Sovietinė valdžia 8 mėnesius tylomis pakentė TTG Katalikų Komiteto veiklą, tačiau po to, kai 522 Lietuvos kunigai ir 2 vyskupai solidarizavosi su TTG Katalikų Komitetu, valdžios kantrybė trūko. Du katalikų Komiteto nariai — kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Sigitas Tamkevičius buvo iškviesti į LTSR Prokuratūrą ir perspėti, kad gali būti už savo veiklą patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Kun. Alfonsą Svarinską perspėjo respublikinio prokuroro pavaduotojas A. Novikov, o kun. Sigitą Tamkevičių pats respublikinis prokuroras Kairelis. Abu kunigai atsisakė pasirašyti įspėjimą ir LTSR Prokuratūrai pasiuntė atsakymus į pareikštus kaltinimus.
* * *
Kun. Alfonso Svarinsko pareiškimas LTSR Prokurorui
Lietuvos TSR Prokurorui
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
Apaštališkajam Administratoriui Vyskupui
Liudvikui Poviloniui,
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetui
Kun. Alfonso Svarinsko,
Viduklės R.K. parapijos klebono,
P a r e i š k i m a s
šių metų rugsėjo 2 d. (sekmadienį) apie 10 val. Raseinių rajono prokuratūra įteikė šaukimą atvykti rugsėjo 3 d. į Lietuvos TSR prokuratūrą Vilniuje, Gogolio g. 4, kab. 55.
Sekančią dieną 16 vai. jau buvau nurodytu adresu. Saugumo organų priežiūros prokuroras Bakučionis, kuris dar 1961 metais mane teisė už akių Vilniuje (tuo kartu buvau Mordovijos lageryje), padarė „ypatingai pavojingu recidivistu", apvilko dryžiuotais konclagerio rūbais su visomis baisaus rėžimo pasekmėmis. Jis mane nuvedė pas Lietuvos TSR prokuroro pirmąjį pavaduotoją A. Novikovą. Pastarasis mane apkaltino dviem punktais:
1) visuose mano pamoksluose raudona gija praeina antitarybiškumas. Ir paaiškino, kad kuomet sakau žodį „bedievis" suprantu tarybine valdžią,
2) kad drauge su kitais sukūriau ir dalyvauju nelegaliame, taip vadinamame, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitete, kurio paruošti dokumentai patenka į užsienio spaudą ir radiją, ir atneša didelę žalą TSRS prestižui.
Pagal Lietuvos TSR BK 68 str. gali būti iškelta baudžiamoji byla. Kaltinimas buvo suformuluotas „oficialiame" tarybiniame įspėjime.
Nepagrįsto kaltinimo nepasirašiau.
Gerai apmąstęs kaltinimus, turiu garbės pasakyti (manau, kad tai bus naudinga reikalui ir istorijai) štai ką:
1) Lietuvos tikinčiųjų ir mano, kaip katalikų kunigo, nelaimė, kad visi tarybiniai pareigūnai, su kuriais tenka vienu ar kitu reikalu susidurti, pirmiausia yra ateistų, o tik paskui — tarybinės valdžios atstovai. Kunigas negali laimėti prieš pareigūnų ar bedievių savivalę. Lengviausia susidoroti su tikinčiuoju, o ypač su kunigu, prisegant jam antitarybininko etiketę, šiuo atveju aukomis tapo Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir aš. Vos praėjus parai apie mūsų kvietimą buvo painformuota ir visuomenė: „Tiesoje" — rugsėjo 5 d., „Valstiečių laikrašty" — rugsėjo 6 d., Raseinių rajono „Naujame Ryte" — rugsėjo 8 d. Bet šie skelbimai turėjo atvirkštinį efektą Lietuvoje ir užsienyje.
