SKIRTINGI POŽIŪRIAI į TAUTOSAKININKUS
1979 m. rugpjūtį Pelesoje (Baltarusijos TSR, Varenavo raj.) dirbo nedidelė baltistų grupelė iš Maskvos slavistikos ir balkanistikos instituto: V. Toporovas — vienas įžymiausių pasaulyje baltų specialistų, „Prūsų kalba" dvitomio autorius; T. Sudnik — baltarusė, parašiusi knygą apie baltų-slavų paribio dialektus, pėsčia apkeliavusi visus lietuviškus Baltarusijos TSR kaimus; Jelizarenkova — žymi sanskritologė, indų Vedų vertėja į rusų kalbą, ir kiti.
Svečiai buvo šiltai sutikti Baltarusijos TSR lietuviškų kaimų gyventojų, juos gaubė pagarba ir dėmesys. Žmonės mielai pasakojo pasakas, vaišino, dainavo lietuviškas dainas. Bet Varenavo rajono valdžiai tai labai nepatiko. Bet koks dėmesys vietos lietuviams čia laikomas beveik antitarybiniu aktu. Panašiai atsitiko ir maksviečiams.
Lietingą šeštadienį (VIII.25) į Pelesos mokyklos bendrabutį įgriuvo nekviesti svečiai iš rajono švietimo skyriaus, vyykdomojo komiteto, saugumo. O jų gidu buvo ta pati liūdnai pagarsėjusi buvusi kolūkio pirmininkė Žilinskaja. Nei sveikintis, nei prisistatyti svečiai nesiteikė, o puolėsi greičiau tardyti maskviečius ir taip pat ten atvykusius tuo metu svečius iš Vilniaus. Pajutę, kad tokiais metodais su jais niekas nesiteikia kalbėti, pagaliau pasisakė kas esą. Vieni puolė į kambarius, šniukštinėjo, kiti kvogė, surašinėjo pavardes, grasino. Bandė įrodinėti, kad čia lietuvių nesą, aiškino patyrusiems tautosakininkams, kaip jie turi elgtis ekspedicijoje.
Po valandos jie pasišalino. Maskviečiai akis į akį susidūrė su Baltarusijos TSR lietuvių gyvenimo realybe. Jeigu anksčiau apie tai girdėjo tik iš kalbų, tai dabar patiems teko pajusti tą brutalią jėgą, kuri slegia šių kaimų gyventojus kasdien. Pamatė, kad jų tyrinėjama ir mylima kalba bei papročiai čia naikinami ir neapkenčiami.
O vakare svečiai pateko į Pavalakės kaimo (Varenavo raj.) vakaronę, vėl skambėjo dainos, moterys šoko ratelius, vaikai deklamavo eilėraščius, — ir visi kalbėjo lietuviškai — ir kaimiečiai, ir svečiai maskviečiai. _
S. Nonys
UŽ LIETUVIŲ KALBOS TEISES
Lietuviškąją visuomenę labai sujaudino Kremliaus vadovų nusistatymas sustiprinti rusų kalbos dėstymą bei vartojimą sąjunginėse respublikose nacionalinių mažumų kalbos sąskaiton. 1979 m. vasarą pagal galimybes Lietuvoje buvo renkami parašai prašymui, kad Lietuvoje būtų paliktas senasis rusų kalbos dėstymo bei vartojimo planas. Aukštiesiems šalies pareigūnams šis prašymas buvo pasiųstas su atgaliniu Jono Volungevičiaus, gyvenančio Vilniuje ir dirbančio „Dailės" kombinate, adresu.
1979 m. lapkričio 19 d. Vilniaus „Dailės" kombinato partinės organizacijos sekretorė pranešė J. Volungevičiui, kad jis kviečiamas pokalbiui į miesto partijos komitetą „dėl kažkokio pareiškimo". J. Volungevičius be oficialaus iškvietimo vykti į partijos komitetą atsisakė. Kitą dieną J. Volungevičius buvo iškviestas į kadrų skyrių ir ten jam įteikė kvietimą atvykti į partijos komitetą lapkričio 21 d. 16 vai. ryšium su jo pareiškimu Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetui.
Nuvykusį J. Volungevičių priėmė mokyklų skyriaus vedėjas Ladukas. Šiam pasiūlius ir J. Volungevičiui sutikus, dalyvauti pokalbyje atėjo propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Tarvydas. Ladukas paaiškino, kad atsakymą į J. Volungevičiaus pareiškimą dėl lietuvių kalba dėstomų dalykų pakeitimo aukštosiose mokyklose į rusų kalba dėstomus dalykus duos Centro Komiteto pavedimu. Pirmiausia J. V. buvo paklaustas, ar jį kaip tėvą domina pareiškime išdėstyti klausimai? J. V. atsakęs: ir kaip tėvą, ir kaip lietuvį. Ladukas paklausė, ko J. V. norįs savo pareiškimu. J. V. atsakė, kad pareiškime yra viskas aiškiai išdėstyta ir norįs žinoti atsakymą, o, be to, pareiškimas pasirašytas ne jo vieno, bet tų šimtų, kurie taip pat laukia atsakymo. Kažkodėl Ladukas sąmoningai ar nesąmoningai pokalbio metu keletą kartų norėjo pabrėžti, lyg pareiškimas būtų rašytas vieno Volungevičiaus.
Ladukas pareiškė, kad jis „nieko nežinąs apie lietuvių kalba dėstomų dalykų pakeitimą į rusų kalba dėstomus dalykus". Jis težinąs, kad dabar Lietuvoje visi dalykai yra dėstomi lietuviškai. Tačiau esą būtina tobulinti rusų kalbos įsisavinimą, — tai Ladukas ir Tarvydas daug kartų pakartojo. „Mums bus gėda prieš kitų TSRS tautybių atstovus, jei mes blogiau mokėsime rusiškai, negu jie". J. V. paklausė: „Tai kieno sąskaita mes tobulinsime rusų kalbos žinias, jei ne savo gimtosios kalbos sąskaiton? Ar norite padaryti taip, kaip Baltarusijoje ir Ukrainoj, kur gimtoji kalba jau baigia išnykti, nes ten mokyklose daugiausia dėstoma rusų kalba?" į šį klausimą nieko neatsakė nei Ladukas, nei Tarvydas.
J. V. pastebėjo, kad daugely aukštųjų mokyklų ir technikumų įvyko pedagogų posėdžiai ir juose jau buvo kalbama apie pasirinkimą dalykų, kurie būtų dėstomi rusų kalba. Tai išgirdę pareigūnai buvo „didžiai nustebinti" ir pažadėjo pasidomėti, o kol nėra nieko konkrečiai vyriausybės patvirtinta, jie nieko nežiną. į tai ]. V. atsakęs, kad „mums bus ne laikas rašyti pareiškimus, kai jau bus galutinai nuspręsta. Mes norime, kad jūs žinotumėte lietuvių nuomonę, kol dar neišstumta gimtoji kalba iš mokyklų". Ladukas atsakė, kad „tokiais gandais galima tik nesveikus jausmus sukelti liaudyje ir yra labai gerai, kad tai vienintelis pareiškimas tokio turinio". Tada J. V. priminė, kad neskaitytų tai vieninteliu pareiškimu, nes po tuo pareiškimu pasirašė apie 2.000 lietuvių, o jų bus ir daugiau.
Ladukas ir Tarvydas patvirtino, kad darželiuose tikrai bus įvedamas rusų kalbos mokymas. Taip pat pasakė, kad netikslinga dėstyti lietuvių kalba dalykus tose aukštose mokyklose ir technikumuose, kur yra retos specialybės ir studentų grupės neviršija 30 žmonių.
Tarvydas dar „pasiguodė", kad „Vilnius niekada dar nebuvo toks lietuviškas kaip tarybiniais metais". J. V. atkirto, kad „Vilniuje ir rusų niekuomet nebuvo tiek daug kaip dabar". Jam buvo atsakyta, kad tai yra normalu.
Kaip daugianacionalinės šalies pavyzdį Tarvydas paėmė JAV, kur vartojama bendra kalba (atvirai nesakydamas, norėjo duoti suprasti, kad ir pas mus galėtų taip būti). „Tačiau JAV bet kurios tautybės bendruomenė turi teisę netrukdomai steigti mokyklas, kuriose dėstoma gimtąja kalba", — tęsė J. V. — „O pas mus? Baltarusijoje esantys ištisi lietuviški kaimai neturi tų teisių, kurias turi tautinės mažumos Vakaruose. Mūsų tautiečiai lietuviai Baltarusijoje kiek yra rašę pareiškimų, kad būtų leista jų vaikams mokytis lietuvių kalba! Jums, čia sėdintiems, turėtų skaudėti širdį dėl tokios mūsų brolių padėties. Juk jūs taip pat esate lietuviai, mūsų tautos dalis, o ką jūs padarėte palengvinti savo tautiečių daliai?"
