dienos, rūkstantys miškų kovų gaisrai ir pūvantys lavonai miestų aikštėse, kad įbaugintų nepasidavusius, padarė savo - net prasiveržę į užsienį partizaninio sąjūdžio pasiuntiniai 1948 m. nepajėgė pažadinti iš sustingimo Vakarų, paveiktų sovietų pergalės. Kam ta beprotiška kova? Tegyvuoja galiūnas! Testiprėja nugalėtojas, - tegul tik mūsų neliečia! (1970 m. Širvintų raj. Šešuolių bažnytkaimyje Valstybės saugumo organai išaiškino Henriką Kajotą, kuris 26 m. slėpėsi savo motinos name. Ne džiunglėse, kaip tas japonų kareivis, bet Rytų Europos vidury!).
Šis ekskursas į netolimą praeitį mano parodymuose iškilo vieninteliu tikslu - paliudyti, kaip ir kokia kaina Lietuva kaip ir visas Pabaltijys "savanoriškai" įstojo į TSSR sudėtį.
Jei laikas man leis, mėginsiu savo, anaiptol, nepilnais parodymais parodyti kitą medalio pusę, kurios nerodo sovietinė propaganda, mėgindama įtikinti lengvatikius žmones, ką gero mažam mano kraštui padarė krauju sulietas socializmas. Toks užsimojimas viršyja vieno liudininko jėgas. Neužtektų nė viso kolektyvo, jeigu toks stebuklingai atsirastų mūsų išblaškytoje, suskaldytoje visuomenėje, trumpu laiku surinkti, surašyti prieš visą tautą įvykdytus nusikaltimus. Jie rūpestingai slepiami, klastojami, o už menkiausią mėginimą po tirštu melo klodu atskleisti tiesos kruopelę, žmonės negailestingai baudžiami. Tačiau, kaip sako rusų kritikas Bielenkovas, "istorijos kurmis rausiasi nepastebimai".
Lietuvai naudingiausiu būdu šio istorijos kurmio vaidmens ėmėsi Katalikų Bažnyčia su didžiule ir neįveikiama tikinčiųjų bendrija.
Šiemet kovo mėnesį sukako treji metai, kai pasirodė savomis priemonėmis leidžiamas "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" pirmasis numeris. Šis pogrindinis leidinys per trejus gyvavimo metus tapo maksimalaus objektyvumo nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas. Lietuviškoji "Kronika" seka rusiškosios "Dabartinių įvykių Kronikos", tiesos varpu skambančių Solženicyno knygų pėdomis ir drauge su jomis išreiškia gimusį tikėjimą tiesos ir teisingumo pergale. "LKB Kronika" tebeeina, nepaisant valdžios pastangų kolaborantų rankomis ją iš vidaus diskredituoti. Nepakeltu tonu registruojami faktai virsta viltingiausių žinių šaltiniu apie tai, kaip ir kokiais būdais vedama kova prieš Katalikų Bažnyčią, kaip prievartaujama sąžinės ir įsitikinimų laisvė, kaip slopinamos pagrindinės žmogaus teisės, kaip siautėja cenzūra spaudoje, pavergtoje režimo monopoliui, ir viso to išvadoje - kaip faktiškai vykdomas lietuvių tautos genocidas.
"LKB Kronika" 15-me numeryje patalpino tokį pranešimą: "Tarybinė valdžia, pasitelkusi Baudžiamąjį kodeksą ir Valstybės saugumo komitetą, nori sunaikinti ne tik "LKB Kroniką", bet ir pačią Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tačiau mes, Lietuvos katalikai, esame pilni ryžto, Dievui padedant, kovoti už savo teises. Mes dar norime tikėti, kad tarybinė valdžia supras daranti didelę klaidą, remdama ateistų mažumą, o katalikų mases nustatydama prieš save. (asmeniškame pokalbyje LKP CK sekretorius man pareiškė, kad 71% Lietuvos jaunimo atlieka tikybines pareigas -J. Jurašo pastaba). Mes, Lietuvos katalikai, prašome savo brolius išeivijoje ir visus Lietuvos bičiulius pasaulyje informuoti plačiąją visuomenę ir tautų vyriausybes apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje".
"LKB Kronika" skelbia savo skaitytojų laiškus. Viename jų sakoma: "Neseniai sužinojome apie biologijos mokslų daktaro Sergiejaus Kovaliovo suėmimą dėl "LKB Kronikos". Mes, Lietuvos katalikai, meldžiame Dievą šiam mokslininkui fizinės ir dvasinės stiprybės. Šiandien pasauliui gyvybiniai reikia meilės. Jėzus Kristus yra pasakęs: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti". Mes tikime, kad Kovaliovo ir kitų aukos neveltui.
