"...Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų naudojama sava kalba...
"...Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą...
"...Sunaikini kalbą, ir užgesini saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Sunaikink kalbą ir sunaikinsi santvarką, vienybę ir visokį dorumą..." - rašė XVI a. vienas pirmųjų lietuvių tautos švietėjų ir gimtosios kalbos ugdytojų Mikalojus Daukša.
"Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta" - jau žymiai vėliau prabilo mūsų bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis.
Atrodo, kad gimtosios kalbos reikšmė tautos gyvenime yra labai aiški ir jokių ilgesnių įrodymų nereikia, ypač šiandien, kai griūva paskutinės imperijos ir tautos pakyla laisvam gyvenimui. Deja, pasvarstykime keletą Lietuvoje leidžiamo "Tarybinio mokytojo" numerių ir į mus padvelks Arakčejevo ir Muravjovo epochos ledinis šaltis... Epochos, kuri mynė po kojomis visas lietuvių tautos teises, įskaitant ir teisę kalbėti gimtąja kalba. Leiskime kalbėti pačiam laikraščiui. "Tarybinis mokytojas", 1975.XI.21 d. Nr. 95 (2076), rašė (straipsnis perspausdintas iš laikraščio "Učitelskaja gazeta", 1975.XI.18, autorius prof. Volkovas):
"Rusiškai šneka laisvai..."
G. Volkovas gėrisi, kad nuošaliame Lietuvos kaime šešerių metų vaikas jau stengiasi su nepažįstamu žmogumi (rusu) kalbėti rusiškai! Užkalbinti ir didesni vaikai netrukus ima šnekėti visiškai sklandžiai. Visur labai palanki moralinė ir psichologinė aplinka gerai ir plačiai mokytis rusų kalbos, kuri savanoriškai pasirenkama ir kaip mokymo dalykas, ir kaip bendravimo priemonė. Tačiau supratimas turi peraugti į dvasinį poreikį. Ir tai, ko gero, svarbiausias mokytojo uždavinys".
Autorius toliau pasakoja, kaip jis buvęs Druskininkų I vid. mokykloje, kur rusų kalbos pamoką IV klasėje vedusi mokytoja Vida Šaliauskienė. Pamoka buvusi labai gera, ypač dėl to, kad rusų kalbos mokymas vykęs kartu su etinės kultūros mokymu. Autoriui patikusi ir tos pačios mokyklos XI klasėje mokyt. Janinos Bingelienės vesta pamoka apie Majakovskį. G. Volkovas šiais žodžiais išreiškia savo entuziazmą:
"Taip Majakovskio žodžiai tampa jaunuolių žodžiais, poeto jausmai - jų jausmais, jo įsitikinimai - vaikinų ir merginų įsitikinimais. Majakovskis ir rusų kalbos mokytoja - jų idėjiniai auklėtojai".
Savo straipsnį autorius baigia taip:
"Tad tegul kiekviena rusų kalbos pamoka tampa įvykiu mokinio gyvenime, svarbiu jo dvasinio gyvenimo faktoriumi".
Komentarų čia nereikia. Autoriui galėtų pavydėti net Nikita Muravjovas. Ir pastarajam nebuvo atėjusi į galvą mintis nutautinimo procesą sutapinti su etikos normų diegimu.
1975.XI.5 d. Nr. 88 (2071) "Tarybinio mokytojo" pirmame puslapyje įdėtas motto:
"Sparčiau besiplečiant tarpnacionaliniams ryšiams ir bendradarbiavimui, didėja reikšmė rusų kalbos, kuri tapo visų Tarybų Sąjungos nacijų ir tautybių savitarpio bendravimo kalba" - L. Brežnevas".
Po juo pateikiama informacija apie TSRS Švietimo ministerijos surengtą Taškente konferenciją rusų kalbos dėstymo ir mokymo tobulinimo klausimais.
Laikraštis "Učitelskaja gazeta", 1975.X.30, išspausdino sutrumpintus šios konferencijos pranešimus, o "Tarybinis mokytojas" minėtame numeryje pateikė du perspausdintus pranešimus.
Pirmojo pranešimo "Tarpusavio bendradarbiavimo ir bendravimo kalba" autorius - kandidatas i TSRS CK biuro narius, Uzbekistano kompartijos CK pirmasis sekretorius S. Rašidovas. Nešykštėdamas rytietiškų liaupsinimų, jis pirmiausia išgarsina rusų kalbą ir iškelia jos pasaulinę reikšmę.
Štai vienas kitas šių liaupsinimų:
"Neįkainojamą vaidmenį suvaidino rusų kalba visų nacionalinių Rusijos pakraščių tautų kovoje prieš vietinius eksplotatorius ir carizmą, už savo laisvę, nepriklausomybę ir nacionalinį progresą"...
