Vilnius. 1976 m. vasario 15 d. daugelyje Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių įvyko pamaldos už vysk. J. Steponavičių, prisimenant jo vardo dieną (vasario 16) ir 15 metų tremties sukaktį.
* * *
Vilnius. 1976 m. gegužės mėnesį JAV lankėsi KGB organizuota dvasininkų delegacija iš Tarybų Sąjungos. Joje dalyvavo du kunigai iš Lietuvos: Nekalto švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo parapijos Vilniuje klebonas kun. Stanislovas Lydys ir Panevėžio vyskupijos kancleris kun. Vladas Rabašauskas. Kokią misiją jie turėjo atlikti, geriau galėtų spręsti užsienio lietuviai.
* * *
Vilnius. 1976 m. gegužės 5 d. Vilniaus geležinkelio stotyje, traukinyje Kaliningradas-Maskva, apie 22.30 vai. buvo sulaikyta Jadvyga Petkevičienė (gyv. Šiaulių m. Lenino 42-1), Šiaulių gimdymo namų med. sesuo Suėmimo operacijai vadovavo saugumo majoras J. Markevičius. Iš vagono J. Petkevičienė buvo nuvesta į Vilniaus transporto milicijos skyrių. Dalyvaujant dviems saugumiečiams ir milicijos vaikų kambario inspektorei Purickie-nei Angelei, padaryta smulki asmeninė krata. Kaip pareiškė maj. Markevičius, kratos tikslas — surasti antitarybinio turinio literatūrą, daiktus ir dokumentus, reikalingus bylai. Inspektorė Purickienė dviejų kviestinių (liudininkių) G. Sklerovos ir A. Lozenko — akivaizdoje išrengė sulaikytąją ir kruopščiai patikrino rūbus, avalynę, apžiūrėjo net kojų padus, bet nieko „antisovietiško" nerado. Maj. Markevičius tardė J. Petkevičienę, ko ji važiuojanti į Maskvą, priekaištavo už lankymąsi Vilniaus Aukšč. teisme S. Kovaliovo teismo dienomis, už susitikimus su maskviečiais ir pan. Taip pat išreiškė nepasitenkinimą sulaikytosios vyru Jonu Petkevičium, buvusiu politiniu kaliniu, dėl jo praeities ir dabarties.
Po kratos J. Petkevičienė sekančiu traukiniu išvyko į Maskvą, kur ją kelyje visą laiką lydėjo „angelai sargai". Maskvoje prie buto, kur ji buvo apsinakvojusi, taip pat sukinėjosi sekliai. Kitą dieną, grįžtant į namus, vėl visu keliu vilkosi „uodega".
Petkevičių butas Šiauliuose yra jų darbovietės nuolatinių saugumiečių „rūpesčių" objektai.
* * *
Vilnius. 1975 m. vasario 28 d. įvykusiame Zoologijos ir parazitologijos instituto atvirame partiniame susirinkime instituto direktorius P. Zajančauskas, kalbėdamas apie ideologinį darbą, pažymėjo, kad pastaraisiais metais padėtis žymiai pablogėjusi. Instituto jaunesniojo mokslinio bendradarbio Alfonso Juškos pavardė buvo paminėta spaudoje ryšium su antitarybine veikla. Esą kyla klausimas, ar toks darbuotojas galįs toliau pasilikti dirbti institute.
1975.IV.10. instituto mokslinė taryba svarstė A. Juškos perrinkimo naujam laikotarpiui jaunesniojo mokslinio bendradarbio pareigoms klausimą. Moksliniam sekretoriui šemetulskiui išvardinus A. Juškos pristatytus dokumentus, partijos narys J. Kazlauskas paklausė: „O kaip dėl to, kas buvo apie Jušką kalbėta?" Tuomet direktorius atsakė: „Taip, buvo drg. Juška, buvo padaręs klaidą. Mes negalime šito nepaisyti. Privalome drg. Jušką auklėti. Siūlau mokslinei tarybai neperrinkti Juškos jaun. moksl. bendradarbiu, o įdarbinti inžinieriumi".
Tiek J. Kazlauskas, tiek ir direktorius kalbėjo neaiškiai — užuominomis.
