Vilnius. 1984 m. gegužės 22-23 d. buvo skaičiuojami balsai į Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybą. RRT įgaliotinis Petras Anilionis, sužinojęs rinkimų rezultatus, labai barė arkivyskupijos valdytoją kun. Algirdą Gutauską, kam sutiko su vyskupo Julijono Steponavičiaus nurodymu rinkimus pravesti slaptu balsavimu ir kad į Kunigų tarybą nesutrukdyta išrinkti kunigus — Algimantą Keiną, Joną Lauriūną bei Donatą Valiukonį. P. Anilionis nurodė, ką turi valdytojas A. Gutauskas paskirti į Kunigų tarybą ir iš kokių narių sudaryti konsultatorių tarybą. Iš išrinktų tarybos narių į konsultatorių tarybą, P. Anilionio nuožiūra, tinka tik vienas kunigas. Rinkimuose į Kunigų tarybą buvo išrinkti 8 kunigai, tačiau P. Anilionis leidžia rinkti tik 6; dviejų išrinktų kunigų — Kazimiero Vasiliausko ir Jordano Šlėnio — jis nepripažinsiąs. Jei minėti kunigai, nepaisant draudimo, įeitų į Kunigų tarybą, — kalbėjo P. Anilionis, — tai kun. J. Vasiliauską jis tuoj pat iškeltų iš Vilniaus, o apie kun. J. Šlėnį spaudoj paskelbtų kompromituojančias nuotraukas.
Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo J. Steponavičiaus adresu P. Anilionis grasino, kad už kišimąsi ne į savo pareigas (t.y., arkivyskupijos Kunigų tarybos bei konsultorių tarybos sudarymą — red. past.) bus ištremtas iš Žagarės į tokią vietą, kur niekas prie jo negalės prieiti. Įgaliotinis piktinosi, kad arkivyskupijos kunigai lanko namus, kad pabalsuotumėte.
Panašiai P. Anilionis šantažavo ir Panevėžio vyskupijos valdytoją prelatą K. Dulksnį, nurodinėdamas, kaip turi būti sudarytos bedieviams priimtinos Kunigų ir konsultorių tarybos.
* * *
Kaunas. 1984 m. gegužės mėn. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai buvo sukviesti susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu. Įgaliotinis savo paskaitą skyrė kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — nuteisimo pateisinimui. Įrodinėjo, kad ir „buržuazinėj" Lietuvoj, buvo teisiami kunigai, kaip pavyzdį paminėjo prelato Olšausko atvejį. „Be to ir prieškariniais laikais buvo užpuldinėjami, apiplėšiami ir net nužudomi kunigai", — aiškino Anilionis ir tuo pačiu pacitavo eilę žinučių iš „Ūkininko patarėjo". Įgaliotinis tvirtino, kad tais laikais valdžios tuo niekas nekaltino ir į užsienį panašių žinučių neperdavinėjo (tik „užmiršo" pabrėžti, kad valdžia tai daryti nedraudė, o apie prelato Olšausko bylą rašė ir užsienio laikraščiai, iškeldami teismo neobjektyvumą, bei įkalčių nebuvimą — red. past.).
P. Anilionis ragino dekanus nuteistus kunigus — Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių — pripažinti valstybiniais nusikaltėliais, už ką žadėjo svarstyti klausimą dėl priimamų į Kunigų seminariją klierikų skaičiaus padidinimo. Savo kalboje P. Anilionis išreiškė pasipiktinimą Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanų elgesiu, mat, ką prieš metus laiko yra kalbėjęs jiems, viskas buvo perduota Vatikanui, o to kitaip nepavadinsi, kaip kiaulyste!"
— piktai savo paskaitą baigė Anilionis.
* * *
Nevarėnai (Telšių raj.). 1984 m. kovo 4 d. apie 18 val. Nevarėnų klebono bute pasigirdo telefono skambutis. Kai kun. V. Šikšnys pakėlė ragelį, įvyko maždaug toks pokalbis?
— Jūs, klebone, nebalsavote. Gal sergate ar atvykti į namus, kad pabalsuotumėte.
— Esu sveikas, ir dėžutės nesiųskite. O su kuo aš kalbu? — paklausė klebonas.
— Tai balsavimo komisijos pirmininkas, — pasigirdo atsakymas.
— O kokia jūsų pavardė? — pasiteiravo klebonas.
— Tai nesvarbu, bandė išsisukinėti balsavimo komisijos pirmininkas.
— Jei neprisistatote, aš padedu ragelį, — kategoriškai pareiškė klebonas.
