ISTORIJOS PUSLAPIAI
"Aušrai" atsirasti sąlygas sudarė 19 amžiaus pradžioje prasidėjęs tautinio atgimimo sąjūdis. To meto nuotaikas puikiai atvaizduoja Maironis poemoje "Jaunoji Lietuva":
Jau slavai sukilo. Nuo Juodmarių krašto
Pavasaris eina Karpatų kalnais.
Po Lietuva - žiema. Nei žodžio, nei rašto
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.
Šitos nuotaikos stipriai veikė ypač susipratusią ir mąstančią Lietuvos šviesuomenę. Reikėjo tautos gyvenime rasti tinkamą kryptį ir ją nurodyti tiesos beieškantiems. Ką daryti? Ar eiti kartu su mūsų kultūrą slopinusiais lenkais, pralaimėjusiais 1863 m. sukilimą, ar eiti su pasiskelbusiais mūsų išvaduotojais rusais? Abejones išsklaidė 1864 m. spaudos uždraudimas.
Reikėjo pasirinkti savo kelią. Sužadinti visuomenėje tautinį susipratimą, reikėjo ne tik gyvo žodžio, bet ir spaudos.
Ši dirva iš dalies buvo paruošta jau ankstyvesnių lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo pionierių, ypač Simono Daukanto ir vysk. Motiejaus Valančiaus, kurie išmokė nemažą mūsų tautos dalį lietuviškai skaityti ir savo raštais įskėlė pirmąsias tėvynės meilės kibirkštis.
Pirmasis "Aušros" redaktorius ir leidėjas dr. J. Basanavičius ir aušrininkas J. Šliūpas prisipažįsta, kad tautiškumą juose išugdė lietuviškai nusiteikę jų tėvai ir krikščioniška šeimos aplinka.
J. Basanavičius sako, kad jo tėvas Juras, nors paprastas ūkininkas, bet buvo teisingas ir visų gerbiamas žmogus (miręs 1879 m.). Jam yra dėkingas už širdyje išugdytą patriotizmą. Tėvų įdiegtą tėvynės meilę toliau kurstė lietuviškos maldaknygės ir knygos - "Aukso altorius", "Garbė Dievo", "Gyvenimas Švč. Panos Marijos", "Šiaulėniškis senelis". Jas skaitęs po kelis kartus dėl jų gražios kalbos. Didelę įtaką padarė jo pažiūrų formavimuisi ir senovės lietuvių istorikai: Strikovskis, Gvagnini, Kromeras, Dlugošas ir kt. ("Lietuviškieji raštai ir raštininkai". Tilžė, 1890. p. 171-175).
Panašiai rašo ir J. Šliūpas: "Dar septynių metų vaikysčių būdamas tėvų namuose su didžiausiu užsidegimu Rakandžiuose mėgdavau skaityti balsiai motynai ir šeimynikščiams, vakarais gryčioje prie šakalio žiburio bedirbantiems, visokias lietuviškas knygeles, kurios man pateko į rankas: "Šiaulėniškį senelį", "Vaikų knygelę", "Paaugusiems žmonėms knygelę", ypatingai gi "Branelę", "Gyvenimą V. Jėzaus Kristaus", o taipogi visa kakarine rėždavau šventadieniais giesmes iš kantičkų korunkas, litanijas, stacijas ir t.t. Po daug sykių minėtus raštus beskaitant, man vien vėl naujų norėjosi" (J. Šliūpas, Minės apie mano prietykius prie "Aušros", "Varpas", 1903, Nr. 3, p. 77).
Dar prieš 1863 m. sukilimą buvo sumanyta leisti lietuvišką laikraštį, bet tada dar nebuvo pakankamai jėgų, o, be to, valdžia nedavė leidimo. Dabar inteligentijos jau buvo daugiau ir 1882 m. J. Basanavičius su Zauerveinu pradėjo tartis įkurti lietuvių mokslo draugiją, kuri leistų laikraštį. Tačiau buvo įsteigtas tik laikraštis "Aušra" (1883). Jos sumanytojas, pirmasis redaktorius ir siela buvo dr. J. Basanavičius. Bet kadangi jis tuo metu gyveno užsienyje, daugiausia Bulgarijoje (1884-1905), tai laikraštį tvarkė kiti, būtent, Mažosios Lietuvos lietuvis Miksas, vėliau dr. J. Šliūpas, o kai šį vokiečių valdžia privertė išvažiuoti į Ameriką, - vėl Miksas. "Aušra" iš pradžių buvo spausdinama Ragainėje, o paskui Tilžėje, paties Mikšo įsteigtoje spaustuvėje (Šapoka, Lietuvos Istorija, p. 500).
