1975.X1.5 vakare tarp Vilniaus ir Pavilnio, ant geležinkelio buvo rastas žmogaus lavonas. Taip pasibaigė drąsaus ir tauraus lietuvio, doro kataliko Mindaugo Tamonio gyvenimas.
Iki paskutinės savo gyvenimo dienos jis techn. mokslų kandidatas, vyr. mokslinis bendradarbis, vadovavo Paminklų konservavimo instituto chem. laboratorijai. Jį pažinojusių tarpe buvo žinomas kaip poetas. Jo poezijos posmai brandūs ir turiningi. Savo kūryba M. Tamonis jau seniai buvo atkreipęs į save Valstybės saugumo žvilgsnį. Nežiūrint to, M. Tamonis ir toliau literatūriniam darbui skirdavo daug laiko. Savo eilėraščius Tomo Kuršio slapyvardžiu, spausdino 1971 ir 1972 metų "Poezijos pavasaryje" bei kitoje periodikoje; taip pat ir užjūrio lietuvių spaudoje ("Metmenyse"). Domėjosi filosofija ir jos problematika. Pastaruoju metu ruošėsi parašyti Lietuvos filosofijos istoriją, kurioje ketino išdėstyti ir apibendrinti profesorių: A. Jakšto-Dambrausko, St. Šalkausko, dr. A. Maceinos, Iz. Tamošaičio, J. Girniaus bei Lietuvoje gyvenusių ir Vyt. Didž. Universitete dirbusių: L. Karsavino ir Sezemano filosofinius darbus ir jų koncepcijas.
Betarpiškas susidūrimas su saugumu prasidėjo po to, kai M. Tamonis atsisakė vykti patikrinti irstančio paminklo tarybinei armijai išlaisvintojai Kryžkalnyje (žr. "LBK Kronika", Nr. 10). Skyriaus viršininkei reikalaujant raštu pasiaiškinti atsisakymo priežastis, jis parašė išsamų pasiaiškinimą, pabrėždamas savo pažiūras ir įsitikinimus 1955 m. Lietuvos "išlaisvinimo" ir "išlaisvintojų" paminklo atžvilgiu. Šis pasiaiškinimas tuoj pat pateko į saugumo rankas, kuris pradėjo veikti per gydytojus - saugumo agentus. Tokia pasirodė esanti Vilniaus psichiatrinės ligoninės (Vasaros g. Nr. 5) gydytoja Vaičiūnienė (rusė), kuri jį "gydė" net 4 mėn., taikydama įvairias nežinomos paskirties terapines priemones, šalia to vis ragindama atsisakyti savo žalingų įsitikinimų. Antrą kartą buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę 1975 m. birželio 27 d. ir išlaikytas visą mėnesį ("gydė" gyd. Radavičius). Išleistas iš ligoninės M. Tamonis turėjo periodiškai joje lankytis. Čia jam buvo leidžiamos kažkokios injekcijos ir tai tęsėsi iki pat jo mirties, nors prieš pat mirtį jis džiaugėsi, sakydamas, jog šį kartą į ligoninę nenuėjęs.
Nežiūrint tų visų kankinimų ir priverstinio "gydymo", M. Tamonis savo dvasia pasiliko nepalaužtas ir ryžtingas. Pavyzdžiui, 1974 m. gruodžio 29 d. Vilniaus ateizmo muziejuje, įrengtame šv. Kazimiero bažnyčioje, atsiliepimo knygoje jis įrašė savo pastabas bei atsiliepimą, kuriame nurodė ateistinės propagandos anti-moksliškumą, ir absurdiškumą. Vėliau ryšium su Helsinkio besibaigiančiais pasitarimais velionis parašė aukštiems partiniams organams pareiškimą, išdėstydamas savo nuomonę dėl visuotinių žmogaus teisių deklaracijos, Tarybų Sąjungos ignoravimo. Tie dokumentai, kaip ir buvo galima tikėtis, taip pat pateko Valstybiniam saugumui.
Išėjęs iš ligoninės, M. Tamonis mėgino susirasti sau darbą kur nors kitur, bet nesėkmingai, KGB valia, prieš savo paties norą. jis turėjo grįžti į Paminklų konservavimo institutą, kur stropiai buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis ir psichiškai terorizuojamas, faktiškai neduodant jam jokio darbo, neskiriant jokių užduočių, sudarant slogią atmosferą. Saugumas siekė savo tikslų. Dar paskutinėmis spalio mėn. dienomis ir lapkričio 3-4 dienomis eilė jo bendradarbių bei pažįstamų buvo tardomi saugumiečių. Jie buvo klausinėjami apie M. Tamonio privatų gyvenimą, jo kūrybą, santykius ir ryšius su kitais žmonėmis. Ar jis nerodydavo kokių nors aptrintų pogrindinių leidinių? Jie buvo verčiami duoti raštiškus parodymus jo nenaudai.
