(Atsakymas nusipelniusiam mokytojui Bernardui Šakniui)
"Tėvai turi prioriteto teisę parenkant
savo mažamečiams vaikams švietimo būdą".
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija,
26 str. 3 dalis.
Š.m. rugpjūčio 27 d. "Tiesoje" skausmingai nustebino Jūsų straipsnis "Apie papirktą sąžinę ir dviveidiškumą". Nustebino todėl, kad dažnas ligšiolinis Jūsų pasisakymas spaudoje sukurdavo mąstančio, blogio pašalinimu besirūpinančio autoriaus vaizdą. Rugpjūčio 27 d. rašinys šį vaizdą gerokai nublankino. Straipsnyje sielvartaujate drauge su anoniminiu tėvu, kurio sūnų giminių paprašyta moteris paruošė Pirmajai Komunijai. Teigiate, kad vaikas, įsitikinęs pionierius, išdavė savo pažiūras, leidosi paperkamas šventine dovana — japonišku magnetofonu. Piktinatės Elenos Versekytės, Tuberkuliozės mokslinio tyrimo instituto laborantės, atvedusios vaikus į Nedingės bažnyčią, elgesiu.
Smerkiate netikinčius tėvus, tokius abejingus savo atžalų pasaulėžiūros formavimui, ir vėl leidžiate išsisakyti anoniminiam tėvui: "Juk tai vaikų dvasinis žalojimas, tai dviveidžių ugdymas. Ko jos (kate-kizuotojos) lenda, kam prisiliečia prie tyros vaiko sielos, su-drumsdamos vaikystės rimtį? Pagaliau tai prieštarauja mūsų įstatymams, draudžiantiems kolektyvinį vaikų mokymą religijos".
Kad autentiškiau išreikščiau savo nesutikimą su pagrindinėmis Jūsų kaltinimo tezėmis, kalbėsiu apie tai, ką pats išgyvenau, iškenčiau ir patyriau. įsidėmėkite — tai ne autoreklama, ne siekimas pasirodyti geresniu už netikinčius. Tai troškimas Jums paaiškinti, kad ir mes, tikintieji, esame žmonės, nė kiek ne menkesni už jus, ateistus, kad ir mes turime savo įsitikinimus, kurie yra svarbiausia asmenybės dalis. Mes turime teisę pagal savo įsitikinimus gyventi, juos reikšti visais tais būdais, kuriais tai darote jūs (jeigu esame lygūs prieš įstatymus). Mes turime teisę savo įsitikinimus perduoti kitiems — visiems, nusprendusiems, kad jie vertingesni, pagrįstesni ar tauresni už ateistinius. Tokiu požiūriu ir norisi pasidalinti su Jumis keletu seniai knietinčių svarstymų.
Augau tikinčioje šeimoje, abu tėvai — tarnautojai. Kiemo vaikų tarpe vienintelis buvau religingas. Iš vaikystės įsiminė vienas vaizdelis: namo gyventojų paauglių būrelis stovi aplink statybininkų paliktą akmenų krūvą. Kažkas pasiūlo mušti po akmenimis tūnančias rupūžes — juk jos tokios šlykščios... Ir prasideda bejėgių padarų traiškymas. O man prisimena skurdžios katekizmo pamokos apie Nazareto Jėzų — ir galbūt pirmąkart stoju vienas prieš daugelį, protestuodamas prieš žiaurumą. Ir motyvas — ne Jūsų propagandos taip mėgstama "pragaro baimė" ar "dangaus atlygis", o paprasčiausias pasibjaurėjimas sadizmu, intuityvus jutimas, kad tai nesuderinama su sieloje jau įsitvirtinusiu etiniu Jėzaus idealu. Kodėl šito neturėjo kiti, netgi aktyvių ateistų šeimose augę, vaikai? Brendome, ir problemos, įvykiai sudėtingėjo. Klasėje mokėsi negabi, nevalyvų namų, todėl nuolat ujama ir pravardžiuojama mergaitė. Kartą šutvė mokinių pasičiupo ją ir nusivedė į netolimą ežerą "skandinu". Negalėjau sutrukdyti, nes jėgos buvo nelygios, tačiau sąmonėn smilktelėjo mintis: o juk veda lygiai kaip Kristų, kurio kančią pagerbiame Gavėnios kryžiaus keliuose... Visų akimis ji — bjaurusis ančiukas, visi aplink — priešai... "Skandinimas" baigėsi tuo, kad mergaitę įstūmė į šaltą polaidžio vandenį (pakrantėje buvo seklu), bendramoksliai pasityčiojo ir išsisklaidė. Nei pionierių, nei komjaunuolių ženkliukai dalyvauti egzekucijoje jiems nesukliudė. Ir pasakyti gerą, padrąsinantį žodį verkiančiai mergaitei liko tik vienas — tikintysis, nekomjaunuolis, kuris ne itin bijojo "visuomenės nuomonės" — pajuokos, kad bendrauja su atstumtąja...
