Kauno arkivyskupu paskirtas Kęstutis Kėvalas

Pirmąkart Bažnyčioje švenčiant Dievo Žodžio sekmadienį, Romoje įvyko kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ iškilmingas įžengimas į popiežiaus Pranciškaus jo globai skirtą Romos vyskupijos Šv. Angelės Meriči bažnyčią. Dar iš vakaro, sausio 25 d., kaip garbės svečias, pakviestas į klasikinės sakralinės muzikos koncertą šioje bažnyčioje >>, sausio 26-ąją jos prieigose kardinolas buvo džiaugsmingai sutiktas ir pasveikintas parapijos ganytojų, Romos gyventojų, tarp jų ir lietuvių bendruomenės. Iškilmėse, kuriose paskelbta popiežiaus Pranciškaus skyrimo bulė, gausiai dalyvavo lietuviai dvasininkai, kitų Lietuvos piligrimų grupė.

Sausio 26-ąją, artėjant vidudieniui, popiežiaus ceremonijarijus mons. Marco Agostini, kuris rūpinosi liturgine apeigų tvarka, palydėjo kardinolą Sigitą Tamkevičių link Šv. Angelės Meriči bažnyčios durų, kur jį sutiko klebonas kun. Danilo Spagnoletti.

Pabučiavęs kryžių ir pasišlakstęs švęstu vandeniu, kardinolas klebono buvo įvesdintas į šventovę, pagarbino Švč. Sakramentą ir atsisėdo į liturgijos vadovo vietą. Tuomet prelatas Lucio Bonora perskaitė popiežiaus Pranciškaus bulę, kuria Šventasis Tėvas paskyrė arkivyskupą Sigitą Tamkevičių kardinolu skirdamas jo globai Šv. Angelės Meriči bažnyčią Romoje. Sveikinimo žodį >>  tarė šios parapijos klebonas kun. Spagnoletti.  

Vėliau zakristijoje kardinolas, laikydamasis senosios tradicijos, prieš rengdamasis liturginius drabužius, nusiėmė žiedą, nusiplovė rankas, o rengdamasis liturginiais drabužiais kalbėjo tam skirtas maldas. Tarp kitų įprastų liturginių drabužių kardinolas dėvėjo ir dalmatiką – diakono liturginį drabužį. Taip buvo priminta, kad hierarchinė kunigystė yra tarnavimas Dievo tautai.

Kardinolo vadovaujamose Mišiose koncelebravo vyskupas A. Jurevičius, mons. Rolandas Makrickas, mons. Vytautas Grigaravičius ir keliasdešimt lietuvių bei svečių kunigų. Piligrimai iš Lietuvos bei Romos lietuvių bendruomenė pasirūpino, kad bažnyčioje plazdėtų didesnės ir mažesnės lietuviškos trispalvės. 

Kardinolas prašnekino susirinkusiųjų širdis prabildamas itališkai homilijos žodžiais. Dievo Žodžio sekmadienio homilijoje ganytojas paliudijo Dievo žodžio svarbą savo gyvenime. Paragino atsiliepti, kai Dievas mus kalbina per savo Žodį, kaip tai padarė Evangelijoje minimi žvejai, kurie, išgirdę Mokytojo kvietimą, paliko savo tinklus ir nusekė paskui Jėzų. Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų drąsiai sudėti savo gyvenimą į Dievo rankas ir leisti, kad Jis mus vestų (visą homiliją kviečiame skaityti čia >>).

Po šv. Mišių Romos lietuvių bendruomenės nariai parapijiečiams trumpai pristatė pagrindinius kardinolo biografijos faktus (kardinolo gyvenimą pristatė ir šiai progai rengti bei parapijai dovanoti Kauno arkivyskupijos lankstinukai). Vargonininkė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė su kunigais Vincentu Lizdeniu ir Donatu Litvinu atliko keletą lietuviškų giesmių. Kardinolas nuoširdžiai padėkojo visiems susirinkusiems, o parapijos klebonui įteikė lietuvišką dovaną – medinį menišką kryžių.

Zakristijoje ceremonijarijus perskaitė parapijos perėmimo aktą ir paprašė visų dalyvaujančių dvasininkų jį patvirtinti savo parašais. Nusirengęs liturginius drabužius kardinolas grįžo į bažnyčią, kur bendravo su tikinčiaisiais, davė interviu žurnalistams. Šventė tęsėsi prie agapės stalo. Ten buvo aptartos tolesnės parapijos bendravimo su kardinolu galimybės.

Parengta pagal vyskupo Algirdo Jurevičiaus informaciją, Vatikano naujienų tarnybų fotografijos

Garbusis Eminencija Sigitai Tamkevičiau,

kai sužinojome, kad mūsiškė Šv. Angelei Meriči dedikuota parapija paskirta tituline kardinoliškąja bažnyčia, pasistengiau tuoj pat susisiekti su Jumis ir trumpai apibūdinti mūsų bendruomenės istoriją bei dabartinę tikrovę.

Atsimenu, kad paprastai, išreikšdamas Jums didžiulę pagarbą, iš karto perteikiau šios parapijos tikrovei ypač būdingą, išskirtinį bruožą.

Esame labai maža bendruomenė, veikiausiai viena iš mažiausių Romos parapijų. „Neturime nei aukso, nei sidabro“ (plg. Apd 3, 6), tačiau rūpestingai puoselėjame tai, ką šiandien laikome viena iš didžiausių saugotinų ir brangintinų vertybių: tai šeimyninė meilė, kurią perduodame savo artimiesiems; šia meile apgaubiame savo vaikus ir visus parapijoje besilankančius jaunuolius, dalyvaujančius įvairiopoje katechetikos ar laisvalaikio veikloje; tai ypatingas dėmesys, kuriuo stengiamės apdovanoti mūsų teritorijoje gyvenančius senelius ir ligonius.

Eminencija, štai kodėl sakiau, kad mūsų bendruomenė tegali Jus priimti tik su šiuo paprastumu. Šiandien, kai šie namai tapo taip pat Jūsų namais, tegalime Jus pasveikinti žodžiais: „Sveiki atvykę namo.“ Čia rasite paprastus ir geranorius žmones; rasite mane, prieš keletą metų paskirtą šios parapijos klebonu; čia yra ir daugybė žmonių, trokštančių Jūsų pasiklausyti, taip pat drauge pasidalyti savo gyvenimo ir pašaukimo istorijomis.

Šventasis Tėvas pažymėjo Jūsų liudijimą ir įtraukdamas Jus į Kardinolų kolegiją panorėjo, kad jis taptų dovana visai Bažnyčiai; esu tikras, kad šis liudijimas įkvėps mus apmąstyti ir prisiminti, kad mūsų mylimos Europos laisvėjimo ir emancipacijos procesas vyko ir per konkrečius žmones, mokėjusius ginti tikėjimą, taip pat kiekvienos tautos vertybes bei tradicijas.

Eminencija, suprantame, kad šios vertybės šiandien perduodamos naujoms kartoms žmonių, nepažinusių kančios ir konfliktų laikų, – žinoma, tai daroma ne dėl bauginimo, bet siekiant dovanoti jiems viltį ir ateities augimo galimybę.

Dėkoju visiems iš Lietuvos atvykusiems konfratrams, valdžios atstovams ir pasauliečiams. Prieš keletą metų man teko galimybė aplankyti šią šalį, su tvirtybe ir pasiaukojimu gynusią savo krikščioniškąsias šaknis. Užkopęs į netoli Šiaulių esantį Kryžių kalną, kuris buvo daug kartų nugriautas ir atkaklia tikinčiųjų valia vėl atstatytas, galėjau suvokti, kad mūsų užduotis yra visada sėti, „neturint pretenzijų“, žinant, kad šioje tarnystėje niekuomet nesame vieni.

Telydi Viešpats mūsų tautas, kad jos rūpintųsi ne vien ekonomine gerove, beje, ir mūsų žmonių dvasiniu augimu.

Nuo šiandien, taip pat dėl šios mūsų draugystės, dar labiau suartėsime su Europa ir Lietuva.

Dėkoju, Eminencija!

Nuotraukos – Dianos Karvelienės, Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės

Kard. S. Tamkevičius: kardinolystė – kvietimas dar ištikimiau tarnauti Evangelijai

Jubiliejinė Stasio Lozoraičio premija – iškart dviem laureatams

Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD) tradiciškai per Trijų Karalių šventę paskelbė, kam atiteks aukščiausias LŽD apdovanojimas už žurnalistinę veiklą –  Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą 2018“.  Simboliška, kad  Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejiniais metais pirmą kartą per premijos dviejų dešimtmečių istoriją kandidatų vertinimo komisija  nutarė apdovanoti  du  laureatus – sovietų okupacijos laikais leistos  pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorių, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, kurio 40-metį pernai minėjome, įkūrėją, Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių ir ilgametę LŽD narę, laikraščio Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“ vyriausiąją redaktorę Marijoną Šaknienę (Žarkauskaitę).

Skaityti daugiau...