Rugpjūčio 25 d. į pavakarę Tytuvėnuose pasirodė jaunimo būreliai, dauguma 14-20 metų amžiaus. Be triukšmo, be tokiais atvejais jau mums įprastų keiksmų ir stumdymosi besišypsąs jaunimas „okupavo" visas laisvas miestelio vietas po stogais. Miestelis nejučiomis, tiesiog nepastebimai, susiurbė tūkstantinę jaunimo masę. įdomu, kad gyventojai juos mielai priėmė, nepastebimai sutalpino tyliai solidarizuodamiesi jaunimo sumanymui. Žmonės patikėjo, kad tokie nesugadins padargų, nepavogs ko nors, nepadegs pašiūrėje ar kluone šieno (nė vieno nesimatė rūkančio).
Kažką pajutęs, miestelio centre sėdėjo uniformuotas pareigūnas su keliais neuniformuotais ir budriai dairėsi, ypač jų žvilgsniai ieškojo mašinų.
Graži, barokiniai iškilminga bažnyčia, naujai suremontuota, skoningai giedromis spalvomis vyrauja oranžiniai ir auksiniai akcentai sveikino kiekvieną įeinantį.
Vakarinių šv. Mišių metu lotyniškas Mišias giedojo latvių choras. Jaunimas bažnyčioje vieningai ir aiškiai atsakinėjo maldas, šv. Komuniijos pakilo visa bažnyčia ir suklaupė prie Dievo stalo.
Rytojaus dieną, dar toli prieš ankstyvąsias šv. Mišias bažnyčia vėl buvo pilna. Tai vienoje vietoje, tai kitoje bažnyčios vietoje skambūs jaunatviški balsai užvesdavo giesmę, prie kurios tuojau prisidėdavo visa bažnyčia.
Išėję iš bažnyčios jaunimas išsirikiavo po keturis. Nutarė žygio metu elgtis kaip bažnyčioje: nesikalbėti, neatsakinėti į pašalinių klausimus, giedoti ir melstis. Daugelio rankose mirgėjo gėlės, tarp pirštų matėsi rožiniai (rožančiai). Tai atgailos eisena už savo ir kitų nuodėmes, už blaivybės akciją tautoje, už jaunimo prisikėlimą.
Pagaliau pasigirdo maldos žodžiai, ir eisena pajudėjo. Didingai atrodė šiais laikais tūkstantinė besimeldžiančio jaunimo eisena, (nors buvo ir vyresnio amžiaus žmonių, bet dominavo jaunimas). Atsirado keli fotografai. Kas žino jų tikruosius kėslus? Tačiau niekas nenusuko ir neslėpė savo veido: visi ėjo susikaupę, ryžtingi, pasiruošę bet kokiam ateistų išpuoliui. Miestelio gyventojai, pardavėjos stovėjo gatvių pakraščiuose, šalia parduotuvių, už langų ir su nuostaba stebėjo neįprastą reginį. Pirmosios gretos tuojau susidūrė su miesto Vykdomojo komiteto pirmininku, per megafoną šaukiančiu išsiskirstyti, bet maldos žodžiai užtrenkė megafoną, o pačiam pirmininkui beliko tik pasitraukti, kad nepatektų į einančiųjų gretas. Pavienės lengvos mašinėlės lenkė einančius. Vieni siūlėsi pavežti pavargusius, sunegalavusius, kiti suko į šalutinius keliukus; iš mašinų lipo keleiviai ir stojo paplentėje šalia jau stovinčių vietinių gyventojų. Vieni ašaras braukė, kiti dėjosi prie žygiuojančių. Visų veiduose nuostaba su džiaugsmo ir nerimo atspalviais. Nejau Lietuva keliasi?!
Iš lėto praslinko ir pilka „Volga", kurioje sėdėjo ministras Mikalauskas su keliais saugumiečiais. Priešais pasirodė maršrutinis autobusas Kaunas — Tytuvėnai. Jis sustojo, ir keleiviai prisijungė prie eisenos.
