Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienių dūmas. . .
Trys svarbios lietuvių tautai datos lydėjo Maironio atėjimą į šį pasaulį. Metai prieš jo gimimą Didžiojoj Lietuvoj buvo panaikinta baudžiava (1861), o po metų įvyko lenkų-lietuvių sukilimas prieš pavergėjus rusus (1863), o po dviejų metų rusai uždraudė spaudą lotynų raidėmis (1864).
Šie trys įvykiai sukrėtė Lietuvą ir pažadino naujų socialinių ir kultūrinių jėgų, pasukusių lietuvių gyvenimą nauja kryptimi ir atvedusių Lietuvą į demokratinę Nepriklausomą valstybę.
Po baudžiavos panaikinimo ir po 1863 metų sukilimo dauguma lietuvių, ypač kaimo gyventojų, buvo atpalaiduoti nuo priklausomybės sulenkėjusiems dvarininkams, šitaip daug kas gavo laisvę ir teisę be aristokratų tiesioginės valios ir lenkų įtakos savarankiškai tvarkytis kasdienį savo gyvenimą. Po sukilimo rusai ėmėsi mažinti lenkų poveikį lietuviams ir padaryti sau palankesnius krašto gyventojus. Tačiau spaudos uždraudimas sudavė didžiulį smūgį: Lietuva, per rusišką spaudą ir mokyklą, per kolonistus rusus ir caro administraciją turėjo būti suprovoslavinta ir surusinta.
Taigi Maironio vaikystės ir paauglystės metais Lietuva buvo tarp dviejų varžovų dėl lietuvio sielos — tarp aristokrato lenko, su kuriuo krašto šviesuomenė buvo susijusi šimtus metų, ir pravoslavo ruso, kuriuo virsti lietuvį vertė rusų valdžia savo įsakymais ir tvarka. Tiedu tarp savęs kovojantys frontai ypač lietė mokslus einantį jaunimą. Pasukęs į lenkų pusę, moksleivis ar studentas lietuvis galėjo tikėtis lenkų paramos. Kas krypo į rusus, toks šalia valdžios paramos galėjo susilaukti dargi greitos karjeros mokslą baigęs. Sunkiausias kelias buvo to mokslus einančio lietuvio, kuris nenorėjo eiti nė vienu svetimu keliu ir stengėsi likti lietuviu. Tokiam reikėjo atsidurti tarp dviejų priešingų frontų, nenorom tapti rusų ir lenkų priešu ir kęsti jų smūgius. Jaunasis Maironis pasirinko šį sunkųjį kelią.
Į šitokį kelią jis nesąmoningai krypo dar bodamas vaikas. Kai lenkuojanti auklė Jonuką pavadindavo bajoru, būsimasis poetas atsakydavo: „Aš nenoriu būti bajoru. Aš būsiu kunigas." Vaikas tada nemokėjo atsakyti, kad jis nori būti lietuvių kunigas, šitaip jis apsisprendė tik tapęs studentu ir nuo tada Dievui ir žmonėms tarnavo kaip lietuvis kunigas, lietuvis poetas ir lietuvis mokslininkas. Už tai, kad jaunas Maironis nenuėjo su lenkiškais aristokratais nei su rusiškais biurokratais, o pasirinko sunkiausią kelią — likti su persekiojamaisiais lietuviais,— už tai lietuvių tautai jis tapo brangus, lyg nauja šviesi žvaigždė tarp nedaugelio kitų panašių šviesuolių Lietuvos danguje, tokių kaip vyskupas Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Petras Kriaučiūnas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Jakštas-Dambrauskas, Vilius Storosta-Vydūnas.
Maironis — tradicijos ir pažangos vyras, kuris brangino praeitį, bet dar labiau žiūrėjo į dabartį ir vedė į ateitį. Jis tarnavo ne galiūnams, bet visiems žmonėms, pirmiausia paprastiems skriaudžiamiesiems lietuviams kaimiečiams, kurių daugelis tada nemokėjo rašyti nei skaityti. Todėl ir savo dainoje parašė, kad jo gimtinė ten, „kur broliai vargdieniai dejuoja nuo senų laikų", kur jis „pamėgo, pamylėjo vargdienių dūmas."
Maironis tarnavo savo gyvenimu, bet dar labiau savo raštais, keldamas lietuvio dvasią ir žadindamas viltį, kad tauta prisikels ir laisvės rytas greit išauš: „Aušra naujos gadynės teka, užšvis ir saulės spinduliai". Ir viltį jis grindė tikėjimu į meilės ir aukos galybę, į Dievo Apvaizdą ir Amžinąjį Jo teisingumą, į istorijos dinamiką bei dorą ir šviesų lietuvių jaunimą.
