HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI REMTI
LIETUVOS VISUOMENINĖ GRUPĖ
P A R E I Š K I M A S
DĖL DABARTINĖS PADĖTIES LIETUVOJE
Dabartinis status quo Lietuvoje yra pasėka 1940 m. birželio14 d. 23 vai. Sovietų Sąjungos Liaudies komisarų tarybos pirmininko ir užsienio reikalų komisaro Molotovo įteikto Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui Maskvoje ultimatumo, kuriuo pasiremdama, Sovietų Sąjungos kariuomenė jau sekančią dieną, t.y.. birželio 15,14 val., peržengė Lietuvos sieną ir užėmė pagrindinius Lietuvos miestus.
Molotovo padėjėjas Dekanozovas, atsiųstas Lietuvon, stengėsi jos gyvenimą standartizuoti pagal SSSR šabloną. Pasekmės buvo tokios: uždarytos ne tik visos politinės partijos, likviduota privati spauda, visos visuomeninės organizacijos, bet daugiau negu 10000 žmonių uždaryti į kalėjimus ir ištremti Sibiran, nesigailint nei kūdikių, nei vaikų, nei senių.
Nenuostabu, kad, prasidėjus Vokietijos — SSSR karui, keturios gausiausios politinės Lietuvos partijos stengėsi atstatyti Lietuvos valstybingumą — įkurti Trečiąją Lietuvos respubliką. Bet naciai veikiai jų pastangas suparaližavo.
1944 m. antrą kartą Lietuvon atėjus Raudonajai armijai, jau lapkričio 11 d. Maskvoje prie Komunistų (bolševikų) partijos Centro Komiteto buvo sudarytas specialus biuras Lietuvai, kuriam vadovavo Suslovas. Kitąmet Lietuvoje iš įvairių įstaigų buvo pašalinta daugiau nei 4000 darbuotojų, o iki 1947 m. balandžio mėn. atleista dar 1350 žmonių, nes 1945 m. balandžio mėn. į Lietuvą iš įvairių Rusijos vietų buvo atsiųsta 6116 darbuotojų, nemokančių lietuviškai. Suslovas šeimininkaudamas pralenkė Dekanozovą. Vilniaus saugumo pulkininko Michailovo tvirtinimu, 50000 lietuvių žuvę su ginklu rankose miškuose, trigubai tiek buvę uždaryta į kalėjimus ir lagerius, kur irgi ne mažiau žuvę kaip miškuose; o kiek dar reikėję ištremti į Sibirą!
Pos Stalino nuvainikavimo daliai tremtinių buvo leista sugrįžti, išleista iš lagerių ir dalis politinių kalinių. Bet iki paskutinių dienų dar daugeliui vis neleidžiama sugrįžti į tėvynę Lietuvą ir jie tremtyje laikomi be teismo ir be termino. Skelbiame bent keletą jų pavardžių: Bubulas Stepas, Buknys Kostas, Deksnys Antanas, Gaidys Alfonsas, Gasiūnas Algirdas, Indrikas Robertas, Jankauskas Antanas, Karalius Jonas, Lebeda Leonas, Lekšas Kostas, Mikailionis Juozas, Mosteika Aleksas, Paltarokas Petras, Pečiulaitis Povilas, Petrušaitis Vytautas, Rašytinis Albinas, Seliokas Vincas, Slapšinskas Vytautas, Šarkanas Jonas, Trakimas Benius, Vaitiekūnas Vladas ir kt.
Sunki yra lietuvių kalbos padėtis. Dabartiniu metu rusų bei rusiškai kalbančių Lietuvoje gyvena šešis kartus daugiau nei prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ypač jie pamėgo Vilnių ir Klaipėdą. Dėl to kai kuriose įstaigose neįmanoma susikalbėti lietuviškai, pvz., Vilniaus geležinkelio stotyje, kai kuriuose pašto skyriuose, gatvėse su budinčiais milicininkais ir kt.
Uždarytos visos lietuviškos mokyklos Latvijoje, kur karo išvakarėse jų veikė aštuoniolika. Nemaža žemių, Lietuvai pripažintų Lietuvos — Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartimi, šiandieną priklauso Gudijos (Baltarusijos) administracijai. Tose žemėse lietuviai yra autochtonai. Jie gyvena Vydžių, Apso, Gervėčių, Pelesos, Lazdūnų ir kt. vietovėse, neturi lietuviškų mokyklų, gi Apse ir Vydžiuose bažnyčios uždarytos, kaip ir Pelesos lietuvių po Pirmojo pasaulinio karo pastatytoji bažnyčia paversta sandėliu, jos bokštai nugriauti, o klebonas Vienažindis 1950 m. uždarytas į kalėjimą. Lietuviai Gudijoje neturi nei mokyklų, nei bažnyčių; neleidžiama pas juos apsigyventi ir lietuvių kunigams.
Gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje gyvena panašus skaičius rusų ir lenkų, bet Vilniuje įvairūs skelbimai, šūkiai, plakatai, bukletai ir t.t. yra tik dvikalbiai — lietuvių ir rusų kalbomis. Vilniuje veikia Rusų dramos teatras, aukštosiose Lietuvos mokyklose dubliuojamos rusų grupės, gi lenkų kalba įsileista tik į Vilniaus Pedagoginį institutą.
Dar blogiau negausioms Lietuvos tautinėms mažumoms. Karo metu iš visų Lietuvos gyventojų labiausiai nukentėjo žydai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje jie turėjo 122 pradines mokyklas, 3 nepilnas vidurines (progimnazijas) ir 14 vidurinių mokyklų (gimnazijų). Dabar žydai Lietuvoje neturi nė vienos savo mokyklos, neturi savo spaudos, nors 1970 m. surašymo duomenimis vien Vilniuje gyveno 16000, o Kaune — 4000. Gudais Vilniuje -7-qrašė 24000, bet jie neturi savo mokyklos, gudiškos pamaldos bažnyčiose pokario metais irgi panaikintos. Pokario metais, uždraudus privačias mokyklas, ypač nukentėjo karaimai, nes prie Trakų kinesės veikė jų parapijinė mokykla. Nuoskaudų patyrė ir totoriai Mahometo pasekėjai: jų mečetės ir mokyklos uždarytos.
Latvijos lietuviams aiškinama, jog, norint lietuviškai mokytis, reikia važiuoti į Lietuvą. Bet rusams nesakoma, kad rusiškai mokytis jų vaikai važiuotų į Rusiją, o vien tik gausiai atidarinėjamos rusiškos mokyklos ar paralelinės klasės rusų kalba latvių mokyklose. Lietuviškų mokyklų (vidurinių) išleidžiamojoje klasėje švietimo ministerijos lietuvių kalbai skirta tik keturios, o rusų kalbai — penkios savaitinės valandos. Ta pati ministerija sugeba iš visų lietuvių abiturientų išreikalauti gerai mokėti rusų kalbą, o iš rusų abiturientų išreikalauti, kad jie bent kiek pramoktų lietuviškai, ministerija yra bejėgė. Knygų leidyklos žengė dar toliau: kai kuriose lietuviškose knygose ėmė spausdinti rusiškus tekstus be vertimo į lietuvių kalbą. Įvairūs administratoriai ir spauda ėmė kalbėti apie lietuvių bilingvizmą, kad lietuviai mėgstą Lenino kalbą. Bet ką daryti, jei pačioje Lietuvoje neįmanoma susikalbėti lietuviškai?
Lietuvos ir pasaulinė istorija mokyklose ir visur kitur dėstoma savaip. Tai ne valstybių, ne tautų, ne karalių ar kunigaikščių istorija, o ekonominių santykių, vadinamų "klasių kova", partinis katekizmas. Todėl į mokyklas ne tik neįsileistas nė vienas Lietuvos ar pasaulinės istorijos vadovėlis, bet net šiuo klausimu joks leidinys, išleistas iki 1940 m. įvykių. Ir ne tik tie, bet ir visi iki minėtųjų įvykių išleistieji leidiniai iš visų mokyklų bibliotekų kažkur išgabenti, dauguma — sunaikinti. Išimtis padaryta tik kai kurioms aukštosioms mokykloms ar mokslo institucijoms, sudedant juos į taip vadinamą spec. fondą, į kurį patekti reikalingas spec. leidimas. Labiausiai keista, kad net žmonių, po 1940 m. birželio įvykių tapusių įvairiais administratoriais, kai kurios iki tų įvykių išleistos knygos irgi pateko į spec. fondą, pvz., tris dešimtmečius formaliai buvusio vyriausiojo krašto administratoriaus J. Paleckio knyga "SSSR — mūsų akimis". Tokių draudžiamų knygų tarpe atsidūrė net klasikiniai lietuvių literatūros kūriniai, kaip Vinco Pietario "Algimantas" ir kt. Lietuvių literatūros istorija taip sugrupuota, kad tie keletas rašytojų, karo metais pasitraukusių į SSSR, skelbiami didžiais lietuvių rašytojais ar net klasikais, o apie pagrindinę lietuvių rašytojų masę, atsitraukusią į Vakarus, tylima arba skelbiama tik po rašytojo mirties. Nėra lengvas ir rašytojų, sugrįžusių iš lagerių ar Sibiro, kelias, pvz., Kazio Inčiūros.