2) Tarybinė spauda ir propagandistai dažnai akcentuoja Lenino 1918.01.23 dekretą, kuriuo Valstybė atskirta nuo Bažnyčios, o taip pat cituoja LTSR Konstitucijos 52 str. apie sąžinės laisvę. Deja praktikoje yra visai kitaip:
a) Bažnyčiai nepripažįstama juridinio asmens teisių. Atimtos pačių tikinčiųjų per 600 metų pastatytos bažnyčios. Jos apdėtos dideliais mokesčiais.
b) Neleidžiama katalikams jokio spausdinto žodžio ar programos per radiją. Per visą tarybinį laikotarpį neišleista nė vieno katekizmo. Maldanknygių tiražai buvo labai riboti, visai nepakankami ir tik propagandiniais tikslais. Apeigynas sąmoningai išleistas laikraštiniame popieriuje ir jau suplyšo.
c) Vienintelė kunigų seminarija Kaune (prieš karą jų buvo 4) limituota, pav., šiemet išėjo 6 nauji kunigai, mirė jau 14. Kandidatus ir dėstytojus parenka bedieviai per Religinių reikalų tarybos įgaliotinį. Be įgaliotinio žinios vyskupas negali nuvykti į parapiją atlaikyti šv. Mišių. O ką jau kalbėti apie sutvirtinimo sakramento teikimą. Bedieviai vyskupui nurodo, kur jis gali boti teikiamas ir kiek kartų per metus. Ir taip tikintiesiems su vaikais tenka važiuoti net šimtus kilometrų, pav. iš Žagarės į Kauną.
Tikinčiųjų ir katalikų padėtis Lietuvoje kasdien sunkėja. O norėtųsi bent tiek religinės laisvės, kiek jos „eksportuojama" į užsienį.
d) Religinių reikalų tarybos įgaliotiniai per eilę metų visiškai paraližavo vyskupų ir valdytojų veiklą. Faktiškai jie administruoja Bažnyčią, nors retkarčiais propagandos tikslais skelbiama, kad tarybinė valdžia visiškai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, į jos dogmatinę ir kanonų sritį. Jau metai, kaip vyskupas negali paskirti Viduklei vikaro. Dėl bedievių savivalės kenčia didelė parapija. Bet tai tik eiliniai ateistinės ideologinės „kovos" metodai. Rajonų vadovai užsikrėtę nuotaikomis „iš aukščiau", nurodo klebonams, ką reikia kviesti laikyti per atlaidus šv. Mišias, sakyti pamokslus (Šiluvoje ir kt.).
e) Per radiją ir spaudą (ypač rajoninę) varoma grubi, primityvi ir melaginga propaganda prieš tikėjimą ir Bažnyčią. Tikintieji padaryti antraeiliais valstybės piliečiais. Todėl jų negina teismai, o redakcijų durys jų laiškams uždarytos.
f) Du vyskupai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius jau 20 metų ištremti be teismo, nežinia kieno įsakymu ir kuriam laikui. Ar ne metas LTSR prokuratūrai susidomėti šiuo skaudžiu reikalu, kuris tarybinei valdžiai garbės tikrai nedaro, užbaigti šių vyskupų kankinių Golgotos kelią ir painformuoti visuomenę apie atitaisytą nusikaltimą.
g) Katalikai moksleiviai prievarta rašomi į bedieviškas organizacijas, mažinamas elgesio pažymius už bažnyčios
lankymą, šiuo atveju ir Viduklė ne išimtis.
h) Jau bandoma vidurinių mokyklų salėse šaukti tikinčiųjų susirinkimus ir kurti bedieviškus bažnyčių komitetus (Kirdeikiuose, Daugailiuose, Utenos rajone).
i) Stengiamasi likviduoti Bažnyčią „Religinių susivienijimų nuostatais", kurie ateistų parašyti, užtvirtinti ir tarnauja jų tikslams.