Kaip karštas lietuvis demokratas Maironis yra pažangus. Anuomet šviesuoliui profesoriui skelbtis lietuviu, kalbėti lietuviškai, rašyti poeziją lietuviškai, mylėti lietuvius ir Lietuvą labiau negu kitus — buvo retas, drąsus, mažne revoliucinis reiškinys. Tokius drąsuolius lenkai plūdo, vadino išdavikais ,,litvomanais", o rusai ieškojo priekabių išvaryti į Sibirą. Tačiau Maironis to mažai paisė. Dar tebebūdamas studentu Kauno kunigų seminarijoje, savo eiles slaptai spausdino „Aušroje" ir vėliau kituose rusų valdžios draudžiamuose laikraščiuose. Nesiliovė nelegaliai savo kūrinių spausdinti ir tapęs Petrapilio dvasinės akademijos profesorium ir vicerektorium. Pirmąjį savo rinkinį „Pavasario balsai" (1895) ir savo „Lietuvos istoriją" slaptai išleido Prūsuose, o vėliau, tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, jis pirmasis lietuvių kalbą padarė oficialiąja iškilmių kalba toje mokslo įstaigoje.
Ar daug tokių drąsuolių buvo anais rusų priespaudos laikais Lietuvoje? Labai nedaug, nes bailių, pataikūnų ir prisitaikėlių visuomet daugiau. Tiesa, Maironis nebuvo nei vienas, nei pirmasis, kuris tada ėjo lietuvių pasipriešinimo keliu tarp dviejų frontų.
Lietuvių sodietis galėjo išgirsti, suprasti ir atvira širdimi paversti veikimu žodžius tik tokių vyrų, kurie buvo išaugę vyskupo Valančiaus tradicijų įtakoje. Maironis kaip tik ir buvo vienas iš tų. Todėl jo pasipriešinimo žodžiai ir meilė sklido Lietuvoje plačiau, negu J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, J. Šliūpo ar net P. Kriaučiūno, Maironis nesiūlė sunaikinti jokio lietuvio — nei aplenkėjusio klebono, nei sulenkėjusio bajoro ar aristokrato. Atvirkščiai — jis visus norėjo atversti ir sutelkti kultūros darbui šviesesnės Lietuvos ateities labui. Todėl jo įtaka anais rusų laikais Lietuvoje buvo didelė, plati ir veiksminga-
Tą didelę Maironio reikšmę liudija buvęs jo mokinys Kauno kunigų seminarijoje rašytojas J. Lindė-Dobilas. Po Maironio mirties jis rašė: „Jei Basanavičiui ir Kudirkai priklauso garbė, kad jie atgimimo darbą yra pradėję, tai tas, kas žino, kokia anais laikais buvo Lietuva, turėjo prisiminti, kad labiausiai ją paveikti tegalėjo tik toks asmuo, kaip Maironis — teologijos magistras, seminarijos, paskui Akademijos profesorius, tai vėl Seminarijos rektorius, kanauninkas it t. t. Dar viena svarbi aplinkybė: visiems mums, jo mokiniams, buvo žinoma, kad jis ir universitete yra buvęs. Anais laikais tai stiprus argumentas: visą mokslą išėjęs — dvasinį ir pasaulinį.
Ta įtaka, pabrėžiu, bus dar suprantamesnė, kad Maironis buvo būsimųjų kunigų mokytojas ir auklėtojas. Kaip P. Kriaučiūnas Marijampolės gimnazijoje naują pasauliečių lietuvių šviesuomene, taip Maironis žodžiu ir autoritetu ugdė lietuvių religinę šviesuomenę — kunigus, kurių įtaka anuomet Lietuvoje buvo svarbesnė negu pasauliečių šviesuolių. Maironio kartos draugai ir jo auklėti kunigai daug lėmė Lietuvos atgimimą ir jos valstybės atkūrimą."
Kad Maironio įtaka buvo platesnė ir įvairesnė negu kitų šviesuolių pasauliečių, nemaža lėmė ir tai, kad Maironis buvo rašytojas ir poetas, jo garsiakalbiai buvo jautresni ir toliau siekė. Maironis gebėjo prabilti toliau sparnuotais poezijos žodžiais, kokių nemokėjo joks kitas ano meto lietuvių patriotas. Ir daugiau kaip per 25 metus Maironis savo eilėmis ir poemomis bylojo tautiečiams apie Lietuvos garbingą praeitį, apie varganą dabartį ir žadino jiems šviesesnių laikų viltį. Jo poezija optimistinė — artėjančio Pavasario balsai.
