Šiauliai. 1983 m. kovo 30 d. Šiaulių raj. Vykd. komiteto salėje religinių bendruomenių dvidešimtukų nariams vyko seminaras. Seminarą pravedė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavad. P. Raslanas. Jis bandė aiškinti, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisvė, kasmet išleidžiama daug religinės literatūros. Blogai yra tik tiek, kad kai kurie kunigai, prisidengdami tikėjimu, šmeižia tarybinę santvarką. Pagrindiniu šmeižiku P. Raslanas vadino kun. Alf. Svarinską ir pacitavo keletą ištraukų iš jo pamokslų. Piktinosi, kad prie bažnyčių renkami parašai už kun. Alf. Svarinską. RRT įgaliotinio pavaduotojas išvardijo eilę, jo įsitikinimu, blogų, ekstremistiškai nusiteikusių kunigų: kun. R. Černiauskas, kun. J. Kauneckas, kun. S. Tamkevičius ir kt. P. Raslanas bandė įtikinti, kad net II-asis Vatikano susirinkimas nustatė, jog pasaulietinė valdžia privalo imtis atitinkamų priemonių su tais kunigais, kurie nepaklūsta pasaulietinei valdžiai. Todėl, jo žodžiais tariant, nenuostabu, kad jie iškėlė baudžiamąją bylą kun. Alf. Svarinskui.
Po paskaitos buvo pateikti klausimai:
— O kur galima gauti jūsų išleistos religinės literatūros? Tiesa, mes per televizijos laidas matėme minėtos spaudos viršelius, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Didelė tos spaudos dalis pateko į Vakarus, — propagandai; kitą dalį paėmė bedieviai, o mums, tikintiesiems, liko tik trupiniai.
Raslanas, iškėlęs ranką, parodė dvi maldaknyges ir pasiteisino:
— Aš tik dvi paėmiau. Dėl religinės spaudos kreipkitės į kun. Aliulį.
Į klausimą, kodėl Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčiai leidžiama tik keturis kartus metuose skambinti varpais, vykd. komiteto pirmininkė Z. Garličikienė paaiškino, jog anksčiau žmonės neturėjo laikrodžių ir reikėjo varpų pagalba sukviesti į bažnyčią. Dabar gi laikrodžius visi turi.
— Kodėl vyskupas J. Steponavičius jau beveik ketvirtį amžiaus laikomas tremtyje? Kodėl neleidžiama jam eiti Vilniaus vyskupijos vyskupo pareigų, juk Vilnius neturi vyskupo?
— Jam buvo duota kita vyskupija, bet jis nesutiko. Daugiau su juo nesiderėsime, — paaiškino Raslanas.
— Kodėl mes negalime laisvai statyti kryžių už Šiaulių esančiame Kryžių Kalne?
— Ten ir taip jų per daug, gal dešimt ar dvidešimt tūkstančių, — atsakė Raslanas.
* * *
Šakiai. 1983 m. balandžio 5 d. Šakių raj. vyk. k-to salėje buvo sukviesti Šakių raj. parapijų dešimtukai. Jiems, kaip religinių bendruomenių atstovams, RRT įgaliotinis Petras Anilionis pravedė paskaitą apie religinių bendruomenių santykius su valstybe. Įgaliotinis stengėsi įtikinti, kad tikintieji yra lygiateisiai su ateistais. Skundėsi, kad valstybei pilnai pasirūpinti tikinčiaisiais trukdo kunigai „ekstremistai", „štai, pavyzdžiui, jau buvo beveik baigti visi formalumai, ruošiant išleisti tikintiesiems religinio turinio žurnalą, ir vyskupai bei ordinarai sutiko, tačiau keli kunigai „ekstremistai" pravedė tokią priešišką agitaciją, kad ir vyskupai žurnalo atsisakė, motyvuodami, kad valstybė cenzūruos žurnalą. Žinoma, jie nori šmeižti tarybinę santvarką, bet mūsų Konstitucija draudžia visiems, vadinasi, ir kunigams", — aiškino P. Anilionis.
Įgaliotinis stengėsi įtikinti susirinkusius, kad parapijoje tvarką privalo daryti vadinamieji dvidešimtukai, o kunigai tėra tik komiteto pasamdyti kulto tarnai ir neturi jokių kitų teisių bei pareigų, kaip tik atlikti kulto apeigas." Jiems negalima mokyti tikėjimo tiesų, vaikams aiškinti apie Dievą, nes mokykla atskirta nuo bažnyčios. Užtai jie gali būti baudžiami. Vaikai neturi teisės patarnauti Mišiose, dalyvauti procesijose, giedoti bažnytiniame chore", —' kalbėjo P. Anilionis.