Mes lenkiame galvą prieš akad. Andriejų Sacharovą, kovotoją už žmogaus teises Tarybų Sąjungoje, o jo asmenyje prieš visus geros valios rusų intelektualus. Jie savo drąsa ir auka privertė mus, Lietuvos katalikus naujai pažiūrėti į rusų tautą. Jų auka reikalinga visiems ujamiems tarybiniams žmonėms, ji reikalinga ir Lietuvos katalikams.
Mes širdingai dėkojame didžiajam rusų rašytojui Aleksandrui Solženicynui už šiltus žodžius lietuviams ir už Lietuvos reikalų gynimą. Tūkstančiai lietuvių, ypač buvusių Gulago salyno piliečių, meldžia Aukščiausiąjį jam palaimos".
"LKB Kronika" pastoviai skelbia sąrašus persekiojamų ir KGB tardomų asmenų ne vien tik už religinius įsitikinimus.
Katalikų Bažnyčia savo pagrindiniu spaudos organu tapo vieninteliu patikimu informacijos šaltiniu. Neatsitiktinai tokia įnirtinga neapykanta KGB mėgina iš šaknų sunaikinti "LKB Kroniką". Areštų ir kratų bangos, bandymai šią rezistencijos formą suardyti iš vidaus kolaborantų rankomis, drakoniškos bausmės už "LKB Kronikos" platinimą - viskas naudojama. Laimei, kol kas nesėkmingai. Sunku suprasti, kuo remiasi šio darbo sėkmė. Veikiausiai jo teisumu ir tikėjimu.
"LKB Kronika" surenka žinias iš pačių tolimiausių Lietuvos kampelių ir informuoja savo skaitytojus apie atskirų pareigūnų ar valdžios organų padarytus teisės pažeidimus ir griežtai laikosi sovietinės įstatymdavystės ir Konstitucijos garantuotų teisių.
"LKB Kronika" drąsiai gynė kunigus - Šeškevičių, Zdebskį, Bubnį, nuteistus už vaikų tikybos mokymą ir katekizavimą. Visuomenės akyse buvo nuteistas ne kulto tarnas, kaip to norėjo valdžia, bet Bažnyčios persekiotojų nesiskaitymas su įstatymais ir savivalė, nes jie visada savq veiksmuose vadovavosi sąžinės balsu ir tėvų prašymu.
Lietuvoje kunigams neleidžiama atlikti savo tiesioginių pareigų - mokyti vaikus, juos katekizuoti, lankyti ligonius ir mirštančius ligoninėse, dalyvauti laidotuvėse. Už visa tai griežtai baudžiama, o faktiškai Konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė beveik paverčiama pogrindine veikla. Lietuvos Bažnyčia - tautinės savimonės tradicinė tvirtovė, atsiduria pirmųjų krikščionių, suvarytų į katakombas, padėtyje. Bet jie žino, kad tikėjimas šiame krašte nesunaikinamas, o prievarta tik stiprina jį.
Lietuvoje negalima be kompartijos ir KGB žinios bei sutikimo įstoti į Dvasinę seminariją. Apie tai liudija byloje Nr. 345 Virgilijaus Jaugelio kalba (Tarp kitko, Jaugelis už savo drąsią kalbą teisme, atsisakymą duoti savo parodymus ir savo tvirtą tikėjimą buvo patalpintas bendro režimo stovykloje drauge su kriminaliniais nusikaltėliais, sumušusiais jį ligi sužalojimo. Jis - ligonis, spėjama, sergąs vėžio liga, bet negali pasitikėti kalėjimo gydytojais, būti jų operuojamas. Žinios iš lagerio įspėja, kad Jaugelis neišgyvens iki bausmės galo, 1976 m.). (Šiuo metu V. Jaugelis dėl sunkios ligos yra iš lagerio paleistas. Jam padaryta sunki žarnyno operacija - "Aušra").
Lietuvoje neleidžiama gaminti, spausdinti ir platinti tikybinio turinio knygas, brošiūras, laikraščius. Keletas oficialių leidinių juokingais tiražais jokiu būdu nepatenkino tikinčiųjų poreikių, o didžioji dalis "Šv. Rašto" ir "Maldyno" atsidūrė Vakaruose propagandiniais tikslais.
Tikintieji, mėginusieji užpildyti šią spragą saviveikliniu būdu, buvo griežtai nubausti. 1974 m. rugsėjo mėn. 3 d. teismui buvo perduota byla Nr. 345 už maldaknygių ir religinės literatūros gaminimą bei platinimą. Plumpa-Pluiras gavo 8 m., Petronis - 4 metus, Jaugelis - 2 m. ir Stašaitis - 1 m.
1975 m. trejiems metams griežto režimo bausme buvo nuteista Nijolė Sadūnaitė už tai, kad ji rašomąja mašinėle perrašė "LKB Kronikos" 11 puslapių.
Asmeniškai buvau liudininku, kai buvo atleidžiami žmonės pagal KGB skambutį, net nesistengiant įrodyti jų kaltę, už senos maldaknygės perfotografavimą.
Lietuvoje neleidžiama remontuoti senų bažnyčių ir statyti naujų. Daugelis iš seniai pastatytų - uždarytos, naudojamos sandėliais, ateizmo muziejais, kultūros namais. Klaipėdos mieste po daugiamečių tikinčiųjų pastangų Maskva buvo leidusi pastatyti parapijiečių lėšomis bažnyčią. Po to, kai bažnyčia buvo pastatyta neįtikėtinų pastangų kaina, miesto valdžia ją atėmė dieną prieš jos pašventinimą ir pavertė filharmonijos sale. Miesto gyventojai iki šiol boikotuoja tą kultūros įstaigą. Nuo veikiančių parapijų imami žymiai didesni mokesčiai, pvz., už elektros naudojimą dvigubai didesnė kaina (Ne dvigubai, bet šešis kart daugiau -"Aušra").
Lietuvoje planingai naikinami paminklai ir tikybinio turinio tautinės relikvijos, net jei jie meniškai vertingi. Visa Lietuva praeityje buvo nusėta išpiaustytais kryžiais ir unikaliomis skulptūromis. Iš lietuvių liaudies skulptūrų išaugo visa profesionalaus plastinio meno kryptis. Organizuoti komjaunuolių žygiai nuėmė nuo gimtosios žemės veido ištisų kartų kūrybą. Atskiri egzemplioriai uždaryti mažai prieinamuose muziejuose arba atiduoti plėšikiškam išgrobstymui.
Įsidėmėtina Kryžių kalno prie Šiaulių istorija. Čia po sukilimo, caro valdžios numalšinto 1863-64 m., kazokai suvarė į koplytėlę sukilėlius ir gyvus užkasė žemėmis. Nuo to laiko ant iškilusios aukštumos žmonės 100 metų nešė ant pečių didžiulius kryžius, atžymėdami tuo ir kruviną savo tautos kelią. Bet 1961 m. viduryje, vieną naktį atvykę rusų kariai sunaikino keletą tūkstančių kryžių. Įsakymą sunaikinti kryžius davė Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja drg. Diržinskaitė-Pliušenko. Tačiau kiekvieną kartą sunaikintų kryžių vietoje atsirasdavo nauji, ir kasmet kalnas nunuoginamas. Šiemet iš eilės jau trečią kartą sunaikinti nauji kryžiai.
Paskutiniai įvykiai, kurie sukrėtė visus, kas neprarado galimybės atsišaukti į gyvą žmoniškumo pasireiškimą, buvo jaunuolio Romo Kalantos susideginimas Kaune 1972 m. Tie įvykiai asmeniškai palietė ir mano likimą, tačiau kiekvieno sąmonėje sėjo paniką, tikėjimą ir baimę. Kalantos laidotuvės buvo nuslėptos nuo miesto, bet toks valdžios žiaurumas, primenąs Eschilo Kreontą, tapo akstinu tikram sukilimui, kurio numalšinimui dalyvavo stambūs reguliarios kariuomenės desantiniai daliniai, koncentruotos KGB pajėgos ir milicija. Visa tai buvo mesta prieš neginkluotą minią. Miestas savaitę buvo atskirtas nuo pasaulio ir priminė apsuptą tvirtovę.
Sekusi represijų, slaptų, trukusių ištisus metus, ir viešų, demonstratyvių baudžiamųjų akcijų banga apėmė visą Lietuvos gyvenimą, ypač kultūrinį. Iki dabar persekiojamas jaunimas, įkaitintas dalyvavimu tokioje taikioje demonstracijoje. Taip sovietų valdžia dar kartą parodė lietuvių tautai, kokias laisves davė ant durtuvų atnešta Stalino konstitucijos saulė.
