Pora žodžių apie V. Radžvilo komiteto rezulatus EP rinkimuose. Kaip žinia, V. Radžvilo komitetas ėjo į EP rinkimus kaip alternatyva tradiciniams dešiniesiems (TS-LKD). Politinių oponentų ir plačiasrautinės žiniasklaidos buvo vadinamas „radikalais”, „populistais”, „nacionalistais”, „kraštutine dešine” ir pan. Bet tiek to.
Komitetas surinko 3,35 proc. t.y. 42 tūkstančius balsų. Nei vienas komiteto atstovas į EP nepateko. Dėl to Lietuvos žiniasklaidoje paskubėta padaryti išvadą, jog populizmas Lietuvoje pralaimėjo, o socialiniuose tinkluose dalintasi prancūzų spaudoje (La Croix) pasirodžiusiu straipsniu apie gerą konservatorių sveikatą Lietuvoje
Jubiliejinė Stasio Lozoraičio premija – iškart dviem laureatams
Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD) tradiciškai per Trijų Karalių šventę paskelbė, kam atiteks aukščiausias LŽD apdovanojimas už žurnalistinę veiklą – Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą 2018“. Simboliška, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejiniais metais pirmą kartą per premijos dviejų dešimtmečių istoriją kandidatų vertinimo komisija nutarė apdovanoti du laureatus – sovietų okupacijos laikais leistos pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorių, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, kurio 40-metį pernai minėjome, įkūrėją,Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių ir ilgametę LŽD narę, laikraščio Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“ vyriausiąją redaktorę Marijoną Šaknienę (Žarkauskaitę).
2018 m. Laisvės premija apdovanotojo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizano Jono Kadžionio kalba.
Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, ministrai, Seimo nariai, Laisvės gynėjai, Bažnyčios atstovai ir visi čia esantys žmonės, kalbėsiu taip, kaip diktuoja tikinčiojo sąžinė ir partizanų garbė. Bedieviška bolševikinė okupacija Lietuvai buvo tragiška, ji žudė ne tik tautos kūną, bet ir sielą, griovė kryžius, tautos paminklus, šventoves. Šventoves griovė mūsų vaikelių ir jaunimo širdyse. Lietuva priešinosi, pasaulis nežino analogų, kad tokia maža tautelė dešimt metų būtų vedusi ginkluotą kovą su tokia brutalia ir su niekuo nesiskaitančia blogio imperija. Tačiau ypač didvyriškai gynėsi krikščioniškai išauklėtas Lietuvos kaimas, artojų sūnūs (šį kartą ir dukros) ir Lietuvos Katalikų bažnyčia.
1977 m. rugpjūčio mėn. išėjo LKB Kronikos 29 nr. ir Aušros 7 (47) nr. Nuo 1974 m. iki 1977 m. Kroniką į rusų kalbą vertė Stirnių parapijos (Kaišiadorių vyskupija) klebonas kan. Stanislovas Kiškis. Šis kunigas jau buvo kalėjęs sovietiniuose lageriuose, todėl jam reikėjo neeilinės drąsos ryžtis pavojingam darbui. Kokių šaunių kunigų turėjo Lietuva!
Evangelija pasakoja kaip „moterys greitai paliko kapą, apimtos didelio išgąsčio ir džiaugsmo ir bėgo pranešti mokiniams“ (Mt 28,8). Panašų džiaugsmą išgyveno Marija Magdalietė, kai prisikėlęs Jėzus ištarė jos vardą: „Marija!" (Jn 20,16). Džiaugsmu virpėjo Galilėjos ežero žvejų širdys, kai jie prie laužo gaudė kiekvieną prisikėlusiojo Jėzaus žodį. O šiandien ir mūsų širdys yra kupinos džiaugsmo, nes švenčiame Jėzaus prisikėlimą.
Švęsdami Velykas, mes švenčiame Jėzaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį; drauge švenčiame ir mums padovanotą būsimąjį prisikėlimą. Pergalę prieš nuodėmę taip pat galime pasiekti su Prisikėlusiojo Jėzaus pagalba. Dėl to šv. Velykos yra sklidinos džiaugsmo,- mes, tikintieji į Jėzų Kristų, esame prisikėlimo vaikai, pašaukti į laimingą amžinąjį gyvenimą.
Švęsdami Velykas, mes atnaujiname pasiryžimą eiti per gyvenimą drauge su prisikėlusiuoju Kristumi. Būtų labai liūdna, jei iškilmingai paminėję Velykas, po jų užmirštume savo krikščioniškąją tapatybę ir gyventume taip, tarsi prisikėlęs Kristus per Krikštą nebūtų ištaręs mūsų vardo.
Eiti su prisikėlusiuoju Jėzumi reiškia priimti jo žodžius ir juos padaryti savo gyvenimo tikrove. Pirmas ir esminis reikalavimas – tai aiškus apsisprendimas už tiesą, teisingumą bei meilę, ir be kompromisinis nusistatymas prieš nuodėmę bei visokios rūšies stabus, kurių yra apstu šių dienų pasaulyje. Vieni iš žymiausių moderniųjų laikų stabų yra materializmas ir žmogaus teisės be pareigų. Jei truktų aiškaus krikščioniško apsisprendimo, mes nebūtume ištikimi Jėzaus bendrakeleiviai ir tik vaidintume esą Jo sekėjai.
Sekti paskui prisikėlusįjį Jėzų – reiškia aiškiai suvokti, kad ne kartą savo gyvenimo kelionėje reikės prisiimti ir kryžiaus dalią. Kas šito bijotų, vargu ar galėtų būti ištikimas Jėzaus draugas. Geriausi Jėzaus draugai, kartais bijodavo Jėzaus kryžiaus, bet vėliau pažinę Prisikėlusįjį drąsiai sekė paskui Jėzų net iki kankinystės. Tokie buvo Petras, Jokūbas ir kiti apaštalai.
