ESTIJOS - LATVIJOS - LIETUVOS
NACIONALINIO JUDĖJIMO KOMITETO NUTARIMAS
Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo komitetas nutaria:
1.
Išrinkti tris pirmininkus puspenktų metų laikotarpiui iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos Nacionalinio judėjimo komitetų.
Jei, pasibaigus galiojimo laikui, nebūtų galimybės juos perrinkti, tai jie įgaliojami vykdyti savo funkcijas iki tol, kol atsiras galimybė juos perrinkti.
2.
Jei Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo Vyr. komitetui nebūtų sąlygų dirbti arba jo nariai būtų persekiojami, tai bet kuriomis sąlygomis šį darbą atliks jau sukurtas pakomitetis. Tokiu atveju Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo Vyr. komiteto visos viešojo darbo funkcijos pereina trims organizacijoms: Estų Pasaulinei tarybai, Laisvųjų latvių pasaulinei sąjungai ir Lietuvos išlaisvinimo Vyr. komitetui (būtinai įjungiamas į jį Tomas Venclova).
3.
Išrinkti Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo Vyr. komiteto garbės narius:
Edgarsą Andersonsą (JAV), Jurgį Baltrušaitį (Prancūzija), Piotrą Grigorenką (TSRS), Andre Kiung (Švedija), Česlavą Milošą (JAV), Ernestą Jopiką (Anglija), Arnoldą Lusis (JAV), Jurijų Orlovą (TSRS), Ulofą Palmę (Švedija), Andriejų Sacharovą (TSRS).
Tikimės, kad išrinktieji asmenys nuo šių pareigų neatsisakys.
4.
Estijos - Latvijos - Lietuvos Nacionalinio judėjimo Vyr. komitetas reguliariai leis estų, latvių, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis savo dokumentų rinkinį "EsLaLi" arba kitus leidinius.
Estijos Nacionalinio judėjimo kom-tas
Latvijos Nacionalinio judėjimo kom-tas
Lietuvos Nacionalinio judėjimo kom-tas
Vilnius, 1977.VIII.20.
***
NEGERBIAMAS RAŠYTOJO ATMINIMAS
1977 m. birželio 22 d. buvęs Literatūros muziejaus bendradarbis Antanas Kniukšta raštu kreipėsi į Biržų Kraštotyros muziejaus direktorę ir į Kultūros ministerijos Paminklų apsaugos skyrių dėl rašytojo ir tautosakos rinkėjo Adolfo Sabaliausko – ŽaliosRūtos kapo Mielaišiuose sutvarkymo.
A. Kniukšta savo rašte primena, kad dar 1966 m. jis tuo reikalu buvo rašęs, prašydamas pasirūpinti koplytėlės, kurioje rašytojas palaidotas, remontu. Nors tada buvo žadėta: "pagaminti paminklinę lentą ir kelių rodyklę prie rašytojo kapo", bet pažadų niekas netesėjo. Praėjus 7 metams, t.y., 1973 m. rašytojo artimųjų privačia iniciatyva buvo padirbdinta memorialinė lenta ir prikalta prie koplytėlės sienos. Kai šią vasarą A. Kniukšta vėl aplankė Žalios Rūtos kapą, rado ne tik kad neremontuotą koplytėlę, bet net ir memorialinė lenta buvo sudaužyta.
Už rašytojo kapo išniekinimą A. Kniukšta kaltina jo žemiečius. Bet ar tik jie kalti? Ar ne per daug lėšų ir rūpesčio valdžia skiria "išlaisvintojų" atminimui pagerbti?..
***
