1979 m. balandžio 20 d. mirė Daugailių bažnytinio komiteto pirmininkas Juozas Tarulis iš Mikalajūnų kaimo, sulaukęs beveik 80 m. amžiaus.
1979 m. balandžio 30 d. apylinkės pirmininkė A. Stankevičienė telefonu pasiteiravo klebono kun. Petro Baltuškos, ar jau yra išrinktas naujas bažnytinis komiteto pirmininkas. Jai buvo atsakyta, kad dar nėra, bet šis klausimas greitu laiku bus išspręstas. Ji dar pasidomėjo, kas yra tas kandidatas į pirmininko pareigas? Klebonas atsakė:
— Aš pats.
— Jūs negalite būti pirmininku, — nusigando pirmininkė.
— Kodėl? — ramiai paklausė kun. P. Baltuška.
— Jūs kulto tarnas.
— Ne. Aš ne kulto tarnas, bet kunigas. Tai žymiai daugiau, kaip kulto tarnas. Prašome nemaišyti sąvokų. Ar jus einančią apylinkės pirmininkės pareigas kas nors vadina apylinkės tarnaite, ar sako: „Buvau apylinkėje, bet apylinkės tarnaitės neradau". Ar gydytoją kas nors vadina ligonių tarnu, ar kiaulių šėrėją yra kiaulių tarnaite? Ar rajono pirmininką vadiname rajono tarnu? Ne.
— Tai aš čia nežinau. Tarkis su rajono pirmininko pavaduotoju Labanausku. Jeigu jis jus patvirtins . .
— Kol jis man nieko nesakys ir aš jam nieko nesakysiu, nes čia yra bažnyčios vidaus reikalas, — paaiškino klebonas.
1979 m. gegužės 6 d. sekmadienį pamaldų metu buvo paskelbta, kad po pamaldų susirinktų bažnytinio komiteto nariai aptarti kai kurių bažnytinių reikalų. Susirinko visas komitetas, viso 21 žmogus. Susirinkimas apsvarstė pirmininko pareigų perėmimo klausimą ir kitų narių pareigas ir surašė tokio turinio protokolą:
„Mes, žemiau pasirašę Daugailių bažnyčios Romos katalikų religinės bendruomenės nariai, 1979 m. gegužės 6 d. visuotiniame susirinkime išrinkome bažnytinio komiteto vykdomąjį organą:
1. Pirmininkas — Baltuška Petras, Rapolo
2. Sekretorius — Lumbė Zenonas, Juozo
3. Kasininkas — Seibutis Vincas, Vinco". ..
Komiteto narių akivaizdoje klebonas perėmė bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, remdamasis Bažnyčios kanonų teisės 1183 §1, kur sakoma: „Jei kas nors, ar tai būtų dvasininkai, ar pasauliečiai įtraukiami į bažnytinio turto valdymą, jie visi kartu su vietos klebonu, apie kurį kalba kan. 1182, arba jo pareigas einančiu kunigu, jam pirmininkaujant, sudaro Bažnyčios Palaikymo tarybą".
Panevėžio vyskupijos sinodas 111 psl. 560 § sako: „Bažnyčios Palaikymo tarybos pirmininku visuomet bus vietos klebonas".
Protokolo nuorašas registruotu laišku buvo išsiųstas Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pav. J. Labanauskui.
1979 m. gegužės 29 d. apylinkės pirmininkė telefonu pranešė klebonui, kad jis gegužės 30 d. rytą 9 vai. yra kviečiamas į Uteną pas pav. J. Labanauską.