Sukrečiančioje šitos saulės šviesoje reikia apžvelgti ir lietuviškąjį sovietinio Gulago baraką. Eduardas Kuznecovas savo "Dienoraščiuose" pateikia sukrečiantį savo jėga dokumentą - politkalinio Liudo Simučio laišką. Jį seka kai kurie sausi skaičiai. Septyni lietuviai jų lageryje sudaro apie 6% visų zekų. Tai lietuvių skaičius visoje SSSR tesudaro 1%. Tas septynetas pasmerktas 182 m. - po 26 metus broliui, iš kurių jie jau atkalėjo vidutiniškai po 18 metų. Jų vidutinis amžius 46 metai. Visi katalikai.
"Susidaro įspūdis, - rašo Ed. Kuznecovas, - kad pabaltiečių ir vakarinių ukrainiečių atžvilgiu šiuose kraštuose sovietai atviriausiai pademonstravo savo esmę. Galioja ne tik negailestingo keršto dėsnis - težūna kalėjime kiekvienas, nesuskubąs pulti ant kelių, kiek neapykanta tiems, kuriems labiausiai teko nukentėti". 25-rių metų bausmė ir šiandien Lietuvoje vadinama "Lietuvišku terminu".
Iki šiandien plačiosios sovietų šalies salyne, už nenorėjimą klauptis ant kelių prieš okupantą, kamuojami šimtai niekuo nekaltų Lietuvos piliečių. 243 politkalinių sąrašas, pateikiamas tyrinėjimui, toli gražu nepilnas. Ir atkentėję savo astronominio ilgumo metus, buvusieji zekai neturi galimybės grįžti į savo kraštą.
1971 m. sausio mėnesį buvo išleistas slaptas, nuo viešumos nuslėptas LTSR Aukščiausios Tarybos potvarkis - neregistruoti Lietuvoje atlikusių bausmę pagal 58 str., visų tų, kuriuos galima laikyti buržuaziniais nacionalistais, laisvės kovų sąjūdžio dalyvius ar Lietuvos vyriausybės narius. Jie visi yra priversti ieškoti apsigyvenimo vietos svetur. Man pakankamai gerai žinomi kai kurie aštrios neteisybės atvejai:
Balys Gajauskas, atlikęs Kazachstano ir Mordovijos lageriuose visus 25 metus, dabar negalįs būti priregistruotas Lietuvoje ir dėl to nelegaliai gyvenantis ir dirbantis;
Povilas Pečiulaitis, Leonas Laurinskas ir daugelis kitų yra priversti amžinai slapstytis ir būti KGB persekiojamais. Šitos kategorijos žmonės neturi elementarios teisės emigruoti.
Man žinomi atvejai, kai vien tik už pareiškimo išvažiuoti norą žmonės tyliai ir be žinios pradingdavo KGB psichiatrinėse gydyklose.
Mano bičiulis Kęstutis Jakubynas, atkalėjęs du bausmės laikus po 10 metų, nuolatos persekiojamas tardymais, kratomis, grasinimais, paprašė teisės emigruoti iš TSSR, bet šiemet birželio mėnesį gavo nemotyvuotą, neigiamą atsakymą.
Dabar KGB siaučia Lietuvoje, ieškodama įrodymų bylai Nr. 345. Įvyko teisminės bylos įvairiais lagerinio režimo terminais; nuteisti: Plumpa-Pluiras, Petronis, Stašaitis, Jaugelis, Gražys, Kulikauskas, Ivanauskas, Sadūnaitė.
Poetas Mindaugas Tamonis buvo prievarta patalpintas psichiatrinėje ligoninėje - Vilnius, Vasaros g., kur budeliai su baltais chalatais jį naudojo jo sveikatą griaunantiems eksperimentams.
Byla Nr. 345 įgavo sąjunginę apimtį. Kratos ir tardymai vyksta, siekiant sunaikinti "LKB Kroniką". Ypač piktina, kad KGB organai be įrodymų persekioja visiškai su ta byla nesusijusius asmenis: Sergiejų Kovaliovą štai jau pusmetis tardo Vilniaus KGB izoliatoriuje, jo žmoną Boicovą, A. Tverdochlebovą, Lusiną, Galią. Solovą, Malviną Land, Iriną Korsunskają ir kt. Jų dalyvavimas "LKB Kronikos" byloje neįrodytas. Tai aiškiausiai rodo ir tas faktas, kad po jų suėmimo pasirodė Lietuvoje ir Vakaruose nauji "LKB Kronikos" numeriai. Rašant jau buvo išėjęs 18-asis numeris.
