„Šiandien Tau aprašysiu labai įspūdinga įvykį. Kai aš budėjau mokyklos koridoryje, prižiūrėdama, kad vaikai neišdykautų per pertrauką, prie manęs priėjęs mano X klasės auklėtinis, paėmė mano ranką ir tyliai tarė: „Auklėtoja, aš jus labai myliu. Aš visados jums būsiu geras. Nutariau būti kunigu. Padėkite! Neverskite manęs į Komjaunimą!"
šiuos žodžius ištaręs, jis pažvelgė į mane ir laukė atsakymo, be abejo, palankaus. Tokio prašymo nesitikėjau. Tiesiog mane pritrenkė. Atsakyti ką nors priešingai, taip nuoširdžiai į mane žiūrinčiam su pilnu pasitikėjimu jaunuoliui, negalėjau. Ištarusi: „Gerai", tuojau nusisukusi nuėjau. Tiesiog žadą man užėmė.
Nuėjau į kitą koridoriaus galą. Nebegalėjau suvaldyti savęs . . . Mintys tik bėgo. Privalau kalbėti ateistinėmis temomis, išrauti iš jaunuolių širdžių Dievą . . . Taip mus ragina viršininkai! . . .
Ir kaip dabar galiu kalbėti? Kokia kančia! ... Ar ją supranta tie, kurie mus verčia žaloti jaunuolių širdis?! Kokia baisi mokytojo dalia! . . . Parduodame save, parduodame už algą . . . Kur nuvesime jaunimą?! Kiek daug jau morališkai palūžusių ... O mes juos vis klampiname ir klampiname . . . Įvairūs komjaunimo vėlyvi užsiėmimai, pobūviai tiesiog šlykštynėmis virto. Kokią morališkai palūžusią kartą auginame . . . Mes, mokytojai, kurie privalome mokyti, auklėti, įspėti, mes ateistiniu auklėjimu užmušame jų sąžines ir tampame tautos judais ... Ką aš kartą užtikau! . . . Baisu net rašyti ... Ji man atkirto: „Mokytoja, man pavydite, kad aš už jus gražesnė? Jūsų konkurentė . . ."
To nekalto jaunuolio kreipimasis neduoda man ramybės. Aš — ateistų vadovė, tautos tvirkintoja . . . Patark, ką man daryti? Galiu išprotėti, naktimis nebemiegu . . ."
SALOMĖJA
***
