DEVYNERIŲ METŲ SUKAKTIS
1981 m. gegužės 14 d. sukako nuo Romo KALANTOS susideginimo Kauno miesto sodelyje devyneri metai.
Tarybinėje nakty šis fakelu suliepsnojęs jaunuolis buvo pagalbos šauksmas pasauliui: gelbėkite Lietuvą, padėkite išsilaisvinti! Okupantai ir jų pagalbininkai baisiai sunerimo: devyniolikmetis jaunuolis, neišsigandęs pavergimo mašinos, pareiškė viešą protestą susidegindamas! Todėl jiems kėlė siaubą net jo lavonas. Pareigūnai vaikė ateinančius atsisveikinti, gaudė stovinčius prie namų ir vežė milicijon.
R. Kalantos laidotuvės buvo numatytos 16 val. Dviem valandom anksčiau (14 val.) paskubom atvažiavę pareigūnai išnešė karstą, susodino artimuosius į žinybinį autobusą ir be jokių stabtelėjimų, — skubiai į kapus, kur nuošaliausiame pakrašty, kampe prie pakriaušio, jau buvo paruošę duobę. Visas užsakytas mašinas, važiuojančias į laidotuves, autoinspektoriai stabdė ir grąžindavo atgal.
Prie kapo KGB ir milicijos pareigūnai duobkasius skubino: tik greičiau, greičiau! O norėjusius padėti gėlių ant kapo ir vienu kitu žodžiu atsisveikinti su velioniu milicija vijo tolyn arba gaudė ir kišo į mašinas. Jokio susikaupimo, jokio atsisveikinimo . . .
Nors saugumas labai slėpė visus įvykius, apgaudinėjo žmones, gąsdino ir vaikė juos, bet žinia apie įvykius žaibu pasklido po visą Lietuvą. Pasipiktinę vis nauji būriai ėjo susideginimo vieton, į namus, prie kapo . . . Įsiutę saugumiečiai visai prarado savitvardą. Miesto sode padėtas gėles pradėjo mėtyti, trypti kojomis, kišti į šiukšlių dėžes, grubiai stumdyti ir gaudyti atnešančius gėles.
Dar kiek metų iš pasalų buvo fotografuojami visi ateinantys prie kapo. Dedantieji gėles buvo tardomi, metami iš darbo, institutų, represeuojami . . .
Ėjo metai. Žiūrėk, vienas kitas grįžta iš kalinimo vietos už R. Kalantos pagerbimą . . . Tęsti studijas, grįžti į pirmykštį darbą vilties nėra.
Praslinkus keliems mėnesiams po tragedijos tėvai suskato rūpintis paminklu. Bet visos jų pastangos atsimušdavo į tarybinius pareigūnus kaip į sieną. „Negalima, kreipkitės kitur", o iš ten dar kitur ... ir taip aštuonerius metus! Kur tik nesikreipta, kur tik nerašyta: ir miesto vykdomajam komitetui, miesto vyriausiam dailininkui, ir aukščiausioms valdžios instancijoms Maskvoje. Tai „per didelį plotą užsitvėrėt", tai „nugriaukit išmūrytą tvorelę", tai „kodėl akmuo rausvas?", tai „kodėl iškaltos liepsnos ir kryžius?", ir taip be galo. Atmetė 6 projektus. Motina neatlaikė tokio tyčiojimosi ir susirgo, gydėsi sanatorijoje.
1980 m. buvo pastatytas standartinis akmuo — paminklas su standartiniu užrašu, pašventintas Vilijampolės kunigo dalyvaujant R. Kalantos tėvams bei artimiesiems.
T. ŠAKNYS
***
KALINIŲ SUKILIMAS PRAVIENIŠKĖSE
1981 m. liepos 9 d. Pravieniškių (Kauno r.) priverčiamųjų darbų stovykloje įvyko kalinių sukilimas.
Pradžia buvo tokia. Už kalinio-šnipo nužudymą buvo nubausti keli nekalti kaliniai. Tuomet atėjo kalinių delegacija pas lagerio viršininką majorą, reikalaudami paleisti neteisingai nubaustus. Majoras įsakė jiems išsinešdinti iš kabineto, nes kitaip ir šie būsią nubausti. Tada kaliniai sukilo. Jie padegė lako statinę, stovėjusią baldų gamyklos ceche. Užsidegė cechas. Kaliniai, apsiginklavę tuo, kas ką susirado ar turėjo pasigaminęs (peiliais), reikalavo patenkinti jų norus. Lagerio administracija kreipėsi į Maskvą. Iš Maskvos atvyko kažkoks viršininkas, kuris įsakė: „šaudyti be pasigailėjimo!" (pagal kitą versiją, tas įsakymas buvo duotas telefonu). Buvo iškviestas spec. paskirties būrys riaušėms malšinti, lydimas netgi šarvuočių. Pirmiausiai buvo užblokuoti praėjimai į kitas lagerio zonas, kad ir tų zonų kaliniai negalėtų prisijungti prie sukilimo. Tarp kalinių sukilusioje zonoje ir kariuomenės prasidėjo kautynės. Kareiviai šaudė iš automatų, o kaliniai gynėsi peiliais, mėtydami juos į malšintojus. Tačiau netrukus jų ginklai baigėsi . . . Buvo nušauta apie 15 kalinių, o sužeista apie 50. Kauno greitosios pagalbos darbuotojams buvo uždrausta suteikti kaliniams medicininę pagalbą, kad liaudis nesužinotų aukų ir sužeistųjų skaičiaus.
Numalšinę sukilimą, kareiviai visus zonos kalinius tyčiodamiesi suguldė ant žemės ir mušė juos lazdomis. Taip kaliniai nejudėdami turėjo išgulėti visą parą.
Kalėjimo administracija neleido artimiesiems pasiimti net nužudytų kalinių lavonus.
Po sukilimo daug kalinių buvo išsiųsta į įvairius Rusijos lagerius, o jų vietas užpildė kaliniai iš „broliškų" respublikų.
Tikroji sukilimo priežastis — nepakeliamos kalinimo sąlygos: grubus administracijos ir prižiūrėtojų elgesys, jų savivaliavimas, sunkus darbas po darbo valandų ir naktimis, paplitęs kyšininkavimas (norint gauti siuntinį ar pasimatymą) ir pan.
S. ARMANTAS
FILTRUOJAMI TAUTOSAKOS RINKĖJAI
Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas kasmet organizuoja ekspedicijas tautosakai rinkti.
1981 m. tokia ekspedicija vyko nuo liepos 6 d. Kidulių apylinkėje (Šakių raj.). Tautosakos rinkėjų branduolį sudaro entuziastai kraštotyrininkai, kurie šiam darbui skiria dalį savo atostogų.
Birželio 21 d. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išsiuntinėjo visiems dalyviams pranešimus apie ekspedicijos pradžią ir vietą, o birželio 30 d. „nurodymu iš aukščiau" penkiems kraštotyrininkams buvo išsiuntinėti papildomi pranešimai, kad „dėl organizacinių sumetimų" dalyvauti ekspedicijoje jie negalės. Taip iš tautosakos rinkimo buvo atstatyti patyrę rinkėjai entuziastai: A. Juška, L. Kulvietytė, E. Stanikaitė, L. Šimkūnaitė ir V. Zakaitė — beveik pusė dalyvių.
L. TOMKUS