Gaivinas skurdžios jų krūtinės
Balsais kaip balsimo lašu,
Patsai ramumo nepažinęs
Kitiems išganymą nešu. . .
O kai jo skambias, dainingas eiles pagavo kompozitoriai, Maironio pavasarį dainavo visa Lietuva. Penkioms dešimtims Maironio tekstų yra sukurta apie 100 dainų ir giesmių, kurias komponavo apie 30 kompozitorių, kaip J. Naujalis, Č. Sasnauskas, A. Kačanauskas ir kt.
Pagal Maironio eilėraštį „Mano gimtinė" („Ten, kur Nemunas banguoja") yra sukurtos net septynios dainos. Po tris keturias dainas turi eilėraščiai „Kur bėga Šešupė", „Kur lygūs laukai", „Pirmyn į kovą už tėvynę", „Eina garsas nuo rubežiaus", „Nebeužtvenksi upės bėgimo", „Lietuva brangi", „Jau slavai sukilo. . ."
Drąsiai galima sakyti, kad ligšiol nebuvo ir gal negreit bus kitas toks poetas kaip Maironis, kurio mintys ir žodžiai būtų taip plačiai pasklidę lietuvių tautoje. Daugelis jų buvo, yra ir bus susipratusių lietuvių žodžiais ir jausmais.
Tokia reikšmė buvo Maironio, kai Lietuva anuomet nešė rusų priespaudos naštą.
Atėjo Maironio pranašautieji šviesesni laikai ir greitai pakilo balsai prieš „Maironio hegemoniją". Pirmasis savo „istorinį išmanymą" parodė Augustinas Voldemaras „Vilniaus žiniose" (1906 m., 242 nr.), šiurkščiai paniekinęs Maironio „Lietuvos istoriją", nors pats nė tokios neparašė. Maironio poezija ir ideologija nebepatiko Baliui Sruogai ir Kleopui Jurgelioniui („Labai nedaug kuo iš Maironio galima gėrėtis"). Didžioji Maironio nelaimė čia bus ta, kad jis kunigas.
Nepriklausomoj Lietuvoj Maironio aureolė turėjo dar labiau blankti, kilus rašytojų tarpe diskusijai dėl literatūros tautiškumo. Balys Sruoga tuomet tvirtino, kad Maironio „Jaunoji Lietuva" — pavyzdys kūrinio, kuriame nėra tautiškumo („Skaitymai"). Tai buvo skaudžiausias priekaištas, koks galėjo būti epochoje, kurioje tiek buvo kalbama apie tautinės kultūros kūrimą. Paniekinančiai „labanakt" Maironiui kalbėjo poetas Paparonis (kun.A.Šmulkštys), kurio vardą šiandien mažai kas žino. Kad Maironis „paseno, nuseno, suseno", prisispyręs šaukė stud. A. Venclova („Lietuvis, 1925 m., 34 nr.). Maironis iš gyvenimo buvo stumiamas. Atėjo laisvė ir — kam jos pranašas! šalin jį!
Tačiau, kai Maironio šlovė blėso akyse tų, kurie jį matė čia pat Lietuvoje, tuo metu ji ėmė skaisčiau švitėti akyse tų, kurie apie jį girdėjo tik iš tolo — lietuvių išeivijoje.
Maironis labai nemielas buvo tiems, kas laisvos Lietuvos nemylėjo ir net nekentė. Vienas tokių buvo Antanas Venclova, drįsęs didįjį dainių niekinti Nepriklausomybės laikais, savo neapykantą pakartojęs naujosios rusų vergijos metais. Atsiminimų knygose „Jaunystės atradimas" (1966 m.) Jis rašo: „Toliau („Baro" 8 nr.) rašiau: Maironis yra „aušrininkas" — romantikas. Jam ir dabar sunku užmiršti savo romantizmas, nors . . . paseno jau Maironis, ir Maironio laikų idėjos . . . Tai nebuvo gal nieko nauja, nes apie Maironį taip tuomet rašė ne vienas kritikas. Blogiau, kad straipsnis buvo pasirašytas mano pavarde ir dėl iškilmingumo prie pavardės pridėtas žodelis „stud.", t. y. studentas.