Atvykęs į Vykdomąjį komitetą, pavaduotojo kabinete rado ne tik patį pavaduotoją, bet ir raj. pirm. Talmantą bei raj. prokurorą F. Levulį. Pavaduotojas supažindino kleboną su prokuroru. Visiems susėdus prie stalo, pavaduotojas pakeltu tonu pradėjo kalbėti:
— Kodėl jūs pažeidinėjate tarybinius įstatymus? Jūs be mūsų leidimo sukvietėte susirinkimą ir save išrinkote pirmininku? Čia dalyvauja prokuroras, jis jums išaiškins įstatymus. įspėjame, kad už įstatymo pažeidimą būsite traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Pavaduotojas paduoda klebonui mašinėle spausdintą popieriaus lapą, kuriame surašytas įspėjimas ir liepia pasirašyti. Klebonas perskaito, bet nepasirašo, sakydamas, kad jis jokio įstatymo nepažeidė, nes nuostatų 16§ sako: „Religinių bendruomenių vykdomųjų ir revizijos organų bei tikinčiųjų grupių susirinkimai (posėdžiai) vyksta be pranešimo valdžios organams ir be jų leidimo".
Pavaduotojas pradeda tyčiotis:
— Jums dar maža valdžios?
Po šių žodžių klebonas paprašo pertraukti pokalbį ir atidėti rytdienai, nes jis neatsivežęs magnetofono užrašyti šiam pokalbiui.
Pavaduotojas užsigauna ir pašoka šaukdamas:
— Sugalvojai mus šantažuoti!
— Niekas tau neleis užrašinėti, nors ir atsineštum magnetofoną, — pakeltu tonu tęsia pirmininkas.
— O mano žodžius galite užrašinėti, — ramiai pastebi klebonas.
— Kam tau reikia užrašinėti? — klausia J. Labanauskas.
— Kad galėčiau sekmadienį tikintiesiems pademonstruoti, kas ir kaip čia buvo kalbama.
Klebonas aiškina toliau:
— Nepažeidžiau jokio įstatymo, nes TSRS Konstitucijos 52 str. ir LTSR Konstitucijos 50 str. aiškiai sako: „Bažnyčia atskirta TSRS nuo valstybės".
Pirmininkas Talmantas užsiplieskia pykčiu:
— Nežinai, ką reiškia atskyrimas?
— O ką? — klausia kunigas.
— Kad jūs neturite teisės kištis į valstybės reikalus.
— O kas jums davė teisę kištis į Bažnyčios reikalus? — klausia klebonas. — Kur Konstitucijoje parašyta, kad jums leista kištis į mūsų reikalus, o mums draudžiama? šituo Konstitucijos straipsniu viskas pasakyta: jei jau atskirta, tai atskirta, štai mūsų pokalbyje dalyvauja teisės atstovas — prokuroras. Jeigu jis dalyvavo byloje, kuri išskyrė vyrą su žmoną, tai jis nepaliko teisės terorizuoti buvusią savo žmoną ar žmonai — vyrą. Išskyrė, tai išskyrė.
Klebonas parodo jiems Bažnyčios kanonus ir sinodo knygas, TSRS Konstituciją ir LTSR Konstituciją, religinių susivienijimų nuostatus ir paaiškina, kad vyskupo paskyrimu, kunigas, atvykęs į parapiją, nori ar nenori privalo laidoti mirusius, krikštyti gimusius, lankyti ligonius, klausyti tikinčiųjų išpažinties ir kt., taip pat jis privalo eiti ir bažnytinio komiteto pirmininko pareigas, nes tam yra įpareigotas kanonų ir sinodo. Kunigas parodo pirmininkui nuostatų knygas, o šis tik pažiūri, atstumia tolyn ir sako:
— Seni, tarybinė vyriausybė jų nepatvirtino.
— Pirmininke, atmetėte kanonus, sinodą, — tęsia kun. Baltuška, — pagal jūsų logiką, štai aš atmetu šitą Konstituciją, tuos nuostatus, nes jų Vatikanas taip pat nepatvirtino.
Pirmininkas skaito religinių susivienijimų 12 straipsnį:
— Visuotini religinių bendruomenių ir tikinčiųjų susirinkimai (išskyrus pamaldas) vyksta rajono, miesto (respublikinio pavaldumo miesto) darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui leidus.