Projektą leisti lietuvišką laikraštį dr. J. Basanavičius išdėsto savo privačiuose laiškuose, straipsniuose ir savo pokalbiuose su J. Mikšu, J. Šliūpu, ypač su dr. Jurgiu Zauerveinu, dideliu lietuvių tautos gerbėju ir mylėtoju, autoriumi garsios dainos "Lietuviais esame mes gimę".
Dr. J. Zauerveinas savo leidžiamoje "Lietuviškoje Ceitungoje" 1882 m. iškėlė sumanymą prūsų lietuviams organizuoti "Lietuvišką draugystę" populiariems raštams leisti, kad apsaugojus Prūsijos lietuvius nuo suvokietėjimo ir juose pažadinus tautinį susipratimą. J. Zauerveino projektas sukėlė tame laikraštyje gana plačią diskusiją, kurios pabaigoje prieina išvados - "steigti tam tikrą laikraštį visai Lietuvai šviesti".
Tuomet J. Basanavičius pasikvietė J. Miksą atsakinguoju redaktoriumi ir ėmėsi darbo: rinkti medžiagą, ją tvarkyti, parūpinti lėšas ir t.t.
J. Basanavičius "Aušros" Nr. 1 įžanginiame straipsnyje nurodė jos programą - iškelti tautinį idealą.
Lietuvių tauta - senovėje didelė ir galinga, dabar sumažėjusi ir vis tebemažėjanti, tuo tarpu kai kitos mažesnės ir didesnės tautos, turėdamos laisvę, auga, tarpsta ir tarsi laukia, kada nutautėję lietuviai paskęs jų bangose. Matydamas pavojų, autorius pabrėžia: "Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai ir norime visomis teisybėmis, priklausančiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudotis". Iš to matyti, kad "Aušra" siekė visų teisių, kurias turi kitos tautos.
Tautos idealas turi būti siekiamas konkrečiai užsibrėžtais tikslais. Todėl "Aušros" uždavinys - įkvėpti tėvynės ir gimtosios kalbos meilę. Aušrininkai troško prikelti Lietuvą, garsią savo praeitimi, garbingą savo žygiais. Norint pasiekti savo tikslą, reikėjo tautą supažindinti su jos praeitimi, parodyti jos buvusią didybę ir garbę. Be to, reikėjo šalinti tas priežastis, dėl kurių Lietuva taip sunyko. Ypač buvo būtina nukreipti visas jėgas kovai su nutautėjimu, kalbos nykimu ir švietimo stoka. Tam buvo reikalinga pažadinti lietuvių tautinį susipratimą, atgauti spaudą ir įvesti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą: į mokyklas, valstybines įstaigas, į bažnyčią. Lietuviškoji spauda turėjo padėti lietuviams šviestis, kovoti su girtavimu ir kitokiomis blogybėmis, kurios smukdė liaudies dorovę ir medžiaginę kultūrą. "Ko mokslinyčios nedaro, tai mes patys turime rūpintis apie dvasišką šviesą. O šis šviesos atgabeninimas yra didei svarbus dalykas", "Aušra" žadėjo teikti savo tautiečiams mokslo žinių, istorijos, rinkti kraštotyrinę medžiagą: "Mūsų tad ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus - duoti pažinti mūsų sentėvių darbus. Todėl pirmų pirmiausia turime pažinti jų senovišką gyvenimo būdą, darbą ir tikybą..., nes jų gyvenimą pažiną, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patys pasipažinsime. Vadovaudamiesi senovės atminimais bei pagarba "Aušra" duos visokių duomenų iš Lietuvos praeities: tautosakos, dainių ir pasakų, piliakalnių aprašymų, bet neužmirš ir dabarties".
"Aušra" savo prakalbą baigia šiomis mintimis: "Šituos savo pažadus išpildyti iš gilumos širdies norėdami, mes netrokštame dėl savęs bikokio pelno ir naudos, vienat, kad mūsų žodžiai pultų ant gražios dirvos ir atneštų šimteriopą dvasišką naudą Lietuvai".