Naujose pareigose A. Juškai buvo sumažintas mėnesinis atlyginimas.
Laboratorijos vadovas A. Skirkevičius pradėjo visaip trukdyti A. Juškai atlikti užplanuotus mokslinius darbus, skelbti mokslinius straipsnius spaudoje ir t.t.
Apie savo atliktus darbus A. Juška yra perskaitęs pranešimą 1975.VI.25-27 Vilniuje vykusioje sąjunginėje mokslinėje konferencijoje ir susilaukęs gerų atsiliepimų. Tačiau mokslinis sekretorius šemetulskis į tai nekreipia dėmesio ir neleidžia straipsnio spausdinti, kol nesutiks A. Skirkevičius, o šis nesutinka. Dėl minėto straipsnio A. Juška kreipėsi ne kartą į direktorių, bet jis vengia šiuo klausimu kalbėti ir ką nors spręsti.
Šiuo metu A. Juškai duodamas kvalifikacijos neatitinkantis darbas, kurį turėtų atlikti laborantas.
* * *
Vilnius. 1975 m. lapkričio 28 d. Vilniaus „Žalgirio" futbolo komanda namuose žaidė paskutines sezono rungtynes.
Po sėkmingų rungtynių (3:0 „Žalgirio" naudai) tūkstantinė minia dainavo „Ant kalno mūrai", „Augo girioj ąžuolėlis" ir kitas lietuviškas dainas bei kitokiais būdais reiškė savo entuziazmą, kuriam sutramdyti milicija ir civiliai apsirengę saugumiečiai panaudojo jėgą. Tačiau tai tik suaudrino minią, kuri stichiškai susiorganizavo, ir apie 2000 žmonių eisena, beveik išimtinai jaunimas, apsukusi du ratus stadione, patraukė į miesto centrą, sklanduodama „Žal-gi-ris!" ir dainuodama lietuviškas dainas, ši eisena, nors pretekstas jai atsirasti buvo puiki „Žalgirio" pergalė, vėliau virto tam tikra protesto ir Vilniaus lietuviškojo jaunimo nuotaikų demonstracija.
Eisena, perėjusi centrine gatve (buvo bandyta ją išskirstyti ties Dzeržinskio tiltu, bet nepavyko), apsukusi kvartalą aplink saugumo komiteto pastatą ir švilpimu bei šūksniais „pagerbusi" už užuolaidų pasislėpusius saugumiečius, buvo išvaikyta stambių milicijos bei saugumo pajėgų ir iškviestų Vilniaus įgulos kariuomenės spec. dalinių. Kai kuriuos eisenos dalyvius suėmė.
* * *
Vilnius, šių metų gegužės mėnesio pradžioje Vilniaus profsąjungų namų administracijos atstovas Daunoras pasikvietė Liaudies dainos klubo atstoves Aldoną Katkauskaitę ir Virginiją Ašmantienę ir reikalavo, kad jos parašytų į respublikinę spaudą straipsnį, paneigiantį Vatikano radijo pranešimą apie Liaudies dainos klubo persekiojimą. Daunoras žadėjo klubui išrūpinti rūbus, leisti dalyvauti Pabaltijo etnografinių ansamblių festivalyje Vilniuje ir t.t. Klubo dalyvės atsisakė parašyti straipsnį. Jdomu tai, kad po minėto Vatikano pranešimo „Vakarinėse naujienose" ir per radiją buvo pranešama apie klubo renginius kiekvieną savaitgalį, kurių niekas neorganizavo, ši apgaulė buvo nutraukta pradėjus reikšti pasipiktinimą žmonėms, atėjusiems pagal laikraščio skelbimus į nebūtus renginius.
* * *
Kaunas. Per 1976 m. Velykų atostogas daugelis klierikų neturėjo ramybės. Saugumiečiai klausinėjo juos, iš kur gauną „LKB Kroniką" ir „Aušrą". Be to, buvo klausinėjami, kaip jie šventę Vasario 16-ąją. Klierikai buvo tardomi apie kai kuriuos kunigus, kuriuos saugumiečiai traktavo kaip reakcingus, pvz., kun. K. Žilį, kun. V. Cukurą ir kitus. Po pokalbio klierikai buvo verčiami pasižadėti, kad apie susitikimą su saugumiečiais jie tylėsią.