Pažinojau tikintį mokytoją, kuris, nors žaismingai lengvai sutriuškindavo mokykloje mano girdimus ateistinius "argumentus", pats bažnyčią lankė kitoje vietoje. Žinojo, kad viešai išreiškęs savo religingumą, tuojau neteks darbo (kaip mokytojai Kaušienė, O. Brilienė, A. Grigas ir t.t.). Tokiam slapstymuisi nepritariu. Reikėjo, nors ir darbo netekimo kaina, lankyti vietinę bažnyčią. Atvirai. Tiesiai. Tik toks gyvenimas teikia neišsenkantį sąžinės džiaugsmą, savo žmogiškosios vertės pajautimą. Tačiau šio mokytojo, kaip ir didelės dalies Lietuvos pedagogų, kompromisas nė kiek nepaaiškina juridinės reikalo pusės: kokiu būdu sąžinės laisvės principas suderinamas su trukdymu tikintiesiems dirbti pedagoginį darbą? Kuo tai skiriasi nuo spaudoje linksniuojamų užsienio "Berufs-ferbotų" — draudimų dirbti pagal profesiją ryšium su "netinkamomis" pažiūromis? Straipsnyje Jūs piktinatės dviveidiškumo pamoka... pionierius, išmokytas poterių, atsiklaupęs bažnyčioje! O aš pasipiktinsiu atvirkštiniu reiškiniu. Kai atėjau į pirmą klasę, niekas nepaklausė (kaip ir kasmet neklausia būrių vaikų), ar man artimesnės Kristaus ar Lenino idėjos, niekas su pastarosiomis netgi nesupažindino — įsegė žvaigždę, ir tu jau spaliukas. Esu dėkingas tėvams, kurie uždraudė šitaip tyčiotis iš tikinčio sūnaus. Panašiai buvo stojama į pionierių organizaciją, ir kaklaraiščius užsirišo daugelis religingų vaikų. Čia jau pats buvau pakankamai subrendęs pasipriešinti ir pasakyti: "Negaliu būti pionieriumi, nes esu tikintis. Organizacija laisvanoriška, ko verčiate į ją stoti? Pedagogai, būdami sąžiningumo skiepintojais, atrodo, turėjo apsidžiaugti: štai vaikas nenori dviveidžiauti. Tačiau to neįvyko — pasipiktino rajono pionierių vadovė, puolė priekaištauti mokytojai. Tuos, kurie "pakeitė kailį", paliko ramybėje. Pamačiau, kad mokyklai maža rūpi įtikinti mus ateizmo tiesa, "performuoti" pasaulėžiūrą — svarbu, kad klasė 100 procentiškai pionieriška, komjaunuoliška, o kokiu būdu tai pasiekta, ataskaitose neatsispindės. Šiai jaunimą demoralizuojančiai metodikai jaučiau ir tebejaučiu pasišlykštėjimą. Priėmimą į VLKJS lydėjo dar vienas mokytojų argumentas — abiturientai buvo įtaigojami, kad be komjaunimo bilieto maža vilties įsigyti studento bilietą. Manęs tai betgi nei marksizmo, nei ateizmo teisingumu neįtikino, ir komjaunuoliu netapau. Pedagogų prognozės pasitvirtino — aukštojoje mokykloje išbuvau neilgai. Nors pažangumu pralenkiau daugelį komjaunuolių, buvau pašalintas po to, kai mano pažiūromis ir jų reiškimo būdu ypač susidomėjo KGB. Prašau suprasti teisingai, aš nesiskundžiu dėl nuoskaudos, priešingai, esu laimingas, kad galėjau dėl tikėjimo ją iškentėti. (Palyginkime Jūsų straipsnio rūpestį, kad netikintys moksleiviai lengvai prekiauja sąžine, už įvairias dovanas lankydami bažnyčią. Kyla mintis — ar verta ugdyti įsitikinimus, kuriuos vaikas išmaino į