Dar nepertoli tie laikai, kai tauta buvo naikinama fiziškai. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo grūdami į gyvulinius vagonus, vežami į tolimiausius Rusijos imperijos užkampius, badu ir šalčiu marinami Kazachstano stepėse, Sibiro taigose, ledinuotojo vandenyno pakrantėse. Kiti buvo dusinami kalėjimuose, nesuskaitomuose Gulago lageriuose. Pagaliau kiek mūsų tautiečių ilsisi nužudyti gimtojoje žemėje... Prisiminkime, kad ir tiesioginį žmonių šaudymą, ištisų kaimų sunaikinimą Nemuno pakrantėse į šiaurę nuo Merkinės 1944 metų žiemą. Okupanto siautėjimas Lietuvoje labai panašus į vokiečių užkariautojų elgesį nugalėtoje Lenkijoje 1939-44 metais. Tik toks skirtumas, kad pastarųjų darbai keliami į dienos šviesą, smerkiami, o rusiškojo budelio nusikaltimai stengiamasi tyliai nugramzdyti į užmarštį.
Bet baisiausia tai, kad tautos žudymas vykdomas ir toliau, tik šį kartą jau kitomis priemonėmis, kitais būdais. Kėslai ir tikslai nepakeisti, pakeisti tik metodai. Tauta ir toliau žudoma. Šį kartą ne trėmimais, bet moraliniu pūdymu bei sąmonės žalojimu.
Atnešta ir tautai brukama komunistinė "moralė" vis labiau skverbiasi į žmonių tarpusavio santykius. Vis daugiau apnuodija sąmonę nepasitikėjimo, įtarumo, pataikavimo, parsidavėliškumo nuodais, vis labiau plinta moralinis supuvimas, karjerizmas, korupcija. O kiek abejingumo žmogui, blogo savo pareigų atliki-mo, kiek vagysčių, grobstymo, biurokratizmo, žmogus žmogui vis labiau tampa vilku.
Tai komunistinės moralės tikrovė, kurios nematyti ir nepripažinti gali tik visiškai akli fanatikai!
Tačiau to dar negana. Šiandien užsimota prieš visą tautos ateitį. IŠ jos norima atimti vaikai, ateinančioji karta. Tie, kurie liko nenužudyti negimę, tie, kuriuos augina tėvai. Pasirodo, "Vaikai nėra tėvų nuosavybė. Jie — būsimieji socialistinės visuomenės piliečiai". ("Tarybinis mokytojas", 1986 m. rug. mėn. 20 d. Nr. 66, strp. "Dviveidiškumo pamokos"). Vadinasi, vaiką pagimdei, augini, juo rūpiniesi, bet daug teisių į jį neturi. Jis socialistinės visuomenės nuosavybė, jis "nacionalizuotas", "suvisuomenintas", konfiskuotas, nusavintas... Pagal komunistine, moralę, tai logiška. Ne komunistai davė valstiečiams žemę. Jie ją nuo amžių turėjo. Žemę komunistai tik atėmė. Ne komunistai statė ir puošė bažnyčias — jie tik atėmė jas. Ne komunistai steigė Lietuvoje įvairias organizacijas, draugijas, leido laikraščius, knygas, žurnalus — jie tik viską panaikino, uždraudė, atėmė. Kas dar lieka — atimti iš tėvų vaikus. Jie socialistinės visuomenės nariai, jie komunistinės valstybės nuosavybė! Taip, kaip senovėje, kaip vergovinės santvarkos laikais: vergo šeimos vaikas yra ne tėvų, bet vergo savininko nuosavybė. Šiandien tarybinio piliečio šeimininkas yra valdžia, komunistų partija, tiksliau — jos valdančioji viršūnė. Tad ir tarybinio piliečio vaikai yra jų nuosavybė. Ir tėvai su savo vaikais turi elgtis taip, kaip šis savininkas nurodys. O nurodo jis taip: "Lietuvos TSR liaudies švietimo įstatyme tarp pagrindinių liaudies švietimo principų įrašytas mokymo pasaulietiškumas be religijos įtakos: šiuo įstatymu tėvai ir juos atstovaujantys asmenys, be kita ko, įpareigojami auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia". "Moraliai" konfiskuojami, nusavinami vaikai. Jie turi būti formuojami pagal šią "moralę". Turi virsti jos išpažinėjais. Turi tapti jos skelbėjais, vykdytojais ir kovotojais. Tokiais jie privalo būti išauklėti nuo mažens. Tai panašu į turkų elgesį su pavergtų krikščioniškų tautų vaikais, kai juos atimdavo iš tėvų ir išaugindavo fanatiškais muzulmonais, skirtais kovoti prieš savo tautiečius. Dabar kažkas panašaus bandoma daryti su mūsų vaikais, su mūsų tautos ateitimi, su jaunąja karta.
Tad kur visos konstitucinės "garantijos", visi plepalai apie sąžinės laisvę, kur visos žmogaus teisių deklaracijos, visi tarptautiniai susitarimai, kuriuos taip iškilmingai pasirašinėjo tarybiniai valdovai? Ir kaip suderinti: "šiuo įstatymu tėvai ir juos atstovaujantys asmenys, be kita ko, įpareigojami auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia" su, tame pačiame straipsnyje, Molėtų rajono Religinių kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos prie Lietuvos LDT vykdomojo komiteto pirmininkės D. Gančierienės žodžiais, kad: "Sutinkamai su TSRS Konstitucijos garantuojama piliečių sąžinės laisve tik tėvai turi teisę patys namuose mokyti savo vaikus poterių, katekizmo, ruošti prie išpažinties ir pirmosios komunijos"? Kuriuo šio straipsnio teiginiu galima patikėti? Jie vienas kitam prieštarauja! Kažkokia klaiki nesąmonė, ateistų vadinama "religine laisve".
Spausdiname RRT įgaliotinio P. Anilionio straipsnį.
Kai mokykla atskirta nuo bažnyčios
"Kultų įsakymų laikymosi kontrolės komisijos prie miestų, rajonų vykdomųjų komitetų kasmet išaiškina faktų, kad kai kurie katalikų kunigai arba vienuoliaujančios moterys, organizuodami nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimus, grubiai pažeidžia tarybinius įstatymus. Pavyzdžiui, šiemet Alytaus rajono Ūdrijos religinės bendruomenės klebonas Vytautas Insoda bažnyčioje užsidaręs mokė vaikus religijos. Kuomet komisijos nariai pareikalavo įleisti juos į maldos namus, klebonas grubiai elgėsi, stūmė atvykusius pro duris, įžeidinėjo juos.
Per septyniasdešimt vaikų, surinktų net iš kaimyninių rajonų, Molėtų parapijos bažnyčioje užrakinęs mokė religijos tos religinės bendruomenės vikaras kun. Juozas Kaminskas ir jo padėjėja Stasė Rokaitė. Užsiėmimai vyko dalyvaujant ir tos bažnyčios klebonui, dargi dekanui Ignui Milašiui. Štai kokį pavyzdį rodo klebonas jaunam kunigui! O šių dvasininkų reiškiamo nepasitenkinimo įtakoje ir kai kurių bažnyčioje buvusių vaikų motinos ėmė negražiais žodžiais įžeidinėti komisijos narius. Panašių faktų buvo ir kai kuriose kitose respublikos bažnyčiose.
Įsikarščiavę šie kulto tarnautojai, matyt, pamiršo, kad Lietuvos TSR baudžiamasis kodeksas už pareigūnų įžeidimą atliekant pareigas numato baudžiamąją atsakomybę. Dar daugiau. Nepilnamečių religinio mokymo sistemingų užsiėmimų organizatoriai, išskyrus tėvus, gali būti baudžiami ir pagal LTSR baudžiamojo kodekso 143 straipsnį.
Antra vertus, jie nusižengė ir pagrindinio mūsų įstatymo — Lietuvos TSR Konstitucijos 50 straipsnio reikalavimui, kuriame pasakyta: "Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla — nuo bažnyčios".