Be to, lietuviai katalikai įsitikinę, kad pati byla yra neteisėta net sovietinių įstatymų ir Konstitucijos atžvilgiu. Netgi "LKB Kronikos" reiškiasi sovietinių įstatymų ribose, nespausdina nepatikrintų žinių, gina Konstitucijos garantuotą sąžinės laisvę. "LKB Kronika" ginčyja praktikuojamą bažnyčios ir valstybės atskyrimo įstatymą ir klaidingą bei tendencingą LTSR Baudžiamojo kodekso 143 str. taikymą. Tokia problema išeina iš atskirai paimto krašto įstatymo ribų ir nušviečiama inžinieriaus Vaičiūno atvirame laiške LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, laikraščių redakcijoms.
Rašte "Įstatymas ir tikinčiojo žmogaus sąžinė" rašoma:
"Lietuvos tikintieji priėjo gyvenimo kryžkelę, kurioje krypties rodyklės skelbia: dešinėje - "įstatymų" veikimo zona, kairėje -krikščioniškoji sąžinė. Tenka apsispręsti, ką pasirinkti. Norėčiau, kad jūs bent valandėlę pabūtumėte su čia atėjusiais Lietuvos katalikais. Atkreipkite dėmesį į čia atėjusių tautiečių tragediją. Aš bijau, kad istorikai šioje kryžkelėje nepastatytų trečios rodyklės - lietuviškos moralės kapai".
Ir tai nebergždžias klausimas, nes ši atvira dvasinė problema persmelkia visus visuomeninio gyvenimo plotus. Plaukti pasroviui nedorų įstatymų nutekamuoju piūviu, ar gyventi pagal amžinus sąžinės, moralės, gėrio dėsnius. Šitas klausimas pritaikomas ne tik dvasiniam visuomenės gyvenimui, kuris labiausiai jaučiamas, bet ir ūkiniam, moksliniam, kūrybiniam - visur, kur pažangos siekiai atsimuša į kurčią, sukaulėjusių įstatymų, melo, neteisybės ir prievartos sieną.
Aš pats asmeniškai savo gyvenimo pavyzdžiu buvau priverstas išspręsti šitą dilemą. Būdamas savo kūrybinių laimėjimų, karjeros ir, gal būt, meistriškumo viršūnėje, aš supratau, kad toliau negaliu daryti kompromisų su savo sąžine "neišvengiamų" nuolaidų kaina, naikinančia pačią individo prigimtį, pirkti teisę į tikrų sielos pasireiškimų trupinius, gyventi dvilypiu gyvenimu, net jei tai pateisinama aukštais idealais - išsaugoti žudomą savo tautos kultūrą, kartais tarp melo srauto prašnabždėti tiesą, pusę tiesos, tiesos ketvirtadalį, palaipsniui smulkėjantį iki neatpažįstamos, sumaišytos substancijos melo dulkių.
Sovietinės okupacijos 30-metis atnešė lietuvių tautai nepataisomą žalą. Dešimtys tūkstančių deportuotų, užkankintų sovietiniuose lageriuose, vergiškose komunizmo statybose. Tradicinio Lietuvos žemės ūkio suardymas nusikaltėlišku, prievartiniu žemės sukolektyvinimu; krašto ištekliais nepateisinamas supramoninimas, turint vienintelį tikslą - asimiliuoti beribėje sovietinės imperijos erdvėje; Lietuvos pavertimas savo kolonija, kur prievartaujamos pagrindinės žmogaus teisės: informacijos, judėjimo, spaudos, rinkimų, sąžinės ir kt. laisvės. Štai sąrašas, toli gražu nepilnas, kurį reikia parodyti Lietuvos ir viso Pabaltijo okupacinei valdžiai.
Okupacijos išdavoje mano 3 milijonų tauta šiandien sukapota į tris kraujuojančias dalis. Viena dalis gyvena savanoriškoje ar priverstinėje tremtyje, laukdama laisvės valandos.
Kita, didžiausioji dalis, veda vergišką gyvenimą gimtajame krašte, prarasdama viltį, tikėjimą pasaulio teisingumu; o trečioji, jau nebemaištaujanti, kurios kaulai ilsisi nežinomuose milžiniškų kančių salyno pakraščiuose, turi pačias realiausias galimybes susijungti su savo broliais ir seserimis anapus mūsų būvio.