Maironis, senas, nusipelnęs poetas, kurį skaitė ir kuriuo auklėjosi ištisos kartos, kurį ir aš skaičiau ir mėgau, dėl tokio mano straipsnio pasijuto įžeistas ir atsakė į jį irgi straipsniu:
„. . . Paprastai į kritikas nemėgstu atsakinėti, — rašė jis, — nes žinau: jos nei pridės, nei atims autoriui vertės . . . Geriausias veikalų įvertintojas — laikas.
Bet ši kartą perdaug man skaudu, kad studentas į užsitarnavusį, jau nuo 30 metų universiteto profesorių atsiliepia iš aukšto Mentoro tonu. Tiek to! Čia jau auklėjimo sritis. Mūsų demokratišku laiku tai paprastas dalykas, ir to imti i širdį netenka. . ."
Vėliau Venclova sakosi įgijęs proto ir matęs reikalą nors dabar, mažne po 50 metų, Maironį nebegirdinti atsiprašyti, nes manęs, „kad tai atlikti niekad ne vėlu" (1966 m, p. 16-18). Bet čia pat „atsiprašymą" pamiršta ir 288 puslapy prasimanymais, kuriuos kažin ar įrodytų teisme, apšmeižia, apjuodina Maironį kaip asmenybę, drauge prasimanęs progą atsiskaityti ir su buvusiu savo bičiuliu, o šiandien — nesutaikomu priešu Bronium Raila. „Jaunystės atradimą" šiemet masiniu tiražu „Šviesos" leidykla išleido mokyklai. Tegu tūkstančiai vaikų regi, koks nenaudėlis buvo Maironis. . .
Kad, Lietuvai vėl patekus į rusų vergiją, Maironio žvaigždė vėl skaisčiai sužibo, rodo ne vien dažnokas „apvalytų"- „Pavasario balsų" leidimas. Juos leidžia ir dėl to, kad autoriui nebereikia honoraro, o jį gauna, nė piršto neprikišusi, redakcinė kolegija. Tačiau Maironio raštų pilno leidimo nebuvo ligi šiolei ir tur būt nebus: Maironiui skaityti „mūsų visuomenė nepriaugusi", kaip anot Šarmaičio žodžių, ji „nepriaugusi Kudirkai".
Maironio renesansą aiškiai parodė „Graži tu mano brangi tėvyne" (Naujalio), kurią vienu tarpu buvo išdrįsę dainuoti įvairūs chorai ir kolektyvai. Reikėjo regėti, kokį entuziazmą ir kokias klausovų ovacijas sukeldavo ši giesmė! Kadangi tos ovacijos ne tik netilo, o vis didėjo, — turėjo nutilti giesmė. . .
Porą trejetą mėnesių Vilniaus televizija (ir ten yra lietuvių!) po žinių laidos 20 val. prieš oro prognozę buvo drįsusi minutę kitą paleisti „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį" melodiją (Č. Sasnausko). Tačiau ir ta netrukus buvo pakeista „geresne".
Partija ir tarybinė vyriausybė Kaune teikėsi pastatydinti Maironiui prie jo rūmų ir Kunigų seminarijos paminklą. Sėdi akmens Maironis, parimęs ant kumščio, kaip „Pirčiupiu motina" ir, sako, būsimasis Ad. Mickevičius Vilniuje. Tačiau ir po tokio kojų, išėję iš „Baltosios gulbės" (Santuokos rūmų), jaunavedžiai padeda gėlių.
Betgi ne apie tokį paminklą sau svajojo Maironis. Jo rūpestis buvo — Kauno kunigų seminarija, į kuria tiek įdėjo sielos ir širdies. „Štai jau 20 metų, — rašo jis, — Kauno kunigų seminarijoje rektoriauju ir galiu net po mirties drąsiai pasakyti, kad nė vienas rektorius tiek nepadarė ir materialiai, ir mokslo žvilgsniu: radau 4 metų mokslą seminarijoj, paliksiu 7 metų, išleisdamas auklėtinius su universiteto diplomais. Materialiu žvilgsniu tegul palygina žmonės, kokią aš paėmiau seminariją ir kokią paliksiu." (V. Zaborskaitė, „Maironis", 1968, p. 330).
Gražią paliko seminariją Maironis ir baisiai negražiai su ja pasielgė ir tebesielgia materialiai ir moraliai partija ir tarybinė vyriausybė, užmiršus ir Julių Janonį, kuris giedojo ir gieda:
„Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo".
S. Gaivėnas
***
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes kryžius gyvatą žadėjo.
Skausmuos jėgos išaugs,
Atgimimo sulauks:
Jau blaivosi orai aptemę.
Tik į darbą greičiau!
Tik mylėkim karščiau!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę!
Maironis
