Vėl buvome didžiulio politinio šurmulio liudininkai. Spaudoje buvo "svarstomas" tariamai naujos konstitucijos projektas, kurs, tapęs įstatymu, normuos ir tvarkys piliečių teises ir pareigas. Liaupsinamos asmens laisvės. Tokių niekad jokiam krašte nei santvarkoje nebuvę... Žmonija, atseit, priartėjusi prie idealo. O tuo tarpu visa tai vien įžūli, skambiais žodžiais ir tuščiais terminais pridengta veidmainystė ir apgaulė, — priemonė smurtui ir visokiai netiesai pridengti. Ne žmogui ir ne krašto piliečiui skiriamos tos laisvės. Gudriomis formuluotėmis kuriamos iliuzijos, kad jį, tą žmogų, tik dar labiau pajungtų antižmogiškam totalitariniam režimui, kuris klesti Tarybų Sąjungoje.
Jau pats konstitucijos skyriaus pavadinimas — "Valstybė ir asmenybė" — kalba, kad ne asmenybė, o valstybė sprendžia ir realizuoja šias laisves. Šitai akivaizdžiai prieštarauja lenininei teorijai apie valstybės atmirimą, kai artėjama į komunizmą, nes 60-siais tos valstybės gyvavimo metais valstybei suteikiamos dar didesnės teisės, negu jos buvo suteiktos 1918 m. Toks valstybės prioritetas prieštarauja ir partijos programai, kuri paskelbė, kad pagrindinis valstybės uždavinys — materialinių ir dvasinių asmenybės poreikių tenkinimas, todėl valstybei santykiuose su asmenybe priklauso ne tikslo, o priemonės vaidmuo. Bet ką šiandien nustebins toks partijos generalinės linijos posūkis — jau su viskuo esame apsipratę. Tik ne su melu.
Asmens laisvės. Štai, žodžio, spaudos, demonstracijų ir kitos laisvės. Beveik tiksli buvusios konstitucijos kopija. Šios teisės suteikiamos piliečiams "sutinkamai su darbo žmonių interesais ir turint tikslą stiprinti socialistinę santvarką" (50 str.). O kas arbitras? Kas spręs šią konstitucinę gudrybę? Atitinka ar neatitinka "interesus" ir "tikslą" sprendžia tas, kas suteikia šias teises, t.y. valstybė per savo organą, užsiimantį "politinėmis laisvėmis" — KGB. Štai ir arbitras.
O pagrindinis naujosios konstitucijos skirtumas nuo buvusios toks, kad iš šių laisvių garantijų kai kas išbraukta, būtent, iki šiol skelbtas, nors, žinoma, niekuomet neįgyvendintas (bet vis viena užfiksuotas!) teiginys, jog darbo žmonėms suteikiamos spaustuvės, popieriaus atsargos, ryšių priemonės ir kitos materialinės sąlygos, būtinos tų laisvių įgyvendinimui. (125 str.) Dabar šios laisvės formuluojamos naujai: "galimybe naudotis spauda, televizija ir radiju" (50 str.), kurie, kaip kiekvienam žinoma, priklauso valstybei, o ji puikiai žino, kam tokią galimybę suteikti. Šių laisvių faktiškai nėra, bet nėra ir demagogijos. Nors tiek gera.
Sąžinės ir tikėjimo laisvės deklaravimas iš esmės nesiskiria nuo senosios formuluotės. Kaip ir anksčiau galima tik ateistinė propaganda. Apie religinės propagandos laisvę kalbos nėra. O pirmoje tarybinėje 1918 m. konstitucijoje rašoma: "Religinės ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams". Taigi, ir religinės propagandos! Matyt, kad iš pradžių Tarybų valdžia buvo įsitikinusi savo idėjų jėga, tik netrukus pamatė jog ji neturi ką priešpastatyti amžinom religijos tiesoms. Todėl religinės propagandos laisvės teko atsisakyti...
Pagaliau apie kokią sąžinės laisvę Tarybų Sąjungoje iš viso galima kalbėti, kai man mano sąžinė teigia, jog yra aukščiausioji Tiesa — Dievas, o pagal savo sąžinę negaliu auklėti net savo vaikų. Juk konstitucijoje rašoma: "TSRS yra vieninga (t.y., vienintelė) švietimo sistema..." (25 str.), sukurta remiantis ateizmo principais, ir savo vaikus privalau auginti "garbingais socialistinės (t.y. ateistinės) visuomenės nariais" (66 str.). Taigi, net sąžinė man nepriklauso ir ją tvarkyti turi teisę tik valstybė.
Studijuojant konstituciją viskas svarbu. Net gramatika. Straipsniuose apie politines ir asmens laisves vietoj įprastinio išsireiškimo "piliečiai turi teisę", vartojama kita veiksmažodinė forma: piliečiams "garantuojama", jiems "pripažįstama", "suteikiama". 0 kas "pripažįsta", "suteikia" ir t.t.? Atsakymas aiškus — valstybė. Tik ji turi visas teises, net teisę dalinti teises savo nuožiūra. Pagal konstituciją valstybė — vienintelis teisės subjektas. Asmenybė nėra teisės subjektas. Ji tampa tik valstybės teisių taikymo objektu.
O kad pats įstatymų leidėjas rimtai nevertina asmenybės laisvių, rodo konstitucijos 49 ir 58 straipsniai: piliečių teisė kritikuoti ir teisė skųstis. Skųstis?! Kur ir kam? Valstybei dėl tos pačios valstybės veiksmų? — Jei aš turiu žodžio, spaudos laisvę, tai kam man dar toji pabrėžtina laisvė skųstis ir kritikuoti? Žodžio laisvė, ar nėra kartu ir laisvė kritikuoti, skųstis? Iš tiesų laisvė skųstis tik tuomet prasminga, kai nėra žodžio laisvės.
Pagaliau, skirtingai nuo buvusios konstitucijos, dabartinė atima piliečiui paskutinę teisę — būti neutraliu, apolitišku, nes "TSRS pilietis privalo saugoti Tarybų valstybės interesus, prisidėti prie jos galios ir autoriteto stiprinimo" (62 str.). Žmogui lieka vienintelė "laisvė" — būti valstybės mašinos sraigteliu.
Naujoji konstitucija visiškai atitinka esamą tikrovę. Ji neteikia jokių vilčių dėl santvarkos sudemokratėjimo, ji įteisina totalitarizmą ir smurtą. Ant naujosios konstitucijos gali būti užrašyta kaip ant Dantės pragaro vartų: "Palikite viltį visi, kurie čia įeinate".
Tautginas