Aušrininkų darbą sunkino ir slopino jų energiją daugelio inteligentų abejingumas jų iškeltoms idėjoms,, karjerizmas, stoka optimizmo ir tikėjimo pergale. Tačiau dauguma aušrininkų buvo įsitikinę, kad Lietuva pabus iš miego.
Įrodymai, kad ir mažas susipratusių tautiečių skaičius gali daug padaryti, laikraštis supažindindavo savo skaitytojus su kitų kraštų veikėjais, padariusiais daug gero savo aplinkai. Taip gana plačiai aprašytas kroatų patriotas Jurgis Strossmageris ("Aušra", 1886, Nr. 2), latvių veikėjas Kristijonas Kalvinas ("Aušra", 1886, Nr. 4). "Aušra" kvietė eiti jų pėdomis.
Laikraštis beveik kiekviename numeryje duodavo įvairių lietuviškų knygų recenzijų ir supažindindavo su lietuvių rašytojais, jų gyvenimu ir kūryba (S. Daukantu, K. Donelaičiu, kun. A. Strazdeliu ir kt.), spausdindavo ypač daug poezijos.
"Aušros" uždavinys nebuvo skelbti dienos naujienas, bet žadinti užmigusius savo brolius į kovą, kelti kultūrą ir švietimą, kovoti už savo teises. Buvo skelbiama, kad laikraštis leidžiamas Lietuvos mylėtojų.
Dr. J. Basanavičiaus vardu išėjo 1883 m. pirmasis ir antrasis "Aušros" numeriai, atspausdinti Ragainėje. Kiti numeriai išėjo "Lietuvos mylėtojų" vardu. Pirmieji "Aušros" bendradarbiai buvo S. Norkus, J. Višteliauskas, P. Arminas, J. Miliauskas, Malinauskaitė-Šliūpienė, Kriščiukaitis, P. Mašiotas, V. Kudirka, I. Andziulaitis ir kt. Iš viso "Aušros" bendradarbių priskaitoma 66 asmenys, kurie dėl to laiko sąlygų savo pavardėmis tepasirašydavo vos keletas.
Oficialus laikraščio redaktorius J. Miksas, spaudžiamas Ragainės burmistro, po penkto numerio metė darbą ir išvyko į Lietuvą, palikdamas "Aušros'.' leidimą M. Jankui su 1000 markių skola spaustuvei.
M. Jankus laikraščiui redaguoti pasikvietė Ženevoje gyvenusį J. Šliūpą. Šis kvietimą priėmė ir išvyko į Bitėnus pas Jankų. Pakeliui Prahoje aplankė dr. J. Basanavičių. Šis reikalavo, kad visi "Aušros" rankraščiai prieš spausdinant būtų jo peržiūrimi.
Vėliau pasirodė, kad tas reikalavimas nepraktiškas ir nuo jo Basanavičius atsisakė, bet savo raštais ir patarimais ir toliau rėmė "Aušrą".
Šliūpui vokiečių valdžia uždraudė gyventi Prūsijoje, kaltindama jį politine neištikimybe, nes vokiečiams atrodė "Aušra" esanti palankesnė rusams ir lenkams.
Šliūpas laikraštį redagavo Bitėnų km. gyvendamas pas Jankų.
1884 m. kovo 14 d. Šliūpas redagavimą ir administravimą perdavė iš D. Lietuvos grįžusiam J. Mikšui. Jis, paveldėjęs savo tėvo palikimą, nusipirko Tilžėje spaustuvę ir nuo 1886 metų pradėjo "Aušrą" leisti savo spaustuvėje ir savo lėšomis. Leidinys kiek padidėjo, pasirodė vienas kitas paveikslas. Paskutinius du "Aušros" numerius redagavo buvęs liaudies mokytojas Juozas Andziulaitis ir poetas bei visuomenininkas Jonas Mačys.