Kalbėjusis pasisakė esąs Kieliauskas (Nevarėnų partinės organizacijos sekretorius). Kun. V. šikšniui išsiaiškinus, kad balsavimai yra laisvi, ir pareiškus, jog jis atsisako balsuoti, sekretorius Kieliauskas dar bandė įtikinėti:
— Bet, klebone, atlikite tarybinio piliečio pareiga . . .
— Kai iš kalėjimo paleisite kun. Alf. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių, tada be jokių raginimų ateisiu ir balsuosiu, — atsakė klebonas.
Tuo pirmasis pokalbis ir baigėsi. Nepraėjus 10 minučių, vėl pasigirdo skambutis. Dabar balsavimo klausimu kun. V. Šikšniui skambino Nevarėnų pirmininko pavaduotojas Mikalauskas. Klausimai ir atsakymai buvo panašūs kaip ir pirmojo pokalbio metu. Pirmininko pavaduotojui paklausus, ką jis turėsiąs pranešti rajonui dėl klebono nebalsavimo, — kun. V. Šikšnys paaiškino: „Praneškite viską, ką jums kalbėjau".
* * *
Dubičiai (Varėnos raj.). 1984 m. gegužės mėn. 2 d. Dubičių parapijos klebonas kun. Mykolas Petravičius buvo iškviestas pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Laukelį. Kun. M. Petravičiui buvo perskaitytas RRT įgaliotinio P. Anilionio raštiškas įspėjimas už tai, kad š.m. Gavėnios rekolekcijų metu Baltarusijoj, Naujadvario parapijoj, padėjo šią parapiją aptarnaujančiam kunigui klausyti išpažinčių. Tuo kunigas M. Petravičius esą pažeidęs religinių susivienijimų nuostatų 19 str., draudžiantį atlikti apeigas be vietos valdžios leidimo. (Kunigams iš Lietuvos tokie leidimai niekuomet neduodami ir taip Baltarusijos kunigams, turintiems aptarnauti 3-4 parapijas, draudžiama padėti net rekolekcijų metu — red. past.). {spėjime grasinama, kunigui nepaklausius, imtis griežtesnių priemonių. Tai jau trečias tokio turinio įspėjimas kun. V. Petravičiui. Kadangi pavaduotojas Laukelis atsisakė leisti nusirašyti įspėjimo tekstą, kun. M. Petravičius atsisakė pasirašyti, kad jis įspėjimą gavęs.
Pavaduotojas Laukelis įspėjo kunigą, kad apie šį pokalbį žinia nepatektų į „Kroniką", nes tada rajono valdžia neduos paskyros kurui bažnyčiai apšildyti. „Nespjauk į šulinį, nes pačiam reiks jį gerti" — baigė pokalbį vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Laukelis.
Kalesninkai (Šalčininkų raj.). 1984 m. birželio 7 d. Kalesninkų parapijos klebonas Jonas Vaitonis buvo iškviestas pas rajono vykdomoje komiteto pirmininko pavaduotoją Tamašauskienę. Pavaduotoja perskaitė RRT įgaliotinio Petro Anilionio raštišką įspėjimą, draudžiantį kun. J. Vaitoniui padėti kunigams Baltarusijoje atlaidų ir rekolekcijų metu klausyti išpažinčių. Duoti įspėjimą ar bent nusirašyti jo tekstą Tamašauskienė neleido. Kun. J. Vaitonis po įspėjimu nepasirašė.
* * *
Padubysis (Kelmės raj.). 1983 m. vasarą prie Padubysio pušyno buvo pastatytas kryžius su žemiau pritvirtinta koplytėle. Prie naujai pastatyto kryžiaus žmonės ateidavo pasimelsti, pasodino gėlių. Visa tai nepatiko kolūkio „Tarybinis artojas" partijos sekretoriui Kerbedžiui, kuris pradėjo kalbinti traktorininkus, kad kryžių nuverstų. Už darbą žadėjo duoti naują traktorių. Traktorininkas Antanas Marozas, kandidatas į partiją, sutiko nuversti kryžių. 1983 m. gruodžio pabaigoje, naktį, kryžius traktoriumi „Kiroviec" buvo nuverstas ir nežinia kur išvežtas.
Partinis sekretorius Kerbedis pažadą tesėjo — po kryžiaus nuvertimo traktorininkas A. Marozas dirba nauju traktoriumi.
* * *
Telšiai. 1983 m. rugsėjo 1 d. Telšiuose buvo laidojamas katalikas Antanas Droba. Bendradarbiai kreipėsi į rajono vykdomąjį komitetą, prašydami leidimo laidotuvių procesijai eiti miesto gatvėmis; buvo leista su sąlyga, kad neis kunigas ir nebus nešami religiniai ženklai — kryžius ir vėliavos. Paprastai mieste leidžiamos tik nereliginės procesijos. Ir taip, laidotuvių procesijai einant miestu, kun. J. Pačinskas į kapines buvo vežamas atskirai.
