TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS
1980 m. birželio 21 d.
Nr. 33
Lietuvos KP Centro Komitetui
Nors dauguma Lietuvos kunigų (522) ir du vyskupai 1979 m. raštu Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pareiškė, kad 1976 m. liepos 28 d. išleisti Religinių susivienijimų nuostatai prieštarauja Bažnyčios kanonams, tarptautiniams Tarybų Sąjungos pasirašytiems dokumentams ir net pačiai tarybinei Konstitucijai, vis dėlto Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis š.m. kovo mėn. Eltoje ir rajoninių laikraščių straipsniuose: „Apie sąžinės laisvę", „Valstybė ir religiniai susivienijimai" ir „Valstybės įstatymai privalomi visiems" vėl primygtinai pabrėžia būtinumą jų laikytis, o kitaip mąstančius vadina religiniais ekstremistais. Minėti straipsniai sukėlė dar didesnę kunigų ir tikinčiųjų reakciją, nes katalikai negali priimti tokių nuostatų, kurių neįmanoma suderinti su Katalikų Bažnyčios tvarka, religijos bei sąžinės prigimtimi ir net pačiu žmoniškumu.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis teigia, kad tarybinė Konstitucija suteikia religijai visišką laisvę: pilietis gali tikėti ar netikėti, keisti tikėjimą, eiti į bažnyčią, turėti religinius reikmenis - paveikslus, maldaknyges, - tarybiniai įstatymai saugo tikinčiuosius nuo pasikėsinimo į tikėjimo laisvę.
Šitokia religijos laisvės samprata yra tik maža tikrosios laisvės dalelytė. Jei tikintysis gali eiti į bažnyčią, turėti kokį šventą paveikslą ar maldaknygę, tai dar negalima laikyti, kad jis turi visišką religijos laisvę. Be to, dabartinėje Lietuvoje net ir šios skurdžios religijos laisvės nėra: kur tie šventi paveikslai, kur religiniai kalendoriai, kas iš mokytojų arba atsakingas pareigas užimančių tarnautojų nediskriminuojami už bažnyčios lankymą?
Tikrosios religijos laisvės ribas nustatyti turi teisę ne valdiški ateistai, bet pati Bažnyčia. Vatikano II Susirinkimas Religijos laisvės deklaracijoje šitaip apibūdina religijos laisvę (žr. „II Vatikano Susirinkimo nutarimai", V, 1968, p. 389-399):
1. Visi žmonės privalo būti apsaugoti nuo bet kokios žmonių valdžios prievartos, religiniuose dalykuose niekas neturi būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nes teisė į religijos laisvę pagrįsta pačiu žmogaus orumu. Todėl ši teisė turi būti valstybinis įstatymas.
2. Religinės bendruomenės taip pat turi teisę savo tikėjimą žodžiu ir raštu nekliudomai viešai dėstyti ir liudyti.
3. Joms civilinės valdžios administravimu neturi būti kliudoma pasirinkti savo dvasininkus, juos auklėti, skirstyti ir kilnoti, bendrauti su religinėmis vadovybėmis kituose kraštuose, statyti religinius pastatus, įsigyti atitinkamą turtą ir juo naudotis.
4. Religinėms bendruomenėms neturi būti trukdoma parodyti ypatingą savo poveikį visuomenei tvarkyti ir visai žmonių veiklai gaivinti; laisvai kviesti susirinkimus, steigti auklėjimo, kultūros, labdarybės ir socialines draugijas.
5. Civilinė valdžia turi pripažinti tėvų teisę tikros laisvės sąlygomis pasirinkti mokyklas ar kitas auklėjimo priemones. „Tėvų teisės esti pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti tokias pamokas mokyklose, kurios neatitinka tėvų religinių įsitikinimų arba jei primetama tokia vienintelė auklėjimo kryptis, kur religinis ugdymas visiškai pašalintas".
6. Civilinė valdžia privalo teisingais įstatymais saugoti piliečių religinę laisvę ir užtikrinti palankias sąlygas religiniam gyvenimui puoselėti.
7. Būtų elgiamasi prieš Dievo valią ir prieš šventas asmens bei žmonijos teises, jei kuriuo nors būdu būtų panaudojama jėga religijai naikinti.