Bedieviai naikina bažnyčias degindami (Batakiai, Gaurė, Šiauliai, Leipalingis, Sangrūda) arba pavagiama bei išniekinama visa, kas tikintiesiems brangiau net už gyvybę — švenčiausiąjį Sakramentą (Upyna, Dotnuva, Žemaičių Kalvarija, Seda ir ktr.). Galop, paskutinis Alsėdžių bažnyčios nusiaubimas naktį iš 22 į 23 d. parodė tikrąjį bedievių veidą. Tikintieji tokius bedievių veiksmus kvalifikuoja jau ne kaip chuliganizmą, bet vadina tiesiog satanizmu.
Vasarą buvo teisiami keli jaunuoliai Druskininkuose už 4 bažnyčių apiplėšimą. Deja, prokuratūra ir spauda visuomenės nepainformavo. Tuo tarpu apie tariamą dviejų kunigų „nusikaltimą" parašė net keli laikraščiai.
Tarybinė valdžia tylėjimu ir abejingumu skatina nusikalsti.
Taigi ar Lietuvos tikintieji gali mylėti bedievius ir gerbti tarybinę valdžią? Ateityje lietuvių kalbos žodyne žodis „bedievis" bus keiksmažodis. Ar tai iš netikinčiųjų kaltės?
Man, kaip kunigui, dažnokai tenka susidurti su valdžios pareigūnais. Jie būna tokie, kokie yra rajono vadovai. Raseinių rajonas tikintiesiems — vienas iš blogiausių Lietuvoje. Pabandysiu savo tvirtinimą paremti vienu kitu faktu iš dabarties.
Dar prieš atvažiuojant į Viduklę (1976.VIH.17), tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus jau koneveikė mane prieš rajono kunigus.
Rajono komiteto sekretoriui Z. Grimailai Viduklės klebonas tapo idee fixe. Ir dažnai įvairiuose susirinkimuose pirmasis sekretorius jam skiria daugiau dėmesio, negu ūkiniams reikalams.
Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris 1978 m. organizavo Viduklės bažnyčios puolimą, kuomet klebonas egzaminavo vaikus Pirmajai šv. Komunijai. Todėl nenuostabu, kad ir apylinkės pirmininkas A. Zigmantas gali kleboną skųsti ir būti tame pačiame teisme liudininku (1977 m.).
Ne kartą ūkio vadovai grasino tėvus išmesti iš darbo, reikalaudami, kad jie patys nuvarytų vaikus nuo altoriaus ir iš procesijos.
Į mano raštiškus pareiškimus rajono vadovai niekada neduoda raštiško atsakymo, kaip to reikalauja tarybiniai įstatymai. Dar 1977 m. spalio mėn. pavaduotojas Z. Butkus man pareiškė: „Religinėms bendruomenėms mes niekada neduodame raštiško atsakymo (!) ir jums niekad neduosime leidimo eiti į kapines". Bedieviai gali eiti pagerbti mirusiųjų ar per Vėlines, ar per Pergalės šventę, bet tikintiesiems draudžiama. Tikintieji gali pagerbti savo mirusiuosius tik vadovaujant bedieviams. Už grynai religinę Vėlinių procesiją 1976 ir 1978 m.m. buvau nubaustas pinigine bauda 50 rublių. Panašiai buvo nubaustas Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus.
1977.XI.1. Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorius E. Zaikauskas bandė sutrukdyti procesiją, išvarydamas į gatvę sunkvežimius ir mėšlavežius, kad sudarytų įspūdį, jog tikintieji sutrukdė judėjimą. Be to, pats paleido kapinėse garsiakalbius, kad žmonės negirdėtų kunigo pamokslo. Bet Raseinių prokuratūra tylėjo.
Pernai XI.l mokytojai Vaicekauskas ir Mockus bėgiojo ties klebonija ir trukdė mergaitėms persirengti eisenai. Eisenos metu mokytojas Mockus (jis gi Viduklės vidurinės mokyklos partijos sekretorius) bėgiojo per žmonių eiles su foto aparatu ir fotografavo iš arti kunigą ir atskirus eisenos dalyvius. Pasipiktinusiųjų tikinčiųjų jausmai galėjo pasireikšti nepageidaujamu būdu. Ir vėl viešosios tvarkos pareigūnai šito nepastebėjo, nes abu mokytojai veikė pagal nurodymą „iš viršaus".
š.m. rugsėjo 4 d. Raseinių Vykdomojo komiteto pavaduotoja O. Stonienė iškvietė bažnyčios komiteto pirmininką I. Paulauską ir ragino bažnyčios aktyvui susitarti ir neklausyti klebono ir per Vėlines neiti į kapines.
Prieš Šiluvos atlaidus vienus vidukliškius kvietė apylinkė, kitus Melioracijos valdybos partorgas ir reikalavo, kad žmonės savo lengvomis mašinomis nevežtų žmonių, ypač vaikų, į Šiluvą.
Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet, vidukliškiai rugsėjo 12 dienos vakare važiavo į Šiluvą pasimelsti, atlikti ižpažintį ir priimti šv. Komuniją. Tuo būdu norėjo pagerbti šv. Mergelę Mariją ir savo sielą pašventinti naujomis Dievo malonėmis. Ties Šiluvos bažnyčios durimis stovėjo visa eilė „civilių" ir trukdė žmonėms ir ypač vaikams praeiti į bažnyčią. Vieną moterį, nutvėrę už rankų, tempė iš šventoriaus. Tik pradėjus šaukti: "Gelbėkite, vagys užpuolė", paleido ir pasišalino. Žmonės atpažino šiuos bedievių „aktyvistus": iš rajono komiteto Kvietkienę ir mokytoją Mockų, Viduklės paukštininkytės tarybinio ūkio partorgą Mačiulaitj, komjaunimo sekretorę Bružienę ir kitus. Sakykite, ar jie nepažeidžia LTSR Konstitucijos 52 str., ar jie nepažeidžia tarptautinių TSRS įsipareigojimų? šitie aktyvistai, o ne Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, duoda užsienio spaudai pakankamai medžiagos. Tik jie griauna Tarybų Sąjungos prestižą pasaulio akyse.
Šiluvos atlaidų metu įvairūs „civiliai" eidavo per pamaldžių moterų butus ir darydavo kratas.
1979.IX.12 pačių atlaidų įkarščio metu Raseinių rajono vykdomojo komiteto pirminikas A. Skeiveris iššaukė Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį į Raseinius ir, dalyvaujant pavaduotojai O. Stonienei, prievarta išgavo klebono parašą, kad neleis Šiluvoje rugsėjo 15 d. atlaikyti šv. Mišių (sumos) Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariams — kunigams. Atėjo metas Lietuvos TSR prokuratūrai sudrausti Raseinių bedievius ir įtikinti, kad Šiluvą tvarko vyskupas ir klebonas, o rajono vadovai tegul pasirūpina apleistomis Maironio ir Stanevičiaus tėviškėmis, arba bent gyvenviečių gatvėmis. TTG Katalikų Komiteto nariai-kunigai šv. Mišias atlaikė, o Šiluvos klebonui buvo sugadinta nuotaika visiems atlaidams.
Taigi Šiluvos atvejis akivaizdžiai liudija apie Lietuvos katalikų turimą „pilną religinę laisvę".
Raseinių saugumo poskyrio viršininkas Gardauskas tuojau po atlaidų šaukė tardymui Šiluvos kleboną kun. Vaclovą Grauslį (IX.18 išlaikė 3 vai. Raseinių kleboną Vytautą Griganavičių (IX.19), Raseinių vikarą kun. Antaną Urbonavičių (IX.2l) ir Liolių kleboną kun. Joną Račaitį (IX.24). Tarp kitų dalykų, klausinėjo ir apie kun. Jono Kaunecko pamokslą Šiluvoje IX.15.
Nežiūrint bedievių ir ateistų šantažo, stokos priemonių nuvykti į atlaidus, religinis atgimimas Lietuvoje jau visų pastebimas faktas: vienus džiugina, o kitus — siutina. Bet su šiuo faktu tenka skaitytis.