"Aušros" bendradarbiai ir leidėjai buvo susispietę į būrelį, pavadintą "Lietuvos mylėtojais". Jų tarpe buvo labai įvairių žmonių. "Aušros" artimiausi leidėjai ir redaktoriai buvo pasauliniai inteligentai, vadovavęsi tuo metu populiariais liberališkais šūkiais. Keldami garbingą pagonišką praeitį, jie tuo būdu kartais įžeisdavo krikščionybę ir Katalikų Bažnyčią. Ypač nepalankiai būdavo paliečiama krikščionybė, redaguojant laikraštį karštam patriotui ir veikėjui, bet aiškiam laisvamaniui dr. J. Šliūpui. Todėl katalikiškoji visuomenė nuo "Aušros" nusigręžė.
1886 m. vidurvasaryje Mikšas, nepajėgdamas išmokėti skolų, pardavė spaustuvę ir "Aušra" sustojo.
Nors "Aušros" išėjo vos 40 numerių, tačiau ji savo uždavinį atliko. Lietuvis jau žinojo, "kuo yra buvęs" ir "kuo yra tapęs", jo tautinė sąmonė atgijo. "Aušros" vietą užėmė įvairių krypčių laikraščiai: "Šviesa", "Varpas", "Ūkininkas", "Tėvynės Sargas".
Šis laikotarpis galima apibūdinti V. Pietario žodžiais iš "Algimanto" apysakos: "Lietuva miegojo dar... Rengėsi busti stipri, galinga... Patys priešai ją pakėlė. Tačiau ji budo ne iš syk, iš lengvo ji budo..."
Daugiausia "Aušrai" straipsnių parašė dr. J. Basanavičius, ypač jos leidimo pradžioje. Didžiausią dėmesį skyrė Lietuvos istorijai, norėdamas sužadinti tautinę savigarbą.
Vaižgantas rašo: "Mums svarbiau, kad J. Basanavičius romantikas, sudarė tam tikrą, ilgai užtrukusią patriotinę atmosferą, kurioje brendo bent dvi mūsų inteligentų kartos. Galėjai nesutikti su Basanavičiaus kalbamu dalyku, bet jokiu būdu negalėjai nepasiduoti teigiamam jo širdies veiksmui. Basanavičiaus patvarumas pasirinktame gyvenimo kelyje, jo atsidavimas vien tik grynai idėjai, absoliutus altruizmas, gerbimas tautos tradicijų -visa tai darė Basanavičių tautos konstruktoriumi ir nei vienu momentu nei vienu krislu destruktoriumi" (Iliustr. Lietuva, 1926, Nr. 47).
Dr. J. Basanavičius daug rašė apie senovės lietuvių pilis. Lietuvos piliakalniai - tylūs mūsų bočių kovų liudininkai. "Kitos tautos turi daugybę visokių senovės puikių palaikų, kuriais gėrisi, mes vėl galime gėrėtis ir girtis vien piliakalniais - tais piliakalniais, kurie ir tolimiausiems vaikų vaikams liudys apie garbingus žilosios senovės prabočių mūsų veikalus. Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų prosenelių bei pražilusiems mūsų piliakalniams. Godokime tad mūsų piliakalnius".
Be to, Basanavičius skaitytojus supažindino su lietuviais ir svetimtaučiais mokslininkais, rašiusiais apie lietuvių kalbą ir literatūrą.
"Aušra" neturėjo aiškios ateities programos, politinių klausimų nesvarstė.. Apskritai, ji stengėsi nepulti nei carinės valdžios, nei sulenkėjusių kunigų, nei dvasininkų, tikėdamasi, kad tuo būdu lengviau pasieks savo teisėtų reikalavimų, jei visų tų pajėgų nenustatys prieš save. Tačiau "Aušra" į savo pusę nepalenkė nei vienų, nei kitų: rusai tiek į ją, tiek į visą slaptąją spaudą žiūrėjo kaip į vokiečių darbą prieš rusus, o sulenkėjusi bajorija, svajodama apie kultūrinę lenkų jegemoniją Lietuvoje, visą lietuvių sąjūdį laikė nusikaltimu "broliškų" tautų vienybei (Šapoka, Lietuvos istorija, p. 501-2). Be to, lenkai pradėjo skelbti, kad "Aušra" parsidavė rusams ir vokiečiams.