Iki paskutiniųjų dienų, saugumiečiams darant kratas, tebeatiminėjami prieškariniai leidiniai — knygos ir periodika. Kur jie dedami? Į šį klausimą galėtų atsakyti tik saugumas.
Tarybinė spauda šį dalyką nušviečia taip "Reikėjo marksistiniu-lenininiu požiūriu pervertinti lietuvių tautos kultūrinį palikimą, perimant demokratines, socialistines jo tendencijas, kritikuoti buržuazines nacionalistines koncepcijas, ypač istorijos, literatūros ir kitose visuomenės mokslų srityse. Taip pat reikėjo plačiai propaguoti mokslinį ateizmą, padedantį kovoti prieš bažnyčios skleidžiamas religines pažiūras" (Algirdas Rakūnas. "Klasių kova Lietuvoje 1940-1951 metais". Vilnius, 1976, psl. 178).
Vadinamojo mokslinio ateizmo propagavimas vyko ir tebevyksta ne geresnėmis priemonėmis. Tegul kalba oficialioji spauda. "Likviduojant karo padarytas žaizdas, vystant švietimą, kultūrą, gerinant sveikatos apsaugą, respublikoje nepaprastai trūko patalpų. Todėl visiškai natūralu, jog šiems gyvybiškai svarbiems reikalams vietiniai valdžios organai panaudodavo nacionalizuotus erdvius klebonijų pastatus" (knyga "Už socializmo sukūrimą Lietuvoje". Vilnius, 1969, psl. 306, J. Aničo straipsnis). Tik jau mes pridursime, kad tam buvo panaudotos ne tik klebonijos, bet ir parapijų salės, jų bibliotekos ir net bažnyčios tarnų namai, vadinami špitolėmis. Šitaip buvo sunaikinta daug bibliotekų, pavyzdžiui, Marijampolės (dab. Kapsukas) marijonų biblioteka su daugiau negu 50000 knygų. Matyt, tokiais pat tikslais buvo užgrobti seni vyskupijų archyvai.
Toliau tarybinė spauda taip rašo: "Atskirų buvusių kulto pastatų panaudojimas daugiausia kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos reikalams, gerinant socialinį gyventojų aprūpinimą, buvo didžiai humaniškas reikalas ir pagrindinė darbo žmonių dauguma tam pritarė" (ibid. 306 psl.). Leiskite suabejoti, ar "pagrindinė darbo žmonių dauguma" pritarė, kad, pavyzdžiui, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčia, statyta 1604 m., ištisą dešimtmetį būtų paversta alkoholinių gėrimų sandėliu? Ir ar neatrodo, kad "karo žaizdų likvidacija" ir "pokario humanizmo" laikotarpis per ilgai tęsiasi? Gal laikas būtų tikinčiųjų bendruomenėms pradėti grąžinti nors išlikusį jų turtą? Juk dar nuo Stalino laikų Vilniuje tebėra uždaryta trys ketvirtadaliai bažnyčių su pačia katedra-bazilika. Daug kalbama ir rašoma apie rūpinimąsi architektūros ir meno paminklais. Vilniuje ant Vizitiečių bažnyčios statyta 1729 m.), paverstos kalėjimu, irgi užrašyta, kad tai architektūros paminklas, bet tas nesutrukdė 1965 m. sunaikinti jos interjerą, ar iš uždarytos Visų Šventųjų bažnyčios (statytos 1620 m. Vilniuje) 1966 m. rugsėjo 8 d. išplėšti varpus. Tais pačiais metais Vilniuje, Antakalnyje, buvo sunaikinta dviaukštė koplytėlė, įkurta prieš tris šimtus metų, niekam netrukdžiusi, nes ir dabar ta vieta tebėra tuščia ir tebeauga apie koplytėlę augę medžiai. Ir dar tik prieš dvejus metus jau kelintą kartą vėl buvo nusiaubtas žmonių labai gerbiamas Kryžių kalnas prie Šiaulių. Šį liūdną sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Prisiminkime, kad Lietuvoje tebėra uždarytį visi katalikų vienuolynai, o iš keturių kunigų seminarijų leista veikti tik vienai, gi ir ta prieš trejus metus galėjo priimti tik penketą naujokų, kai kunigų kasmetinis mirtingumo vidurkis yra keturis kartus didesnis. O Lietuvos žydai, totoriai yra visiškai palikti be dvasiškijos. Panaši padėtis yra ir su evangelikų reformatų (kalvinistų) bendruomene, kurios katedroje (Vilniuje) įruoštas kino teatras, o aplink buvusios jų kapinės sunaikintos bei paverstos skverais. Ne ką geresnė padėtis ir su evangelikais (liuteronais).