"...Tokie žymūs rašytojai, švietėjai, mokslininkai... kaip I. Čavčavadzė Gruzijoje, M. A. Achundovas Azerbaidžiane... J. Rainis Latvijoje, Žemaitė Lietuvoje, F. R. Kreutzwaldas Estijoje, Gabdula Tokajevas Totorijoje ir daugelis kitų didžiai vertino rusų liaudies indėlį į pasaulinę kultūrą ir kvietė savo tautas mokytis rusų kalbos".
Norisi pertraukti pranešimo autorių ir paklausti:
Kokia kalba parašytos knygos 40 metų buvo nešamos iš Prūsų į Lietuvą? Kieno kulkomis buvo pervertos knygnešių krūtinės? Kada Žemaitė pritarė nutautinimo politikai?!
Vargu ar jis galėtų ką nors atsakyti į šiuos klausimus. Taip kalbėti gali tik žmogus, neturįs menkiausio supratimo ne tik apie lietuvių, bet ir apie kitų Rusijos engiamų tautų praeitį.
S. Rašidovas šlovina Rusiją net iki koktumo. Jis sako, kad rusų tautą visi nepaprastai gerbia ir myli. Per rusų kalbą suartėjančios nacijos, ji esanti tarybinio, visuomeninio gyvenimo pamatinis postulatas.
"...Tarybiniai žmonės turi tik vieną tėvyne - Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą - ir vieną tikslą - komunizmo statybą. Jų viena ideologija - marksizmas, vienas vadas - didžioji Lenino partija... Jų vieninga, socialistinė savo turiniu kultūra".
Taip liaupsinant, kitų tautų kultūroms ir nacionalinėms kalboms visiškai nebelieka vietos. Išvada aiški ir paprasta: turi būti viena kalba - rusų kalba.
Autorius dar priduria:
"Mylėti rusų kalbą tapo kasdieninė, organinė mūsų šalies piliečių reikmė. Tai ryškiai iliustruoja tokie duomenys:
Kaip parodė paskutinis gyventojų surašymas, mūsų šalyje 1970 metų pradžioje gyveno beveik 242 milijonai žmonių; jų tarpe rusų 129 milijonai, o rusų kalbą gimtąja pavadino 141,6 mil. žmonių. Tai reiškia, kad be rusų 13 milijonų kitų tarybinių žmonių rusų kalbą laiko gimtąja kalba. Prie to skaičiaus reikia pridėti apie 42 mil. ne rusų tautos žmonių, kurie rusų kalbą pavadino antrąja TSRS tautų kalba, kuria jie šneka. Tokiu būdu mūsų šalyje buvo beveik 184 mil. žmonių, laisvai šnekančių rusų kalba, t.y. 76 proc. visų TSRS gyventojų. Be abejo per praėjusį penkmetį šis rodiklis dar labiau padidėjo".
Autorius džiaugiasi tuo "rodiklio" didėjimu.
Toliau jis aukština rusų kalbą kaip internacionalinio auklėjimo priemonę:
"Tarybinis patriotizmas šiuo metu toliau vystomas, praturtėjo nauju turiniu".
Ši mintis sustiprinama L. Brežnevo citata:
"Dabar, praėjus pusei amžiaus, kai buvo įkurta Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, mes galime visiškai pagrįstai kalbėti apie didelį mūsų liaudies patriotinį jausmą - apie bendranaciona-linį tarybinio žmogaus pasididžiavimą".
Beje, šiame pranešime dar šnekama apie dvikalbystę kaip didžią gėrybę.
Antrasis pranešimas - "Svarbiausia - mokytojas". Jo autorius -TSRS švietimo ministras B. Prokofjevas. Autorius, taip sakant, iš kart griebia jautį už ragų:
"Viena svarbiausių mokytojo veiklos sričių yra tarybinio jaunimo mokymas rusų kalbos. Jos dėstymo tobulinimas nacionalinėse mokyklose, vidurinėse ir aukštesniosiose mokymo įstaigose tapo nuolatinio partinių ir tarybinių organų dėmesio centre..."
Beje, norisi čia priminti, kad ir lietuvių kalba tapo tų organų "nuolatinio dėmesio objektu", - pavz., žurnalas "Mūsų kalba" yra parduodamas tik viename knygynėlyje ir jam leidžiama pasirodyti tik po ilgų pertraukų.
Autorius toliau džiaugiasi, kad "...visose respublikose pagyvėjo tyriamasis ir eksperimentinis darbas, kurio rezultatas -tobulesni mokymo planai, programos ir vadovėliai".
Tačiau ministras dar nepatenkintas esama rusų kalbos mokymo būkle, nes "...didelis skaičius jaunų žmonių silpnai moka rusų kalbą, blogai rašo, skaito ir kalba rusiškai".
