Popiežiui Jonui Pauliui II
Stačiatikių autokafalinių bažnyčių Galvoms
Anglikonų Bažnyčios Primui arkivyskupui D.Koganui
Pasaulinei Bažnyčios Tarybai
Kitų krikščioniškų bendruomenių komitetams,
ginantiems tikinčiųjų teises
JAV prezidentui Dž.Karteriui
KREIPIMASIS
Svarbiausiu veiksniu, apibūdinančiu dabartinio pasaulio veidą, tapo paaštrėjęs žmogaus asmens laisvės ir orumo suvokimas, pasireiškiantis tarptautiniu žmogaus teisių gynimo sąjūdžiu.
Religiniu požiūriu žmogaus teisių gynimą galima laikyti parama, realizuojančia Dievo sumanymą apie žmogų kaip dvasinę būtybę, sukurtą pagal Dievo paveikslą, laisvą ir atsakingą už savo ir visos Dievo kūrinijos likimą.
Judėjimas, sąlygojantis visišką ir laisvą žmogaus prigimties išsiskleidimą ir Dievo duotų galimybių realizavimą, yra kūrybinė žmonijos pastanga, nukreipta į pasaulio sutvarkymą pagal Dievo nubrėžtą planą.
Minėtų žmogaus teisių gynimas yra taipogi viena iš gero darbo formų dabarties pasaulyje ir Dievo duoto meilės įsakymo artimui išpildymas. Todėl visame pasaulyje tiek krikščionys, tiek kitų tikybų išpažinėjai pritaria teisių gynimo sąjūdžiui ir jį remia.
Per pastaruosius dešimtmečius buvo priimta daug svarbių tarptautinių susitarimų žmogaus teisių klausimu įvairiose gyvenimo sferose: „pi -lietinėje ir politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje; specialūs dokumentai skirti vaiko teisėms, kovai su diskriminacija švietimo srityje".
Šios teisės, be abejo, turi didelę vertę. Tačiau visos žmogiškojo gyvenimo vertybės turi tam tikrą didesnę ar mažesnę reikšmę žmogui. Pagal mūsų Viešpatį Jėzų Kristų: „Siela svarbesnė už maistą, o kūnas už rūbų"' (Lk. 12,23).
Sutinkamai su tuo ir žmogiškosios vertybės turi apibrėžtą hierarchinę struktūrą. Aukščiausioji žmogiškosios būties sfera - dvasinio gyvenimo sfera, o aukščiausiosios vertybės - priklausančios dvasinei sferai.
Gilų protesto jausmą sukelia žmogaus teisių slopinimas visose srityse, bet ypač baisu, kai paminama jo dvasios laisvė. Krislus skatino savo mokinius saugotis ne kūną žudančių, bet sielą.
Mūsų laikams charakteringas ne tik platus žmogiškosios asmenybės laisvės ir orumo suvokimas. Egzistuoja ir kita, priešinga tendencija: anksčiau negirdėtų istorijoje totalitarinių valstybių susidarymas ir išsivystymas.
Naujo tipo žmogaus su unifikuota sąžine sukūrimas tampa valstybiniu uždaviniu, kurio įgyvendinimą palaiko valstybinių aparatų vedama antireliginė kova. Paminama aukščiausioji žmogaus laisvė-dvasinio gyvenimo laisvė, religinė sąžinės laisvė.
Formalus sąžinės laisvės principo paskelbimas valstybinėje konstitucijoje toli gražu negarantuoja jo realizavimo ne tiktai kasdieniniame gyvenime, bet ir teisinėje sferoje.
Taip, pavyzdžiui, mūsų valstybėje, kurios konstitucija irgi skelbia sąžinės laisvę, formalus šio principo pripažinimas derinamas su atvira tikinčiųjų diskriminacija tiek įstatymleidybos aktais, tiek ir valdžios organų veiksmais, pažeidžiančiais netgi tą nedaugelį teisių, kurias tikintiesiems suteikia įstatymai.
Ši diskriminacija tokia sunki, jog neretai tikintieji, kad galėtų gyventi pagal religinės sąžinės nuostatus, verčiami ieškoti būdų emigruoti iš savo šalies. Akivaizdus pavyzdys yra šių metų rugsėjo mėn. pasirodęs dokumentas, pasirašytas 970 tikinčiųjų penkiasdešimtininkų, dėl religinės diskriminacijos tų, kurie atsisakė tarybinės pilietybės.
