1941 m. birželio 23 d. sukilusi Lietuvos liaudis įtikino Staliną, kad lietuviai myli laisvę ir moka už ją kovoti. Šiuos lietuvių jausmus Stalinas nutarė panaudoti savo tikslams. Iki 1943 m. Stalino partizanai pasiekdavo Lietuvą pėsčiomis, tačiau jie greitai būdavo pačių lietuvių išgaudomi. 1943 m. pakeista taktika. Partizanai parašiutais pasiekdavo Baltarusiją, o iš ten dideliais būriais plaukdavo į Lietuvą. Čia jie vaizdavo patriotiškai nusiteikusius Lietuvos partizanus. Alb. Barauskas savo atsiminimuose prisipažįsta, kad jis vilkėjo Lietuvos karininko uniformą. Rusų partizanų būriai buvo pakrikštyti lietuvių didvyrių vardais: Vytauto, Kęstučio ir kt. Barauskas nutyli, kad jis ant dešinės rankos buvo prisisiuvęs trispalves juosteles. Bunkeriuose kabodavo trispalvė vėliava ir vytis. Stalino ir Lenino portretų nebuvo matyti. Barauskas pripažįsta, kad jis stengdavos įpiršti Lietuvos kaimiečiams mintį, jog juos remia lietuviai. Tuo tikslu jie vaišindavo kaimiečius USA tabaku. Vienas tarybinių partizanų būrys pavadintas "Laisvoji Lietuva". Šio būrio vadai buvo rusai: J. Jatin, komisaras A. Šule, štabų viršininkai - D. Semochia ir F. Machev.
Kai tuo pat metu Rusijoje kūrėsi lenkų kariuomenės daliniai, spekuliuota jų religiniu jausmu - leista turėti kapelioną lenką kunigą. Liturginius drabužius jam paėmė iš ateistinio muziejaus. Sutaną pasiuvo siuvėjas iš Kaukazo.
A.B.
