(Monologas)
TSRS Konstitucijoje, 35-jame straipsnyje rašoma: „Moteris ir vyras TSR Sąjungoje turi lygias teises". Labai susijaudinusi tariu ačiū partijai ir tarybinei vyriausybei, kad ji mane, paprastą moterį, išlaisvinio iš vergovės ir suteikė man lygias teises.
Negalite įsivaizduoti, kaip pagerėjo mūsų gyvenimas, kai moteris tapo lygiateisiu piliečiu. Buržuazinėse šalyse paniekinta silpnoji lytis negali gauti darbo. O jei gauna, moteriai mokama žymiai mažiau, negu vyrams. Tiesiog skruzdėlės ima kūnu bėgioti, pagalvojus, kokia būtų mūsų šeimos padėtis bet kurioje kapitalistinėje šalyje. Mums tektų badauti. Taip, taip — badauti!
Paskaičiuokime: duonos kepaliukas kainuoja 36 kapeikas, litras pieno — 28 kp, kiaušinis — 12 kp, kilogramas sviesto — 3,5 rb. Silkė dabar deficitinė, apie ją nereikia nė užsiminti. Kam be reikalo tik seilę varvinti . . . Žuvų irgi retai parduotuvėse matome. Jų kainų niekas tiksliai netgi nežino. O cukrus, kruopos, žirniai, makaronai Tarybų Sąjungoje savo vertę žino. Jie svaria kapeika įvertinti.
Mėsai dabar mūsų poetai ruošiasi odes kurti. Ji irgi deficitas. Beveik visoje plačioje tėvynėje mėsos parduotuvėse nėra. O turguje kilogramas mėsos iki septynių rublių siekia. Pas mus, Lietuvoje, dar ačiū Dievui, mėsytės parduotuvėse pasirodo. Ji ten įvertinta rubliu devyniasdešimčia kapeikų. Bet geresnė mėsytė pro užpakalines duris sugeba pasprukti. Parduotuvėje už aukščiau nurodytą kainą tik kaulų ir gyslų gausi. Jei nori geresnės, kulniuok į turgų. O ten, patys žinote, ji triskart brangesnė.
Na, be deficitinės mėsos galima apseiti. Bet juk apsirengti reikia: žiemą ar vasarą nuogas nevaikščiosi. O žieminius geresnius moteriškus batus nusipirkti — reikia beveik visą mėnesinį vyro atlyginimą sutėkšti. O norisi ir į kiną, teatrą, į koncertą vieną kitą nueiti. Ten be rublių neįleidžia. Pagaliau reikia juk retkarčiais ir svečius priimti, pačiam pasižmonėti, pasisvečiuoti. O juk tuščiomis rankomis nenueisi, kiaulės akių nerodysi.
Taigi visur rublio reikia. O iš kur jį imti? Kiek vyras jų parnešė? Manasis — inžinierius. Su aukštuoju mokslu. Diplomą raudoną turi. Kiek, jūs manote, jis algos gauna? Šimtą dvidešimt rublių popieriuje. Kai atskaito pajamų mokesčius, užmoka profsąjungai nario mokestį, kažkokioms niekada nesibaigiančioms rinkliavoms, — kas lieka? Gaidžio ašaros.
Taip ir skaičiuoji, kiek rublių į šeimos burnas kišti, kiek ant kūno ar kojų užnerti . . .
Bet ir tų pačių, tų gaidžio ašarų, dabarties vyrai išsigudrino visų į namus neparnešti. Kai tik alga ar avansas, tuoj visi susimeta ir skuba mūsų šalies ekonomikos stiprinti — butelių tuštinti. Parvirsta paryčiais, akis užsipylę. Ir džiaukis, kad grįžo, kad ne blaivykloje nakvojo. Ten už nakvynę kad lupa, tai lupa. Pusę nešamo atlyginimo gali palikti. Tačiau kas pakliuvo ton visuomeninėn įstaigon, tas dažniausiai be kapeikos namo grįžta. Ten milicininkai surašo protokolą, kuriame nurodo, kad girtasis jokių pinigų neturėjęs (gal visus pragėręs, gal pametęs, o gal kas ištraukęs . . .. Jei išsiblaivėlis bando rytą teisybės ieškoti, jam pripaišomas chuliganizmas arba viešosios tvarkos ardymas. Ir čia pat jam paskiriama penkiolika parų neapmokamo darbo. Vienu ar kitu atveju darbovietėn siunčiamas raštas. Remiantis šiuo raštu, buhalterija iš algos išskaičiuoja 25 rb. medblaivyklos naudai.
