(Nuotrupos iš jos laiškų)
"...Dėkinga tiems, kurių pastangomis aš čia patekau. Daug ką sužinojau, daug ką patyriau, ir viskas tik į naudą. Juk Gerasis Dievas geriausiai žino, ko man reikia"...
* * *
"Už šešių dienų bus pusė metų, kaip išvežė iš Vilniaus, o, atrodo, visa tai buvo taip neseniai, tarsi vakar. Ir viskas stovi akyse — mano „garbės" palyda, mano likimo draugai, kurių buvo daug (jie visi kriminalistai), o aš tik viena — politinė kalinė, paskutinis atsisveikinimo žvilgsnis į miestą, tiksliau į peroną ir visa kelionės romantika, kuri neaprašoma — ją reikia pačiam išgyventi, kad galėtum pajusti gyvenimą ir suprasti meilės reikalingumą ir vertę. Man yra galimybė tą romantiką išgyventi antrą kartą, — kai veš į ištrėmimą. O to gali man tik pavydėti, nors to nereikia — visa tai ne Tavo sveikatos žmonėms.
Ir kaip gera, kad mūsų gyvenimo laivelį vairuoja gerojo Tėvo ranka. Kai Jis prie vairo — niekas nebaisu. Tada, nežiūrint kaip sunku bebūtų gyvenime, mokėsi kovoti ir mylėti. Ir galiu pasakyti, kad 1975-ji metai praskriejo kaip akimirka, bet jie — mano džiaugsmas. Ačiū Gerajam Dievui už juos".
* * *
„Mūsų ceche labai daug dulkių nėra, nors medžiaga, iš kurios siuvame pirštines, dulka stiklo dulkėmis. Darbas varginantis savo monotoniškumu, o dar prisideda dažni mašinos gedimai — reikia kantrybės. Mechanikas ateina ne kasdieną, dažnai tenka laukti, kol pataisys, o norma mūsų nelaukia..." (reikia pasiūti 70 porų pirštinių per dieną).
* * *
„Kovo 3 d. grįžau iš ligoninės. Pagaliau, atrodo, atsistosiu ant kojų. Jūsų diagnozė teisingiausia — didelis nusilpimas.
Mano „atostogos" tęsėsi ilgokai: kai spalio 18 d. jas pradėjau, tai lapkričio mėn dirbau tik 6 dienas, gruodį praleidau ligoninėje ir tik jo pabaigoje siuvau 4 dienas. Sausio mėnesį padalinau per pusę — pusę dirbau, o kitą pusę — ne. Vasaris ligoninėje ir kovo trys pirmosios dienos. Dabar siuvu pamažu, su pertraukomis; pajutusi silpnumą, išeinu į kiemą pasidžiaugti grynu oru, saule. Normą padarau, nes dirbame viena pamaina. Siūti galiu pradėti 6 vai. rytą, o baigti 22 vai. Taip, kad kol kas viskas sekasi puikiausiai. Visi mane myli, ir aš stengiuosi tuo pačiu atsilyginti. Esu laiminga ir patenkinta".
* * *
„Pas mus daug senučių ir ligonių, todėl džiaugiuosi, kad mane atvežė pagal mano pašaukimą — slaugyti ir mylėti. Ir nors labai Jūsų visų išsiilgau, sunku bus iš čia išvažiuoti, gaila bus palikti žmones, kurie man tapo labai artimi ir brangūs. Bet juk mumis visais labiausiai rūpinasi Gerasis Dievas..."
* * *
„Laiškus gaunu ne tik nuo pažįstamų, bet ir nuo tų, kurių niekada nebuvau sutikusi. Žmonių noras padėti, kuo kas gali, taip jaudina. Kiek daug jautrumo ir nuošidumo širdyse. Kaip visa tai džiugina, kelia nuotaiką ir skatina būti geresne, būti verta tos didžios meilės".
* * *
„Dešimt mergaičių iš Kauno rašo: „Mes esame su Jumis ir užtariame Jūsų reikalus pas Dievą. Nepalūžkite! Viską, kas žemiška, pakelia didelės dvasios žmonės. Geriausi linkėjimai nuo tautos!"
* * *
Nežiūrint sunkiausių lagerio gyvenimo sąlygų, Nijolės laiškai pilni giedrios nuotaikos, persunkti meile ir didžiausiu susirūpinimu namiškiais ir visais kitais. Ji niekados nesiskundžia, atvirkščiai, džiaugiasi viskuo, ką jai duoda Gerasis Dievas.