* * *
Žlibinai (Plungės raj.). 1982 m. Plungės rajono Žlibinų tikintieji išsiuntė pareiškimą (pasirašė 300 tikinčiųjų) LTSR Ministrų tarybai ir vyskupui, reikalaudami grąžinti sandėliu paverstą jų bažnyčią. Pareiškime nurodyta, kad tikintiesiems, neturint bažnyčios, sunku atlikti savo religines pareigas: į kitas vietoves, kur yra bažnyčios, nekursuoja autobusai, laidojant mirusius, jie priversti 5 kilometrus neišbrendamais keliais važiuoti į Kontaučių bažnyčią, o po to atgal į Žlibinų kapines. Vietoj atsakymo prasidėjo tardymai, po pareiškimu pasirašę darbuotojai, moksleiviai, studentai buvo gąsdinami pašalinimu iš darbo įstaigų, mokyklų, verčiami atsisakyti savo parašų. 1983 m. pradžioje 106 tikintieji vėl kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą, prašydami užregistruoti jų religinę bendruomenę ir leisti Žlibinuose atidaryti maldos namus. 1983 m. gegužės 18 d. Plungės raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Henrikas Buivydas raštu atsakė tikintiesiems, kodėl Žlibinuose neleidžiama užregistruoti religinės bendruomenės ir atidaryti maldos namų: 1) kursuoja autobusai, todėl į bažnyčią galima nuvažiuoti ir kitur, tiesa, iš Žlibinų autobusai nekursuoja, bet ateityje numatytas maršrutas (kada? — red. past.) 2) Žlibinai yra nepatvirtinta gyvenvietė, todėl dar tolimesnėje ateityje nereikės bažnyčios — visos sodybos bus iškeltos.
* * *
Lazdijų raj. Paveisininkų, Vikališkės, Sapeigiškių, Navikų bei Alekniškių kaimų tikintieji jau ne kartą kreipėsi į valdžios įstaigas, reikalaudami leisti jiems naudotis Paveisininkų kaime esančiais maldos namais. 1983 m. lapkričio mėnesį jie gavo atsakymą į pareiškimą, rašytą RRT įgaliotiniui, po kuriuo pasirašė 130 tikinčiųjų:
Religinių reikalų tarybos prie TSRS Ministrų tarybos
Įgaliotinis LTSR
1983.11.14. Nr. 476
Pil. Antanui Janukoniui, Lazdijų raj. Kapčiamiesčio paštas,
Paveisininkų kaimas.
Pranešame, kad Paveisininkų religinė bendruomenė nėra užregistruota, todėl ir naudotis maldos namais neturi teisės.
Jūsų pareiškimas, remiantis Religinių susivienijimų nuostatais 5 punktu, pagal priklausomybę nukreiptas svarstyti
Lazdijų raj. LDT Vykdomajam Komitetui.
Tarybos įgaliotinis: P. Anilionis
Lazdijų raj. LDT Vykdomasis Komitetas
1983.11.30. Nr. 147
Pareiškimą, rašytą Religinių reikalų tarybos prie TSR Ministrų tarybos Įgaliotiniui LTSR, dėl Paveisininkų bažnyčios
Antanui Janukoniui, gyv. Paveisininkų kaime,
Kapčiamiesčio apylinkėje,
Lazdijų raj. vykdomasis Komitetas, apsvarstęs jūsų kolektyvinį pareiškimą dėl bažnyčios atidarymo Paveisininkų kaime, praneša, kad pareiškimo nepatenkiname dėl sekančių aplinkybių:
Paveisininkų katalikų bendruomenė 1948 m., pravedant respublikoje religinių bendruomenių registraciją neužregistruota, sutartis tarp religinės bendruomenės ir valdžios organų dėl perdavimo bendruomenei maldos namų ir jiems priklaususio bažnytinio turto taip pat nebuvo sudaryta. Paveisininkų kaimas įėjo į Kapčiamiesčio apylinkę, tuo pačiu ir šioje apylinkėje užregistruotos Kapčiamiesčio Katalikų religinės bendruomenės sudėtį.
Bažnyčios pastatą 1950 m. Lietuvos TSR Ministrų taryba perdavė Veisiejų rajono vykdomojo komiteto žinion, kuris jį atidavė „Žygis į gyvenimą" kolūkiui panaudoti kultūrinei paskirčiai. Kolūkis pastato nenugriovė ir į numatomą centrinę gyvenvietę Semoškuose neperkėlė.