Klebonas paaiškina:
— Jei tie susirinkimai vyktų ypatingiems reikalams aptarti, pvz., kongresui surengti, naujai bažnyčiai statyti, vykti į ypatingą kelionę, pvz., vykti į Maskvą ateinančių metų olimpiados metu ir ten pasirodyti su religine programa, šiuo metu popiežius lankosi Lenkijoje ir, sakykime, 1000 Daugailių parapijiečių norėtų vykti su juo susitikti. Tada aptarti tokioms kelionėms, norint sušaukti visus parapijiečius, gal ir būtų reikalingas jūsų leidimas, bet čia — komiteto pirmininko pareigų perėmimas — yra vietinis ir grynai bažnytinio pobūdžio vidaus reikalas.
Be to, čia ne įstatymas. Prašau, pirmininke, skaityti kur čia parašyta, kad čia yra įstatymas? Čia tik įsakas. Tai toks skirtumas, kaip kareivio įsakymas ir generolo įsakymas. Klausyti visada reikia generolo, o ne kareivio, kai tuo pačiu klausimu ką nors jie įsako. Konstitucija — generolas. Todėl jos viršelyje yra užrašyta: „Pagrindinis įstatymas". Įsakas neturi prieštarauti Konstitucijai.
Šis susirinkimas buvo tik pirmininko pareigų priėmimui ir vietoje mirusių narių įrašyti naujus. Klebonas komiteto nepanaikino: jis buvo, yra ir ateityje bus.
Pavaduotojas parodo gautą susirinkimo protokolą ir taria:
— Čia mums špargalkų, prašom, nesiuntinėti, štai aš ir užrašiau, kad jis negalioja.
— Kad mums ir nereikia jūsų pripažinimo. Mes tik pranešėme, kad komitetas yra, o kuo jūs laikysite mūsų protokolą — mums nesvarbu. Juk čia yra bažnytinis komitetas ir mums visai nereikia, kad bedieviai jį pripažintų.
— Rinkimai turi būti visuotini.
— Jie tokie ir buvo. Visas komitetas dalyvavo, visi bažnyčioje esantys tikintieji žinojo. Tačiau bažnyčia ne teatras, kad būtų šūkaujama. Kur yra tokia patalpa ir kokiomis priemonėmis būtų galima sukviesti visus tikinčiuosius? Juk miestuose yra parapijų, kurioms priklauso 50.000 ar 60.000 žmonių. Pav. Kaune, Vilniuje. Kur yra tokios patalpos, kurios galėtų sutalpinti ir kas jas duoda tikintiesiems? O ar jūs renkate rajono valdžią gegužės 1 d. demonstracijos metu? Ne. Bažnyčios kanonai ir vyskupijos sinodas įpareigoja būti pirmininku.
— Čia pagal Vatikaną — taria pirmininkas.
— Taip, nes mes esame tikintieji. Mes tvarkomės pagal Vatikano nurodymus, o jūs pagal Kremliaus. Bet jūs stovite už religinės bendruomenės ribų, todėl neturite teisės sudaryti bažnytini komitetą. Kur logika: bedieviai sudarinės tikinčiųjų komitetus?! Ar mes, tikintieji, sudarinėjame jūsų komitetus — rajono ar apylinkės? Ne. Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai atskirta. Tuo viskas ir pasakyta.
Visą laiką tylėjęs prokuroras įsiterpė:
— Religija prieštarauja komunizmui.
— Bet čia jau ne įstatymas, bet ideologija. O kur įstatyme pasakyta, kad religija prieštarauja komunizmui?
— Popiežius laimino Hitlerį, — bando gelbėti prokurorą pavaduotojas.
— Popiežius laimino ne tik Hitlerį, bet ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką Podgorną, užsienio reikalų ministrą Gromiką, Chruščiovo dukterį „Pravdos" laikraščio vyriausiojo redaktoriaus žmoną Adžubėjienę, kuri buvo taip sužavėta popiežiaus Jono XXIII gerumu, kad verkdama išėjo iš audiencijos su popiežiumi.
— Ar matei, kada laimino Chruščiovo dukterį? — pašoko Talmantas.