džinsus, tranzistorių, saldainius ar pinigus? O jeigu suaugusiam tokių įsitikinimų žmogui bus pasiūlyta prabangi vila, "Žiguliai", kelionė į užsienį — jis ir vėl nesunkiai išduos savo Tėvynę, principus? Darau išvadą — jeigu sąžinę galima papirkti, reiškia, jos nėra, ji nesuformuota! Pionieriški-komjaunuoliški motyvai per silpni suformuoti tvirtą-nepaperkamą sąžinę! Tačiau mano vidinė būsena — džiaugsmas kažko netekti dėl Kristaus — ir vėl nepaaiškina ir nepateisina juridinės grubaus diskriminacinio poelgio pusės. Argi neaišku, kad panašiais apribojimais ir privilegijomis toli gražu neskatinamas jaunų žmonių idėjiškumas, principingumas, o atvirkščiai, kultivuojami bjaurūs moraliniai defektai — karjerizmas, prisitaikėliškumas? Jūs perskaitėte keletą tikinčio žmogaus biografijos fragmentų. O kiek panašių, daug skaudesnių gyvenimo istorijų galėtų papasakoti daugelis Lietuvos ir visos komunistinės imperijos tikinčiųjų? Mokydamasis, studijuodamas, tarnaudamas armijoje ir dirbdamas sutikau šimtus bendraamžių.
Pastebėjau keistą dėsningumą — jei tik vaikinas negirtauja, neištvirkauja, kūrybingas — žiūrėk, tikintis (arba tikintiesiems artimas); jei mergina kukli, dora, mąstanti — žiūrėk lanko bažnyčią; jeigu jaunoje šeimoje harmonija, abipusė pagarba, interesai nesibaigia kolektyviniu sodu — žiūrėk, jų butą puošia meniški Kristaus, Marijos paveikslai (ne "musių nutupėti", kaip nesiliauja štampavusi Jūsų propaganda). Ir pasaulėžiūrinės problemos rūpi daugiausia šio rato žmonėms. Absoliuti dauguma netikinčiųjų mano pažįstamų gyvena "kaip gyvenasi", nesidomi nei marksizmu, nei idealizmu, jų poreikiai sukasi karjeros, ambicijų, malonumų rate. Armijoje tikintįjį dažniausiai neklaidingai pažindavai iš to, kad rusiškai nesikeikdavo ir neišnaudodavo jaunesnių kareivių. Tiek religingi mano vienmečiai, tiek pažįstami kunigai daugiausia buvo teisingi, išsilavinę, gėrio siekiantys žmonės. Kunigas Sigitas Tamkevičius, kun. Alfonsas Svarinskas, nuteisti Sibiro konclageriu ir tremtimi, kur kas anksčiau už Gorbačiovą — 1980-81 m. ragino katalikus, gelbėti tautą iš alkoholizmo nelaimės. Daugybė mūsų tada, kaip ir Valančiaus laikais, bučiuodami kryžių prisiekėme būti blaivininkais ir abstinentais. Pats kunigas yra gyvas skelbiamos idėjos pavyzdys. Jis dabar kalėjime iš tų, kurie Brežnevo laikais aliarmą dėl vynelio tvano vadino "spalvų tirštinimu", berods, niekas nenukentėjo.
Vasario 5 d. keistomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvęs kun. Juozas Zdebskis skiepijo požiūrį, kad aukščiausias žmogaus idealas — būti tarnaujančia meile. Jo lūpose nuolat skambėjo: Ką jūs padarėte kiekvienam žmogui — gera ar bloga — Kristui padarėte". Ir šitą Kunigas įrodė minioms pagalbos reikalingų žmonių savo heroišku gyvenimu. Lankydamas kareivius, kalinius, tremtinius, ligonius, jis pasiekdavo Sibiro tundrą ir Kaukazo kalnus, surasdavo visų apleisto invalido grytelę.
Peržvelgėme vieną kitą gerumo apraišką tikinčiųjų gyvenime. Kas gi jas visas įkvėpė, sužadino, sugestijonavo? Ar ne žėrintis Kristaus asmens idealas? O kas išskaičiuos tokius atvejus v i s ų Kristų mylinčiųjų gyvenimuose? O visuomenės mastu? Užtenka pastudijuoti misijų, Kalkutos Teresės, Alberto Šveicerio veiklą, kad objektyvus tyrinėtojas įsitikintų, koks humanizmo potencialas glūdi krikščionybės ideologijoje. Tad ar galima laikyti teisingu knygos "Paauglys" teiginį, kad "vaikų įtraukimas į religines apeigas (...) be galo žaloja paauglio sąmonės ugdymą, suteršia jo protą nereikalingomis idėjomis". Nieko sau "sąmonės žalojimas", jeigu jo paliestieji sąžiningai dirba, negirtauja, nesikeikia. O Absoliutaus Gėrio — Dievo — idėją vadinti nereikalinga yra daugiau negu tamsumas, nes ši idėja bene labiausiai sava ir trokštama žmogaus prigimčiai (palyginkime besimylinčiųjų vienas kito idealizavimą, liesos, taurumo personifikacijas naujojoje lietuvių literatūroje, kur teigiami herojai tiesiog šaukia tikį Dievą ir atrandą Jame jėgų idealų gynimui (Beatričė J. Grušo dramoje).
Jūsų straipsnis įtaigoja vaizdą, tarytum "kosmoso, žmogaus minties skverbimosi į Visatos paslaptis amžiuje" tikėjimas į Dievą, į Kristų yra visuotinai atmestas, kalbos nevertas dalykas, kad tik va tokios moterėlės ir temoko vaikus "visai priešingos sampratos apie žmogaus kilmę, visatos sandarą". Tikinčiųjų pažiūras vadinate "religijos raizgais", su kuriais daugelį šimtmečių kovoja mokslas". Leiskite paklausti — koks mokslas? Gal Niutono mokslas? Niutonas nusiima kepurę, tardamas žodį "Dievas". Pavlovo mokslas? Pavlovas lenkiasi ir žegnojasi, praeidamas pro maldos namus. Galvanio mokslas? Galvanis — tretininkų ordino narys, tokius jūs (dargi spaudoje) davatkomis pravardžiuojate. Tai gal jūsų, individualus mokslas, kurio dar nesukūrėte? Kiekvienas norintis žino, kad jokio visuotinio religijos sukritikavimo nebuvo — nei mokslo, nei etikos sferoje; kiekvienas atvirai žvelgiantis į gyvenimą mato, kad Kristaus Evangelija ir šiandien yra milijonų žmonių pasaulėžiūros pagrindas, gėrio kūrybai įkvepianti jėga. Jau Dostojevskis teisingai pastebėjo: "Jūs neigiate Dievą ir Kristų, bet nepagalvojate, kaip pasidarytų viskas purvina ir nuodėminga be Kristaus... Šalindami Kristų, jūs šalinate nepalyginamą grožio ir gėrio idealą iš pasaulio". Neužmirškime, kad pirmasis žmogus, išlipęs Mėnulio paviršiuje, paliko ten plokštę su Šv. Rašto tekstu; kad didžioji dalis šiuolaikinio mokslo korifėjų buvo giliai religingi žmonės; ir šiandien religinės, konkrečiai, krikščioniškosios idėjos įkvepia humanistinius socialinius sąjūdžius, muzikos, literatūros, meno kūrinius, susilaukiančius tarptautinio pripažinimo. Tad kokiu pagrindu Jėzaus tikėjimą Jūs skelbiate kaip kažką paleolitinį, atgyvenusį, neturintį teisės egzistuoti žmonių, juo labiau vaikų sąmonėje?! Apie kolektyvinį vaikų mokymą religijos Jūs kalbate kaip apie tarybinio sąžinės laisvės įstatymo pažeidimą. Iš tikrųjų, savo laiku kunigai — Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius — buvo nuteisti tiktai už šitokios "laisvės" įstatymo pažeidimą. (Kaip labai panašios bylos primena carinės Rusijos represijas prieš liaudies "daraktorius" spaudos draudimo gadynėje!) Tačiau žodis "įstatymas" XX a. žmonėms nebeturi to magiško skambesio, kokį afrikiečiams turėjo žodis "tabu". Žinome, kad nacistai irgi vadovavosi "įstatymais", beje, tuo ir teisinosi Niurnbergo procese. Tai betgi neišgelbėjo nusikaltėlių nuo užtarnautos bausmės. Piliečio pareiga žiūrėti, ar įstatymas neprieštarauja pačiai savo sąvokai, ar jis žmogiškas, o ne skubėti jį aklai vykdyti. Visokie nuostatai, ribojantys religinių pažiūrų perteikimą vaikams, yra gėda, o ne įstatymai! Ir negalima tvirtinti, kad žmogus yra laisvas, jeigu jis negali laisvai išreikšd savo įsitikinimų, viešai išsakyti savo pozicijų, ginti savo nuomonių per spaudą, radiją, televiziją, kaip tai darote šiandien jūs, netikintieji. Būtent dėl įstatymų, draudžiančių mums, katalikams, tą pat daryti, — šalyje, kurioje anot Gorbačiovo, mes kiekvienas turime būti šeimininku, aš jaučiuosi engiamas ir diskriminuojamas, nes nėra legalaus spaudos organo, kuriame galėčiau išsakyti katalikišką požiūrį į visuomenėje vykstančius reiškinius; nėra knygyno, kur galėčiau įsigyti religinės-filosofinės literatūros, poezijos, krikščioniškų grožinių veikalų, pvz., Nobelio premija įvertintą H. Sienkevičiaus "Quo vadis?"; nėra kino salės, kur galėčiau pamatyti filmą, katalikų požiūriu interpretuojantį gyvenimo, doros, grožio problemas; nėra vaikų darželio, nėra mokyklos, kur tikintys vaikai nebūtų nuolat kryptingai auklėjami (nekartą barant, pašiepiant, viliojant privilegijomis) prieš jų religinius įsitikinimus. Ar mes patys, tikintieji, sudarantys žymią gyventojų dalį, šią padėtį pasirinkome? Ar tikintis jaunimas, kunigai, inteligentai stokoja talentų kurti meninėms vertybėms, švietimo, kultūros, karitatyvinėms organizacijoms, kaip tai daroma, sakysime, socialistinėse Lenkijoje ir Vengrijoje? Jeigu pas mus tai nevyksta, reiškia, tikinčiųjų masės priverstos tai savyje užslopinti, negali išreikšti. Kas slopina? Kokia teise slopina? Tai be galo niekšiškas, antihumaniškas aktas. Kuo mes, tikintieji, blogesni už ateistus? Kokia prasme mes "laisvi ir lygūs"? Leiskite viešą diskusiją per televiziją ar radiją — ir tegul liaudis pati vertina, sprendžia, kur tiesa. To nedarote, ir priežastys gali būti tik dvi: arba jūs širdies gilumoje jaučiatės neteisūs, nepajėgūs diskutuoti, arba laikote savo liaudį tokia nesubrendusią, tokia nesąmoninga, kuri pati neatskirs, nepatikės jūsų "tiesa" ir priims mūsų "melą". Yra rimtų prielaidų manyti, kad taip ir atsitiktų. Gal todėl nei spaudoje, nei laidoje "Argumentai" tikinčiųjų ir ateistų diskusijos iki šiol neprasidėjo. Jūs drąsūs ir teisūs tik monologe! Bet tai — diktatūros teisumas!
Nors laikau marksistinę pasaulėžiūrą savo pagrinduose klaidinga, nuo studijų laikų pamėgau vieną jos dėsnį, nuolat atsisukantį prieš ją pačią: "Tiesos kriterijus yra gyvenime praktika".
Kai netikintieji man grasindami šaukė: "Klausyk ir vykdyk!", tikintieji sakė: "Mąstyk, ar tai gera, ar bloga".
Kai netikintieji mane niekino ir keikė, tikintieji užjautė, parėmė, meldėsi, kad ištverčiau.
Kai netikintieji, kuriuos sutikau, buvo daugiausia neapykantos, lytinio potraukio, netramdomų ambicijų blaškomi žmonės, mano pažįstami tikintieji spindėjo krištoliniu tyrumu, nesavanaudiškumu, ištikimybe tiesai (net iki tokių aukų, kaip kun. Sigito Tamkevičiaus, kun. Alfonso Svarinsko, kun. Jono-Kąstyčio Matulionio, kun. Juozo Zdebskio).
Štai aš ir pasinaudojau gyvenimo praktika kaip tiesos kriterijumi. Todėl esu katalikas. Todėl ginu teisę perteikti savo įsitikinimus kitiems, kurią Jūs norite savo straipsniu paneigti. Todėl tikrąja dviveidžiavimo mokykla laikau tą švietimo sistemą, kurioje Jūs dirbate. Praėjau ją nesukreivinta siela, nes vaikystėje sutikau pareigingų kunigų ir pasiaukojusių liaudies "daraktorių", kurie, nebodami drakoniškų įstatymų ir kalėjimo grėsmės, gerai išmokė katekizmo!
