Rusiškasis imperializmas savo tarnybai yra tvirtai pajungęs mokyklą. Tai, ką Raudonoji armija pradėjo durtuvais ir tankais, ką saugumas palaiko teismų ir kalėjimų pagalba, mokykla turi užbaigti ir įtvirtinti. Mokyklos uždavinys yra įamžinti rusų viešpatavimą visuose jų pavergtuose kraštuose, diegti jaunajai kartai valstybinę ideologiją, virtusią religiniu surogatu ir pamažu juos surusinti. Išorinis įvairių tautų įjungimas į rusų imperiją turi užsibaigti vidiniu jų sulydymu. Vykdydama šį uždavinį, mokykla atvirai ir beatodairiškai puola ir griauna bet kurią kitą pasaulėžiūrą, grubiai braunasi į mokinių sąžinę, klastingiausiomis priemonėmis bruka ateizmą. Šiandien valstybinė "religija" yra daug labiau nepakantesnė ir netolerantiškesnė negu bet kuri kita religija praeityje. Tarybinėje rusų imperijoje tvirtai galioja dėsnis - "Kieno valdžia, to ir religija".
Rusinimo politika dažniausiai vykdoma tyliai ir užmaskuotai. Čia kalbama tik apie internacionalizmą, tautų draugystę, tarybinį patriotizmą, tarybinę liaudį, tačiau nuolat pabrėžiama didžiosios rusų tautos nuopelnai, jos pranašumas, nesavanaudiškumas. Iš kitos pusės, taip pat atsargiai stengiamasi prislopinti nacionalinę kultūrą, nuslėpti, sumenkinti ir suniekinti tautos praeitį, dirbtinai išryškinti rusų kultūrinę įtaką. Kitaip tariant, siekiama nejučiomis užgesinti tautinę sąmonę, meilę savo tautai ir pamažu įpiršti rusišką galvoseną ir rusišką sąmonę. Panašiai daroma ir kalbos srityje: tvirtai ir planingai diegiamas dvikalbiškumas. Kol kas atvirai nepuolama gimtoji kalba, kaip tai darė caro valdžia, bet užtat rusų kalba primetama daug atviriau. Rodyklės, iškabos ir užrašai privalo būti dviem kalbomis ir net tokio pat stambumo šriftu. Kai kurių įstaigų raštai rašomi tik rusų kalba. Radijo ir televizijos laidose valandų skaičius rusų kalba toli gražu neproporcingos respublikoje rusiškai kalbančių gyventojų skaičiui. Knygynų ir bibliotekų lentynose neginčytina rusiškų knygų persvara, nors pirkėjų ir skaitytojų pagrindinė masė - lietuviai. Bet ypač svarbus vaidmuo skiriamas rusų kalbai mokymo planuose ir programose. Per mokyklą rusų kalba turi plačiai ir giliai įeiti į gyvenimą.
Šiuo metu žengiamas dar vienas žingsnis: siekiant praktinio dvikalbiškumo, praktinio rusų kalbos vartojimo gyvenime, stengiantis praplėsti rusų kalbos įgūdžius užklasine veikla. Šiuo klausimu pasirodė įdomm straipsnis 1975 m. gruodžio 10 d. "Tarybiniame Mokytojuje". Lietuvos TSR Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos inspektorės L. Kojalienės straipsnyje "Olimpijada" atvirai sakoma: "Būtina kuo plačiausiai įtraukti mokinius į rusų kalbos ir literatūros užklasinę veiklą. Ypač svarbu mokyklose tų vietovių, kur nėra kalbinės aplinkos". Užklasinė veikla ne tik turi pagilinti rusų kalbos, kaip dėstomojo dalyko, žinias, bet pažadinti norą "domėtis rusų kalba, pamėgti rusišką knygą", o svarbiausia - įpratinti mokinius vartoti ją kasdieniniame gyvenime. Tie būdai ir priemonės, kuriuos minėtame straipsnyje L. Kojalienė rekomenduoja naudoti užklasinėje veikloje, nekėlia abejonių, ko iš tikrųjų siekiama. Kadangi "užsiėmimų metu rusų kalbos ir literatūros mokytojas gali išeiti toli už programos ribų" ir jam atsiveria "didelės ir neišsenkamos galimybės", jis galintis imtis ne tik masinių priemonių: organizuoti literatūros vakarus, rytmečius, disputus, paskaitas, bet ir "sudaryti literatūrinę aplinką - įrengti literatūrinių naujienų vitrinas, atskirų rašytojų ir jų kūrinių parodas, stendus, kampelius". Aišku, kad tokia "literatūrinė aplinka" bus ne kas kita, kaip rusiška aplinka lietuviškoje mokykloje.
Pagal šias masines, grupines ir individualias, epizodines ir nuolatines rusų kalbos užklasinio darbo formas praktikuotini "dialogai... apsakymo sudarymas, gramatiniai, žodiniai, literatūriniai žaidimai, neakivaizdinės kelionės, pasikeitimas nuomonėmis apie peržiūrėtą diafilmą... straipsnelio į sienlaikraštį rašymas". Iš epizodinių priemonių siūloma "rusų kalbos dienos, savaitės, rusiškos knygos šventė, literatūriniai rytmečiai" ir kt.
Be parodų, stendų, įrengimų ir albumų sudarymo, pokalbių, susitikimų su rašytojais ar vertėjais, susirašinėjimo su literatūriniais muziejais, primenama, kad gali būti "mokykloje leidžiami rusų kalba rašytiniai almanachai ir laikraščiai, kuriuose talpinami geriausi mokinių kūriniai, rašiniai, filmų ir spektaklių recenzijos, literatūrinių disputų medžiaga". Trajektorija aukšta, taikinys, kaip matome, paimtas tolimas: jau mokykloje pratinti vaikus rusų kalba ne tik susišnekėti, bet ir rašyti, kurti, naudotis ja ne tik kasdieniniams reikalams, bet įvesti ir į kūrybos sferą, padaryti ją vidinio pasaulio išreiškimo priemone. Juk literatūrinės viktorinos ir skaitovų konkursai, tai tokio kūrybinio sugebėjimo ne tik skatinimas, bet ir vertinimas jau čia pat mokykloje. Savos tautos praeitimi besidominti kraštotyra persekiojama ir trukdoma. Tuo tarpu praktikuotina "literatūrinė kraštotyra, kad ir tokia tema: "Rusų rašytojai mūsų respublikoje". Ne Daukantas, Valančius, Kudirka ar Putinas, bet... rusų! "Labai svarbią reikšmę turi mokinių ekskursijos po literatūrines vietoves".
Įdomu, po kokias? Tur būt ne mūsų respublikos ribose, bet iš tokių ekskursijų "parsivežamą vertingos medžiagos kurią galima panaudoti ne tik užklasinėje veikloje, bet ir pamokose", o kadangi kalbama apie rusų kalbos pamokas, tai tokios medžiagos tenka ieškoti rusiškoje aplinkoje. Bet "ypač reikėtų visokeriopai puoselėti meno saviveiklą rusų kalba, įtraukiant į ją ir aukštesnes, ir žemesnes, ir net pradines klases". Labai aiškiai pasakyta. Kur vaikai geriau įpras kalbėti, jei ne dainuodami rusiškas dainas ir kaldami ištisus pjesių puslapius...
Šie ir kiti metodiniai nurodymai - tai ne šiaip sau pasiūlymai susidomėti vieno iš dėstomų dalykų užklasine veikla. Darbas šioje srityje bus organizuotai patikrintas. Jau "šiais mokslo metais mūsų respublikoje vyks rusų kalbos ir literatūros olimpijada... nugalėtojai gaus teisę dalyvauti baigiamojoje rusiškojo žodžio šventėje. Jos metu mokiniai dalyvaus literatūrinėse, muzikinėse kompozicijose... konkursuose, rašys straipsnelius į šventinį sienlaikraščio numerį, kurs pasiūlyta tema apsakymų... bus apdovanoti prizais". Tai saldainio ir botago politika. Vaikams, kad pamiltų rusų kalbą - saldainis, mokykloms ir mokytojams, kad rusų kalba nejuokautų - botagas. "Olimpijada - tai apžiūra, parodanti, kaip mokiniai įsisavino rusų kalbą"... 0 tokios olimpijados "ateityje vyks kartą per 2-3 metus".
Mokyklinėse programose Lietuvos istorija karikatūriškai iškraipyta, mokinių žinios iš lietuvių kalbos ir literatūros nepakankamos, įgūdžiai silpni. Tuo tarpu stiprinamas dėmesys rusų kalbai. Negana to, kad rusų kalba iš viso per anksti įvesta, kai vaikai jos mokomi tuomet, kai dar nesusiformavo jų gimtosios kalbos įgūdžiai, dabar reikalaujama, kad mokiniai šia kalba domėtųsi papildomai, kad ja diskutuotų, dainuotų, kurtų apsakymus, rašytų straipsnelius, ruoštų almanachus ir vaidinimus. Kur turi vesti tokia rusų kalbos praktika, jei ne į bilingvizmą? O nuo čia į visišką rusų kalbos įsigalėjimą, ką aiškiai matome daugelyje autonominių respublikų, kur vietos gyventojų kalba praktiškai išstumta iš viešojo gyvenimo į panaudojama tik tiek, kiek propagandos sumetimais reikia pademonstruoti visų tautų "lygybę". "Įsisavinimas svetimos kalbos ir toliau einantis dvikalbiškumas kartais veda į gimtosios kalbos pakeitimą", - rašoma M. N. tSubuglo, straipsnyje "Socialinės-etninės dvikalbiškumo pasekmės" (Sovietskaja etnografija", 1972, Nr. 2). Kalbos pakeitimo pagrindiniu punktu neabejotinai būna antrosios kalbos įsisavinimas", sakoma tame pat straipsnyje (p. 33). O paskutinis kalbinės asimiliacijos laipsnis, reiškiantis galutinį kalbos pakeitimą, yra betarpiškai susietas su individo "abejingumu" savosios etninės grupės pastovumui, nuo kurios jis dalinai atitrūko, prarasdamas vieną iš svarbiausių jos požymių" (p. 36). Abejingumas "etninei grupei", arba, teisingiau sakant, savo tautai neišvengiamas praradus kalbą. To neneigia ir tarybiniai etnografai. Minėto straipsnio autorius, remdamasis konkrečia, karelų asimiliaciją liečiančia medžiaga, prieina išvados: dvikalbiškumo išplitimas, tolimesnis rusų kalbos sferos didėjimas... spartina kultūros internacionalizmo procesą. Gimtosios kalbos pakeitimas... yra tiesioginiai susietas su karelų dvasinės ir materialinės kultūros elementų pažinimo sumažėjimu" (t.p., p. 35). Tai į mokslinę terminologiją įvynioti faktai, kalbą apie baisų visų, ypač mažųjų tautų naikinimo procesą. "Kalbinių procesų tyrimas Karelijos kaime parodė, kad kartu su dvikalbiškumo plitimu į plotį, vyksta dvikalbiškumo plitimas ir į gylį. Rusų kalba pamažu tampa bendravimo priemone tautos viduje. 1970 m. visasąjunginio gyventojų surašymo duomenimis Tarybų Sąjungoje daugiau 96 nuošimčiai karelų laisvai kalba rusiškai arba ją laiko gimtąja kalba" ("Sovietskaja etnografija", 1974, Nr. 5, p. 28).
Nuo nacionalinės kalbos prie dvikalbiškumo, nuo dvikalbiškumo prie vienos iš dviejų kalbų! Pradžioje plinta ir gilėja dvikalbiškumas, vėliau vėl plinta ir gilėja... vienkalbiškumas. Šioks toks vingis nuo primityvaus, bet tiesaus carinės valdžios kelio, atviro kalbos ir spaudos draudimo. Rusų imperijos tarybinė valdžia šį vingį daro propagandiniais sumetimais, bet tikslas lieka tas pats. "Rusų kalbos įsisavinimas, dvikalbiškumo plitimas neabejotinai yra svarbus integracinis faktorius, prisidedąs prie tarybinės liaudies monolytiškumo tolesnio stiprinimo" ("Sovietskaja etnografija", 1972, Nr. 4, p. 30). Šitas "tarybinės liaudies monolytiškumas" - tai katilas, rusiškas katilas, kuriame lydomos visos kitos jų valdomos tautos, kad, "broliškoji" rusų tauta pasidarytų dar didesnė. Tą mato ir smerkia pačių rusų šviesiausi ir pažangiausi žmonės. (A. Solženicynas, A. Sacharovas ir kt.).
Gaila, kad šitai matyti ir suprasti nenori mūsų pačių inteligentai, klusniai vykdantys kiekvieną okupanto užgaidą.
Šiandien mokykla įpareigota būti tautinės sąmonės duobkasiu, tuo tarpu, kai caro laikais, lietuviška mokykla buvo išsprūdusi iš valdžios rankų ir giliai pasislėpusi valstiečių pirkiose ir prie motinos ratelio. Ji išsaugojo lietuvių kalbą, tikėjimą ir tautybę.
Vytautas D.