Lietuva suskaldyta ir iš vidaus okupanto 30-metinėmis pastangomis, pakeičiant lietuvišką savimonę apgaulinga tarybinio žmogaus idėja. Anksčiau, prie Stalino, buvo veikiama paprasčiau - išplėšiant gyvybę, o dabar išplėšiama tautybė, dvasingumas. Tautybė, kaip ją suprantame tikrąja žodžio prasme, pakeista klasių kovos baidykle. Okupacija atnešė žalą ne tik lietuvių tautai, bet ir kitoms tautinėms mažumoms, taikiai gyvenusioms Lietuvoje ligi 1940 m., kur niekada nebuvo skerdynių, naciškų nuotaikų, pogromų. Net hitlerinės okupacijos laikais Lietuva buvo vienintelis kraštas, kuriame nebuvo SS legiono, nors ir kaip naciai stengėsi sutepti mūsų rankas krauju. Tik atskiri išsigimėliai nuėjo išlaižyti atėjūno dubens.
Sovietiniams pavergėjams einasi geriau - jie jau dažnai apsieina be savo pastangų, išsiauginę savo kadrus iš tų, kurie tvirtai laikosi ant tautos kaklo užmestos virvės.
Bet yra žmonių, kurie meilę Tėvynei stato aukščiau savo gyvenimo. Tikri laisvės kankiniai yra Petras Paulaitis, atlikęs lietuviškąją bausmę, t.y. 25 metus nuo 1947 m., Petras Paltarokas -nuo 1950 m., Klemensas Širbys - nuo 1952 m., Liudvikas Simutis -nuo 1955 m. Kiekvieno jų biografija galėtų būti literatūrinio, dorinio ir politinio nagrinėjimo dalyku.
Pavyzdžiui, Liudvikas Simutis, g. 1935 m. - tautinio pogrindžio dalyvis. Dar vaikystėje susirišęs su miškų broliais, sukaustytas sunkios ligos, stuburo tuberkuliozės, ligoninėje suimtas, tardomas ir teisiamas. Ypatingas posėdis jį pasmerkė miriop, o po to sušaudymą pakeitė 25 m. lagerio. Dar 1958 m. gydytojų komisija lageryje padarė išvadą, kad jo liga nepagydoma ir siūlė paleisti, tačiau jis kalinamas iki šiandien. Iki bausmės galo jam liko šešeri metai. Jis invalidas, bet administracija jį vistiek verčia dirbti. Liudviko Simučio kreipimasis į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išspausdintas Ed. Kuznecovo knygoje "Dienoraščiai".
Petras Paulaitis, g. 1904 m., 1947 m. patekęs į ČK rankas, 9 mėn. buvo tardomas ir papulkininko Zacharovo kankinamas. Seka tradicinis nuosprendis - 25 metai. Po trumpos pertraukos 1957 m., kai jis buvo išlaisvintas, sutrumpinus bausmės laiką, iš naujo nuteistas 25 m. ir išsiųstas į 2-jį griežto režimo lagpunktą Mordovijon "už kenksmingus ryšius su jaunimu" šešiems mėn. į griežto režimo zoną. Vietoje 6 mėn. Paulaitis buvo laikomas akmeniniame maiše 12 metų ir tik neseniai pervestas atgal į 19 griežto režimo zoną. 1963 m. tūlas MVD majoras Svetkinas Pau-laičiui pasiūlė parašyti straipsnį: "Atkirtis šmeižikams iš Vakarų", - už tai žadėjo palengvinti jo likimą. Kai Paulaitis pasiūlymą atmetė, Svetkinas pareiškė: "Jūs čia žūsite, niekada neišeisite į laisvę! Galite man patikėti". Paulaičiui dabar 70 metų. Kalėti liko 9 metai, - majoras gali būti teisus.
Tikra lietuviškąja Žana d'Ark tapo Nijolė Sadūnaitė, nuteista trejiems metams kalėti griežto režimo lageryje už tai, kad ji perrašė mašinėle 11 "LKB Kronikos" puslapių. Bylą nagrinėjo LTSR Aukščiausiasis Teismas š.m. birželio 16-17 dienomis. Teismo procesas buvo uždaras, leista dalyvauti tik Nijolės broliui Jonui. Sadūnaitė atsisakė advokato paslaugų ir pareiškė: "Kadangi ne aš, o jūs esate nusikaltėliai, kurie laužote elementariausias žmogaus teises, garantuotas įstatymais, į bet kokius teismo klausimus, kaip ir per tardymą, neatsakinėsiu, tuo protestuodama prieš šią bylą. Sadūnaitė pasakė drąsią ir išsamią kalbą, kuri "Kronikoje" pateikiama ištisai. Šią savo kalbą ji užbaigė žodžiais: "Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas". Birželio 17 d. buvo paskelbtas teismo nuosprendis. Sadūnaitė kaltinama pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d. už "LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą ir baudžiama trejiems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageryje ir ištrėmimu trejiems metams. Birželio 20 d. Sadūnaitė buvo išvežta į Mordovijos lagerį.
Paskutiniais statistiniais duomenimis Lietuvoje šiuo metu gyvena 3,3 mil. gyventojų. Jeigu nebūtų buvęs vykdomas genocidas, tai jau 1959 m. būtų buvę 5,5 mil. gyventojų, įskaitant prieauglį. Lietuvių tauta dėl genocido dvigubai sumažėjo. Per 20 m. laikotarpį Lietuva neteko 1.239.000 tėvynainių. Vien 1941-59 m. nuo sovietų nukentėjo apie 1.090.000, iš kurių:
1941 m. deportuoti į SSSR - 35.000;
1941 m. evakuoti į SSSR - 5.000;
1941 m. sovietų nužudyti- 1.000;
1942-45 m. karo aukos - 25.000;
1945-58 m. deportuoti - 260.000;
1944-53 m. žuvę partizanai-30-40.000;
1945-59 m. perkelti į kitas respublikas 30.000.
Viso 1948-49 m. išvežta iš Lietuvos apie 400.000 lietuvių.
Vokietijoje, pralaimėjusioje karą, gyventojų skaičius 1939-59 m. padaugėjo 4,3%, Olandijoje - 29,9%, Sovietų Sąjungoje -10,1%. Lietuvoje ne tik nepaaugo, bet dar sumažėjo 13,7%.
Nemaža pralieto kraujo duoklė. Daugelis gyvybių atiduota ir atiduodamos už negęstančią laisvės idėją. Mano slopinama Tėvynė neturi vilties susilaukti pagalbos ar bent elementaraus dėmesio ir užuojautos iš užsienio. Mūsų viltis - jaunimas, bręstantis laisvės dvasia, vienybėje su visomis pavergtomis tautomis, įskaitant ir rusų tautą.
Po daugelio metų slogios tylos ir, regis, pavojingo nuolankumo, rusenusi tautos liepsna tvykstelėjo nelaukta jėga.
Tamsioje nevilties naktyje įsiplieskė gyvasis Romo Kalantos deglas. Jis uždegė save, savo devyniolikmetę gyvybę, kad nušviestų kelią savo jauniems bendraamžiams, gimusiems nelaisvėje. Tūkstantinės minios jaunų demonstrantų, apsuptų juos lazdomis mušančių kareivių, 1972 m. pavasarį iškėlė šūkį - laisvę Lietuvai!
1970 m. žymi naują lietuviškosios rezistencijos tarpsnį; jo vėliava - orumas ir tikėjimas.
1971 m. teisme pasakyta jūreivio Simo Kudirkos kalba ėjo iš lūpų į lūpas kaip stulbinantis praregėjimas. Savo kalboje, virtusioje kaltinamuoju aktu režimui, jis atmetė kaltinimą Tėvynės išdavimu, nes jo Tėvynė - Lietuva. Sovietinė Socialistinė Respublika nusikaltėliškos imperijos sudėtyje - tai melas ir neteisybė. Šito drąsaus vyro likimas tapo žinomas visame pasaulyje.
1973 m. KGB organai pravedė prieš lietuvių kraštotyrininkų draugiją plačią akciją, savo apimtimi prilygstančią "LKB Kronikos" persekiojimui. 1973 m. kovo 27 d. 8 vai. ryto trijuose miestuose - Kaune, Vilniuje ir Rygoje buvo suimta virš 100 asmenų, priklausančių kraštotyros draugijai. Po 11 mėnesių trukusio tardymo, kurio išvadoje buvo sunaikinta ta draugija, buvo paskelbtos bausmės 5 asmenims:
Žukauskui, g. 1950 m., buvusiam Medicinos instituto 6 kurso studentui, paskirti šešeri metai griežto režimo lageryje;
Sakalauskui, g. 1938 m., Politechnikos instituto dėstytojui -penkeri metai;
Poviloniui, g. 1947 m., inžinieriui technologui - dveji metai griežto režimo;
Mackevičiui, g. 1949 m., KPI studentui - dveji metai lagerio;
Rudaičiui, g. 1911 m., gydytojui - treji metai griežto režimo. Bausmės atlikimo vieta - Solikamskas, Permės sritis.