Pažymėtina, kad tokio nežmoniško procedūrinio "gydymo" metu M. Tamonis, darbo teisės atžvilgiu, kaip visai sveikas. Jam nebuvo nė karto išduotas laikino nedarbingumo biuletenis. Kiekvieną dieną jis privalėjo atvykti į darbą. Į darbą jis atvyko ir 1975 lappkričio 5-ją dieną, tik nebesugrįžo į namus...
Apie M. Tamonio mirtį milicijos registracijos knygoje tėra tik lakoniškas įrašas: "Mindaugas Tamonis tarp Vilniaus ir Povilnio pateko po traukiniu.
Kol kas visiškai tiksliai pasakyti, kokiu būdu KGB su M. Tamoniu susidorojo, sunku. Sklinda jo žuvimo priežasties dvi versijos: arba jam buvo suleidžiamos injekcijos, kurios pagaliau iššaukė dvasinę desperaciją, ir jis ne savo valia ir nekontroliuodamas savo minčių bei veiksmų, atsidūrė ant geležinkelio ir pateko po traukiniu, arba KGB nurodymu buvo likviduotas ir jau nebegyvas padėtas ant bėgių. Viena tik aišku - jo gyvybė užgeso pačiame jėgų žydėjime nuo visagalės KGB rankos.
Jo šviesus vardas amžiams liks istorijoje visų pirma kaip kovos už Visuotinių žmogaus teisių įgyvendinimą dabartinėje Lietuvoje simbolis ir kaip sunkus kaltinimas ne tiktai, M. Tamonio tiesioginiams budeliams, bet ir tiems, kurie juos išlaiko valstybės lėšomis.
O kokias dideles galimybes Tarybų Sąjungoje turi psichiatrinės ligoninės, pasakoja tarybinis akademikas P. Kostjuk: "Dabar atsiveria milžiniškos (pabraukimai str. autoriaus) galimybės įsikišti į atitinkamus neuroninius mechanizmus. Didelį čia progresą padarė neurofarmakologija ir psichofarmokologija. Šiandien jos turi nemažą arsenalą aktyvių medžiagų, kurias panaudojus atitinkamose nervų ląstelėse sukeliami procesai kurie pakeičia psichinę veiklą. Tokiomis medžiagomis galima iššaukti ilgai trunkančią depresiją, galima iššaukti agresyvumą... Žodžiu, galima pasiekti milžiniškų pasikeitimų nervinėje veikloje" (Smegenų pažinimo problemos, "Izvestija": 1975.XI.25). Ši citata kalbamojo tragiško įvykio atveju kokių nors papildomų paaiškinimų, atrodo, nereikalauja.
Dar viena įdomi aplinkybė: Mindaugui Tamoniui tragiškai žuvus, į jo butą tą patį vakarą atvyko saugumiečiai, vieno jų pavardė Indriūnas, jis net paliko savo telefono numerį - 31413. Jie,padarę kratą, surinko visus velionio ranka rašytus rankraščius, o taip pat "atrado" ir priešmirtinį trumpą raštelį, kurį parodė tiktai žmonai ir išsinešė kartu su kitais jo raštais, vos tilpusiais į du lagaminus. Raštelyje savo dviem paaugliams sūnums pataręs būti tokiais, kokiu buvęs jo paties senelis Tamonis. Laimei M. Tamonis buvo atsargus, ir didžiąją dalį savo kūrinių saugojo ne namuose. Jo poezijos rinktinė dabar keliauja iš rankų į rankas.
Nors saugumiečiai pranešė šeimai tą patį vakarą apie jo mirtį, bet kūnas buvo atiduotas tik lapkričio 9 dieną ir namuose pašarvotas katalikiškai. Velionis, pašarvotas, atrodė gražiai. Palaidotas buvo lapkričio 10 dieną Rokantiškių kapinėse netoli savo motinos kuri, nepakėlusi savo sūnaus tragedijos, mirė 1975.VI.29 dieną. Palydėjo daug žmonių, kapas paskendo daugybėje gėlių ir vainikų, bet oficialiai jo įstaiga nedalyvavo: tas aiškiai paliudija, kas pageidavo, kad nebūtų pagerbtas gabus, visų mylimas ir talentingas darbuotojas.
Taip buvo susidorota su visiškai psichiškai sveiku žmogumi, kurio apkaltinimui net tarybinė prokuratūra nesugebėjo atrasti oficialių kaltinimų. Tačiau Valstybės saugumas atrado patikimą būdą pašalinti iš gyvenimo jiems nepageidaujamą žmogų. M. Tamonio tragiška mirtis dar kartą visam pasauliui parodė, kad Lietuvoje su tais, kurių mintys ir nuomonės skiriasi nuo oficialiosios Tarybų Sąjungos komunistų partijos ideologijos, susidorojama fiziškai, be jokio teismo, pačiomis nežmoniškiausiomis priemonėmis.
R. Liaudis