Taigi, jūs patys matote, kad mes badautume kapitalizmo šalyje, jeigu reikėtų vien iš vyro atlyginimo gyventi. Tai kaip nedėkoti partijai ir tarybinei vyriausybei, kad ji išlaisvino moteris iš vergovės ir suteikė joms lygias teises!
Aš turiu teisę į darbą ir ja mielai naudojuosi. O kaip gi kitaip?
Aš — mūrininke. Statau namus. Nešioju plytas . . . Mano draugės irgi nevengia fizinio darbo. Moterys iš vyrų jau perėmė kastuvą, kirstuvą, kelnę, dar neatgyvenusį karutį . . . Jos stato pastatus, asfaltuoja kelius, kloja šaligatvius, nešioja statybines ir nestatybines medžiagas. Ir nieko čia nuostabaus! Juk ačiū partijai ir tarybinei vyriausybei, moterys turi lygias teises su vyrais. Pagaliau, ištisus šimtmečius dirbę fizinį darbą, vyrai gali ir pailsėti. O kam jiems persistengti, jei moterys turi lygias teises.
Dažnai galvoju, kad namų apyvoka, vaikų auklėjimas ir jų priežiūra — irgi darbas. Atsakingas darbas! Tai tiesioginė moters prievolė ir pareiga. Tačiau tuojau veju lauk iš galvos šį supuvusio kapitalizmo ideologų teiginį. Partija ir tarybinė vyriausybė visa tai neskaito darbu. Tai kas yra darbas Tarybų Sąjungoje?
Darbas — tikslinga, valstybei naudinga žmogaus veikla, reikalaujanti protinių ir fizinių jėgų. Jeigu moteris skalbia, verda šeimynai valgį, prižiūri vaikus, siuva, mezga, lopo, ji valstybei nesukuria materialinių gėrybių. Vadinasi, čia ne darbas, o tarybinės moters laisvalaikis. Jeigu moteris prakaituotus ir pilnus nuovargio šeštadienius bei sekmadienius palieka kolektyviniame darže, čia — jos poilsis. Jeigu moteris, negalėdama sudurt galo su galu, priversta savo sutaupytu laisvalaikiu ir pavogtu nuo miego laiku ką nors už pinigą numegzti, pasiūti arba perrašyti mašinėle, čia skaitoma chaltūra.
Taigi, partijos ir tarybinės vyriausybės manymu, darbas — valstybei atiduotas arba už skatikus parduotas laikas. Aš statau namus. Vadinasi, savo darbu irgi padedu artinti šviesų komunizmo rytojų . . .
Retkarčiais pagalvoju, kaip tame supuvusiame kapitalo pasaulyje moterys-vergės gyvena? Ir čia pat išlenda kita mintis — o būtų visai neblogai, kad ir pas mus, laisvoje Tarybų žemėje, išlaisvintoms moterims bent mažytę vergovę įvestų: nereikėtų taip sunkiai dirbti . . .
Bet aš šias antitarybines mintis veju laukan. Kad net sapne garsiai neprasitarčiau, kad pašalinė ausis neišgirstų ir nepagalvotų, jog stengiuosi sugriauti tarybinę santvarką. Už tai galiu bematant pakliūti į psichiatrinę ligoninę arba į koncentracijos stovyklą. Ne dėl savęs bijau — dėl vaikų bijau. Jiems būtų visur užkirstas kelias: jie būtų įtraukti į antitarybininkų sąrašą . . .