* * *
Kaunas. 1976 m. balandžio 16 d. Kauno aklųjų gamybinio mokymo kombinato direktorius Antanas Ruginis ir Kauno aklųjų draugijos tarprajoninių kultūros namų direktorius Smalogys pasikvietė darbininkus saviveiklininkus, Antaną Jonušą ir Feliksą Sinkevičių, ir paklausė:
— Kiek jums moka kunigas, kai grojate per Velykas bažnyčioje? Mes jums tiek pat sumokėsime, tik jūs neikite ten groti.
— Aš savo draugams niekada nemeluoju. Todėl jei pažadėjau, tai ir eisiu groti, — tvirtai atsakė Jonušas.
Sinkevičius dar paaiškino:
— Aš einu į bažnyčią giedoti kiekvieną sekmadienį, tai per Velykas groti būtinai eisiu.
Direktorius bandė pagąsdinti, jog atimsiąs dūdas, bet kadangi saviveikloje trūksta muzikantų, tai pabijojo jų skaičių dar sumažinti.
Balandžio 19 pas direktorių A. Ruginį buvo iškviesti orkestro dirigentai. Direktorius juos barė, kad nežiūrį savo kolektyvo, neperspėję orkestro dalyvių, kad neitų groti į bažnyčią. Buvo perskaitytas dešimties žmonių sąrašas, ir kiekvienas užregistruotas „nusikaltėlis" turėjo eiti pasiaiškinti.
Muzikinio kolektyvo direktorius J. Kairys aiškino, kad muziką bažnyčioje propaguoti esą niekam neleistina. Jo nuomone, reikėtų pagalvoti apie sekančius metus, kad nusikaltimas nepasikartotų. Geriausiai išvežti muzikantus į kitą rajoną koncertuoti.
Orkestro dalyviai liko labai įžeisti, kad kišamasi į jų išeiginių dienų laisvalaikį.
Kaunas. Vidmantas Povilionis, 1975.III.27 grįžęs iš Mordovijos lagerio, po ilgų ieškojimų darbo, pagaliau 1975.IX.13 įsidarbino darbininku Kauno duonos kepimo įmonių susivienijime.
Po keletos mėnesių buvo pervestas į inžinieriaus-technologo pareigas, o dar vėliau dirbo Susivienijimo vyresniuoju inžinieriumi-technologu kokybės reikalams, praktiškai atlikdamas techninės kontrolės viršininko pareigas.
1976 m. kovo 26 d. V. Povilionis buvo iškviestas pas įmonės generalinį direktorių, kuris pranešė, kad atitinkami organai reikalaują atleisti Povilionį iš einamųjų pareigų, kaip neturintį teisės dirbti su žmonėmis, t.y. vadovauti (Jo darbo knygelėje ankstyvesnis įrašas: „Atleistas iš darbo VSSP MI Lietuvos filialo pagal laišką iš KGB).
Tokiu būdu V. Povilionis po 6 mėnesių vėl tapo bedarbiu.
Kaunas. 1976 m. gegužės 4 d. buvo padaryta krata pas skulptorių Rimantą šulskį, gyv. Kaune, V. Kuzmos g. Nr. 29a-2. Kratai vadovavo kap. Markevičius. Saugumiečiai ieškojo „LKB Kronikos" slaptavietės ir kitos antitarybinės literatūros. Kratos metu rasta A. Solženicyno „Gulago salynas".
Rimantas Šulskis, gimęs 1943 m., yra Lietuvos jaunųjų dailininkų sąjungos narys.
* * *
Kaunas. 1976 m. balandžio 9 d. Kauno saugumo komitete M. Gavėnaitei buvo grąžintos 1974.XI.26 paimtos kratos metu knygos. Kai kurių knygų saugumiečiai negrąžino. Paprašius grąžinti B. Brazdžionio „Didžioji kryžkelė" (atspausdintą rašomąja mašinėle) ir nebaigtą spausdinti „Lietuviško charakterio problemos", saugumiečiai atsakė:
— Jos yra politinės, todėl ir negrąžiname!
