Tokia antrašte saugumo bendradarbis Vytautas Miniotas, pasivadinęs korespondentu, paskelbė straipsnį 1975 m. lapkričio mėn. per keletą "Tiesos" numerių. 0 gruodžio mėn. keletą atkarpų perspausdino ir "Gimtasis kraštas".
Vytautas Miniotas lietuviams yra žinomas ne savo blankiais straipsniais periodinėje spaudoje, bet kaip nelaimingai pagarsėjęs "specialistas" Balfo reikaluose. Savo laiku Miniotas pavydėjo duonos kąsnio lietuviams politiniams kaliniams Mordovijos lageriuose. Kaip gi Stalino Berijos gali gauti duonos iš savo brolių, gyvenančių užsienyje, jei jie turėjo jau seniai mirti? Bet Dievo planai - ne miniotų planai. Keletui - P. Paltarokui, B. Gajauskui, Juozui Kražinskui ir dar keliems užbaigus 25 metų katorgą, pavyko sugrįžti į Tėvynę. Miniotai nepasiūlė jiems duonos kąsnio, bet įvairiausiais įsakais trukdė ir tebetrukdo prisiregistruoti Lietuvoje.
Paskutiniu laiku Saugumas pastebėjo, kad Lietuvon pradėjo atvažiuoti lietuviai išeiviai, kurie nerodo didelio entuziazmo naujomis statybomis, kolūkiams, bet stengiasi viską savo akimis pamatyti ir savo protu permąstyti. Stengiasi susitikti su tautiečiais be Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais draugijos pagalbos. Saugumas pabūgo, kad gali sprogti daugelį metų kurtas propagandinis muilo burbulas apie lietuvių tautos suklestėjimą. Ir buvo duotas ženklas miniotams pulti ir įbauginti nepageidaujamus svečius. Kiek tai pavyko, parodys ateitis.
Ir miniotai pradėjo pergyventi dėl lietuvių prestižo. "Žinoma, pas mus nėra milijonierių, bet nėra ir bedarbių, alkanų, elgetų, apiplyšusių ir vargstančių be pastogės..." ("Gimtasis kraštas", 1975, Nr. 50).
Autorius šiuos žodžius rašė, matyt, žiūrėdamas į veidrodį. Ne paslaptis, kad A. Venclova buvo milijonierius. Leidyklos nesuspėdavo išmokėti jam honorarą už įvairiomis progomis leidžiamas tas pačias knygas. Jų pilnos lentynos ir daugelio likimas -makulatūra. Ne veltui kursuoja anekdotas, kad tai klasikas, kurio niekas neskaito. Kas nežino ištaikingų vilų Palangoje, Mateliuose, Didžiasalyje, Gerdašiuose, Druskininkuose ar Ignalinos apylinkėse? Galimas daiktas, kad pas mus nėra alkanų (kai po karo badavo visa Sąjunga, lietuviai ir tada dėl savo darbštumo ir gimtosios žemės meilės turėjo duonos, bet ar gali gerai gyventi tie, kurie gauna 70-100 rublių ir turi išlaikyti šeimas? Manome, kad Miniotas žino, kaip dabartinėje Lietuvoje išbujojo kyšiai, kad ligoninėse, nors oficialiai gydymas nemokamas, bet kyšius reikia duoti gydytojams, seselėms ir sanitarams, kad visose ligoninėse, neišskiriant nė klinikų, ligoniai vaistus perka už savo pinigus, kad ir už pinigus trūksta reikalingiausių vaistų, ypač užsieninių. Oficialūs asmenys pripažįsta, kad statybų planai neįvykdomi, kad daugumas butų kasmet rezervuojama atvažiuojantiems iš kitų respublikų, kad daugelis metų metais gyvena su visa šeima viename mažame kambarėlyje. Tokie butai, kaip A. Sniečkaus Čiurlionio gatvėje, daugeliui nereali svajonė.
Kol nebus pašalinti visi trūkumai, niekas neturi moralinės teisės trukdyti gauti iš užsienio siuntinius ar pinigus. Tik dėka brolių užsienyje daugelis turi ir mašinas, ir pastoges. Juo piliečiai turtingesni, geriau ir pačiai valstybei.
Kyla klausimas, kodėl miniotai nepuolė tarybinės spaudos, ypač "Gimtojo krašto", kuris nuolat skelbia, kad užsienyje mirė NN ir paliko didelį palikimą. Ieškomi giminės. Deja, neteko skaityti užsienio lietuvių komunistinėje spaudoje, kad Lietuvoje mirė NN, paliko didelį kapitalą ir ieškomi giminės! Būnant nuosekliu, reikėtų pulti ir tarybinę valdžią, kuri užsienio valiutą keičia į sertifikatus, laiko specialias krautuves, kur parduodamos deficitinės prekės už svetimą valiutą, kuri kasmet perka milijonus tonų kviečių iš JAV. Šiuo atveju vargu ar gėda tarybiniam piliečiui, gaunančiam pinigus ar siuntinius iš užsienio.
Reikėtų leisti laisvai gauti ir vaistus iš užsienio. Tuomet tarybiniams piliečiams mažiau tektų mokėti spekuliantams.
Manome, kad ir Vytautas Miniotas, jei turi bent kiek pilietinės sąžinės, permąstys savo elgesį ir atvykstantiems į tėvynę negadins daugiau nuotaikos.