Ateistams TSRS konstitucijoje garantuojama antireliginė propaganda, o tikintiesiems — tik kulto atlikimas, o ne religinė propaganda. Kaip tada suprasti visų piliečių lygybę? Net ir kulto atlikimo laisvė tėra tik konstitucijos popieriuje, nes tikintiesiems neleidžiama švęsti net pačių didžiųjų, pagrindinių švenčių, o tai įeina į kulto atlikimo sąvoką. Tikintieji dėl savo švenčių šventimo iki paskutinių dienų tebešalinami iš darbo; tomis dienomis jų vaikams neatėjus į mokyklas, — iškviečiami ir barami tėvai. Televizija i- radijas persunkti ateizmu, gi abi šios organizacijos laikosi ir tikinčiųjų pinigais. Visų religijų Lietuvos tikintieji neturi savo spaudos. Maža to, ne tik pasauliečiams, bet ir dvasiški-jai, kurios tiesioginė pareiga ir neatskiriamas kulto sąvokos dalykas tai yra — draudžiama vaikus mokyti poterių. Dvasiškiai, kurie išdrįso tai daryti, buvo uždaryti į kalėjimus, lagerius ar kitaip nubausti. Štai keletas paskutiniojo dešimtmečio aukų: kunigai — Aleksandravičius Antanas (Slavikai), Bubnys Prosperas (Girkalnis), Deltuva Albinas (Veisiejai), Jokubauskas Antanas (Pociūnėliai), Šeškevičius Antanas (Dubingiai), Zdebskis Juozas (Gudeliai ir Prienai). Taigi, tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygybė tėra tik popierinė.
Ir dar viena nepaprastai opi žaizda. Visa mūsų senesnioji karta atsimena, kad prieš karą Lietuvoje laisvai galėjai pirktis rusų šviežius dienraščius: "Izvestiją", "Pravdą", gi Kaune "Mokslo" knygyne (šefuojamame SSSR pasiuntinybės), o vėliau ir Vilniuje tokiame pat knygyne galima buvo nors vežimais vežtis Markso, Engelso, Lenino, Stalino raštus rusų kalboje. Sulaukti tokių dienų, kai ir pas mus pradės laisvai pardavinėti Paryžiaus, Londono, Niujorko centrinius, dienraščius — ir svajoti nedrįstama. Mes nepamirštame, kad į Vakarus pasitraukę mūsų tautos intelektualai ten išvystė plačią spaudą, sukūrė gausią literatūrą, išleido didžiąją lietuvišką enciklopediją. Ir visos pastangos, kad minėtoji spauda pasiektų ir mus, yra bergždžios. Jei bent kiek tos spaudos pasiekia ir mūsų bibliotekas — ji tenai laikoma už devynių užraktų. Prieiti prie jos galima tik su spec. leidimais. Tuo tarpu Lietuvoje leidžiama komunistinė literatūra netrukdomai pasiekia .Vakarus. Taigi, tarybiniai administratoriai mus laiko mažais vaikais ir griežtai nustato, ką galime skaityti, ko negalime.
Todėl viso pasaulio akivaizdoje pareiškiame, kad, kol panašūs dalykai, kaip mūsų aprašytieji, dedasi mūsų planetoje, tol visi tarpvalstybiniai ir tarptautiniai susitarimai daugiau primena diskusinius klubus, o ne rimtus susitarimus bei įsipareigojimus.
Mes savo rašte palietėme tik dalį 1975 m. rugpiūčio 1 d. Helsinkyje pasirašytos sutarties nevykdymo faktų. Nelietėme šeimų sujungimo ir eilės kitų klausimų. Šiuo memorandumu mes norime atkreipti Helsinkio susitarimus pasirašiusiųjų valstybių dėmesį į tai, kad pasaulyje neįmanomas joks susitarimas, jei jį vykdo tik viena pasirašiusiųjų pusė.
Tėv. Karolis Garuckas
Eitanas Finkelšteinas
Ona Lukauskaitė - Poškienė
Viktoras Petkus
Tomas Venclova
Vilnius, 1977.VII.17