8. Bažnyčia turi įgimtą teisę turėti ir naudotis bet kuriomis bendravimo priemonėmis: spauda, kinu, radiju, televizija ir kt. Civilinės valdžios pareiga ginti ir saugoti tikrą ir teisingą laisvę.
9. Bažnyčia turi teisę ir pareigą ne tik atlikti kulto apeigas, bet ir laisvai skelbti tikėjimą savo ir misijų kraštuose, siųsti misionierius, kurti organizacijas, savas mokyklas bei universitetus, steigti vienuolynus, auklėti vaikus ir jaunimą.
Kai sulygini Religijų reikalų tarybos įgaliotinio reklamuojamą „visišką laisvę religijos klausimais" su II Vatikano Susirinkimo Religijos laisvės deklaracija, iškart pasidaro aišku, kad religija Lietuvoje šiuo metu yra skaudžioje nelaisvėje. Tarybinė propaganda kalba tik apie galimybę tikėti ar netikėti, keisti tikėjimą ir praktikuoti religinius kultus. O kur teisė skleisti savo tikėjimą žodžiu ir raštu? Kur laisvė statyti bažnyčias, įsigyti parapijos turtą ir juo naudotis? Kur teisė steigti auklėjimo, kultu -ros, labdarybės ir socialines draugijas? Kur laisvė dėstyti moksleiviams tikybą? Kur spaudos, radijo ir televizijos laisvė? Kur laisvė steigti savas mokyklas ir universitetus? Ko verta ta „visiška religijos laisvė", jei mokytojai, įvairūs pareigūnai ir kt. tarsi zuikiai vyksta slapta kur nors į bažnyčią, kad niekas nepažintų ir nereikėtų nukentėti? Ar galima nuslėpti tikinčių žmonių diskriminaciją tarybinėje Lietuvoje, kai apie šitai žino visas pasaulis? Pats Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis žino, kad prie tarybų valdžios nebuvo atspausdintas nė vienas religinis paveikslas, o per 40 tarybinės valdžios metų pasirodė vos viena Katekizmo laida, ir jį galėjo gauti tik 2 procentai tikinčiųjų. Pvz., Seredžiaus parapija -4000 tikinčiųjų -gavo 50 katekizmų, Eržvilko parapija - 3000 tikinčiųjų - gavo vos 20 egz., be to, dar pats įgaliotinis 1500 katekizmų pasiėmė savo reikalams. Katekizmas sugadintas nekokybiškomis iliustracijomis. Kadangi nė vienoje dabar išleidžiamoje tarybinėje knygoje nėra jokių blogų iliustracijų, kyla mintis, ar ne tyčia šitaip padaryta?
Jei Tarybų Lietuvoje yra visiška religijos laisvė, tai kodėl tikintieji, išdrįsę ginti savo tikėjimą, atsidūrė už grotų, tarsi būtų didžiausi nusikaltėliai. Pvz., Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė ir kt.
Mes, katalikai, negalime atsisakyti tikros religijos laisvės ir priimti tarybinę religijos laisvės sampratą. Todėl tarybinės valdžios atstovams nereikėtų stebėtis, kad reikalaujame tikros religijos laisvės ir dėl šio reikalo esame pasiryžę eiti į kalėjimus, net mirti, kaip tai padarė ne vienas lietuvis katalikas. Tarybų Lietuvoje visada bus trintis su valdžia, jei katalikams nebus suteikta tikėjimo laisvė pagal Religijos laisvės deklaraciją. Jei demokratinėje Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje katalikai turi savo spaudą, leidžia knygas, net laikraščius, stato bažnyčias, moko moksleivius religijos tiesų, turi vienuolynus, o lenkai - net katalikišką universitetą, tai kodėl pas mus šito nebėra? Religijų reikalų tarybos įgaliotinis kasmet dekanams diktuoja įsakymus: „Nemokykite vaikų katekizmo! Neleiskite vaikų į procesijas! Neleiskite vaikams patarnauti per Mišias!" Net per Vėlines neleidžiama su procesija nueiti į kapines. Už elektrą bažnyčios moka valstybei šešis kartus brangiau negu eiliniai piliečiai. Kai šv. Tėvas buvo atvykęs į Lenkiją, iš kaimyninės Lietuvos niekam nebuvo leista nuvykti Jo sutikti. Išvada aiški - mums yra duota tiek laisvės, kiek jos duoda katinas pelei, kol su ja žaidžia. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio straipsniai spaudoje yra ne kas kita kaip noras Lietuvos katalikus užliūliuoti valdiško ateizmo nelaisvėje.