Nuo fizinio darbo, tarybinės moters laisvalaikio ir nuo, atsiprašant, poilsio dienų taip pavargau, jog nutariau pasitikrinti sveikatą. į polikliniką nėjau. Ten žmonių minios. Per visą dieną neprieisi prie gydytojo. O kad ir sulauksi savo eilės, naudos maža. Prirašys kokių nors tablečių, kurių mūsiškėse vaistinėse visvien negausi, o specpoliklinikomis, specvaistinėmis, specreceptais ir specaptarnavimu gali naudoti tik tarybiniai ponai. Tfu, kad tave kur . . . Atsiprašau, ne ponai, o liaudies tarnai . . .
Dar blogiau, sulaukus eilės, patekti pas rusę gydytoją. Ji tave aprėks, iškolios, kad, sveika būdama, duris varstai, brangų laiką gaišini. Išdės į šuns dienas ne tik mane, bet ir visus tėvynainius, kuriuos, esą gaila, Stalinas nesuspėjęs į negyvenamas žemes išbugdyti . . . Nutariau verčiau nueiti privačiai pas gerą specialistą į namus.
Pasiėmiau sutaupytus penkiasdešimt rublių ir einu ieškoti nurodyto profesoriaus. Susirandu. Atidaro duris apkūnus žmogelis. Pasisakau, ko noriu. O jis man:
— Medicinos daktaras gyvena trečiame aukšte. Aš — gyvulių daktaras. Veterinorius.
— Tai dar geriau, — sulemenau. — Noriu pagaliau išsiaiškinti, kas per gyvulys esu.
Veterinorius išvertė akis. Žiūri į mane, kaip į vieno šulo galvoje netekusią. Atatupstas atatupstas ... Aš paskui jį. Ir priverčiu žmogelį išklausyti mane. Imu pasakoti:
— Į darbą ir iš darbo bėgu skubu, iškišusi liežuvį, kaip šuo. Visą dieną dirbu plušu kaip arklys. Po darbo pakniopstom į parduotuvę šio to nusipirkti. Žmonių daug. Per skubotumą užlendu kam nors už akių ir tuojau pat mane tarsi šaltu vandeniu nulieja: „,Ko čia lendi, kaip kiaulė? Neiškentusi piktai ir aš ką nors atšaunu. O man: „Neambrink kaip kalė". Apsikarsčiusi tašėmis, krepšeliais, pagaliau išsmunku iš parduotuvės ir viską velku kaip mulas namo. Namuose, ruošdama pietus, sukuosi kaip žebenkštis. Pareina vyras. Susiraukęs. Piktai dėbteli: „Tai ką tu, karve, veikei, kad pietūs neparuošti?" Nenorėdama barnių, tyliu, kaip liežuvio neturinti žuvis. Po pietų vyras užverčia kinkas ant sofos ir skaito laikraščius, į televizorių akis įsmeigia. Arba pas draugus išmauna. Aš lyginu baltinius. Paskui kambarius iššluok, dulkes visur nuvalyk. Čia šį tą pasiūk, čia prisiūk. Lapatai ir lapatai. Vakare parsivelka vyras. Krenta į lovą. O aš vis dar namų apyvokos neužbaigusi. Jis ir sako: „Katyte, ateik pas mane . . ." Aš tyliu kaip avelė ir einu pas jį. Taigi pasakykite jūs man, keturkojų specialiste, koks aš iš tikrųjų gyvulys?
Jis pasižiūrėjo į mane su gailesčiu akyse ir liūdnai sako:
— Jūs esate tikra tarybinė moteris.
Išėjusi į gatvę, sustoju ir susimąstau. Kur dabar eiti? Kas man, laimingos tarybinės šalies moteriai, išvaduotai iš vergovės ir priespaudos, turinčiai lygias teises su vyrais, galėtų kuo nors padėti arba bent ką patarti?
Kilsteliu akis. į mane atidžiai žiūri kažkoks pilietis. O gal emgiebiestas? Gal su paslėpta elektronine aparatūra mato mano mintis? Apsisukusi sprukau į pirmą pasitaikiusį skersgatvį. Dievaži, netgi nežinau, kaip aš čia atsidūriau. Tsss! Tik niekam nepasakokite šios mano širdies gėlos ir savotiškos išpažinties. Jūs patys visa tai puikiai žinote. Juk tai, tik žymiai plačiau, gali papasakoti kiekviena tarybinė moteris.
B. Jankauskienė
* * *