Veisiejų rajoną prijungus prie Lazdijų, o vėliau susijungus kolūkiams, buvusių maldos namų pastatas perėjo Lazdijų raj. „Kapčiamiesčio" kolūkio žinion ir dabartiniu metu jam priklauso. Dalis buvusio inventoriaus ir kito bažnytinio turto buvo perduota ateizmo muziejui, dalį atsiėmė patys gyventojai, dalis perduota Kapčiamiesčio Katalikų religinei bendruomenei (dalis turto perduota ne Kapčiamiesčio, bet Veisiejų religinei bendruomenei, nes Paveisininkus iki 1969 m. aptarnavo Veisiejų parapijos klebonas — red. past.).
Tokiu būdu pastatas kaip maldos namai nenaudojamas jau daugelis metų yra praradęs savo funkcinę vertę ir reikšmę.
Kita vertus, spręsti iš naujo klausimą dėl Paveisininkų Katalikų religinės bendruomenės įregistravimo ir perdavimo jai buvusio maldos namų pastato nėra pagrindo, nes Paveisininkų kaimas nesiplečia, yra neperspektyvus, šiuo metu kaimui priklauso tik 25 sodybos su 62 gyventojais. Arti taip pat nėra kitų stambių gyvenviečių, iš kurių tikintiesiems būtų patogu eiti į Paveisininkus, negu į Kapčiamiestį, Veisiejus ar Kučiūnus.
Remiantis išdėstytu, rajono vykdomasis komitetas nutarė jūsų pareiškimo nepatenkinti.
Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas:
L. Vanagas.
Vilnius.
Lietuvos TSR Prokurorui
Lietuvos TSR Valstybinio saugumo Pirmininkui
Lapienio Vlado, Antano, gyv. Vilniuje, Gelvuonų 47-7
P a r e i š k i m a s
„Kiekvienam valia kalbėti ir rašyti viską, kas jam patinka, be mažiausių suvaržymų", — sakė bolševikų (dabar komunistų) partijos įkūrėjas (R. 10 t., 195, lietuvių kalba, p. 29).
Po Spalio revoliucijos ši partija, paėmusi valdžią į savo rankas, konstitucijoje paskelbė: „Visiems piliečiams pripažįstama religinės ir antireliginės propagandos teisė" (Jaroslavskis „Apie religiją", 1959, Vilnius, p. 27). Šioje Konstitucijoje deklaruojamas visų piliečių lygiateisiškumas, nepriklausomai nuo santykio su religija. O kai ši partija įsitvirtino valdžioje, paskelbė naują Konstituciją, kurioje jau deklaruojama tik teisė vesti ateistinę propagandą" (52 str.). Šioje Konstitucijoje tikintieji jau diskriminuojami, nes jiems paneigta religinės propagandos teisė. Be to, tame pačiame Konstitucijos straipsnyje paskelbta: „Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais kultais draudžiama." Tai irgi diskriminuoja tikinčiuosius, nes kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su ateistine propaganda Konstitucija nedeklaruoja. Taigi Konstitucijos 52 str. niekais paverčia Konstitucijos 34 str. skelbiamą lygiateisiškumą. Iš čia ir kyla aibės konfliktinių situacijų tarp tikinčiųjų piliečių ir valstybės. Ir kol ši klaida nebus ištaisyta, Lenino žodžiais tariant, kol to nėra padaryta, bet kokie žodžiai apie pakantumą, apie religijos laisvę bus pasigailėtinas žaidimas ir negarbingas melas!" („Pat-valdystė svyruoja" . . . pilnas raštų rinkinys: V., 1978, 7 t. 121).
Dažnai girdime iš bedievių lūpų radio bangomis, televizijos laidose, o ypač gausu spaudoje nepagarbių, neteisingų atsiliepimų Dievo, Katalikų Bažnyčios adresu, profonuojamas Kristaus mokslas, neteisingai aiškinamos tikėjimo tiesos, gausiai liejasi neapykanta, šmeižtai Popiežiaus, vyskupų, kunigų, vienuolių adresu, girdime ir spaudoje skaitome tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimų, tikintiesiems labai dažnai be pagrindo verčiamos blogybės.