Toliau sekė klausimai:
— Jeigu pagal tarybinius įstatymus niekas be teismo negali būti nubaustas, tai kodėl du vyskupai: vysk. J. Steponavičius ir vysk. V. Sladkevičius taip ilgai be teismo buvo nubausti ir ištremti iš savo vyskupijų?" Lektoriui nepatiko tokie klausimai ir todėl susierzinęs atrėžė:
— Jūs pučiate į tą pačią ekstremistų dūdą! Jei norite žinoti, pasakysiu, kad tas vyskupas Sladkevičius, — tai ne joks vyskupas. Jį vyskupu padarė Birštono klebonijos virtuvėje. Be to jis buvo labai antitarybiškai nusiteikęs, už tai ir gyveno Pabiržėje. O vyskupas Steponavičius dar didesnis ekstremistas ir kol kas nerodo jokių ženklų, kad būtų linkęs pakeisti savo nusistatymą, todėl tegul ir nesitiki vyskupijos!
Į klausimą, kodėl kunigai negali mokyti vaikų tikėjimo tiesų, P. Anilionis atsakė, kad tai ne jų reikalas mokyti, — tam yra mokytojai; kadangi mokykla atskirta nuo bažnyčios, tai tik tėvai gali mokyti savo vaikus, o ne kunigai ar vienuolės.
— „Katalikų kalendorius" kasmet išleidžiamas, tai kodėl mes jo negauname, kodėl jis skiriamas tik kunigams? Jis vadinasi „Katalikų kalendorius, o ne „Kunigų kalendroms". Taigi mes turime teisę jį gauti! — teiravosi žmonės.
— Jis jums nereikalingas. Jums ten nėra ką skaityti. Kada bus Kalėdos, Velykos, patys žinote, — aiškino Anilionis.
* * *
Skuodas. Bronė Navickaitė, gyv. Skuode, Aušros g. Nr. 2-4, 1983 m. vasario 1 d. buvo atleista iš darbo, kad dirbo bažnytinio komiteto kasininke (žr. „Kronika" Nr. 57). Pradžioje švietimo skyrius paprašė, kad ji pati paduotų pareiškimą ir išeitų iš darbo, bet Navickaitei pasipriešinus, ji buvo atleista dėl „etatų mažinimo". B. Navickaitė buhalterijoje dirbo jau virš 20 metų ir jokių įspėjimų neturėjo.
Atleidžiant iš darbo, jai buvo pasiūlyta dirbti toje darbovietėje valytoja.
Tuomet B. Navickaitė ėmė teisybės ieškoti sovietinėse įstaigose: kreipėsi į Skuodo raj. liaudies teismą, bet jos pareiškimo nepriėmė. Rašė į švietimo ministeriją. Iš ten Ministro pavad. A. Bubnys kovo 3 d. raštu Nr. 09-N-42 pranešė, kad ji „iš darbo atleista teisingai" ir „grąžinti į pirmykštį darbą nėra pagrindo".
1983 m. balandžio 4 d. B. Navickaitė parašė „Tiesos" redakcijai 5-kių puslapių išsamų įvykių eigos aprašymą, kaip ji buvo nuolat diskriminuojama dėl savo religinių įsitikinimų (nukeliama eilė gauti butą ir kt.). Autorė rašo: „Keistai nuskambėjo ir vedėjo prašymas niekam nieko nepasakoti. Juk jeigu viskas būtų daroma teisingai, tai kam toks prašymas, reikalavimas, o jei daroma neteisingai, tai kodėl aš turiu tylėti?" Į laišką „Tiesos" redakcija atsakė labai trumpai: kad su laišku supažindino kompetentingas organizacijas.
Balandžio 26 d. B. Navickaitė buvo iškviesta į vykd. k-tą, kur jos laukė partijos II sekretorius J. Zalepūga ir Skuodi raj. saugumietis A. Pocevičius. Zalepūga paaiškino, kad laišką tirti netikslinga, — užteksią tik pasikalbėti su autore. Pocevičius ir Zalepūga tvirtino Navickaitei, kad tikintieji yra nepersekiojami, tačiau pagaliau prisipažino, jog jiems vis tik ne tas pat, kokie darbuotojai dirba įstaigose. Saugumietis pasisakė, gavęs anoniminį laišką, kuriame pranešama, kad B. Navickaitė katekizuojanti vaikus. Čekistas perspėjo B. Navickaitę, kad apie jos persekiojimą nesužinotų „Kronika" ir Vatikano radijas, nes priešingu atveju, jai teksią daug nukentėti.