Visa Lietuva pradeda ruoštis dviems dideliems jubiliejams: 500 metų nuo šv. Kazimiero mirties (1984) ir 600 metų nuo krikščionybės įvedimo (1987). Ir visų mūsų vienas tikslas: visa atnaujinti Kristuje! Atnaujinti Tautos dvasinį veidą, taip skaudžiai sužalotą bedievybės per keletą pokario dešimtmečių.
Kol bus Tarybų Sąjungoje tikinčiųjų diskriminacijos faktų (deja, jie nemažėja), tol bus reikalingas Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas. Ir vieno ir kelių Komiteto narių teisminis susidorojimas jo veiklos neparaližuos. Katalikų Komitetas ir toliau informuos tarybinę vyriausybę ir aukščiausiąją Bažnyčios vadovybę apie skaudžius tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose.
Esame giliai įsitikinę, kad Dievui laiminant, Popiežiui Jonui Pauliui II ir viešajai viso pasaulio gerųjų žmonių opinijai paremiant, mes sulauksime pilnos religinės laisvės.
— Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė (Ps, 45,2). Viduklė, 1979 m. spalio 1 d.
Kun. Alfonsas Svarinskas,
Viduklės klebonas,
TTG Katalikų Komiteto narys
* * *
Kun. Sigito Tamkevičiaus atviras laiškas
LTSR Prokuratūrai
ATVIRAS LAIŠKAS LTSR PROKURORUI
1979 m. rugpjūčio 29 d. Jūs mane iškvietėte į LTSR Prokuratūrą ir liepėte pasirašyti įspėjimą dėl tariamai mano padarytų nusikaltimų, už kuriuos galiu būti baudžiamas pagal LTSR BK 68 sfer. 1 d. Įspėjimo lape buvo įrašyti tokie mano nusikaltimai: pamoksluose skleidęs žinomai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę tikrovę, aktyviai prisidėjęs sukuriant Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetą ir paruošiant jo dokumentus, kurie patekę net į Vakarus, ir kurstęs tikinčiuosius nesilaikyti tarybinių įstatymų.
Prokuroro pavaduotojas tardymo reikalams prie saugumo organų Bakučionis aiškino, kokius mano veiksmus Prokuratūra laikanti nusikaltimais. Pamoksluose aš sakęs, kad tarybų valdžia rimtai nekovoja su girtavimu, kad mokyklose persekiojami tikintieji mokiniai, kad dėl daugelio dabartinių blogybių esąs kaltas ateistinis žmonių auklėjimas. Nors pamoksluose kalbu prieš ateistus, bet mintyse turiu tarybų valdžią.
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas esąs neužregistruotas ir todėl nelegalus. Dėl šios priežasties tarybinės įstaigos į Komiteto pareiškimus neatsakinėjančios.
Tikinčiųjų kurstymas nesilaikyti tarybinių įstatymų buvęs per mano du teismus: Vilkaviškyje ir Varėnoje.
Prokuratūros įspėjimo nepasirašiau, kadangi iš esmės nesutikau su man pateiktais kaltinimais ir pažadėjau atsiųsti atsakymą.
Kaltinimą, kad skleidžiau žinomai melagingus prasimanymus, šmeižiančius tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką, laikau absurdišku. Tegul Jūsų uolūs informatoriai nurodo nors vieną faktą iš mano pamokslų, kuris būtų šmeižtas, o ne dabartinio gyvenimo tikrovė. Pamoksluose aš nešmeižiau, bet kritikavau tarybinius pareigūnus už tikinčiųjų diskriminaciją ir šitą teisę man suteikia LTSR Konstitucija, kurioje tarp kitko rašoma: „Persekioti už kritiką draudžiama. Asmenys, persekiojantys už kritiką, įtraukiama atsakomybėn" (47 str.).