Įgaliotinis Petras Anilionis aiškina, kad LTSR Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę išpažįstant bet kurią religiją arba neišpažįstant jokios, praktikuojant religinius kultus arba vedant ateistinę propagandą.
Sąžinės laisvė yra tik tada, kai yra visiška religijos laisvė. Marksistai, iš religijos laisvės palikdami tik religinių kultų atlikimo laisvę, parodo, kad ir iš jų sąžinės laisvės tebėra skurdi nuotrupa, o ne tokia, kokios reikalauja žmogaus orumas. Todėl mūsų tikinti tauta visada jausis persekiojama ir niekada nesusitaikys su šitokia padėtimi.
LTSR Konstitucija visišką laisvę duoda tik valdiškam entuziazmui -ateistai gali atlikti ne tik savo ceremonijas - vardynas, derliaus šventes ir kt.,-bet ir „vesti mokslinę ateistinę propagandą". Tie, kurie kovoja prieš valdišką bedievybę,yra traktuojami taip, tarsi jie kovotų prieš tarybų valdžią.
Mūsų giliu įsitikinimu, bedievybė yra didžiausia žmonijos klaida, todėl jai duoti pirmenybę prieš religiją, kuri objektyviai pagrįsta ir amžiais visų tautų praktikuota, ir valdžios pagalba ją remti yra baisus nesusipratimas ir visuomenės žlugdymas. Istorija ir dabartis liudija, kad visur, kur buvo ar tebėra prievarta skiepijama bedievybė, kenčia visuomenė, kultūra ir valstybė, įsigali nusikalstamumas, o žmogus morališkai degraduojamas.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis rašo, kad „Bažnyčia Tarybų šalyje atskirta nuo valstybės".
Jeigu taip būtų, tai Lietuvoje tikintieji tikrai būtų laimingi. O iš tikrų -jų pas mus Bažnyčia yra ne atskirta, bet pajungta valstybei. Vyskupas be tarybinės valdžios sutikimo negali paskirti kunigo į parapiją, teikti Sutvirtinimo Sakramento. Kunigų seminarija priima naujus kandidatus tik leidus Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, - priimamų klierikų skaičių taip pat nustato ne vyskupijų ordinarai, bet valdiško ateizmo globėjai. Prievarta brukamos parapijų „sutartys" su LDT vykdomaisiais komitetais yra vienas iš ryškiausių pavyzdžių, liudijančių, kad Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra užfiksuotas tik Konstitucijos puslapiuose, bet ne gyvenime. Tikintieji šias vienašališkas ir primestas sutartis laiko vilko sutartimis su ėriuku, ir todėl visiškai natūralu, kad nei kunigai, nei tikintieji jų nenori.
Tarybinė propaganda įgaliotinio P.Anilionio lūpomis teigia, jog pas mus draudžiama taikyti tikintiesiems bet kokius apribojimus. Tai netiesa. Pati tarybinė Konstitucija oficialiai diskriminuoja tikinčiuosius. Kas gi yra Religinių susivienijimų nuostatai, jei ne oficialus tikinčiųjų diskriminacijos dokumentas? Valdiškiems ateistams analogiški nuostatai neišleidžiami. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis tvirtina, kad Lietuvoje esą 764 religiniai susivienijimai (parapijos). Išeitų, kad visas kraštas religingas: apie 75 procentai lietuvių laiko save tikinčiaisiais, kiti daugiausia indiferentai, o valdiškų bedievių - tik saujelė. Ir ši saujelė po savo letena laiko visus religinius susivienijimus. Ar tai teisinga? įstatymai turi tarnauti vienodai visų piliečių gerovei.