Trumpai tariant, kai valdžios remiami ir skatinami bedieviai (ateistai) kovoja masinės informacijos priemonėmis prieš Dievą, Katalikų Bažnyčią, tikintieji privalo gintis. O kokiomis priemonėmis gintis? Valdžia tikintiesiems gintis masinės informacijos priemonėmis neleidžia. Tikintieji ginasi „LKBK", viešai iškeldami jiems daromas skriaudas. LTSR baudžiamojo kodekso būtinosios ginties būklėje, tai yra, ginant visuomenės (šiuo atveju tikinčios visuomenės) interesus nuo puolimų, išpuolių, jei tik nebuvo peržengtos ribos. Kadangi ateistai puolimui prieš tikinčiuosius visuomenę naudoja masiniu tiražu spausdinamus (periodika) leidinius, brošiūras, knygas, radiją, televiziją, o tikintieji ginasi tik rašomąja mašinėle parašytu vos keliolikos puslapių mažo tiražo leidinėliu „LKB Kronika". Tai savaime aišku, kad katalikai neperžengia būtinosios ginties ribų. Todėl kaltinti katalikus dėl „LKB Kronikos" leidimo ir platinimo nėra jokio pagrindo, nes jie tai daro būtinosios ginties būklėje.
1975 m. liepos 2 d. „Tiesoje" rašoma: „Ispanijos fašistinės diktatūros metais, siaučiant žiauriam terorui ir represijoms, buvo likviduoti politiniai, socialiniai ir ekonominiai ispanų tautos iškovojimai . . . Dar 1939 m. visų politinių partijų veikla, išskyrus valdančiąją partiją, buvo uždrausta . . . Kai kurie kulto tarnai savo pamoksluose padaro aštrius antivalstybinius pareiškimus . . ."
J. Grigulevičius knygoje „Vatikanas — XX amžius", išleistoje Vilniuje, 1982 m., p. 138, rašė: „Įvykiai nacistinėje Vokietijoje klostėsi panašiai, kaip ir fašistinėje Italijoje. Tačiau Musolinis vis dėlto nesiryžo galutinai nutraukti ryšių su Bažnyčia ir pasirinko kompromisą: Vokietijos fiureris pripažino tik tokią Bažnyčią, kuri šaukė „Hail Hitler!" Katalikiškosios organizacijos buvo užvaldytos nacistų, visi bažnytininkai paversti trečiojo reicho tarnais, Centro partija — išvaikyta. Tuos, kurie priešinosi tokiai politikai, nacistai grūdo į konclagerius ar tiesiog žudė.
Caro valdžia Rusijoj ir nacistų savo valdymo laikais Vokietijoj stiprino represijas prieš kitaminčius — baugino žmones, stengėsi fiziškai susidoroti su jais, tikėdamiesi konfliktus sureguliuoti jėga ir tuo būdu brido į dar didesnę krizę iki galutinai žlugo. Todėl aiškiai matome, kad šiandien reikalinga ne priespauda, ne suvaržymo, užgniaužimo, didesnių bausmių plėtimo, o demokratijos reformos, jų tarpe lygių teisių ir laisvių suteikimas visiems gyventojams, kaip skelbiama Visuotinėj Žmogaus Teisių Deklaracijoj bei kituose žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių dokumentuose. Ir kad tos teisės būtų ne popieriuje, bet gyvenime.
Kiekvieną parengtinio tardymo dieną vis labiau aiškėja, kad teisingumą nugali piktumas, neapykanta ar net kerštas. Kaskart vis labiau ryškėja, kad stiprėja noras jei ne sunaikinti mane, tai nors apriboti mano laisvę, primesti savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui.
Savo darbe vadovavausi prigimtine teise, Dievo ir Bažnyčios įsakymais, šalies Konstitucijos 34, 39, 49, 50, 52 straipsniais ir kitais viešai paskelbtais tarybiniais įstatymais, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos atitinkamais straipsniais, o ypač straipsniu, kur sakoma — „Kiekvienas žmogus turi turėti visas teises ir laisves, skelbiamas šioje Deklaracijoje ir neturi būti daroma jokio skirtumo, remiantis politiniu, teisiniu ar tarptautiniu Statusu", 19 str. „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų", 30 str. — „Niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad būtų suteikiamos teisės kuriai nors valstybei, žmonių grupei ar atskiriems asmenims užsiimti tokia veikla ar griebtis tokių veiksmų, kuriais siekiama sunaikinti šioje Deklaracijoje išdėstytas teises ir laisves!" O tarybiniuose įstatymuose pasakyta: „Jeigu TSRS tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, negu tos, kurios išdėstytos tarybiniuose įstatymuose, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės" (LTSR Civil. proceso kodekso 482 str. TSRS liaudies švietimo pagrindai, Maskva, 1973, str. 65 ir kt).
Taigi aš savo darbe vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija ir paskelbtais tarybiniais įstatymais, tarptautiniais susitarimais, liečiančiais žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, o ne kai kurių pareigūnų išsigalvotais, prasimanytais reikalavimais, kurie patys, darydami socialistinio teisėtumo pažeidimus, klysta ir kitus klaidina. Juk „gerbti piliečių asmenybę, saugoti jų teises ir laisves — visų valstybinių organų: visuomeninių organizacijų ir pareigūnų pareiga", — skelbia Konstitucijos 57 str.
Kai kurių valstybinių organų bei pareigūnų, negerbiančių savo šalies piliečių asmenybės ir nesaugojančių jų teisių bei laisvių aiškinimas, kad jie tai daro įstatymo vardu, yra panašūs į aiškinimą nacistų, grūdusių žmones į konclagerius ar mirties stovyklas įstatymo vardu; įstatymo vardu Stalino asmenybės kulto laikais nekalti žmonės buvo sodinami už grotų ar spygliuotų vielų, nutremti. Šiuos darbus, vadinamus „įstatymo vardu", vėliau XX partijos suvažiavimas ryžtingai pasmerkė.
Taikos pagrinduose yra žmogaus nepažeidžiamų teisių gerbimas, juk taika — tai teisingumas, o karas kyla iš teisių pažeidimo. Jeigu žmogaus teisės yra pažeidžiamos taikos sąlygose, — tai ypatingai opus ir, pažangos aspektu imant, nesuprantamas kovos su žmogumi reiškinys, kurio neįmanoma suderinti su jokia programa, vadinančia save „humaniška".
Kovodamas už tikrą, pilnutinę religijos laisvę, už teisę viešai skelbti savo įsitikinimus, esu pasiryžęs vėl būti neteisingai apkaltintas ir neteisingai nubaustas.
Teisybė kelia tautą, neteisybė daro ją nelaimingą ir net žudo.
1984 m. kovo 9 d.
Panašaus turinio pareiškimus, įrodančius primestų kaltinimų absurdiškumą ir visišką nepagrįstumą juridine prasme, V. Lapienis LTSR prokurorui ir KGB saugumo viršininkui yra išsiuntęs ir 1984 m. balandžio 13 ir 19 d.d.
* * *
Leipalingis (Lazdijų raj.). 1984 m. pradžioje eiliniam Robertui Grigui, atliekančiam karinę prievolę Kazachstane, Badam stoty, karininkai, dalyvaujant majorui Marčenkai, majorui Gorbatskiui, majorui Kimui ir kitiems pareiškė, kad, jei ir toliau jis atsisakys priimti priesaiką, pagal Kazachijos BK jam gresia 5 m. laisvės atėmimo. Jaunuolis patvirtino savo apsisprendimą žodžiais: ,,Iš jūsų nieko geresnio ir nelaukiu", o raštiškame raporte politinio skyriaus viršininkui paaiškino, kad, būdamas kataliku, negalįs prisiekti ištikimybės sistemai, paremtai ateistine ideologija. Pokalbio metu karininkai nuolat plūdosi necenzūriškais žodžiais, gąsdino jaunuolį sovietinio kalėjimo baisybėmis.
1984 m. gegužės mėnesį R. Grigui baigėsi privalomos tarnybos laikas. Vienas iš aukštųjų karininkų, anksčiau besityčiojusių iš jo, atsisveikindamas pareiškė: „Linkiu gyvenime būti visada tokiu atkakliu, kaip ir dera žmogui ir vyrui. Norėčiau, kad ir mano sūnus būtų panašus į Tave."
* * *
Klaipėda.
TSRS KP CK generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui
Nuorašai:
LTSR Ministrų Tarybai
TSRS RRT prie Ministrų Tarybos įgaliotiniui Kurojedovui Klaipėdos bažnyčios komiteto ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Prašome Jus mums leisti naudotis bažnyčia, kurią 1961 metais savo lėšomis ir darbu pasistatėme ir kuri Chruščiovo valdymo metu iš mūsų buvo atimta ir paversta Filharmonijos sale.
Bažnyčios statyba ir visi tam reikalingi leidimai buvo suderinti tiek su respbulikos, tiek su sąjungine valdžia. Tik kai bažnyčia buvo pilnai pastatyta, ją atėmė ir mes, tikintieji, pasijutome beveik gatvėje. Tokia padėtis tęsiasi iki šių dienų. Dabartinė bažnyčia yra labai maža, vos 220 kv. m. ir netalpina visų tikinčiųjų, todėl pamaldų metu mes, ir kai lyja, ir kai šąla, priversti stovėti gatvėje.
