Buvusiam Vidaus reikalų komisarui pagerbti akad. J. Jurginis 1969 m. "Pergalėje" (Nr. 5) atspausdino nekrologą "Su A. Gudaičiu-Guzevičiumi atsisveikinant". Prisiminęs, kad velionis buvo išauklėtas rusiškoje dvasioje (1922 m. grįžęs iš Rusijos sunkiai kalbėjo lietuviškai), akademikas atiduoda jam pagarbos duoklę už Lietuvos archyvų išsaugojimą: "A. Guzevičius gerai suprato archyvinių dokumentų reikšmę ir daugelį jų padėjo apsaugoti nuo sunaikinimo". Pažiūrėkime, kiek jis teisus.
1945-1947 m. Guzevičius vadovavo Kultūros - švietimo įstaigų komitetui, o po Stalino mirties buvo kultūros ministras, todėl negalėjo rūpintis Lietuvos archyvais. Po 1953 m. Lietuvos archyvai pergyveno juodas dienas, nes keičiant administracinį Lietuvos padalinimą, buvo sunaikinti visi MVD, MGB valsčių skyrių archyvai. Visiškai teisingai J. Jurginis pastebi, kad šie archyvai buvo naikinami "iš tiesos baimės".
Buvusius apskričių ir respublikinius archyvus "sutvarkyti" 1957 m. Kusiejui Razauskui buvo patikėtas Archyvų valdybos viršininko postas.
LKP CK II sekretorius B. Šarkovas žinojo, kam pavesti už-trinti rusiškųjų imperialistų pėdsakus Lietuvoje. Razauskas -labai tamsi asmenybė Lietuvos istorijoje. 1940-1941 ir 1944-1946 m. jis dirbo čekistu Kaune ir Vilniuje. Senosios kartos lietuviai dar labai gerai atsimena jo sadizmą. 1946 m. MGB Razauską suėmė jo paties sėbrai ir beveik ištisus metus jį kankino tuose pačiuose Saugumo rūsiuose, kuriuose dar taip neseniai jis pats tyčiojosi iš savo aukų.
1957 m. Razauskas, pasikvietęs atleistus iš Saugumo savo bendrus, ištisus 17 metų uoliai "dirbo". Dar prieš karą Stalino nurodymu daug Lietuvos archyvų, caro laikais išvežtų Rusijon, niekad nesugrąžintų, buvo sunaikinta. Bolševikams užėmus Vilnių, buvo sunaikinta tūkstančiai tomų lietuviško archyvo. Šią tradiciją tęsia buvęs čekistas Razauskas.
1955 m. partija pavedė Guzevičiui įteisinti jos nusikaltimus lietuvių tautai. Tada buvęs NKV-istas susidomėjo Lietuvos archyvais. Tačiau nėra žinoma, kad jis būtų apsaugojęs nors vieną istorinį dokumentą nuo sunaikinimo. Guzevičius rinko savo rašlavai dokumentus iš privačių asmenų ir, mandagiai kalbant, konfiskavo juos, perduodamas Valstybės archyvui. Jeigu Razauskui jie pasirodydavo per daug demaskuojantys bolševikinį terorą, tas juos sunaikindavo. Tad dėkoti Guzevičiui už lietuviškų archyvų išsaugojimą būtų tyčiojimasis iš istorinės tiesos.
Komunistai sunaikina ne tik archyvus, bet ir beveik visas viešąsias Lietuvos bibliotekas ir konfesines bibliotekas. Daugiau kaip dešimt metų dieną ir naktį kūrenasi Petrašiūnų ir Grigiškių popieriaus fabrikų krosnys... Čia suėjo kunigų seminarijų, vienuolynų, daugelio klebonijų ir suimtųjų asmenų bibliotekos. Įdomu, kur dabar dingsta kratų metu paimtos ir negrąžinamos knygos?
Tarybų valdžios nusikaltimų Lietuvai nebylūs liudininkai -archyvai - sunaikinti. Žymi dalis šių nusikaltimų liudininkų nukankinti, sušaudyti, invalidais sugrįžę iš lagerių arba dėl senatvės išmirę. Mūsų pareiga išsaugoti dar išlikusių gyvų žmonių liudijimus. Stribai, slėpdamiesi nuo tautos neapykantos, išsinešdino į "broliškas" respublikas, į Klaipėdos kraštą ir į miestus, kur jų niekas nepažįsta. Daugeliui prieš mirtį prabyla jų sąžinės, dalis jų ieško kunigo, prašydami religinių patarnavimų. Reikia užrašyti jų pasakojimus, taip kaip ir "klasių kovos" aukų pasakojimus. Būtina išsaugoti iš tų laikų kilusias dainas, pogrindžio grožinę kūrybą ir bet kokią archyvinę medžiagą, susijusią su anuo tragišku mūsų tautai momentu.
Į mūsų atmintį visiems neišdildomai įsmigo Rainių miškelis, Pravieniškių vardai. Bet jie ne vieninteliai, tik kiti tokie kraupias valandas menantieji kampeliai nėra plačiai žinomi. Jei šių visų vietų neišsaugosime ateinančių kartų atminčiai, atrodys, kad bolševikai buvo žiaurūs tik 1940-1941 metais. Tai netiesa. 1944 m. frontui traukiantis į Vakarus, buvo visiškai sugriauti Raseiniai. NKVD, MKGB Žemaitijos centras buvo įsikūręs Šiluvos miestelyje. 1945 m. pavasarį iš po sniego, šulinių ir išviečių buvo ištraukta apie 700 nužudytų lietuvių pogrindininkų. Dalį jų giminės suspėjo pasivogti ir palaidoti, o daugumą stribai sukišo į nežinomas balas. Kiekviename valsčiuje, kurių prieš karą Lietuvoje buvo daugiau kaip 250, palaidota kelios dešimtys Lietuvos partizanų. Kiekviename buvusiame apskrities centre bolševikų teroro aukų skaičius skaičiuojamas šimtais. Dar ir dabar daug kur žmonės plačiai kalba apie masines duobes, kuriose buvo suverčiami žuvusiųjų kovotojų lavonai. Bet ar ilgai kalbės? Jeigu neužrašysime, šie gyvieji liudininkai netrukus pasitrauks iš gyvųjų tarpo. Skubėkime! .
Ž. Pietaris
78