— O tamsta ar matei, kaip popiežius laimino Hitlerį? — nenusileido klebonas. — Jeigu valstybių vadovai ar jų pasiuntiniai susitinka su popiežiumi aptarti kai kurių valstybinių reikalų, įteikti skyrimo raštą ar daro mandagumo vizitą, tai dar nereiškia, kad popiežius kiekvieną ir laimina, štai mes čia susitikome, ar aš jus dabar laiminu? O kad pas popiežių buvo Podgornas ir Gromika, tai galiu parodyti ir nuotraukas iš komunistinių šalių spaudos.
— Turėsite paklusti tarybiniams įstatymams ir prašome mums netrukdyti sekantį sekmadienį (VI.3) pravesti rinkimus Daugailių religinėje bendruomenėje. Jus per du sekmadienius mums sutrukdėte tai padaryti, pravesdamas stiprią propagandą per pamokslus, kurie buvo beveik politiniai, — kalbėjo Labanauskas.
— Politika neužsiimu, — atsakė klebonas. — Jeigu žmonėms sakyčiau: imkite kirvius ir eikite sukapoti rajono pirmininką, jo pavaduotoją ar dar aukštesnėse pareigose stovinčius asmenis, tada jau būtų politika.
— Galite melstis, išpažinčių klausyti, niekas jums to nedraudžia. Konstitucija garantuoja kulto atlikimo laisvę ir ateistinės propagandos laisvę — švietė kunigą pirmininkas.
— O kodėl mums tik kulto atlikimo laisvė, o jums ateistinės propagandos laisvė? Pasikeiskime vietomis. Kodėl jūs mus persekiojate, diskriminuojate? Mes ne vergai, ne Afrikos negrai, — prieštaravo klebonas.
— Niekas jūsų nepersekioja. Raskite nors vieną faktą TSRS, kad jus kas persekiotų, — teisinosi Talmantas.
— Tai kur mūsų spauda, radijas, tai kam jūs, bedieviai, sudarinėjate bažnytinius komitetus. Mes patys mokame juos sudaryti.
— Mes — valdžia, todėl turime viską žinoti, — niršo pavaduotojas.
— Jūs savo valdžią gaunate tik iš pagrindinio įstatymo — Konstitucijos, o ji sako, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Jūsų žiniai mes prisiuntėme susirinkimo protokolą.
— Jūsų sąmonėje labai daug buržuazinio galvojimo, Smetonos laikų sąvokų, — kalba pavaduotojas.
— Prie ko man čia ta buržuazija? Jeigu ji man tinka, tai tinka ir jums, — šnekėjo klebonas, — nes mes esame, rodos, vienmečiai. Su buržuazija mes tik tiek turime bendro, kad prie jos užsimovėme pirmas kelnes.
— Mes turime teisę netinkamus narius iš komiteto pašalinti, — pasididžiavo savo galia Labanauskas.
— Žinoma, jeigu tamstai nepatiks vieno nosis, kito ausis, tai ir iš 1000 nerasi nė vieno tinkamo, — atsakė kun. Baltuška.
— Prie ko čia man ausys, nosys? — užsigauna pavaduotojas.
— O prie ko čia man buržuazija, kurią tamsta man primeti? — atšovė užpultasis.
— Aš nenorėčiau gyventi užsienyje, — prabilo pavaduotojas.
— Ir aš, — atsiliepė visą laiką tylėjęs prokuroras.
— Ten supuvimas, šiukšlės, — tęsė pirmininkas.
— Manau, kad mes kultūringai pasikalbėjome, — pagaliau užbaigė pavaduotojas.
— Ačiū, — tarė atsistojęs klebonas ir išėjo iš kabineto. Visas pokalbis vyko maždaug penkių diezų tono
aukštyje.
Tą pačią dieną per apylinkę raštiškai į Uteną pas pavaduotoją J. Labanauską 15 vai. buvo iškviesti du komiteto nariai: kasininkas Vincas Seibutis ir narys Jonas Jočys. Juos priėmė tik vienas pavaduotojas ir pareiškė, jog buvo iškvietęs Daugailių kleboną, bet su juo nesusikalbėjo. O reikalas esąs toks: reikia išrinkti naują bažnytinio komiteto pirmininką. Kada Jonas Jočys pastebėjo, kad pirmininkas jau išrinktas ir jis jiems geras, pavaduotojas pašoko ir užriko:
„Kiek klasių esi baigęs?! Įstatymų nežinai!" Pavaduotojas įsakė, kad grįžę atgal, jie tuojau nueitų į apylinkę ir susitartų dėl rinkimų dienos ir pirmininko kandidatūros; dar pridėjo, kad reikia išrinkti tikintį žmogų, nes jei išrinks kokį girtuoklį ar žmogžudį, tokio rajonas nepripažins.