N. Prokofjevas, toliau nurodydamas, kad ikimokyklinės mokymo įstaigos, esančios pirmąja visuomeninio vaikų auklėjimo grandimi, kur auklėjama apie 11 mil. visų TSRS tautybių vaikų, kelia klausimą ar nereikėtų ir jose - žaidimuose ir pašnekesiuose -pradėti mokyti rusų kalbos. Specialistai, atseit, tvirtina, kad kuo anksčiau vaikai susipažįsta su kita kalba, tuo geriau ją išmoksta. Jau esama ir tam tikros patirties: Uzbekijoje ir kai kuriose kitose respublikose daugelyje vaikų darželių jau įvestas toks mokymas, sudaryta speciali programa.
M. Prokofjevas nesivaržydamas klausia: kodėl šito negalima padaryti ir kitose respublikose?
Norint tai pasiekti, reikia, kad auklėtojos mokėtų rusų kalbą. Iki mokyklinių pedagoginių mokyklų mokymo plane šiam dalykui skiriama apie 300 valandų. Tai sudaro galimybę, esant normalioms sąlygoms, taip paruošti kadrus, kad jie gerai mokėtų rusų kalbą. Būtina taip pat vaikų darželius aprūpinti kryptingais didaktinių žaidimų rinkiniais.
TSRS švietimo ministras M. Prokofjevas pataria Pedagogikos mokslų akademijos ikimokyklinio auklėjimo institutui, kad su respublikinėmis įstaigomis parengtų rusų kalbos mokymo iki mokyklinėse įstaigose metodiką (o tai, be abejo, to lygų įsakymui!).
Autorius nešykšti ir daugiau patarimų:
"Švietimo sistemoje, kaip žinia, plinta paruošiamosios klasės: tarp jų ir tokios, kurios rengia vaikus tolimesniam mokymuisi rusų kalba. Jose šiuo metu mokosi apie 233 tūkstančiai šešiamečių vaikų. Sukauptos patirties pagrindu mokytojų tobulinimosi institutas sudarė tipinį mokymo planą ir rekomendacijas dėl rusų kalbos užsiėmimų organizavimo nacionalinėse mokyklose.
Reikėtų paruošti mokymo priemones, didaktinę medžiagą, užsiėmimų su vaikais metodiką. Paruošiamosios grupės turėtų toliau plėtotis...
Pastebima pažangi tendencija - nuo pirmos klasės mokyti rusų kalbos. Pagal tokią sistemą dirba jau 9 sąjunginės respublikos. Reikia pagalvoti, ar netikslinga įvesti tokią tvarką ir kitose respublikose".
Toliau M. Prokofjevas pabrėžia, kad būtina mokytojus gerai išmokyti rusų kalbos, o tam reikia visų pirma turėti pakankamai laiko. Autorius konstatuoja, kad pastaraisiais metais daugelyje respublikų rusų kalbos mokymo valandų skaičius padidintas. Jis taip samprotauja:
Pagal rusų kalbos mokymo valandų skaičių galima skirti tris grupes. Pvz., Ukrainoje ir Baltarusijoje, kur gimtosios kalbos artimos rusų kalbai, skiriama rusų kalbai ir literatūrai 40,5 ir 46,5 savaitinių valandų. Čia galima unifikacija pagal Baltarusiją.
Pabaltijo respublikos turi vienuolikos metų mokymą, todėl galimybės skirti rusų kalbos mokymui daugiau laiko čia yra pačios didžiausios. Latvijoje rusų kalbos valandų skaičius buvo padidintas iki 48. Estijoje jų skiriama 43, o Lietuvoje - 42 savaitinės valandos.
Autoriaus nuomone, galima unifikuoti bent jau lygiuojantis į Latviją.
Kitose respublikose rusų kalbos mokymo valandų skaičius svyruoja nuo 41 (Moldavijos TSR) iki 51,5 (Kirgizijos TSR).
Be to, jis reikalauja, kad ir rusų kalbos dėstytojų ruošimas būtų pagerintas ir čia pat nurodė, kad Lietuvoje nėra nė vieno rusisto su daktaro laipsniu!
Manyčiau, kad šių samprotavimų pakanka. Nereikia ir komentarų. Viskas nuostabiai aišku. Vis dėlto, baigiant norėtųsi padaryti vieną kitą pastabą.
Minėtų pranešimų autoriai - įžymūs, įtakingi žmonas, užimą aukštus vyriausybinius postus, jų žodžiai atspindi TSRS nacionalinę politiką, rodo jos aiškią kryptį - siekti kuo greičiausia pavergtų tautų surusinimo. Idant ši politika būtų sėkmingesnė ir labiau užmaskuota, leidžiama prabilti tokiems pavergtų tautų atstovams, kaip S. Rašidovas, kurie jau seniai yra nutraukę bet kokius dvasinius saitus su savo tauta. Ši politika gali padaryti tautoms labai skaudžių nuostolių, dar labiau suvaržyti jų kultūros plėtojimąsi, bet šiame tautų išsivadavimo amžiuje ji nieko iš esmės jau negalės nulemti: viskas per daug šviesu ir aišku!
K.Jakštys