Uždarius Nidos ir Juodkrantės bažnyčias, Klaipėdoje ir jos apylinkėse 1961 m. gyveno 130,000 katalikų. Prašydami atitaisyti padarytą skriaudą, mes, tikintieji, visa eile pareiškimų esame kreipęsi į valdžios organus.
— 1974 m. kreipėmės į TSRS RRT prie Ministrų Tarybos įgaliotinį Kurojedovą. Po pareiškimu pasirašė 3,000 tikinčiųjų.
— 1979 m. kovo mėn. į TSRS Ministrų Tarybos Prezidiumo pirmininką L. I. Brežnevą.
— 1979 m. spalio mėnesį pakartotinu pareiškimu, po kuriuo pasirašė 148,149 tikintieji kreipėmės į L. I. Brežnevą ir Kurojedovą.
— 1980 m. L. I. Brežnevui ir Kurojedovui buvo išsiųstas pareiškimas su 600 parašų.
— 1981 m. birželį delegacija iš trijų asmenų Centro komitetui ir RRT įgaliotiniui Kurojedovui asmeniškai įteikė pareiškimus.
— 1981 m. rugsėjo mėn. 10 žmonių delegacija įteikė pareiškimus L. I. Brežnevui ir Kurojedovui.
— 1982 m. balandžio mėnesį išsiuntėme pareiškimą L. I. Brežnevui su 21,033 parašais.
— 1982 m. birželio mėn. trečią kartą 10 žmonių delegacija įteikė L. I. Brežnevui ir Kurojedovui pareiškimus.
Pasitenkinti pasiūlymu rekonstruoti dabartinę bažnyčią negalime, kadangi ir po pertvarkymų ji negalės sutalpinti visų tikinčiųjų, be to, rekonstrukcijos metu keletą metų liktume visiškai be maldos namų.
Bažnyčią, paverstą filharmonija, lanko mažai žmonių. Didelė dalis tikinčiųjų iš pagarbos bažnyčiai filharmonijos salėje vykstančių koncertų taip pat nelanko. Paskutiniu metu, pastačius Žvejų kultūros namus su 1200 vietų, filharmonijoje, turinčioje tik 600 vietų, per mėnesį surengiami vos keletas koncertų.
Bažnyčią statėme patys. Neturėdami reikiamų darbo įrankių, sausinom balas, kastuvais kasėme pamatus, rankomis nešiojome plytas ir kitas statybines medžiagas. Ne vienas verkia, prisiminęs kokiomis sąlygomis buvo statoma Taikos Karalienės bažnyčia.
Primygtinai prašome atitaisyti mums padarytą skriaudą Chruščiovo valdymo metu — grąžinti bažnyčią, kad ir tokią, kokia ji dabartiniu metu yra, nors sienas, — mes nesiskųsime; būsime dėkingi už grąžinimą. Tokiu būdu pasaulis pamatys ir įsitikins, kad Tarybinė vyriausybė ir partija rūpinasi žmonėmis.
Laukiame teigiamo atsakymo.
Kartu siunčiame priedą — 91 lapą su 22,539 parašais.
Klaipėda, 1983 m. sausio mėnesis.
* * *
1982 m. rugsėjo mėn. RRT įgaliotinis P. Anilionis, atsakydamas į tikinčiųjų reikalavimus grąžinti atimtą Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, siūlė daryti esamos Klaipėdos bažnyčios rekonstrukciją, ją tris kartus padidinti, bet tikintieji nesutiko ir reikalavo grąžinti jų pastatytą bažnyčią. Gruodžio mėnesį atvykęs iš Maskvos RRT skyriaus vedėjas Galustianas, P. Anilionis bei Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas siūlė esamą bažnytėlę didinti iki 800 kv. m, bet tikintieji vėl pareikalavo grąžinti jų pastatytą bažnyčią (taip atsirado 1983 m. sausio mėn. pareiškimas, rašytas TSRS KP CK generaliniam sekretoriui J. Andropovui — red. past.). 1983 m. gegužės mėnesį 10 žmonių delegacija, reikalaudama atitaisyti valdžios padarytą skriaudą ir grąžinti jų bažnyčią, nuvyko į Maskvos RR Tarybą. Kiek vėliau iš Maskvos atvykęs Galustianas, sukvietęs tikinčiuosius, pranešė: „Klaipėdoje valdžia pastatys bažnyčią, nurodykite savo pageidavimus." 4,600 tikinčiųjų raštu Kurojedovui (nuorašai: P. Anilioniui ir Klaipėdos vykdomajam komitetui) pranešė, kad jie nori turėti tokio pat dydžio bažnyčią, kaip ir atimtoji. Valdžios pareigūnai liepė tikintiesiems įsteigti naują bažnytinį komitetą, bet, paaštrėjus tarptautinei ir TSRS vidaus politikai, P. Anilionis pamiršo visus pažadus, kartoja: „Nieko neduosime ir nieko neleisime!"