Saugumo darbuotojai kažkokiais sumetimais su M. Gavėnaite buvo ypatingai mandagūs.
* * *
Kaunas. Henrikas Klimašauskas šiuo metu laikomas ne Kauno, bet Vilniaus saugume.
* * *
Tauragė. Miesto laikraščių kiosko pardavėjas Montvila prieš 1975 m. šv. Kalėdas pardavė keletą perfotografuotų kalėdinių atvirukų ir už tai jis tuojau buvo atleistas iš darbo.
* * *
Telšiai. 1976 m. sausio 15 d. į Telšių vyskupijos dekanų pasitarimą atvyko iš Maskvos Murnikovas ir įgaliotinis K. Tumėnas.
K. Tumėnas išreiškė susirūpinimą dėl „LKB Kronikos", kuri didinanti įtampą tarp valstybės ir Bažnyčios.
Jeigu, esą, „Kronikos nebūtų, tai padėtis būtų daug švelnesnė. „LKB Kronikos" leidėjai, manydami, kad galima „Kronikos" pagalba ką nors išsikovoti, apsirinka. Išsikovoti jie nieko neleisią, todėl ragino dekanus neprisidėti prie jos leidimo. Įgaliotinis pageidavo, kad „Kronika" toliau nebūtų leidžiama.
Dekanai iš savo pusės tvirtino, kad „Kronikos" leidimas nuo jų nepriklauso, bet nė vienas neprižadėjo įgaliotiniui veikti prieš „Kroniką" (nors tiek gerai).
Tarp kitų klausimų buvo iškeltas vaikų katekizacijos klausimas. Įgaliotinio nuomone, šiame dalyke jokių nuolaidų nebūsią. Kunigai turi teisę tik patikrinti vaikų žinias, bet jokiu būdu nemokyti. Religinės spaudos klausimas bus svarstomas — gauti nauji mišiolai ir brevioriai.
K. Tumėnas didžiavosi, kad ligonių aptarnavimas ligoninėse esąs jau garantuotas.
— Pas mus didžiausia sąžinės laisvė. Jei kas nors trukdytų, skambinkite man, — baigė K. Tumėnas.
* * *
Mažeikiai. Mažeikių valdžios pareigūnai nesiliauja kankinę senutę Gelumbauskienę už tai, kad ji prie savo namo Mažeikiuose (Aušros g. 7) buvo pasistačiusi kryžių (žr. „LKB Kronika" Nr. 19, 21).
E. Gelumbauskienei atsisakius užmokėti už kryžiaus nuvertimą, Mažeikių raj. Darbo vykdytojo baras Gelumbauskienę perdavė liaudies teismui.
Mažeikių rajono liaudies teismui
Ieškovas: Mažeikių raj. darbų vykdytojo baras
Atsakovas: Gelumbauskienė Emilija, Juozo
Ieškinio suma: 50 rub.
Ieškovo pareiškimas
Sutinkamai su Mažeikių rajono DŽDT vykdomojo komiteto sprendimų Nr.180, Mažeikių rajono darbų vykdytojo baras 1975 m. gruodžio 3 d. prievartos tvarka nugriovė pil. Gelumbauskienės Emilijos be projekto pastatytą statinį prie jos gyvenamojo namo, Aušros g. 7, ir už atliktą darbą pateikė jai sąskaitą Nr. 111432, sumoje 50 rublių (už atliktą darbą — nugriauti kryžių). Tačiau pil. Gelumbauskienė nesumokėjo. Prašome Mažeikių liaudies teismą išieškoti iš atsakovės Gelumbauskienės Darbo vykdytojo baro naudai 50 rub. už atliktus darbus ir teismo išlaidas.
Pasirašo: Mažeikių raj. DVB viršininkas
Makota
DVB BUHALTERIS (parašas neįskaitomas)
„Nusikaltėlę" E. Gelumbauskienę teisė net tris kartus: pirmą kartą teismas vyko kovo 11 d. Senutė atsisakė sumokėti, nes ji neprašiusi nugriauti kryžių. Byla buvo atidėta iki kovo 23 d. Gelumbauskienė turėjo pristatyti teismui liudininkus, kad buvo nugriautas kryžius, o ne koks kitas statinys.