„Religinės organizacijos leidžia religinę literatūrą", - rašo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis.
Aštuonios knygos per 35 tarybinės valdžios metus! Ir beveik visos iš -leistos tik kunigams, be to, labai mažu tiražu. Tai elgetos kąsnelis, tai marinimas badu, tuo tarpu ateistinė literatūra leidžiama masiniais tiražais. Pvz., 1980 m. išleista ateistinė knygelė „Dangaus virėjas" (šlykščių antireliginių pasakų rinkinys vaikams) siekė 75 000 egz. tiražą.
„Tikinčiųjų reikmėms tenkinti suteikta teisė organizuoti kulto reikmenų - devocionalijų - dirbtuves", - pasakoja skaitytojams valdžios atstovas.
Faktas, kad šis leidimas buvo duotas tik prieš 4 metus, liudija, jog per 30 tarybinės valdžios metų legaliai nebebuvo padarytas nė vienas rožančius, nevienas medalikėlis.
Jeigu Lietuvos ordinarai šiuo leidimu iki šiolei nepasinaudojo, šis faktas rodo, kad ši „teisė" praktiškai neįgyvendinama. Devocionalijų gamintojai turėtų mokėti didelius mokesčius, neįmanoma būtų gauti devocionalijų gamybai reikiamų medžiagų bei tinkamų įrankių, todėl oficialiai pagamintos devocionalijos būtų brangesnės, o gal ir blogesnės kokybės už dabar neoficialiai gaminamas.
Išvada: reikia duoti ne tik „teisę", bet ir žmoniškas sąlygas, ir ne tik Vilniaus, bet visoms Lietuvos vyskupijoms.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pabrėžia, kad vaikams mokyti ir auklėti yra tik valstybinės mokyklos, švietimo organai, visuomeninės organizacijos bei šeima. Religinis auklėjimas būtų vaikų sąžinės prievartavimas. Religinį išsimokslinimą jaunuoliai gali gauti specialiose dvasinėse seminarijose ir akademijose.
Tarybų šalyje mokykla yra pajungta valdiškam ateizmui. Tikinčių tėvų vaikai prievarta patenka į ateistų rankas ir turi tik vieną pasirinkimą - įsisavinti bedievišką pasaulėžiūrą. Čia ir yra didžiausias vaikų sąžinės prievartavimas, tėvų auklėjimo griovimas ir prigimtinių teisių trypimas. Kuo galima pateisinti prievartinį tikinčių vaikų surašymą į bedieviškas organizacijas? Kokia teise remiantis galima versti religingus moksleivius rašyti ateistines temas, piešti bedieviškas karikatūras ir panašiai? Šitai per 35 pokario metus nuolatos daroma visose Lietuvos mokyklose.
Religijos laisvė reikalauja ir laisvo mokyklų pasirinkimo. „Tėvų teisės esti pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti tokias pamokas mokyklose, kurios neatitinka tėvų religinių įsitikinimų, arba jei primetama tokia vienintelė auklėjimo kryptis, kur religinis ugdymas visiškai pašalintas" (Religijos laisvės deklaracija). O dabar kiekvienam tikinčiam moksleiviui brukama ateistinė religija su bedieviškais būreliais, sienlaikraščiais, karikatūromis, organizacijomis ir kt.
Religingi tėvai pagrįstai reikalauja, kad jų vaikai nebūtų prievartaujami ir kad šalia tarybinės mokyklos, panašiai kaip Lenkijoje, būtų sąlygos mokytis religinių dalykų.
Pagal tarybinius įstatymus Lietuvoje religinį išsilavinimą gali kasmet gauti tik keliolika jaunuolių, kurie mokosi Kauno kunigų seminarijoje. Vadinasi, visi kiti jaunuoliai ir mergaitės pasmerkiami religiniam neraštingumui. Be to, net Kunigų seminarijos auklėtiniai neturi reikiamų vadovėlių ir besimokydami naudojasi tik užrašais. Ar gali Lietuvos tikintieji susitaikyti su tokia padėtimi?
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis puola kunigus už „politinius" pamokslus. Jis rašo: „Jie siekia tokios religinės propagandos laisvės, kurios pagalba būtų galima fanatizuoti tikinčiuosius, nuteikiant juos prieš esamą santvarką".
Gintis ir ginti tikinčiuosius nuo valdiškų ateistų išpuolių yra kiekvieno kunigo pareiga. Šitai supranta kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus, tačiau kažkodėl nenori suprasti valdžios ateistai, kuriuos reprezentuoja dabartinis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, paprastame gyvenime įžiūrįs priešvalstybinę politiką ir tarybinės santvarkos griovimą. Tarybiniuose laikraščiuose, knygose ir kitose bendravimo priemonėse gausu įvairių priekaištų tikėjimui, Bažnyčiai, aibės tiesioginių šmeižtų, todėl kyla klausimas, kas, kada ir kur į tuos šmeižtus bei priekaištus turi atsakyti? Katalikiškų laikraščių, radijo bei televizijos neturime, todėl sakykla bažnyčioje yra vienintelė vieta, kur šalia tikėjimo tiesų dėstymo galima ginti tiek krikščionišką pasaulėžiūrą, tiek teisę gyventi pagal religinius įsitikinimus. Beje, kunigai ir tikintieji, bandantys apginti tikėjimą ir Bažnyčią nuo valdiškų ateistų išpuolių, apšaukiami reakcionieriais, ekstremistais ir tarybinės santvarkos juodintojais. Toks elgesys - tai vienas iš pačių negarbingiausių kovos prieš Bažnyčią metodų.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis pagal savo pareigas yra tarpininkas tarp Bažnyčios ir ateistinės valstybės ir turėtų pasirūpinti, kad Lietuvos kunigai bei tikintieji turėtų apsigynimui tokias priemones, kokiomis juos puola valdžios ateistai. Labai gaila, bet šiuo metu Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis užsiima ne tiek tarpininkavimu, kiek Bažnyčios administravimu - rūpinasi, kad vaikai nebūtų katekizuojami, kad į Kunigų seminariją nepatektų geriausieji kandidatai, kad kunigai būtų mažiau aktyvūs savo ganytojiškame darbe ir panašiai.
Dabartinių Lietuvos tikinčiųjų bei kunigų problemų neįmanoma išspręsti iš jėgos pozicijų arba kažką apšaukiant ekstremistais. Todėl mes siūlome Lietuvos KP Centro Komitetui apsvarstyti mūsų iškeltas problemas ir painformuoti TSKP Centro Komitetą, ko nori Lietuvos kunigai ir tikintieji - visiškos religijos laisvės, kurios principai išdėstyti II Vatikano Susirinkime priimtoje Religinės laisvės deklaracijoje.
TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis
Mes, žemiau pasirašę Telšių vyskupijos kunigai, visiškai pritariame TTG Katalikų Komiteto pareiškimui:
Ilskis, Vėlioniškis, Jankauskas, Lukoševičius, Klimavičius, Racevičius, Alminas, Jakutis, Slevas, Dakinevičius, Puzaras, Palšis, Saikus, Skirmantas, Bobinas, Jakaitis, Kauorė, Gauronskis, Butkus, Bivainis, Olšauskas, Tamošauskas, Ivanauskas, Pačinskas, Paulauskas, Vaitelis, Burneikis, Augustis, Poška, Prialgauskas, Janauskas, Serapinas, Pipiras, Gedvilas, Jakaitis, Gasiūnas, Kerpauskas, Brazdžius, Baltuška, Bernotas, Rimkus, Petrikas, Viršila, Žulpa, Šapoka, Bučinskas, Skiparis, Žukas, Bubnys, Grabauskas, Žukas, Valančius, Šeškevičius, Budrikis, Gudanavičius, Jakubauskas, Vičiulis, Paliukas, Jagminas, Mileris, Šikšnys, Miškinis, Gasčiūnas, Stukas, Jasas, Petronaitis, A.J., Škikūnas, Senkus, Širvaitis, Klebonas, Lygnugaris, Montvydas, Juškys, Strukis, Petrauskas, A. K, Beniušis, Kalinauskas, Galvydis, Eičas, Kusas, Stirbys, Serapinas, Šiūrys, Dambrauskas.