Kai kurie vokiečiai kaltino, kad lietuviai susidėjo,su lenkais ir remia jiems pavojingą panslavizmo idėją. Susidarius tokiai situacijai, darbas laikraštyje buvo labai sunkus. Tačiau atsirado plačios širdies ir šviesaus proto žymių to meto veikėjų, kurie užjautė ir suprato "Aušros" vargus. Lenkų rašytojas Kraševskis laiške redakcijai 1883 m. apgailestauja, kad jis pasenęs ir nebegalįs mokytis lietuvių kalbos ir rašyti lietuviškai. Bet tokių buvo nedaug.
Kai kurie rusų dešinieji laikraščiai net atvirai pradėjo remti aušrininkus: "Su tikra užuojauta sveikiname tautinės sąmonės atbudimą lietuviuose ir linkime jam pasisekimo" (Aksakovas, Rus. 1885, Nr. 85).
"Aušros" pasirodymą nepalankiai sutiko bolševikas M. Mickevičius-Kapsukas. Jis, nuvykęs pas Jankų į Bitėnus, dalį "Aušros" archyvo pavogė. Jis rašo: "Aš dirbau pas Jankus, skaitydamas įvairius aušrininku laiškus, darydamas iš jų ištraukas ir ištisai perrašinėdamas apie mėnesį laiko. Vienok visko anaiptol negalėjau perrašyti. Iš viso buvo surinkta kokia 15-20 svarų įvairios korespondencijos. Ypatingai laiškų. Numatydamas, kad pas Jankų jie galų gale visiškai pražus, aš nutariau paimti nuo jo bent svarbesniąją archyvo dalį. Jankužis, tartum numanydamas, kad aš rengiuosi daryti pasikęsinimą į "Aušros" archyvą, labai dabojo mane, bet aš jau tuomet tiek buvau įgudęs slaptame darbe, kad jis nenudabojo ir svarbesnioji archyvo dalis buvo mano išvežta iš Bitėnų ir paslėpta saugioje vietoje..." (V. Kapsukas, Raštai 10 t., V., 1971 p. 436). Šią vagystę V. Kapsukas atliko norėdamas sukompromituoti "Aušrą" ir jos leidėjus. Šios dokumentinės medžiagos paskelbimu buvo siekiama, kaip pažymėjo V. Mickevičius-Kapsukas (p. 436-437), "nušviesti klasinį ir politinį kaip "Aušros", taip ir pirmųjų "Varpo" metų veidą". "Aušros" ir "Varpo" archyvo originalai nesurasti.
"AUŠROS" REIKŠMĖ LIETUVAI
"Aušra" turėjo nepaprastos istorinės reikšmės. Tai naujo Lietuvos atgimimo pradžia, tai pirmas žingsnis į savarankišką ateitį. Anot M. Biržiškos, tai didžiausia pasaulyje revoliucija, kokią istorija bežinanti - sukilimas vos bepradedančios susiprasti tau- I teles prieš didžiulę rusų-vokiečių santarvę. Ir ji tą kovą laimėjo iš pavergtos, bekalbės, beteisės vergovės per 35 metus išsivystė į nepriklausomą valstybę...
Caro valdžia baudė jos bendradarbius, skaitytojus ir knygnešius. Šioje milžinų kovoje, "Aušra" buvo nenugalima. Ji nugalėjo galijotą. Tai geriausias įrodymas, kad "Aušros" idėja buvo visos Lietuvos idėja, kuri prikėlė tautą. Lietuva liks jai amžinai dėkinga (palyg. Gustaitis, Basanavičius ir "Aušra" (p. 30-31).
Išsipildė "Aušros" leidėjų svajonės, kurias apdainavo Maironis poemoje "Jaunoji Lietuva":
Ant laikraščio balso, to aido brangaus,
Trijų milijonų dvasia atsigaus,
Nors mūsų čia tėra keli!
Visiems pasirodė: šitai milijonai
Lietuvių sukyla, kaip amžių valdovai,
Ir rengias į kovą barzdoti.
Po Lietuvą mūsų - naktis iki šiolei!
Ir lenkai ją mindė, ir slėgė maskoliai;
Bet usnys ilgai nekeros.
Teeina tada, pasislėpę nakčia,
Tebrėkšta tėvynei padange plačia
Tos mūsų Aušros spinduliai!
Gal jos neapkęs, kas papratęs vėlai
Pramerkti akis, kam šilti patalai;
Bet vargšas ją sveikina meiliai.