Balandžio 22 d. teisme E. Gelumbauskienei neleido kalbėti.
— Kas griovė Gelumbauskienės kryžių? — paklausė Darbų vykdytojo baro atstovą.
— Mes kryžiui nugriauti ėmėme žmones iš gatvės, nes mūsų darbininkai nėjo — , paaiškino teismui DVB atstovas.
Tikrai, Darbo bare, kuriame dirba apie 400 darbininkų, nė vienas nesutiko griauti kryžių. Tuomet teko paimti iš gatvės girtuoklius.
— Tai kiek jūs sumokėjote už kryžiaus nugriovimą? — vėl paklausė teisėjas.
— Sumokėjome 50 rub. — atsakė DVB atstovas.
— Kiek laiko galėjo užsitęsti tas darbas?
— 15-20 minučių, — įsiterpė Gelumbauskienė. — Nupiauti kryžių, išgriauti tvorelę, sukapoti likusį kryžiaus kamieną daug laiko nereikia.
Gelumbauskienei buvo liepta nutilti.
— Tai jūs brangiai mokate už kryžiaus nupiovimą — per penkiolika minučių galima užsidirbti 50 rublių. Ateisiu ir aš pas jus į talką, — kalbėjo teisėjas.
— O jeigu būtų prašę už kryžiaus nupiovimą 100 rub., ką jūs būtumėte darę?
— Būtume mokėję ir 100 rublių.
Kol kas neaišku, kokią sumą E. Gelumbauskienė turės mokėti už kryžiaus išniekinimą.
Palanga. Užsienio turistai, apsilankę Palangoje, pasigedo meno šedevro, buvusios Tiškevičiaus parke švč. Jėzaus širdies statulos.
Norime papasakoti tikintiesiems apie prancūzų menininko sukurto paminklo likimą.
Daugelį metų nuostabiai graži švč. Jėzaus širdies statula sutraukdavo apie save minias žmonių. Vieni atsiklaupę melsdavosi, kiti susikaupę stovėdavo, dar kiti puošdavo statulą gėlėmis. Tik senieji Palangos ateistai negalėjo ramiai pro ją praeiti. Atėjus Raudonajai armijai, prasidėjo paminklų naikinimo ir griovimo metas. Kariai, sušaudę Birutės kalne Liurdo Dievo Motinos statulą, pasikėsino ir prieš švč. Jėzaus širdies statulą. Kartą keletas raudoarmiečių paleido iš automatų kulkų seriją į šį meno paminklą. Nors kulkos ją šiek tiek sužalojo, bet statula smūgį atlaikė.
Bedieviai nuolatos priteršdavo aplinką, išmindžiodavo ir sunaikindavo gėles, o rytą tikintieji vėl viską sutvarkydavo ir vėl prisodindavo gėlių. Taip kurį laiką vyko tyli kova tarp ateistų ir tikinčiųjų.
Vieną 1948 m. naktį statula dingo iš Palangos parko. Pasikėsinimą organizavo tuometinis Palangos vykdomojo komiteto pirmininkas Vilnius, padedant kitiems jo bendradarbiams — Aksijonaičiui ir Kuršiui. Jie, pritvirtinę statulą prie traktoriaus, nuvertė ją ir su kūjais sudaužė. Po to nuvežė ją į miesto laužą. Dar ir šiandien yra daug gyvų liudytojų, kurie prisimena tuos šiurpius įvykius.
Vieni tuomet verkė, kiti priekaištavo pareigūnams: „Nejaugi jūs ir Dievo rūstybės nebijote?"
Praėjus kiek laiko, vykdomojo komiteto pirmininkas-egzekutorius Vilnius, ar sąžinės graužiamas, ar išprotėjęs, pasikorė. Akcijonaitis žuvo nuo partizanų, o trečiasis egzekutorius Kuršys dar gyvas.
* * *
Viekšniai. 1975 m. gruodžio 5 d. chuliganai akmenimis išdaužė Viekšnių bažnyčios langus. Vienas akmuo nukrito ant didžiojo altoriaus prieš tabernakulį. Senelis invalidas kunigas pakėlė nuo altoriaus akmenį ir pasakė:
— Aš tą akmenį pasiimsiu prisiminimui. Jis yra vertas dėmesio, nes tai ateistinio auklėjimo vaisius.
