1977 m. rugpjūčio mėn. išėjo LKB Kronikos 29 nr. ir Aušros 7 (47) nr.  Nuo 1974 m. iki 1977 m. Kroniką į rusų kalbą vertė Stirnių parapijos (Kaišiadorių vyskupija) klebonas kan. Stanislovas Kiškis. Šis kunigas jau buvo kalėjęs sovietiniuose lageriuose, todėl jam reikėjo neeilinės drąsos ryžtis pavojingam darbui. Kokių šaunių kunigų turėjo Lietuva!

   Evangelija pasakoja kaip „moterys greitai paliko kapą, apimtos didelio išgąsčio ir džiaugsmo ir bėgo pranešti mokiniams“ (Mt 28,8). Panašų džiaugsmą išgyveno Marija Magdalietė, kai prisikėlęs Jėzus ištarė jos vardą: „Marija!" (Jn 20,16). Džiaugsmu virpėjo Galilėjos ežero žvejų širdys, kai jie prie laužo gaudė kiekvieną prisikėlusiojo Jėzaus žodį. O šiandien ir mūsų širdys yra kupinos džiaugsmo, nes  švenčiame Jėzaus prisikėlimą.

   Švęsdami Velykas, mes švenčiame Jėzaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį; drauge švenčiame ir mums padovanotą būsimąjį prisikėlimą. Pergalę prieš nuodėmę taip pat galime pasiekti su Prisikėlusiojo Jėzaus pagalba. Dėl to šv. Velykos yra sklidinos džiaugsmo,- mes, tikintieji į Jėzų Kristų, esame prisikėlimo vaikai, pašaukti į laimingą amžinąjį gyvenimą.

   Švęsdami Velykas, mes atnaujiname pasiryžimą eiti per gyvenimą drauge su prisikėlusiuoju Kristumi. Būtų labai liūdna, jei iškilmingai paminėję Velykas, po jų užmirštume savo krikščioniškąją tapatybę ir gyventume taip, tarsi prisikėlęs Kristus per Krikštą nebūtų ištaręs mūsų vardo.

   Eiti su prisikėlusiuoju Jėzumi reiškia priimti jo žodžius ir juos padaryti savo gyvenimo tikrove. Pirmas ir esminis reikalavimas –  tai aiškus apsisprendimas už tiesą, teisingumą bei meilę, ir be kompromisinis nusistatymas prieš nuodėmę bei visokios rūšies stabus, kurių yra apstu šių dienų pasaulyje. Vieni iš žymiausių moderniųjų laikų stabų yra materializmas ir žmogaus teisės be pareigų. Jei truktų aiškaus krikščioniško apsisprendimo, mes nebūtume ištikimi Jėzaus bendrakeleiviai ir tik vaidintume esą Jo sekėjai.

   Sekti paskui prisikėlusįjį Jėzų – reiškia aiškiai suvokti, kad ne kartą savo gyvenimo kelionėje reikės prisiimti ir kryžiaus dalią. Kas šito bijotų, vargu ar galėtų būti  ištikimas Jėzaus draugas. Geriausi Jėzaus draugai, kartais bijodavo Jėzaus kryžiaus, bet vėliau pažinę Prisikėlusįjį drąsiai sekė paskui Jėzų net iki kankinystės. Tokie buvo Petras, Jokūbas ir kiti apaštalai.

   Eiti per gyvenimą su Kristumi – reiškia visas viltis sudėti ne į savo gabumus, išsimokslinimą ar užimamas reikšmingas pareigas, bet visiškai pasivesti Jėzaus vadovavimui. Visada ieškoti ne savo, bet Dievo valios. Neįmanoma sekti paskui Kristų ir save laikyti pasaulio centru. Tuo centru yra tik mirtį nugalėjęs Kristus.

   Sekti paskui Prisikėlusįjį – reiškia būti nepalaužiamu optimistu. Jei žmogaus gyvenimo dangumi plaukia tik tamsūs nusivylimo debesys, jei žmogus neturi vilties, tuomet jis dar nesutiko prisikėlusiojo Kristaus. Pažinusieji Jėzų teigė gyvenimą bei viltį net kryžiaus akivaizdoje. Net mirties artumoje jie likdavo ramūs, nes žinojo į kieno rankas atiduoda savo sielą.  

   Tikėti į prisikėlusįjį Jėzų – reiškia prisiimti atsakomybę už Bažnyčios ir Tėvynės dabartį bei ateitį ir į kiekvieną žmogų žvelgti, kaip į brolį, kurį nevalia išnaudoti savo interesams, bet kuriam reikia  pasitarnauti, kai jis būna silpnas ar kenčia.

   Prisikėlęs Kristus ieškojo išsigandusiųjų ir išsibėgiojusiųjų ir visus juos apglėbė savo gailestingąja meile. Magdalietei paliepė nešti mokiniams prisikėlimo žinią, abejojančiam Tomui leido paliesti savo žaizdas, bėgantiems mokiniams į Emausą apsireiškė valgant vakarienę, o Petrui pavedė vadovauti Bažnyčiai -  „Ganyk mano avis!“ (Jn 21, 17).

   Šv. Velykų proga džiaugsmingai sveikinkime vieni kitus ir būkime tikėjimo, meilės, vilties bei džiaugsmo nešėjais.