* * *
Vilnius.
LTSR Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui LTSR Prokurorui
Nuteistojo Jono Sadūno, Jonava, Dariaus-Girėno 19,
Speckomendatūra
P a r e i š k i m a s
1983 m. IX mėn. 19-20 d.d. buvau tardomas LTSR Valstybės Saugumo Komitete tardymo skyriaus tardytojo leitenanto Vido Baumilo kaip liudininkas kun. Sigito Tamkevičiaus byloje.
Kai kurie tardymo klausimai:
1. Atvažiuoja į Jonavą tavęs aplankyti sesuo Nijolė Sadūnaitė, kada paskutinį kartą ją matei? ir t.t.
2. Kaip Nijolės Sadūnaitės, Petro Paulaičio, Petro Plumpos-Pluiros ir t.t, laiškų ir sveikinimų nuorašai perrašyti mano ranka atsirado kun. S. Tamkevičiaus bute?
3. Kokiu būdu iš aukščiau paminėtų laiškų nuorašų dvi ištraukos iš dviejų Nijolės Sadūnaitės laiškų buvo išspausdintos „LKB Kronikoje"?
4. Ar nesilankė kun. S. Tamkevičius mūsų bute?
5. Kodėl perrašinėjai laiškus?
6. Ar neskaitei „LKBK"?
7. Kuriems politiniams kaliniams rašei laiškus?
Be to, tardytojas nepatenkino šių mano reikalavimų:
Parodyti kratos protokolą, ar tikrai mano perrašytų laiškų nuorašai kratos metu buvo rasti kun. S. Tamkevičiaus bute?
1. Tardytojas man kaip liudininkui griežtai uždraudė užsirašyti mano perrašytų laiškų datas, kas ir iš kur juos rašė.
2. Suvesti mane akistaton su kun. S. Tan.kevičium, norint išsiaiškinti šiuos klausimus:
a) Ar buvo kunigas mūsų bute?
b) Ar minėtų laiškų nuorašai kratos metu buvo rasti kunigo bute?
c) Ar tikrai kunigas tardymo metu pasakė, kad aš jam davęs minėtų laiškų nuorašus, kaip man teigė tardytojas 1983 m. rugsėjo 19 d. tardymo metu?
Kai dėl paminėtų priežasčių atsisakiau pasirašyti po liudininko tardymo protokolu, tardytojas sakė:
„Mes turime teisę tave sulaikyti iki spalio 10; turėsi didelių nemalonumų, nes esi kriminalinis nusikaltėlis ir juo liksi visą gyvenimą. Jei neduosi teisme parodymų, kad kunigas S. Tamkevičius lankėsi Jūsų bute, tai tau vis tiek po kunigo S. Tamkevičiaus teismo iškelsime naują bylą arba už atsisakymą duoti parodymus, arba už melagingų parodymų davimą kunigo S. Tamkevičiaus byloje ir t.t.
Į liudininko tardymo protokolą tardytojas užrašė:
„Su protokolu susipažinau, viskas užrašyta teisingai, papildymų neturiu, nuo parašo atsisakau, dalyvauti teisme atsisakau" ir t.t.
Tardytojui paaiškinau, kad jam nesakiau, kad viskas protokole užrašyta teisingai, kad atsisakau dalyvauti teisme ir t.t., o atsisakiau tiktai pasirašyti po protokolu, tardytojas atsakė:
„Mes apsieisime ir be Tavo parašo, aš pasirašiau ir Teismas, teisėjas patikės, kad protokole viskas surašyta teisingai.
LTSR Aukščiausiojo Teismo Pirmininką, LTSR Prokurorą prašau:
1. Šį mano pareiškimą pridėti prie kunigo Sigito Tamkevičiaus bylos.
2. Leisti man kaip liudininkui dalyvauti kunigo Sigito Tamkevičiaus teisme, kad galėčiau minėtame teisme perskaityti šį pareiškimą.
3. Tardytojo Vyto Baumilo 1983 m. rugsėjo 19-20 d. surašyto liudininko tardymo protokolą laikyti negaliojančiu, nes po juo nėra mano parašo, o aš tardytojui nedaviau įgaliojimo, kad jis mano vardu ir savo nuožiūra gali surašyti liudininko tardymo protokolą kunigo Sigito Tamkevičiaus byloje.
1983 m. rugsėjo 20 d.