Mažeikių ir Viekšnių kapinėse sudaužyti paminklai ir nuplėštos kančios nuo kryžių. Kodėl valdžia nemato chuliganų, o persekioja vaikus, lankančius bažnyčią?
* * *
Ceikiniai. 1976 m. pradžioje Ceikinių parapijos Didžiasalio kaimo gyventojai (kiekviena šeima atskirai) parašė savo klebonui kun. K. Garuckui pareiškimus, prašydami, kad klebonas juos aplankytų. Parapiečių prašymą kun. K. Garuckas išpildė vasario 25 d.
Sekančią dieną Ceikinių apylinkės DŽD tarybos pirmininkas Sorokinas ir Ignalinos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis telefonu įspėjo kun. K. Garucką, kad daugiau nekalėdotų.
Kovo mėn. 3 d. kun. K. Garucką pakvietė į Ignalinos vykdomąjį komitetą, kur A. Vaitonis ir Ignalinos raj. valstybinio saugumo viršininkas Paškevičius pakartojo tą patį: „Kalėdoti negalima". Klebonui primygtinai prašant parodyti įstatymą, draudžiantį kalėdoti, A. Vaitonis parodė kažin kokį raštą, bet jo tinkamai perskaityti ir nusirašyti neleido.
Už kalėdojimą saugumo viršininkas žadėjo uždrausti trejiems metams K. Garuckui kunigauti, bet tai padarysiąs ne jis, o per Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną.
Rytą, dar prieš darbą, kun. K. Garucką į Didžiasalio kaimą nuosava mašina nuvežė, o vakare, užbaigęs darbus kolūkyje, kleboną į namus atvežė tikintis, bet dėl neapdairumo ir neprincipingumo įstojęs į komunistų partiją, Pranas Rakštelis. Už tai kolūkio „Naujas gyvenimas" pirmininkas žadėjo jį nubausti ir išmesti iš partijos.
Tuo reikalu 1976 m. kovo 9 d. kun. K. Garuckas pasiuntė pareiškimą Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui ir jo nuorašus Lietuvos vyskupijų kurijoms.
BIRŽAI.
Sveikatos apsaugos Ministrui
pil. Antaninos Norkutės,
gyv. Biržų m., Basanavičiaus 6,
P A R E I Š K IM A S
1975 m. gruodžio 28 d. staiga susirgau ir patekau į Biržų ligoninės I-jį vidaus ligų skyrių. 1976 m. sausio 3 d. atėjęs į palatą gyd. Janulis paskė: „Kadangi tu vakar kvietei kunigą, vyr. gydytojas Dauguvietis liepė tave iš ligoninės išrašyti". Tai girdėjo su manimi palatoje gulėjusios moterys. Naktį mano sveikata dar pablogėjo.
Atsidūriau namuose. Gydymas buvo nutrauktas. Sveikata silpnėjo. Jokios pagalbos. Tai mane sukrėtė. Juk ir didžiausi nusikaltėliai, kai jie suserga, būna gydomi. O kuo aš nusikaltau? Aš pati daugelį metų dirbau medicinos įstaigose. Dabar gaunu pensiją. O štai dabar atsirado gydytojų, kurie niekina žmogaus teises ir net drįsta žaisti žmogaus gyvybe. Vyr. gyd. Dauguvietis, prieš išmesdamas mane iš ligoninės, net nepaklausė, ar aš tikrai buvau pasikvietusi kunigą. Iš tikro aš jokio kunigo nekviečiau. Bet jei kas ir kviečia, ar tai būna nusikaltimas?
Toks gydytojo elgesys nėra atsitiktinis. Tai charakteringa bendrai gyd. Dauguviečio asmeniui ir jo veiklai. Ligoniai dėl to kenčia, piktinasi, o jei ir nutyli, tai dėl to, kadangi bijo dar liūdnesnių pasekmių. Kiti nesusigaudo, kas daryti ir kur kreiptis.