Kai buvo kalbama apie lietuvių kalbos likimą, Ladukas taip pat pasivadino patriotu. Bet kai reikėjo atsakyti ką nors konkrečiau dėl lietuvių padėties Baltarusijoje ir kodėl ten neatidaroma lietuviškų mokyklų, aiškino, esą ten per maža lietuvių koncentracija. J. V. pastebėjo, kad tos vietovės anksčiau priklausė Lietuvai (lyg jie to nežinotų) ir kad ten yra ištisi lietuviški kaimai. Tada pareigūnai atsakę, kad jie nieko negirdėję ir nieko nežiną, ir kad čia esą klaidinga informacija. „Jūs žinote tik tai, kas jums naudinga ir ką norite žinoti, o kas ne jūsų naudai, visuomet išgirsti atsakymą — nežinau, negirdėjau, tai bobučių plepalai ir pan." — tokia J. Volungevičiaus replika baigėsi pokalbis.
A. Žmuida
* * *
SPJŪVIS į VEIDĄ
1979 m. birželio pabaigoje Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choro dalyviai buvo išvykę turistinėn kelionėn į Bulgariją. Visas choras buvo padalintas į dvi grupes. Vienos grupės vadovu buvo paskirtas Šiaulių m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Cuckariovas, buvęs tos pačios gamyklos III cecho vyresnysis meistras.
Bulgarijoje yra daug paminklų Rusijos kariams. Vienas turistinės grupės narių prie šipkos paminklo mandagiai gido paklausė, kodėl Bulgarijoje nematyti paminklo Lietuvai? Gidas, nesitikėjęs šitokio klausimo, sutriko. Tada iniciatyvos ėmėsi V. Cuckariovas, lengvai „išaiškinęs" šį keblų klausimą. Kas, girdi, Lietuva? Lietuva — šlapimo pūslė, o Rusija, Maskva — Visos žmonijos širdis, todėl suprantama, kad tik Rusijai paminklai ir statomi . . .
Tai spjūvis į veidą ne tik tai lietuvių grupei, kuri buvo tiesioginė V. Cuckariovo didžiarusiško šovinistinio išsišokimo liudininkė, bet ir visiems lietuviams.
V. Žirnys
* * *
NAUJI LIETUVOS HELSINKIO GRUPĖS
NARIAI
JUREVIČIUS MEČISLOVAS gimė 1927 spalio 29 Šaulių aps., Gruzdžių vals., Kimaičių km. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir įvykdžius žemės reformą, jo tėvai turėjo 14 ha žemės. Pagal profesiją — darbininkas-dažytojas. Už antiokupacinę veiklą nuo 1950.V.29. iki 1956.VI.29. buvo kalinamas Kazachstane, Karagandos srityje buvusiuose Dženkazgano speclageriuose. Pagal 58-I-a str. buvo nuteistas kalėti 25 metams.
Už tvirtą religinių įsitikinimų laikymąsi 1974 m. sausio 1 d. buvo atleistas iš darbo. Dabar gyvena Šiauliuose, Spindulio g. 6-10. Dirba zakristijonu Žarėnų-Latvelių bažnyčioje.
STATKEVIČIUS ALGIRDAS gimė 1923 balandžio 1 Šakių aps., Sintautų vals., Pusdešrių km. Tėvai, 1923 m. grįžę iš JAV, nusipirko 37 ha žmeės. Pagal profesiją — gydytojas. Už antiokupacinę veiklą 1951 m. birželio 22 d. buvo areštuotas ir pagal 58-I-a str. nuteistas 25 m. laisvės atėmimo. Iš pradžių buvo kalinamas Kemerovo srityje, Olžūras vietovėje, o vėliau Irkutsko siityje ant Lenos kranto esančio Osetrovo miesto speclageryje, priklausančiam Angarlago kalinių stovyklų grupei. Buvo išleistas 1956 m. Grįžęs apie 9 metus dirbo Finansų ministerijoje Vyriausios valstybinio draudimo valdybos vyr. gydytoju.
1970.V.11. vėl buvo areštuotas už antiokupacinio-humanistinio turinio knygos „Visuomenės gyvenimo abėcėlė" arba „Bendražmogiškumo manifestas" parašymą. Dabar dirba gydytoju-psichiatru Vilniaus m. greitosios medicininės pagalbos stotyje. 1979 m. parašė teorinį veikalą „Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai". Už tai Valstybės saugumo darbuotojų vėl yra persekiojamas. Šiuo metu gyvena Vilniuje, Čarno g. 18.
* * *