Tarybinėje mokykloje tikintys mokiniai nuolatos susiduria su diskriminacija. Ir tai nėra pavieniai faktai, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, o visuotinis reiškinys visoje Lietuvoje. Kybartuose irgi apstu tikinčiųjų mokinių diskriminacijos faktų, pradedant tikinčiųjų moksleivių grubiais viešais surašinėjimais, elgesio pažymio už bažnyčios lankymą mažinimais ir baigiant Mišioms patarnaujančių berniukų tardymais. Ne mane reikėjo įspėti, kad mokinių diskriminacijos faktus iškėliau į viešumą, o tuos, kurie, nusikalsdami ne tik prieš žmoniškumą, bet ir prieš tarybinius įstatymus, persekiojo mokinius. Kai tarybinės valdžios organai pradės labiau domėtis tikinčiųjų moksleivių diskriminacijos faktais ir bausti tikruosius nusikaltėlius, tada mums, kunigams, nereikės apie tai kalbėti.
O ar ne tiesa, kad tarybinės valdžios pareigūnai rimtai nekovoja su girtavimu? Degtine ir pigiu vynu yra užverstos miestų ir kaimų parduotuvės, klesti svaigalų perpardavimas, tauta paskendus girtavime, o kas daroma šiai nelaimei sustabdyti? Neleidžiama savarankiškai veikti blaivybės draugijoms, alkoholinių gėrimų gamybos planai nemažinami (viešai spaudoje net neskelbiami!), o didinami. Legalizuotos kovai su alkoholizmu komisijos rūpinasi ne žmonių blaivumu, bet tik tuo, kad pasigėrę nenusikalstų, venerinėm ligom neapsikrėtų, į blaivyklas nepatektų, pravaikštų darbe nepadarytų ir panašiai. Jau seniai Lietuvos TSR vadovams reikėjo susimąstyti, kodėl tarybinis žmogus vidutiniškai kasmet prageria apie 170-180 rub.?
Prokuroras Bakučionis prikišo, kad aš už visas dabarties blogybes kaltę suverčiąs tarybinei valdžiai.
Labai gaila, kad į Kybartų bažnyčią siunčiami menkai išsilavinę informatoriai, kurie neskiria sąvokų: „ateistai" ir „tarybų valdžia". Prieš tarybų valdžią pamoksluose aš nekalbu, tačiau kaip kunigas aš turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su bedievybe, kuri, giliu mano įsitikinimu, pokario metais sukūrė žmonėse dvasinę tuštumą, suardė moralinius pagrindus ir tuo pačiu atvėrė vartus daugybei nusikaltimų, apie kuriuos prieškarinė ir giliai tikinti Lietuva nė sapnuoti nesapnavo.
Antroji man primesta kaltė — tariamai nelegalaus Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto sukūrimas ir dokumentų ruošimas, kurie yra patekę į Vakarus ir šmeižia tarybinę tikrovę.
Taip, aš prisiimu drauge su kitais keturiais kunigais atsakomybę už TTG Katalikų Komiteto sukūrimą ir jo dokumentų paruošimą. Tai padaryti paskatino ne JAV Kongresas, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, bet nuolatos persekiojama Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Pabandykite Jūs valandėlę bent mintimis pabūti tikinčiuoju ir pajusti „tikėjimo laisvę" tarybinėje Lietuvoje. Du vyskupai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius be jokios kaltės ir be teismo dvidešimt metų vargsta tremtyje. Vyskupai be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio žinios ir sutikimo negali kunigo paskirti į parapiją. Nė vienas jaunuolis be saugumo žinios ir sutikimo negali įstoti į Kunigų seminariją, šiemet maždaug dešimčiai buvo sukliudyta mokytis Kunigų seminarijoje. Kunigo veikla parapijoje sekama ir varžoma. Tikintieji negali dirbti mokyklose, vadovaujančiose pareigose ir t.t. Ne tik aš, bet ir visi Lietuvos tikintieji norėtų sužinoti, ką Prokuratūra padarė, kad viso šito tikinčiųjų persekiojimo nebūtų ir kad valstybė tikrai būtų atskirta nuo Bažnyčios? Nurodykite, jai galite, nors vieną pavyzdį, kai tarybinė valdžia nubaudė kokį nors Lietuvos bedievį, kuris aktyviai diskriminavo tikinčiuosius. Tikinčiųjų diskriminacija Lietuvoje yra žaizda, kuri negydoma, bet norima nuslėpti. Tik todėl Jūs negalite pakęsti TTG Katalikų Komiteto, kuris gina tikinčiųjų ir Bažnyčios teises. Šio komiteto programoje niekad nebuvo tikslo kovoti ar silpninti tarybų valdžią, todėl jo nariams nederėtų primesti nebūtų kalčių. Jūs TTG Katalikų Komitetą vadinate nelegaliu, nes jis esąs neužregistruotas. Jums, Prokurore, žinoma, kad mes neveikiame slapta, bet viešai. 1978 m. lapkričio 13 d. sukurdami Katalikų Komitetą, mes kreipėmės į tarybinę Vyriausybę, jei iki šiolei mūsų Komiteto neužregistravo, tai ne mūsų kaltė.
Trečioji mano kaltė — žmonių kurstymas nesilaikyti tarybinių įstatymų. Man inkriminuojama net tai, kad tikintieji gausiai dalyvavo mano teismuose Vilkaviškyje ir Varėnoje. Bet kuo aš dėtas, jei žmonės gerbia kunigą ir suinteresuoti jo likimu? Argi nusikaltimas tarybiniam piliečiui atvykti į viešą teismo posėdį? Jei čia ir galima ką nors pakaltinti, tai tik Lietuvos bedievius, kurie per 35 metus nepajėgė atskirti kunigą nuo tikinčiųjų.
Jūs, Prokurore, man pagrasinote LTSR BK 68 str. 1 d. — už panašius nusikaltimus galiu būti nuteistas iki sepetynerių metų laisvės atėmimo. Nejaugi taip nepasitikima ateistine propaganda, kad bijoma, jog vienas kitas kunigas sugriaus, ką Lietuvos bedieviai per 35 metus statė? Nejaugi Lietuvos TSR Vyriausybė mano, kad su lazda galima nugalėti ir sustabdyti religinį tautos atgimimą?
Prokuratūroje man buvo priminta, kad Bažnyčios reikalais turi rūpintis tik vyskupai. Noriu pakartoti, ką sakiau žodžiu: neužmirškite, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, tai ne Rusijos Pravoslavų Bažnyčia, kur ateistinė valdžia per sau klusnius vyskupus gali griauti Bažnyčią ir terorizuoti kunigus bei tikinčiuosius. Lietuvoje šitaip niekada nebus, nes šv. Tėvas gyvena ne Maskvoje, o Vatikane ir Katalikų Bažnyčios reikalais turi rūpintis ne tik vyskupai, bet ir kunigai ir pasauliečiai. Kybartai, 1979.IX.6.
TTG Katalikų Komiteto narys
kun. Sigitas Tamkevičius
N.B. šio laiško nuorašus siunčiu Lietuvos ordinarams ir „Tiesos" redakcijai.
* * *
Kronika šį LTSR Prokuratūros įspėjimą laiko eiliniu sovietinės valdžios šantažu, siekiant įbauginti ne tik TTG Katalikų Komiteto narius, bet ir visus Lietuvos kunigus neprisidėti prie šio komiteto veiklos. Tačiau nėra negalima, kad abu įspėtieji kunigai gali būti suimti ir nuteisti. Tai priklausys nuo vienokio ar kitokio Kremliaus sprendimo.
* * *
Daugelyje Lietuvos parapijų tikintieji renka parašus po protestais dėl kun. Svarinsko ir kun. Tamkevičiaus persekiojimo.