Žukauskas teisme pasakė kalbą, panašią į Simo Kudirkos. Jis nušvietė suakmenėjusiam teismui Lietuvos istoriją ir kolonizacijos ištakas; pareiškė, kad Rusija iki šiol pasilieka tautų kalėjimu. Žukauskas kalbėjo, kad visos tautos kovoja už savo laisvę, visos pasaulio pažangios jėgos jas palaiko. Kuo gi mes, lietuviai, už kitus blogesni? Teismo bylą jis pavadino farsiniu susidorojimu ir baigė poeto žodžiais:
"Priešas mus smaugia geležinėm rankom,
Bet nėra brangesnio žodžio už laisvę".
Turimomis neoficialiomis žiniomis drauge su Romu Kalanta 1972 m. gegužės 14 d. Kaune turėjo susideginti vienas latvis ir vienas estas, bet jie buvo suimti traukinyje pakeliui į Kauną. 1972 m. vasarą Romo Kalantos pavyzdžiu susidegino dar 10 įvairaus amžiaus lietuvių. Tų aukų tikslas - atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių tautos persekiojimus. Visais tokiais atvejais buvo naudojamas trafaretinis išsireiškimas - psichinis susirgimas. Laidotuvės vyko griežtoje paslaptyje.
1972 m. rudenį Lietuvon atvyko Maskvos ideologinė komisija. Ji reikalavo sustiprinti ideologinį darbą, pakeisti vadovaujančius kultūros ir ideologijos pareigūnus. Be kitų ir aš buvau pašalintas iš Kauno Dramos teatro vyr. režisieriaus pareigų, be teisės dirbti bet kokioje tarybinėje kultūros įstaigoje. Formalia dingstimi pasitarnavo mano atviras protesto laiškas, veikia išplitęs savilaida; angliškai jį paskelbė Londone leidžiamas žurnalas "Index".
1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmas savo priemonėmis leidžiamas "LKB Kronikos" numeris.
Tie įvykiais gausūs metai nebuvo tušti nė lietuvių tautos priešams. Buvo pradėta savo apimtimi pati stambiausia byla Nr. 345. Ryšium su ja yra įvykę keli teisminiai procesai:
1974 m. gruodžio mėnesį nuteisti keturi - Plumpa, Petronis, Jaugelis, Stašaitis.
1975 m. kovo mėnesį buvo nuteistas Gražys.
Kalėjime buvo laikoma Nijolė Sadūnaitė, dabar nuteista trejiems metams laisvės atėmimo.
Ruošiamos Kovaliovo ir Tverdochlebovo bylos.
Černiachovskio psichiatrinėje ligoninėje nuo 1973 m. kankinamas Vilniaus Valstybinio universiteto studentas Petras Cidzikas. Buvęs politkalinys Balys Gajauskas patvirtina, kad Cidzikas kurį laiką buvo drauge su generolu Grigorenko. Jo sveikata pavojuje.
Mes, atstovaujantys tai lietuvių tautos daliai, kurios okupantai botagu ir meduoliu neprivertė bendradarbiauti su priešu, reiškiame gilų dėkingumą ir pripažinimą priešakiniams rusų tautos sūnums ir dukroms, kurie per melo, klastos ir neapykantos voratinklį, per prievartos ir nelaisvės čiuptuvus šiandien mums tiesia pagalbos ranką. Tai rankos tikrai didžiadvasių žmonių. Tos rankos davė savo tautai šlovę ir jėgą. Šiandien jos grąžina tėvynei orumą. Bet totalistinio režimo šunys kandžioja tas rankas, kurias mes regime kaip mūsų vilties, laisvės ir teisingumo simbolį. Lietuviai kreipiasi savo ne visada garsiu, bet autentiškai skambančiu balsu, į viso pasaulio geros valios žmones, į visus, kurie neabejingi gėriui, teisingumui, laisvei - užstokite visomis jums prieinamomis priemonėmis už Sergiejų Kovaliovą, Andriejų Tverdochlebovą, Nijolę Sadūnaitę ir kitus. Padarę tai, jūs užstosite mus, pavergtuosius, ir, gal būt, save pačius. Nes toji baisioji šmėkla, kažkieno neatsakinga ranka paleista pasaulin prieš 100 metų ir, virtusi apgaulingu lengvatikių žmonių gundytoju, vis dar slankioja po Europą!