Sunku įsivaizduoti, kokia grėsmė yra med. darbuotojams, jei kas išdrįstų praleisti kunigą pas ligonį, net pas mirštantį. Daugybė nemalonumų laukia tuos ligonius, kurie išdrįsta paprašyti religinių patarnavimų. Kad tai tiesa, nereikia daug įrodinėti. Pati esu gyvas pavyzdys. Visi supranta, kad tai daroma vykdant ateistų nurodymus. Bet argi ligoninė yra sergančių ir mirštančių žmonių perauklėjimo įstaiga? Ar kitos įstaigos nežino, kas dedasi Biržų ligoninėje? Dėl ko leidžiama kai kuriems asmenims sauvaliauti?
Šį pareiškimą rašau, kad būtų aišku, dėl ko Jums 1976.1.3 siunčiau telegramą, kad paaiškėtų, dėl ko aš nukentėjau. Supratau, kad telegramą gavote, nes 1976.1.4 aplankė mane gydytojas ir gydymą tęsė namuose. Už suteiktą pagalbą labai dėkoju, kitaip abejoju, ar būčiau likusi gyva. Reikia tikėtis, kad bus sutvarkytos ir kitos esančios ligoninėje negerovės.
Biržai Jums dėkinga A. Norkutė
1976.1.12.
***
Gulbinėnai. „Pasvalio rajono kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisija gavo signalą, jog Gulbinėnų religinės bendruomenės klebonas S. Uždavinys, ignoruodamas tarybinius įstatymus, organizavo nepilnamečių mokymą religijos. Be to, Gulbinėnų bažnyčioje pamaldų metu patarnavimus sistemingai atlieka nepilnamečiai.
Signalai patikrinti ir pripažinti teisingais.
Rajono kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos posėdyje, apsvarsčius neteisėtus Gulbinėnų religinės bendruomenės klebono S. Uždavinio veiksmus, nutarta jį įspėti (iš Pasvalio rajoninio laikraščio „Darbas", 1976.V.13).
Kun. S. Uždavinys minėtos komisijos posėdyje gegužės 6 d. išbuvo nuo 11 vai. iki 14 vai. Po posėdžio jį pasikvietė saugumietis Ivaškevičius, kuris žadėjo kunigui geresnę parapiją ir aukštesnes pareigas, jei būsiąs lojalus tarybų valdžiai.
* * *
Šiauliai. 1976 m. kovo 27 d. vėl buvo įsilaužta į Aukštelkės bažnyčią. įsibrovėliai, atrodo, ne tiek vagys, kiek krėtėjai. Jie peržiūrėjo spintoje esančias gaidas, matyt, ieškojo draudžiamos literatūros.
* * *
Kybartai. 1976 m. gegužės pradžioje nežinomi asmenys naktį įsibrovė į remontuojamą Kybartų kleboniją ir peržiūrėjo visus bažnytinius metrikus. Be abejo, įsibrovėliai buvo ne eiliniai vagys. Jiems rūpėjo ne pinigai, o literatūra.
* * *
Varanavo. (Baltarusijos TSR). Varanavo rajono Smilgių kaime pas vietos lietuvius lankėsi Vilniaus kraštotyrininkai. Vietiniai žmonės gaudyte gaudė lietuviškas knygeles, klausėsi dainų ir pasakojimų. Staiga prisistatė apylinkės įgaliotinis ir pareikalavo kraštotyrininkų pasų bei pavardžių, įsakydamas tuoj pat išvykti ir neskleisti nacionalistinių nuotaikų, nes, priešingu atveju, visus areštuosiąs. Tuo pat metu apylinkės pirmininkas Cironka užpuolė dvi merginas, fotografuojančias senas sodybas, ir, panaudojęs jėgą, atėmė iš jų fotoaparatus ir apšvietė juostas.
Įbauginti vietiniai lietuviai nedrįso užstoti kraštotyrininkų. Milicininkui įsiveržus, viena moteris net atsiklaupė ant kelių, maldaudama nebausti pinigine bauda už svečių priėmimą.
Pareigūnams išvažiavus, šeimininkai pasakojo apie vietinės valdžios savivaliavimą, kurios tikslas — nutraukti bet kokius ryšius su Lietuva.