Šiluvos koplyčioje jaunimas susikaupė maldoje, prisiminė žygio intencijas. Bažnyčioje išklausė jauno kunigo laikomas šv. Mišias ir pamokslą. Ir vėl beveik visa bažnyčia priėmė šv. Komuniją.
Po pamaldų grįžę į koplyčią keletas miestų Eucharistijos Bičiulių atstovai perdavė rožančius kitų miestų atstovams. (Lietuvoje vis po keletą miestų kasdien ištisą mėnesį kalba bendrai rožančių Eucharistijos Bičiulių intencijomis, o mėnesio pabaigoje suvažiuoja į Šiluvą šią estafetę perduoti kitiems miestams). Dvasioje sustiprėję ir pilni ryžto maldininkai išsiskirstė į namus.
Grįžtančius į namus pavienius eisenos dalyvius gaudė KGB agentai, vežė į saugumą ir tardė, kas organizavo šią eiseną. O ją suorganizavo Dievo meilė ir protestas prieš gausius iš šalies brukamas blogybes.
* * *
Šitaip savo įspūdžius aprašo kita žygio dalyvė:
Prieš penkerius metus Eucharistijos Bičiulių iniciatyva įvyko pirmasis žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą, kuriame dalyvavo apie 300 žmonių.
Šiemet rugpjūčio 26 d. į tradicinį Eucharistijos Bičiulių Žygį susirinko apie 1000 žmonių, kurių tarpe buvo daugiausia jaunimas.
Nuo Tytuvėnų bažnyčios patraukėme į Šiluvą (apie 7-8 km.), eidami kalbėjome rožančių, litanijas ir giedojome giesmes. Trumpai pasimeldę koplyčioje, visi susirinkome į bažnyčią šv. Mišioms, kurias aukojo žygyje dalyvavęs kunigas.
Tūkstantinę minią vienijo viena intencija: permaldauti Eucharistinį Kristų ir Mariją už tautos nuodėmes ir prašyti, kad gelbėtų Lietuvą nuo alkoholizmo ir moralinio supuvimo, kaip kadaise ją išgelbėjo nuo protestantizmo.
Per Lietuvą ritasi dvasinio atgimimo banga. Vis daugiau jaunų žmonių pakyla kovai už dvasines vertybes. Mes prašome Mariją, kad ji kartu su Kristumi stovėtų šio sąjūdžio priekyje, kad laimintų mus, teiktų jėgų ir išminties nelengvoje kovoje. Prašėme ją pagalbos, ugdant kiekvieno mūsų dvasinį gyvenimą, nes veiklos sėkmė priklauso nuo mūsų vidinio nusiteikimo, nuo intencijos grynumo. Žygiai į Šiluvą nėra išorinė demonstracija. Jų vertė priklauso nuo mūsų maldų nuoširdumo, nuo to, kiek mes būsime pasiruošę pasinaudoti Viešpaties malone.
Žygyje dalyvavęs kunigas ragino mus kovoti su pačia didžiausia mūsų amžiaus blogybe — alkoholiu, gimdančiu ir kitas nelaimes, šita kova gali pareikalauti didelių ir skaudžių aukų, tačiau tai neturi mažinti ryžto.
Baigėsi pamaldos, nuskambėjo paskutiniai giesmės „Marija, Marija" žodžiai. Prie Marijos kojų liko sudėtos mūsų gėlės, svajonės ir pasiryžimai.
Bet žygis nesibaigė. Jis tik prasidėjo. Mes išsiskirstėme po Lietuvą, nešdamiesi didelę svajonę: kovoti už savo pačių dvasinę pažangą, kovoti prieš didįjį priešą — alkoholizmą. Tegul auga blaivi ir dora jaunoji Lietuvos karta, ištikima Kristui ir Marijai. Tai bus gražiausios gėlės prie Viešpaties kojų.
O kai bus sunku, kai pavargsime, kai ims pagunda pasukti lengvesniu keliu, geroji mūsų Motina šauks mus iš klystkelių, teiks jėgų būti šio gražaus sąjūdžio priekyje.
S. B-nė
(Iš „Rūpintojėlio", Nr. 10)