  2016 m.                                                            Arkivysk. S.Tamkevičius

   Dievo Gailestingumo metų proga Didžiojo Penktadienio liturgija yra išskirtinai svarbi. Jos metu skaitomas išsamus Kristaus kančios aprašymas ir dėmesys koncentruojamas į Nukryžiuotąjį.  

   Judas atvedė kareivius suimti Jėzų.Jis buvo patyręs iš savo Mokytojo meilės tiek pat, kiek ir kiti mokiniai. Kas užkietino Judo širdį, jei jis ryžosi išdavystei? Koks pyktis turėjo būti Judo širdyje, jei jis ryžosi tokiai niekšybei? Dievo gailestingumu pasinaudos prie kryžiaus prikaltas plėšikas, o Judas pasikars. Tai baisus įspėjimas, kas gali nutikti net arti Jėzaus esančiam žmogui, tai yra, kiekvienam tikinčiajam, jei jis nesirūpina rimtai sekti paskui Kristų, o pinigus ar dar kai ką pradeda branginti labiau už Dievą.

Skaityti daugiau...

1975 m. spalio mėn. vienu metu išvydo Kronikos 19 – asis numeris ir atgaivintos Aušros 1 – asis numeris. Dr. Basanavičiaus „Aušra“  19 amžiaus pabaigoje gaivino tautos dvasią tuo metu, kai Lietuva buvo pavergta carinės Rusijos.Šios Aušros išėjo 40 numerių.

Panašaus rūpesčio vedini Lietuvos kunigai atgaivino Aušrą ir užsibrėžė tikslą padėti žmonėms išsaugoti lietuvybę ir tikėjimą. Pradžią Aušrai davė Kronikos redakcija, vėliau rūpestį šiuo leidiniu patikėjo kun. Lionginui Kunevičiui. Šis tvirtas Dzūkijos žemės sūnus Aušra rūpinosi nuo 6 – ojo numerio iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Skaityti daugiau...

Dabartiniu metu saugumo organai išvystė plačią veiklą, norėdami likviduoti LKB Kroniką ir religinės spaudos centrus: į Valstybės saugumo komitetą šaukinėjami įtariami asmenys, daromos kratos, dauginamas suimtųjų būrys, kruopščiai renkama medžiaga bylai Nr. 345.

 1974 kovo 20 saugumiečiai iškrėtė ukrainiečių kunigo Vlado Figolio butą Kaune. Krata užtruko šešias valandas. Saugumiečiai pervertė knygas, apgadino religinius paveikslus, paėmė visas santaupas.

***

1974 kovo 20 buvo padaryta krata pas kaunietę Bronę Kazėlaitę, gyvenančią Vaistinės g. Nr. 4. Kratos metu ji buvo išrengta vienos saugumo darbuotojos akivaizdoje. Saugumiečiai, iškrėtę jos kambarį ir sandėliuką, surado ir paėmė apie 400 neįrištų maldaknygių „Melskimės" ir keletą rašomąja mašinėle padaugintų knygų.

***

1974 kovo 20 keturi saugumo darbuotojai, vadovaujami kapitono Pilelio, iškrėtė kun. S. Tamkevičiaus butą ir garažą. Kratos metu saugumiečiai rado LKB Kronikos du numerius. Be to, paėmė 10 magnetofono juostų ir keletą rašinėlių, pvz., „Bažnyčia ir valstybė", „Reikia duoti pilną religinę laisvę" ir kt. Krata truko 6 valandas. Po kratos Simno partiečiai skleidė gandus, kad kun. S. Tamkevičius turįs radijo siųstuvą ir perduodąs žinias į užsienį, todėl saugumo darbuotojai ir darę kratą. Balandžio 17 kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniaus saugumo komitetą ir klausinėjamas, ką jis žinąs apie LKB Kroniką, apie slaptą Kunigų seminariją ir kt.

Skaityti daugiau...

1972 m. rugpiūčio 12 d. laikraštyje „Sovietskaja Litva" pasirodė Rimaičio straipsnis „Bažnytininkai prisitaiko". Jame rašoma, kad kovojant su religija, „nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo, bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina."

Rimaitis pakartojo seną ateistų principą, reikalaujantį bekompromisinės kovos su religija. Šis principas, kilus tikinčiųjų smarkiai reakcijai, leidžia atsitraukti, leisti tikintiesiems nurimti ir paieškojus geriausio kovos būdo, vėl smogti.

1968 m. vasarą prasidėjus Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų reakcija prieš religinės laisvės varžymus savo kulminaciją pasiekė 1972 m. pradžioje. Areštavus kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, pasipylė tikinčiųjų protestai, kuriuose buvo aprašyti tikinčiųjų persekiojimai. Tarybinė vyriausybė šių liaudies protestų nepaisė ir į juos nereagavo panašiai, kaip pasielgė ir su 1968 - 1971 m. kunigų protestais.

Pirmas ryškesnis tikinčiųjų konfliktas su valdžios pareigūnais įvyko kun. J. Zdebskio teismo dieną Kaune, Ožeškienės gatvėje. Milicininkai tik jėga išvaikė minią, susitelkusią prie teismo rūmų pagerbti teisiamą kunigą.

Skaityti daugiau...