* * *
Lazdijai. 1983 m. balandžio 11 d. į Lazdijų ligoninę buvo paguldytas Žibūda Romas. Vos atėjus į palatą, Romas buvo pakviestas į gydytojų kabinetą. Jo didžiausiam nustebimui kabinete buvo ne gydytojas, o Lazdijų saugumietis A. Gylys. Gylys iš karto pradėjo rėkti: „Ar baigsi vieną kart statyti kryžius?" Romui tai paneigus, saugumietis kamantinėjo: „Tu žinai, kas juos stato ir privalai, mums padėdamas, pasakyti, nes mes nekartą ir tau padedam, nes kitaip jau nežinia, kur būtum atsidūręs". Romas, nutraukdamas pokalbį, atkirto: „Jūsų pagalbos neprašiau ir dabar neprašau".
A. Gylys priekaištavo, kodėl šis išplepėjęs praeitą pokalbį. Žibūda: „Papasakojau visiems praeitą pokalbį, papasakosiu ir šį". Tada saugumietis išrėkė: „Tu tikras Vingių Jonas ir nieko neišmanai!"
Pagaliau nieko nepešęs dar pagąsdino, jog armijoj Romui bus ne gyvenimas ir kad visas jo likimas priklausys nuo jo paties elgesio.
* * *
Kapčiamiestis. 1983.04.03. Pas Sakavičius atvažiavo kolūkio pirmininkas Vytautas Jarašius ir agronomas Mindaugas Garbinčius, išsikvietę į kiemą Viktorą Sakavičių pokalbiui, liepė paimti naktį prieš Velykas pastatytą kryžių ir pastatyti šventoriuje ar pasidėti kur nors kitur: „Mes žinom", — kalbėjo V. Jarašius, — kad jį pastatėt jūs ir Žibūdai. Vaikai taip darydami kunigais nebus".
„Aš kryžiaus nestačiau ir jo negriausiu", — tvirtai atsakė Sakavičius.
* * *
Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1983 m. IV.28 Lazdijų raj. pavaduotojas I. Vanagas supažindino Kapčiamiesčio parapijos kun. Igną Plioraitį su tokiu įspėjimu: „Aš, Vanagas, Liudas, Lazdijų raj. vykd. komiteto pirm. pavaduotojas, įspėju Kapčiamiesčio kleboną kun. Ig. Plioraitį:
1. Jūs leidžiate patarnauti religinėse apeigose nepilnamečiams vaikams (išvardino eilę patarnautojų).
2. Jūs įtraukiate jaunimą už ribų į religijos politinę veiklą:
a) kartu su jaunimu pasiuntėte areštuotam mokytojui A. Grigui Velykinį pasveikinimą;
b) suorganizavote jaunimą aplankyti areštuotą mokytoją A. Grigą;
c) su jaunimu fotografavotės prie ką tik nugriauto kryžiaus Karaivonių kaime, netoli Kapčiamiesčio;
d) organizavote ir įtraukėte nepilnametį jaunimą rinkti parašus dėl kryžių nugriovimo ir dėl kun. Alf. Svarinsko arešto.
Jūs gerai žinote įstatymą, kad Bažnyčia atskirta nuo mokyklos. Jūs neturite teisės burti, organizuoti jaunimą. Jums vieta tik bažnyčioje — poteriauti.
3. Jau eilė metų, kai Jūs nepranešate mums, kada Kapčiamiestyje bus atlaidai ir kokie juose dalyvaus kunigai.
4. Jūs kišatės į parapijos komiteto reikalus, štai atsiuntėte parapijos komiteto rinkimų protokolo tik vieną egzempliorių, o mums reikalingi trys. Ten pasirašė parapijos „dvidešimtukas". Kodėl nenurodėte dvidešimtuko pavardžių? Kam slepiate?
Kun. Plioraitis pareikalavo įspėjimo nuorašo, bet negavo. Religijos laisvės vardan pasirašyti po įspėjimu kategoriškai atsisakė.
* * *
Užuguostis (Prienų raj.). 1983 m. balandžio 24 d. Lelionių apylinkės vadovybė iškabino skelbimus, kuriuose buvo pranešama, kad gegužės 1 d. Užuguosčio kultūros namuose bus renkamas Užuguosčio tikinčiųjų bendruomenės vykdomasis komitetas ir revizijos komitetas. Vienas toks skelbimas buvo priklijuotas prie šventoriaus tvoros.
Užuguosčio parapijos klebonas kun. Z. Navickas balandžio 24 d. sekmadienį paaiškino žmonėms, kad Užuguosčio parapijos tikinčiųjų ir revizijos komitetai yra, naujo rinkti nėra jokio reikalo, ir iš viso toks Lelionių apylinkės vadovybės sumanymas yra neteisėtas, nes valstybė atskirta nuo bažnyčios. Klebonas patarė tikintiesiems tokiame susirinkime nedalyvauti. Gegužės 1 d. į skelbiamą susirinkimą iš tikinčiųjų niekas neatvyko.
Gegužės mėn. 13 d. į Užuguosčio kultūros namus iš darbo buvo suvaryti žmonės į susirinkimą. Taip pat čia dalyvauti privertė ir vyresniųjų klasių mokinius. Susirinkimui vadovavo apylinkės pirmininkė Kurminienė ir kolūkio brigadininkas Urbonavičius. į susirinkimą buvo atvykę atstovai iš Prienų ir iš Vilniaus. Atvykęs paskaitininkas šmeižė kunigus ir įrodinėjo žmonėms, kad kun. Alf. Svarinskas nuteistas teisingai, įvairiai buvo šmeižiamas ir Užuguosčio klebonas kun. Z. Navickas.
Susirinkimo pabaigoje Lelionių apylinkės pirmininkė Kurminienė pranešė žmonėms, kad reikia išrinkti tikinčiųjų bendruomenės komitetą. Kai kuriems žmonėms pasisekė iš kultūros namų pabėgti. Kai kas bandė aiškinti pirmininkei, kad komitetas yra. Brigadininkas Urbonavičius liepė nutilti. Apylinkės pirmininkė skaitė kandidatų pavardes į parapijos komitetą ir liepė žmonėms už juos balsuoti. Tokiu būdu vis dėl to buvo išrinktas naujas parapijos komitetas ir revizijos komitetas. Išrinktiesiems komiteto nariams buvo liepta pasirašyti. Naujo komiteto nariai pareiškė klebonui, kad toks išrinkimas buvo padarytas prieš jų norą ir jie nenori būti ateistų išrinktais komiteto nariais, tačiau jie prisipažino, kad jie labai bijo valdžios, ypač kolūkio brigadininko Urbonavičiaus, nes jis gali neduoti nei šieno karvei, nei arklio daržą išdirbti. Klausimas, kam prireikė valdžiai naujas parapijos komitetas? Užuguosčio dalis parapijos priklauso Kaišiadorių rajonui, dalis parapijos Prienų raj. Į naują komitetą buvo išrinkti specialiai tikintieji gyvenantys Prienų rajone ir priklausantys Vyšniūnų kolūkiui. Vyšniūnų kolūkio vadovai — pirmininkas P. Aleknavičius ir Užuguosčio brigadininkas A. Urbonavičius pasižymi žiaurumu.
Ateistiniai pareigūnai šantažu ir grasinimais nori priversti tikinčiuosius, kad jie būtų jų įrankiai slopinti tikinčiųjų religinį atgimimą.
* * *
Gižai (Vilkaviškio raj.). Gižų gyvenvietėje, atminti šventiesiems 1933-34 metams buvo pastatytas kryžius. Dabar šis kryžius buvo aplūžęs ir pasviręs, todėl vietos tikintieji nutarė vietoje jo pastatyti naują kryžių, nes seną suremontuoti buvo neįmanoma.
1982 m. rugpiūčio 14 d. keletas vyrų atvežė naują kryžių ir ruošėsi pastatyti, bet tuoj prisistatė apylinkės pirmininkas Juozas Šumskas ir uždraudė statyti kryžių. Kai kryžius vis tiek buvo pastatytas — pirm. Šumskas apie tai pranešė rajono valdžiai. Greitai prisistatė raj. pav. Urbonas ir kartu su Šumsku, susišaukęs kryžiaus statytojus — Antaną Karpavičių, Juozą Marcinką ir Joną Talačką — juos grubiai išbarė, o Antaną Karpavičių nubaudė 20 rub. bauda. Bet tuo dar viskas nesibaigė. Rugsėjo 13 d. raj. pav. Urbonas, išsikvietęs bažnytinio komiteto pirmininką Antaną Striuoginį ėmė šaukti: „Kas tu per pirmininkas, kad nežinai kas darosi tavo valdose? Stato pakelėse kryžius, o tu tyli!?" Be to, pavaduotojas įsakė pirmininkui neklausyti klebono: atimti iš jo raktus, kasą ir antspaudus; patiems remontuoti bažnyčią, niekada su klebonu neištarti.
Po kurio laiko Antanas Karpavičius gavo pranešimą antrą kartą sumokėti piniginę baudą. Marcinnkai ir Talačkai baudas išskaičiavo iš pensijos. Kaime pasklido gandai, kad rajonas verčia apyl. pirmininką nuversti kryžių. Gruodžio 17 d. naktį kryžius buvo išverstas. Tikintieji jį parsinešė į bažnyčią ir gražiai pagerbė. Apyl. pirm. Šumskas, norėdamas paslėpti niekšybės pėdsakus, viešai susirinkime šmeižia kleboną, būk tai jis naktį nupjovęs kryžių.