O iš viso skaičius tikinčiųjų penkiasdešimtininkų, padavusių pareiškimus emigruoti iš TSRS, yra daug didesnis. Aukščiau stovintieji oficialūs asmenys, valdžios pareigūnai tarybinę įstatymleidybą religijos atžvilgiu vadina pačia humaniškiausia pasaulyje. Tarybų Sąjungoje veikiančių religijos įstatymų analizei parašyta nemažai plačiai žinomų darbų, kuriuose aiškiai parodytas jų papiktinamai diskriminacinis charakteris (I.R.Šafarevič. „Įstatymleidyba apie religiją TSRS"). Pravoslavų kunigo Glebo Jakunino ir Levo Regelsono 1976 m. kovo 6 d. „Laiškas PCT Generaliniam sekretoriui Filipui Poteriui", TSRS krikščioniškų bažnyčių narių kreipimasis į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir į Pasaulinę Bažnyčių Tarybą, pasirašytas 28 įvairių konfesijų tikinčiųjų.
Oficialių pareiškimų apie religijos laisvę TSRS ir apie „pačią humaniškiausią pasaulyje įslatymleidybą" galimumas sąlygojamas galbūt ne tiktai mūsų visuomenės uždarumo ir plačių pasaulio viešosios nuomonės dezinformacijos galimybių, bet taipogi ir trūkumo aiškių ir visiškai konkrečių kriterijų to, kokios turi būti visuotinai pripažinto sąžinės laisvės principo realizacijos formos tikrai laisvoje žmonių visuomenėje.
Mes manome, kad pagrindiniai bendražmogiški vaizdiniai apie konkretų sąžinės laisvės principo įkūnijimą šiuolaikiniame pasaulyje turi būti deklaruoti tarptautine sutartimi, priimta Jungtinių Tautų, pvz., Religinių teisių aktu arba Kovos su diskriminacija religijos srityje konvencija, panašiai kaip kiti tarptautiniai susitarimai, tokie kaip žmogaus teisių faktai arba Konvencija kovai su švietimo diskriminacija.
Panašaus susitarimo priėmimas yra gyvybinis laiko reikalavimas. Tokio tarptautinio susitarimo pasirašymas neabejotinai iš pagrindų palengvintų tikinčiųjų kovą už savo laisves ir sukurtų rimtas kliūtis veidmainingiems pareiškimams apie tikrąją sąžinės laisvę tose šalyse, kur persekiojama religija. Tarptautinės sutarties apie žmogaus teises religinio gyvenimo srityje sudarymas pareikalaus, žinoma, preliminarinio darbo, pirmiausia susieto su veikiančių įvairiose šalyse įstatyminių aktų ir pažeistų tikinčiųjų teisių precedentų analize.
Tikinčiųjų bendruomenių vidinis religinis gyvenimas turi būti apsaugotas nuo įvairių valstybės kišimosi fonųjį ir visų pirma nuo valstybinio draudimo, kuris uždeda „veto" pačiam religinių bendruomenių egzistavimui ir maldos susirinkimų pravedimui administraciniu atsisakymo registruoti būdu arba įvairiais kitais būdais.
Taip pat turi būti konkrečiai nustatyta, kas yra „religijos išpažinimas". Tikinčiojo žmogaus sąžinė negali taikstytis su tuo, kad konstitucijos paskelbta „religijos išpažinimo laisvė" įstatymo tvarka apribojama vien tik vidinių religinių įsitikinimų laisve ir religinio kulto atlikimo laisve. Be to, draudžiama misijų veikla, religinė labdarybė, laisvas religinis vaikų mokymas, vaikų ir jaunimo dalyvavimas pamaldose, laisva religinės literatūros gamyba, platinimas ir įsigijimas ir kita. „Tikėjimas be darbų yra miręs" (Jok. 2,20) ir tikėjimo darbai iš esmės yra neatskiriama religijos išpažinimo dalis, svarbiausioji tikinčiojo religinė reikšmė.
Žmogaus teisė visiškai laisvai išpažinti savo Dievą mintimis, žodžiu ir darbu turi būti paskelbta kaip žmogaus religinio gyvenimo norma dabartinėje visuomenėje.
Kai kurių valstybių, nepaisančių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų dėl žmogaus teisių, liūdna patirtis rodo, jog vien pasirašyti tokią sutartį nepakanka. Būtina sukurti nuolat veikiantį kompetentingą tarptautinį organą, kontroliuojantį valstybių prisiimtų įsipareigojimų vykdymą.
Šventasis Tėve,
Jūsų Šventenybės,
Jūsų Šviesybės,
Tėvai ir Broliai Kristuje!
Mes raginame Jus aktyviai palaikyti tarptautinio susitarimo dėl žmogaus teisių religijos srityje sudarymą ir tarptautinės komisijos, stebinčios jo įgyvendinimą, sukūrimą.
Pasitikėdami Dievo pagalba krikščionys privalo padaryti visa, kas jiems privaloma, kad dabartiniame pasaulyje būtų įgyvendinta tikra religinio gyvenimo laisvė.
Maskva,
1978. X1.22
TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KRIKŠČIONIŲ KOMITETO nariai:
Kun. Gleb Jakunin,
Viktor Kapitančiuk,
Vadim Sčeglov
TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Alfonsas Svarinskas,
Jonas Kauneckas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis
