Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
Panevėžio vyskupijos kunigų
PAREIŠKIMAS
Žymiausios pasaulio valstybės, tarp jų ir Tarybų Sąjunga, pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.), taip pat žmogaus teises ginančius Helsinkio nutarimus. Kartu prižadėjo neskelbti įstatymų, potvarkių, priešingų žmogaus teisėms, ir esamus įsakymus bei potvarkius, varžančius žmogaus teises, atšaukti.
Tarybinė Konstitucija skelbia laisvę išpažinti religiją. Jei konstitucijoje nebūtų straipsnio, varžančio tikėjimo propagandą (50), tuo pažeidžiant didžiosios Lietuvos žmonių dalies tikėjimo laisvę (75 proc), ir teikiančio neribotą propagandos laisvę bedieviams, kurių yra mažuma, tai šį straipsnį būtų galima laikyti demokratišku. Kad bedievių valdžia tikinčiuosius stato į paniekintų, beteisių piliečių padėtį, tai liudija šie gėdingi dokumentai-Religinių susivienijimų nuostatai (1976m.) ir valdžios paruošta ir pateikta tikintiesiems pasirašyti sutartis bažnyčios pastato nuomos reikalu. Pirmas šios sutarties variantas buvo parengtas Stalino laikais (1948 m.).
Mes žinome, kad šių tikinčiųjų teises varžančių dokumentų reikalu į tarybinę valdžią kreipėsi Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas (1978.XII.25) ir kad šiuo klausimu ruošiasi kreiptis kelių Lietuvos vyskupijų tikintieji. Mes laukėme ir tikėjomės, kad valstybės vyriausybė pa -tenkins skriaudžiamųjų prašymą ir atšauks minėtus dokumentus, kurie, tarybinei vyriausybei pasirašius žmogaus teisių konvencijas, savaime yra negaliojantys.
Kol nėra atšaukti šie neteisiniai dokumentai, mes jaučiame pareigą to prašyti ir kartu paremti kitų vyskupijų teisėtus prašymus. Tai darome remdamiesi LTSR Konstitucijos 47 str. „Kiekvienas Lietuvos TSR pilietis turi teisę pateikti valstybiniams organams ir visuomeninėms organizacijoms pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trūkumus". Tik mes nesuprantame, kodėl Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis ėmėsi akcijos užkirsti kelią Panevėžio vyskupijos tikinčiųjų teisėtam prašymui, panaudodamas savo siekiams vyskupijų kuriją?
Todėl mes, žemiau pasirašę Panevėžio vyskupijos kunigai, atstovaujantieji 400 000 savo vyskupijos tikinčiųjų, prašome tarybinę vyriausybę atkreipti dėmesį į tai, kad minėti dokumentai diskriminuoja tikinčiuosius ir siekia Lietuvoje sunaikinti Katalikų Bažnyčią.
1. Dėl religinių susivienijimų nuostatų
Kai 1978 m. buvo minima 30 metų sukaktis nuo Žmogaus teisių deklaracijos priėmimo, tarybinė valdžia pateikė Lietuvos tikintiesiems Religinių susivienijimų nuostatus, kuriais tikintieji tapo naujai įžeisti, paniekinti ir sudaryta grėsmė administracinėmis priemonėmis sunaikinti Lietuvoje Katalikų Bažnyčią. Šie Nuostatai tapo rašytu dokumentu, įrodančiu tikėjimo persekiojimą Lietuvoje. Kol šie Nuostatai egzistuos, tol tarybinei vyriausybei bus neįmanoma įrodyti tarptautiniuose forumuose, kur bus svarstomas tikėjimo laisvės klausimas, kad Tarybų Sąjungoje yra tikėjimo laisvė. Mes visiškai pritariame Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto pareiškimui Nr.5 dėl Religinių susivienijimų nuostatų.
2. Dėl bažnyčios pastato nuomojimo sutarties
Žiauri, Stalino diktuota bažnyčios pastato nuomos sutartis buvo pasirašyta vienu laiku (1948 m.) visoje Lietuvoje. Antrasis sutarties variantas, turintis daugiau tikėjimo spaudimo elementų, jau 10 metų brukamas pasirašyti naudojant prievartą, apgaulę, savivalę, siekiant pavergti ir sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Tokios sutarties dokumentas bus įrodymas tarptautiniame forume, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra persekiojama.
Visas pasaulis gerai žino, kad Lietuvos bažnyčios yra statytos tikinčiųjų darbu ir jų aukomis per 600 metų. Tokiu pat būdu yra įsigyti ir bažnyčios meno turtai bei kitas inventorius. Nacionalizavimo aktu bažnyčios pastatas pateko į bedievių rankas. Tikintiesiems liko vienintelė išeitis -bažnyčios pastatą išsinuomoti. Čia pasireiškė bedievių valdininkų savivaliavimas. Jie sukūrė sutartį - diktatą. Šia sutartimi nusavino visą inventorių, įskaitant konsekruotus daiktus ir meno dalykus. Tikintieji, įbauginti, grasinami ir trokšdami šiaip taip bendruomeniškai egzistuoti, šią „sutartį" pasirašė. Tai ne sutartis. Tai prievarta.
Kokią nuomą tikintieji turi mokėti už jų pačių statytas bažnyčias?
Tikintieji privalo sumokėti pastato mokestį valstybei, draudimo mokestį, vykdyti remontus, kurie kartais prašoka keliolikos metų nuomos mokės į, atiduoti visą bažnyčios inventorių, atiduoti net ateityje pirksi-mus daiktus bei paaukotus daiktus, nepaisant aukotojų intencijos. Pvz., 1976 m. popiežius Paulius VI ne bedieviams, bet Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje dovanojo naujus mišiolus. Kodėl jie pagal naują sutartį turi pereiti netikinčiųjų žinion? Sutartis reikalauja pašalinius asmenis - komiteto narius - pranešinėti apie kunigo pajamas, gautas už religinius patarnavimus. Bet kartu yra reikalaujama pranešinėti, kas naudojosi religiniais patarnavimais. O tai skverbimasis į žmogaus sąžinės dalykus. Taip yra kitose Sovietų respublikose, kur panašios „sutartys" jau įgyvendintos. O valdžia nieko neįsipareigoja - net duoti leidimą pirkti remontui medžiagas. Sutartis dar numato atvejus uždaryti bažnyčią ne įstatymu, o sutartimi. Valdžia sutartį pasirašo ne su bažnyčios komitetu, o su asmenimis. Asmenys - ne juridinis asmuo. Ar tai sutartis? Vien tik tokio dokumento buvimas rodo, kad Tarybų Sąjungoje Katalikų Bažnyčios padėtis visai beteisė.
Todėl mes prašome:
1. Pripažinti Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje ir jos padaliniams juridinio asmens teises.
2. Netrukdyti Katalikų Bažnyčios parapijoms turėti savo parapinius komitetus, įsteigtus ir funkcionuojančius pagal Romos Katalikų Bažnyčios kanonus ir statutus, patvirtintus Bažnyčios vyriausybės.
3. Panaikinti neteisinius dokumentus: Religinių susivienijimų nuostatus ir primestą Bažnyčiai nuomos sutartį, pakeičiant ją dvišaliu laisvu susitarimu.
Juk dvidešimtukai, vykdomieji ir kiti organai yra valdžios įsakyti ir formuojami.
Kol nebus sudaryti bažnyčios komitetai, mes pareiškiame, kad kunigai, remdamiesi lygiateisiškumo principu, dalyvaus dvidešimtuke ir vykdomuosiuose organuose.
4. Nutraukti kunigų genocidą, vykdomą per vienintelę Lietuvoje egzistuojančią Kauno kunigų seminariją.
1946 m. tarybinė vyriausybė apribojo klierikų skaičių - iš daugiau kaip 400 auklėtinių paliko tik 150, o 1949 m. - tik 75, dar vėliau - tik 25. 1969 ir 1971 m. Kunigų seminarija parengė tik 3 kunigus. Panevėžio vyskupijai per 10 pastarųjų metų buvo pašventinta tik 12 kunigų. Šiais metais mūsų vyskupija gaus tik du auklėtinius, o kitais metais - tik vieną. Tuo tarpu 1949 m. Panevėžio vyskupijai buvo pašventinta 12 kunigų. Per trejus pastaruosius metus (1976,1977,1978 m.) šioje vyskupijoje mirė 17 kunigų. Tikintieji gerai žino, kad kunigų trūkumas atsirado ne dėl kandidatų stokos, bet dėl to, kad valdžia neleidžia kai kuriems jaunuoliams įstoti į Kunigų seminariją.
Bedieviai valdininkai graso, tikintiesiems uždeda pinigines baudas, sodina į kalėjimus už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai. Grupinį vaikų rengimą prie Pirmosios Komunijos apšaukia mokyklos steigimu, nesigėdydami imtis mokyklos persekiotojų vardo. Niekas pasaulyje vaikų rengimo Pirmajai Komunijai nelaiko mokykla. Bedieviai, trukdydami vaikus parengti Pirmajai Komunijai, pažeidžia kulto laisvę ir prasikalsta Konstitucijai ir pasirašytoms Žmogaus teisių konvencijoms, nes kultą padaro negalimą ir sąžinei pripažįstama laisvė praranda savo prasmę. Kunigai nesutinka su šiuo beteisiškumu ir toliau rengs prie sakramentų visus pageidaujančius.
Prašome atsižvelgti į teisėtus tikinčiųjų reikalavimus.
1979 m. kovo mėn.
Pasirašė 118 Panevėžio vyskupijos kunigų:
Petras Adomonis, Jonas Juodelis, Bronius Antanaitis, Jonas Jurgaitis, Vincentas Arlauskas, Antanas Juška, Balys Babrauskas, Alfonsas Kadžius, Jonas Bagdonas, Vytautas Kapočius, Antanas Balaišis, Aleksandras Kaškevičius, Bronius Balaiša, Lionginas Keršulis, Vytautas Balakauskas, Petras Kiela, Jonas Balčiūnas, Anicetas Kisielius, Juozas Balčiūnas, Vladas Kremenskas, Jurgis Balickaitis, Stanislovas Krikštanaitis, Kostas Balsys, Stanislovas Krumpliauskas, Petras Baltuška, Petras Kuzmickas, Algis Baniulis, Jonas Lapinskas, Kazimieras Baronas, Antanas Liesis, Gediminas Blynas, Juozas Lukšas, Laimutis Blynas, Leonas Lukšas, Adolfas Breivė, Petras Markevičius, Petras Budriūnas, Vytautas Morozas, Jonas Buliauskas, Pranciškus Masilionis, Povilas Ciuckis, Leonas Mažeika, Juozas Dubnikas, Antanas Mikulėnas, Kazimieras Dulksnys, Algirdas Miškinis, Steponas Galvydis, Povilas Miškinis, Juozas Garška, Antanas Mitrikas, Juozas Giedraitis, Jonas Morkvėnas, Kazimieras Girnius, Kazimieras Mozūras, Mykolas Gylys, Jonas Nagulevičius, Antanas Gobis, Algis Narušis, Alfonsas Gražys, Lionginas Neniškis, Antanas Gružauskas, Petras Nykstąs, Klemensas Gutauskas, Povilas Paškevičius, Gaudentas Ikamas, Steponas Pelešynas, Vincentas Inkratas, Albinas Pipiras, Alfonsas Jančys, Jonas Pranevičius, Povilas Jankevičius, Augustinas Pranskietis, Juozas Janulis, Leopoldas Pratkelis, Bronius Jareckas, Izidorius Putriuškis, Jonas Matulis, Antanas Rameikis, Pranciškus Raščius, Stanislovas Tamulionis, Petras Rauduvė, Pranciškus Tamulionis, Jonas Rimša, Petras Tarutis, Pransiškus Sabaliauskas, Petras Semulis, Petras Tijušauskas, Vytautas Tvarijonas, Leonardas Skardinskas, Jonas Uogintas, Vincentas Stankevičius, Sigitas Uždavinys, Mykolas Stonys, Eduardas Vaišnoras, Bronius Strazdas, Antanas Valančiūnas, Alfonsas Strelčiūnas, Antanas Valantinas, Aloyzas Sungaila, Juozas Varnas, Povilas Svirskis, Povilas Varžinskas, Ignas Šiaučiūnas, Antanas Vaškevičius, Bronius Šlapelis, Titas Vmkšnelis, Povilas Sliauteris, Antanas Zakrys, Gediminas Šukys, Antanas Zulonas, Juozas Šumskis, Bronius Žilinskas, Albertas Talačka, Serefinas Zvinys, Leonardas Tamošauskas, Benediktas Urbonas.
