Karo metu Stalino nurodymu buvo skleidžiami gandai, kad Lietuva po karo būsianti socialistinė, bet nepriklausoma nuo Rusijos. 1944 m. vasario mėnesį Lietuvos komisarų taryba pasipildė dviem naujais komisarijatais: užsienio reikalų ir gynybos.
M. Gedvilą rašo, kaip jis su švietimo komisaru J. Žiugžda ir savo pavaduotoju J. Vaišnora 1944 metų vasarą pasirašė su Lenkijos vyriausybe sutartį dėl abiejų respublikų piliečių repatriacijas. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis "laisvos tarybų Lietuvos" pasirodymas tarptautinėje arenoje. Netrukus minėtos sutarties signataras, Lietuvos komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas J. Vaišnora vienoje iš Lubankos kamerų susitiko su buvusiu generaliniu tarėju p. Kubiliūnu, pagrobtu iš Hamburgo apylinkių...
1944 m. gruodžio mėn. žymus lietuvių keliautojas A. Poška pateko Vilniuje į rūmus, kuriuose prieš kelis mėnesius paliko gestapas. Suimtasis ėmė įrodinėti, kad J. Paleckis esąs jo senas draugas ir rekomendavęs jį darbui švietimo sistemoje. Tardytojas su majoro antpečiais ciniškai atrėžė: "Vilniuje aš vienas turiu didesnę valdžią, kaip visa tavo lietuviška vyriausybė".
Tenka pabrėžti, kad J. Paleckis buvo vienintelis iš Lietuvos komisarų, kuris visada jautriai reaguodavo į bičiulių prašymą gelbėti jų artimuosius. Tačiau jis prisipažindavo, kad politiniams kaliniams nieko negalįs padėti. Jam Maskva leidžianti amnestuoti tik kriminalinius nusikaltėlius, tačiau ir tai griežtai apribotą skaičių. 1945 m. buvo suimtas ir nuteistas J. Paleckio draugo rašytojo K. Binkio sūnus Gerardas. Lietuvos "prezidentas" J. Paleckis ryžosi gelbėti savo krikštasūnį, bet kai jis, atvykęs į Lukiškes, kreipėsi į kalėjimo viršininką kap. Nikitiną, tas parodė "prezidentui", kad Lietuvos kalėjime jis yra visagalis viršininkas. Jis teleisdavo J. Paleckiui atnešti G. Binkiui siuntinėlį, komunistinės literatūros ir sutiko uždaryti globotinį į vienutę. Bet kai 1949 m. visi politiniai kaliniai buvo išvežami į Rusiją, su jais iškeliavo ir Lietuvos prezidento krikštasūnis...
Švenčionėlių tikintieji, turėdami mažutę medinę bažnytėlę, pradėjo statytis didelę, mūrinę. Jos statybą sutrukdė karas. Ilgai kentėję ir laukę, jie 1956 m. sukruto užbaigti pradėtą statyti mūrinę bažnyčią. Pasiuntė pirmąją delegaciją pas tuometinį Lietuvos "prezidentą" J. Paleckį. Šis juos šiltai priėmė ir pažadėjo patenkinti jų prašymą. Teigiamą atsakymą duosiąs kiek vėliau. Švenčionėliškiai nurodytu laiku nuvyksta į Vilnių. Kabinete šalia J. Paleckio sėdi kažkokia neaiški asmenybė. "Prezidentas" jau nebe tas - šaltas, santūrus. "Daug metų gera jums buvo ši, bus gera ir ateityje. Liaudis ima susiprasti, greitai nebereikės jokios bažnyčios". Toks buvo šį kartą J. Paleckio atsakymas. Tuomet Švenčionėlių liaudies atstovai pamatė, kiek "savarankiškas" yra Lietuvos "prezidentas"... Jie nenusiminė, o kantriai su viltimi daug kartų beldėsi įvairių įstaigų duris, kol gavo leidimą užbaigti bažnyčią.
K.J.