Vyrai grįžo į namus.
1979 m. birželio 1 d. apylinkės sekretorė Indraišienė paskambino klebonui ir pranešė, jog apylinkės pirmininkė jai pavedė pranešti, kad sekmadienį įvyks bažnyčioje arba šventoriuje rinkimai. Gali ir klebonas dalyvauti.
— Kada baigsis pamaldos? — pasiteiravo ji.
— Jokių rinkimų nei šventoriuje, nei bažnyčioje nebus. Jeigu ką nors panašaus bandysite daryti, būsite fizine jėga išmesti. O kada pamaldas pradėti ir jas baigti, — mūsų reikalas.
— Ar man rašyti skelbimą ir priklijuoti prie durų? — klausė sekretorė.
— Jokių skelbimų, jokių rinkimų. Komitetas yra, pirmininkas išrinktas, rajonui pranešta ir viskas, — atsakė klebonas.
— Jūs negalite būti pirmininku, — čirškė sekretorė.
— Kodėl? — paklausė kunigas.
— Aš nežinau, bet negalite.
1979 m. birželio 3 d. ryto 8 vai. prie šventoriaus vartų ir bažnyčios durų apylinkės pirmininkė prisegė skelbimus:
D ė m e s i o
Šių metų birželio 3 d. tuojau po pamaldų Daugailių kultūros namuose įvyks visuotinis tikinčiųjų susirinkimas, kuriame bus aptariama Daugailių religinės bendruomenės Ūkinė ir finansinė veikla. Kviečiame visus tikinčiuosius dalyvauti susirinkime.
Utenos rajono Liaudies deputatų
tarybos vykdomasis komitetas
Pamokslo metu klebonas paaiškino visiems tikintiesiems bažnyčioje, kad jokio ūkio bažnyčia neturi, o finansiniu atžvilgiu — visus mokesčius kuo punktualiausiai sumoka. Visi atlikti remontai, visos remontui reikalingos medžiagos buvo įsigytos ne „blato" keliu, o viskas pirkta parduotuvėje ir su sąskaitomis. Net adatos bažnyčiai neperkame be sąskaitos, nes esame kiekvienais metais rajono tikrinami.
Pamaldų metu apylinkės pirmininkė buvo atvykusi prie bažnyčios durų patikrinti, ar jos prisegtas skelbimas yra ir, radusi atidarytas duris taip, kad skelbimas atsidūrė prie sienos ir liko nematomas, bažnyčios duris uždarė. Žmonės vėl atidarė. Tada ji nuplėšė skelbimą iš lauko pusės ir su smeigtuku prisegė prie vidinės durų pusės.
Žmonės, eidami iš bažnyčios ir matydami šį skelbimą, šypsojosi.
Susirinkimas neįvyko. Atėjo tik viena moterėlė.
1979 m. birželio 4 d. Daugailių miestelyje apylinkės darbuotojai nešiojo, o kaimuose privalėjo išnešioti laiškanešiai, atspausdintus ant firminių blankų, pažymėtų herbu ir Utenos rajono Vykdomojo komiteto apvaliu antspaudu, kuriais kvietė 1979 m. birželio 7 d. 18 val. Į Daugailių kultūros namus visuotiniam tikinčiųjų bendruomenės susirinkimui. Pasirašė Utenos raj. LDT vyk. komitetas.
Susirinkimas neįvyko, — atvyko tik trys moterys.
Klebonas tikintiesiems pranešė, kad, jeigu bus daromi kokie nors puolimai prieš bažnyčią ir jos komitetą, viskas bus viešai tikintiesiems kiekvieną sekmadienį informuojama.