Mums teko pravesti pirmuosius takus;
Sutiksime priešų; bus kelias sunkus;
Be to nieks kovos nelaimėjo,
Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai!
Mes žinom, jog mūsų ateinančiai metai!
Į darbą! O Dievas padės.
Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji -
Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji
To rytmečio mums pavydės.
Kas tiki į Dievo Apvaizdą galingą,
Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
Mums teko per amžius dalis nelaiminga,
Bet niekas nežino rytojaus dienos...
Aplinkui jau žydi visur atgimimas;
Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai laisvės nušvis rytmečiai...
Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
Prikelkime Vytauto Didžiojo ribas!
Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė.
Ir vardą, kur vietą Europoj atras!..
Nors "Aušra" neturėjo daug kvalifikuotų bendradarbių, lituanistų, istorikų, nors jos straipsniai nebuvo moksliškai pagrįsti, nors buvo nevykę mėginimai tobulinti kalbą, bet "Aušra" davė tautos gyvenimui naują kryptį. Jos uždavinys buvo pažadinti snaudžiančią kartą, uždegti ją tėvynės meile, rūpintis jos kultūrinio lygio pakėlimu. Gyvenimo faktai liudija, kad tą garbingą uždavinį ji atliko puikiai, nežiūrint visų trūkumų ir darbo nesklandumų.
"Aušros" pasirodymas pradžiugino lietuvius. Tuoj pradėta jai siųsti sveikinimai ir linkėjimai. Atsiliepė ir Rusijoje gyvenantieji lietuviai. "Ačiū, šimtą syk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražiu lietuvišku liežuviu, kokis skaityti nei sapnoj nesapnavau! Galiu mirti pamatęs "Aušrą" mūsų atgaivinimą, apie kurį aš per 25 metus dūmojau" - taip rašė vienas Rusijos lietuvis inteligentas ("Aušra", 1883, Nr. 2 p. 54).
Panašių sveikinimų buvo ir daugiau.
Apie "Aušros" sudarytą įspūdį Maskvos lietuviams studentams rašo vienas iš jaunesnių aušrininkų - J. Jablonskis:
"Basanavičius, "Aušra", jos mintys, kalba ir žodžiai - kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus... abejojimus ar svyravimus. Man toji naujojo gyvenimo pradžia... didžiausią padarė įspūdį ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naują darbo kelią. Vėliau gyvenimo aplinkybės mane ir vieną kitą mano draugą vėl buvo kurį laikąaš vagos išvariusios, bet vis dėlto tas didysis J. Basanavičiaus "Aušros" pastūmėji-mas, padrąsinimas ir suraginimas buvo mums per visą mūsų amžių reikalingas, reikšmingas" ("Iliustruotoji Lietuva", 1926 Nr. 47).
Panašiai apie save rašo ir V. Kudirka: "Gavau Nr. 1 "Aušra"... Ėmiau skubiai vartyti ir... atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių... rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: "0 tu paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinai pagedėliu. Po tam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, it, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos išaugai išsyk ir ta pasaulė man perankšta... Pasijutai save didžiu, galingu, pasijutai lietuviu esąs... Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra, ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu..." (V. Kudirka raštai, t. I, p. 13-14).
KITI LIETUVIŠKI LAIKRAŠČIAI
"VARPAS" (1889-1905)
"Varpas" iš pradžių subūrė visas intelektualines lietuvių pajėgas. Greta liberalų, laisvamanių, socialistų, dirbo katalikai ir kunigai. "Varpas" pradžioje stengėsi tiktai pažinti lietuvius ir jų gyvenimą: jo programą turėjo nustatyti patsai gyvenimas. "Varpe" atspindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir jų reikalai, visos gerosios ir blogosios gyvenimo pusės. Tuo atžvilgiu buvo ypač įdomus V. Kudirkos vedamas "Tėvynės Varpų" skyrius. Nuo 1891 m. buvo pradėtas leisti specialus kaimui mėnesinis laikraštis "Ūkininkas". Abiejų laikraščių bendradarbiai ir leidėjai buvo tie patys, tik "Varpas" skiriamas inteligentijai, o "Ūkininkas" - valstiečiams. 1901-1903 m. greta jų abiejų buvo dar leidžiamas "Naujienos", kurios stengėsi duoti liaudžiai suprantamų pasiskaitymų, visai neliesdamos politikos (Šapoka, Lietuvos Istorija, p. 503).
"APŽVALGA" (1890 -1896)
Varpininkai, būdami didelėje pozityvizmo įtakoje, kuris neigė visokią metafiziką, religijos problemų nekėlė, nors prieš jas ir nekovojo. Todėl kunigija, sudariusi tuo metu lietuviškos inteligentijos didžiumą, nuo "Varpo" atsiskyrė ir išleido savo atskirą laikraštį "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą", trumpiau vadinamą "Apžvalga". Ji buvo skiriama daugiau liaudžiai, ir vyriausias jo šūkis buvo lietuvių tautos vienybė su Katalikų Bažnyčia. Siekdama to tikslo, ji smarkiai kovojo prieš provoslavinamąjį rusinimą, ragino tėvus neleisti rusinti savo vaikų mokyklose.
Apskritai, "Apžvalga" buvo nepaprastai karinga. "Varpas" visų pirma kėlė susipratimą, o ji raginte ragino kovoti su rusinimu, jam priešintis visomis jėgomis. Iš kiekvieno jos žodžio tryško didžiausias atkaklumas, tvirtas pasitikėjimas savo skelbiamomis idėjomis ir laimėjimu. Ją redagavo garsusis Dėdė Atanazas, Pakalniškis (1933).
"Apžvalga" kartą šitaip rašė: "Kuriems tai papūtžandžiams parėjo į galvą mus rusais paversti. Žinoma, tie papurgalviai ir teisybės nežiūri, ji Rusijoje ir šiaip jau yra nuskurusi ir sutrūkusi, kad nė sulopyti negali... Bet mes apsigimėme katalikais, tai ir mirsime katalikais, nors čia mums maskoliai galvas nusukinėtų... Atsilieps jiems tai kada..."
Toks laikraščio tonas drąsino žmones nenusileisti, o "Apžvalga" buvo gana plačiai skaitoma, ypač Žemaičiuose. Vieną kartą ji pati rašė apie save, kad rusintojai, "paminėjus vien" "Apžvalgos" vardą, purškia it velniai, su švęstu vandeniu pakrapyti".
"TĖVYNĖS SARGAS" (1896 -1904)
Karingas "Apžvalgos" tonas nepatiko kai kuriems kunigams. Dėl griežto tono "Apžvalga" buvo žandarų daug labiau persekiojama, o, be to, visai be reikalo kiršino pasaulinius inteligentus su kunigija. Tuo metu dar jaunas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, pasitaręs su nuosaikesniais kunigais, įkalbinėjo redaktorių kun. Pakalniškį pakeisti "Apžvalgos" toną, bet šis nesutiko. Tuomet buvo pradėtas leisti nuosaikesnis, Tumo redaguojamas katalikiškas laikraštis - "Tėvynės Sargas", išsilaikęs iki spaudos draudimo panaikinimo. Jis laikėsi maždaug tų pačių tikslų, kurių siekė tuo metu nustojusi eiti "Apžvalga". Laikraštis buvo įvairus ir gerai vedamas, nes apie jį buvo suburtos geriausios katalikų pajėgos. Čia buvo nuolat rašoma apie išsilaikymą lietuviškų pamaldų bažnyčiose, keliamos aikštėn rusinimo pastangos, rusų biurokratų daromos kraštui skriaudos ir pan.
Iš veikėjų, susibūrusių apie "Tėvynės Sargą", kiek vėliau susidarė dar viena politinė grupė, pasivadinusi krikščionimis demokratais.
***
Šie ir kiti mažesnės svarbos laikraščiai buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje (vienas kitas Amerikoje) ir knygnešių gabenami per sieną. Daugelis knygnešių pakliūdavo žandarams į rankas, daugybė knygų ir laikraščių žūdavo, tačiau darbas nesustojo. Apie lietuviškus laikraščius susibūrė visa inteligentija. Bendras spaudos darbas ją sujungė. Spausdinto žodžio dėka liaudis palengva ėmė susiprasti: mokyklas lankąs jaunimas per laikraščius taip pat įsitraukė į bendro darbo barą. Tuo būdu tauta buvo ruošiama tolimesnei kovai ir galutiniam laimėjimui (Šapoka, Lietuvos Istorija, p. 507).
Daumantas