Eiti per gyvenimą su Kristumi – reiškia visas viltis sudėti ne į savo gabumus, išsimokslinimą ar užimamas reikšmingas pareigas, bet visiškai pasivesti Jėzaus vadovavimui. Visada ieškoti ne savo, bet Dievo valios. Neįmanoma sekti paskui Kristų ir save laikyti pasaulio centru. Tuo centru yra tik mirtį nugalėjęs Kristus.
Sekti paskui Prisikėlusįjį – reiškia būti nepalaužiamu optimistu. Jei žmogaus gyvenimo dangumi plaukia tik tamsūs nusivylimo debesys, jei žmogus neturi vilties, tuomet jis dar nesutiko prisikėlusiojo Kristaus. Pažinusieji Jėzų teigė gyvenimą bei viltį net kryžiaus akivaizdoje. Net mirties artumoje jie likdavo ramūs, nes žinojo į kieno rankas atiduoda savo sielą.
Tikėti į prisikėlusįjį Jėzų – reiškia prisiimti atsakomybę už Bažnyčios ir Tėvynės dabartį bei ateitį ir į kiekvieną žmogų žvelgti, kaip į brolį, kurį nevalia išnaudoti savo interesams, bet kuriam reikia pasitarnauti, kai jis būna silpnas ar kenčia.
Prisikėlęs Kristus ieškojo išsigandusiųjų ir išsibėgiojusiųjų ir visus juos apglėbė savo gailestingąja meile. Magdalietei paliepė nešti mokiniams prisikėlimo žinią, abejojančiam Tomui leido paliesti savo žaizdas, bėgantiems mokiniams į Emausą apsireiškė valgant vakarienę, o Petrui pavedė vadovauti Bažnyčiai - „Ganyk mano avis!“ (Jn 21, 17).
Šv. Velykų proga džiaugsmingai sveikinkime vieni kitus ir būkime tikėjimo, meilės, vilties bei džiaugsmo nešėjais.
Dievo Gailestingumo metų proga Didžiojo Penktadienio liturgija yra išskirtinai svarbi. Jos metu skaitomas išsamus Kristaus kančios aprašymas ir dėmesys koncentruojamas į Nukryžiuotąjį.
Judas atvedė kareivius suimti Jėzų.Jis buvo patyręs iš savo Mokytojo meilės tiek pat, kiek ir kiti mokiniai. Kas užkietino Judo širdį, jei jis ryžosi išdavystei? Koks pyktis turėjo būti Judo širdyje, jei jis ryžosi tokiai niekšybei? Dievo gailestingumu pasinaudos prie kryžiaus prikaltas plėšikas, o Judas pasikars. Tai baisus įspėjimas, kas gali nutikti net arti Jėzaus esančiam žmogui, tai yra, kiekvienam tikinčiajam, jei jis nesirūpina rimtai sekti paskui Kristų, o pinigus ar dar kai ką pradeda branginti labiau už Dievą.
1975 m. spalio mėn. vienu metu išvydo Kronikos 19 – asis numeris ir atgaivintos Aušros 1 – asis numeris. Dr. Basanavičiaus „Aušra“ 19 amžiaus pabaigoje gaivino tautos dvasią tuo metu, kai Lietuva buvo pavergta carinės Rusijos.Šios Aušros išėjo 40 numerių.
Panašaus rūpesčio vedini Lietuvos kunigai atgaivino Aušrą ir užsibrėžė tikslą padėti žmonėms išsaugoti lietuvybę ir tikėjimą. Pradžią Aušrai davė Kronikos redakcija, vėliau rūpestį šiuo leidiniu patikėjo kun. Lionginui Kunevičiui. Šis tvirtas Dzūkijos žemės sūnus Aušra rūpinosi nuo 6 – ojo numerio iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
1972 m. rugpiūčio 12 d. laikraštyje „Sovietskaja Litva" pasirodė Rimaičio straipsnis „Bažnytininkai prisitaiko". Jame rašoma, kad kovojant su religija, „nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo, bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina."
Rimaitis pakartojo seną ateistų principą, reikalaujantį bekompromisinės kovos su religija. Šis principas, kilus tikinčiųjų smarkiai reakcijai, leidžia atsitraukti, leisti tikintiesiems nurimti ir paieškojus geriausio kovos būdo, vėl smogti.
1968 m. vasarą prasidėjus Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų reakcija prieš religinės laisvės varžymus savo kulminaciją pasiekė 1972 m. pradžioje. Areštavus kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, pasipylė tikinčiųjų protestai, kuriuose buvo aprašyti tikinčiųjų persekiojimai. Tarybinė vyriausybė šių liaudies protestų nepaisė ir į juos nereagavo panašiai, kaip pasielgė ir su 1968 - 1971 m. kunigų protestais.
Pirmas ryškesnis tikinčiųjų konfliktas su valdžios pareigūnais įvyko kun. J. Zdebskio teismo dieną Kaune, Ožeškienės gatvėje. Milicininkai tik jėga išvaikė minią, susitelkusią prie teismo rūmų pagerbti teisiamą kunigą.
1975 m. spalio mėn. vienu metu išvydo 
1972 m. rugpiūčio 12 d. laikraštyje „Sovietskaja Litva" pasirodė Rimaičio straipsnis „Bažnytininkai prisitaiko". Jame rašoma, kad kovojant su religija, „nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo, bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina."