š.m. gegužės 16-18 dienomis Vilniuje Aukščiausiame Teisme vyko Jadvygos Bieliauskienės teismas (areštuota lapkričio 29 d.).
Į posėdžių salę, kaip visada, pateko tik jos artimiausi giminės; seserys, suaugęs sūnus ir vyras. Ties Aukščiausiu Teismu ir Lenino prospekte buvo apgulties nuotaikos: milicijos buvo prie kiekvieno troleibuso sustojimo, o dar daugiau jų buvo troleibusuose, kad nė vienas žmogelis nesugalvotų pasukti link teismo pastato.
Atvažiavusieji susirinko į Aušros vartus ir meldėsi visas dienas.
Teisiamoji Jadvyga Bieliauskienė, nors jau daug mėnesių sėdėjo saugumo požemiuose, bet nė kiek moraliai nepalūžusi: tiesi, besišypsanti, tvirta ir drąsiai kalbanti tiesą. Teismo pradžioje Bieliauskienė atsisakė advokato paslaugų.
Prokuroras kaltino ją antitarybine veikla: vaikų organizavimu bažnyčioje ir antitarybinės literatūros dauginimu ir platinimu.
Liudininkas — Garliavos vid. mokyklos direktorius daugiau kalbėjo apie buvusį Garliavos vikarą kun. Vaclovą Stakėną (TTGKK narį), kaltindamas jį antitarybine veikla, jaunimo organizavimu bažnyčioje ir už jos ribų.
Prieš J. Bieliauskienę liudijo dvi moteriškės ir vienas mokinukas Antanas, kurį moksleiviai jau senai įtarė esant neaiškiu. Kada jis teismo metu, tarsi bijodamas pažvelgti į Bieliauskienę, pagal padiktuotą saugumiečių standartą viską išpoškino, teismas kreipėsi į Jadvygą klausdamas: „Ką jūs į tai?" Teisiamoji nusišypsojo ir tarė: „Antanukas — gabus vaikas, tik šį kartą susipainiojo!" Visi kiti mokiniai liudijo atsisukę į teisiamąją ir žvelgdami jai į akis. Jie visi sakėsi ją pažįsta kaip gerą tikinčią moteriškę, o apie kokią nors jos veiklą jie nieko nežino.
Antitarybinė literatūra, kurią saugumas pas Jadvygą Bieliauskienę rado — tai buvo Šapokos „Lietuvos Istorija" ir B. Brazdžionio eilėraščiai.
J. Bieliauskienė pasakė drąsią ir motyvuotą gynimosi kalbą ir paskutinį žodį.
Teismas nuteisė Jadvygą Bieliauskienę 4 metus griežto režimo lagerio ir 3 metus tremties.