Mokyklos atskyrimą nuo bažnyčios, kitaip sakant, reikia suprasti kaip draudimą bažnyčiai įvairiais būdais kištis į vaikų ir jaunimo auklėjimą ir vaikus mokyti religijos dalykų. O dvasininkams — kultų tarnautojams neleidžiama užimti kokias nors pareigas švietimo organuose.
Religinių susivienijimų nuostatuose 18 punkte nurodyta, kad dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose, atidarytose nustatyta tvarka. Taigi jaunuoliai, sulaukę pilnametystės, pagal savo įsitikinimus, naudodamiesi jiems Konstitucijos suteikta sąžinės laisve, turi teisę stoti į dvasines mokyklas. Šiuo metu Tarybų Sąjungoje veikia 18 įvairių konfesijų dvasinių mokyklų: 6 pravoslavų akademijos ir seminarijos, 2 katalikų seminarijos, musulmonų akademija, judėjų ješibotas, armėnų bažnyčios akademija, gruzinų pravoslavų bažnyčios seminarija, kitos dvasinės mokyklos bei įvairūs kursai dvasininkams. Kauno kunigų seminarijoje dabar mokosi per 130 auklėtinių. Kasmet į šią dvasinę mokyklą su vietos klebonų rekomendacijomis priimama iki 30 jaunuolių.
Tačiau, remiantis tarybine Konstitucija, bažnyčiai kištis į liaudies švietimo organų funkcijas neleidžiama. Religinėms organizacijoms draudžiama organizuoti darbą su vaikais ir nepilnamečiais, rengti tiek specialius vaikų, jaunimo, moterų religinius bei kitus susirinkimus, tiek ir organizuoti biblijos, literatūros, rankdarbių, darbų, bendrus susirinkimus, grupes, būrelius, taip pat organizuoti ekskursijas ir vaikų aikšteles, atidaryti bibliotekas ir skaityklas. Už tokių susirinkimų, ratelių bei grupių, neturinčių ryšio su kultų atlikimu, organizavimą kaltininkai traukiami administracinėn atsakomybėn — baudžiami pinigine bauda.
Tarybiniuose kultų įstatymuose taip pat sakoma, kad mokyti vaikus bei nepilnamečius religijos dalykų galima tik privačiai, tai yra šeimoje, o mokyti šito pagal savo įsitikinimus gali tik tėvai ir tik savo vaikus.
Tačiau neretai šiais klausimais dar vis bandoma diskutuoti. Kai kurie katalikų bažnyčios dvasininkai aiškina, kad tėvai, girdi, silpnai moka tikėjimo tiesas, nežino dargi poterių, ne daug ką prisimena iš bažnyčios mokslo. Tad, jų nuomone, reikia, kad kultų tarnautojai mokytų vaikus religinių dalykų. Tačiau klausantis tokios "filosofijos" kyla klausimas, ar galima vadinti tikinčiaisiais tuos tėvus, kurie nieko nežino apie religiją, nemoka dargi poterių ir kur tie jų vadinamieji religiniai įsitikinimai? Ar tokie tėvai galės atsakyti už vaikų auklėjimo rezultatus, kai juos auklės pašaliniai asmenys — dvasininkai arba vienuoliaujančios moterys? Ir pagaliau, ar tokie tėvai sugebės vykdyti ir gyventi pagal Konstitucijos 64 straipsnį, kuriame pasakyta, kad Tarybų Lietuvos piliečiai privalo rūpintis vaikų auklėjimu, ruošti juos visuomenei naudingam darbui, auginti garbingais socialistinės visuomenės nariais. Taigi mūsų šalies pagrindinis įstatymas — Konstitucija — ne tik suteikia tėvams kai kurias teises, bet ir uždeda dideles pareigas, ypač auklėjant jaunąją kartą.
Pasitaiko tėvų, kurie inspiruoti katalikų bažnyčios, kai kurių dvasiškių, aiškina, jog pas mus nėra religijos vadovėlių — katekizmų, jie seni, susidėvėję, ir todėl tėvai neturi iš ko mokyti savo vaikus tikybos dalykų. Tai netiesa. Katalikų bažnyčios vyskupijų sudaryta liturginė komisija paruošė naują 127 puslapių katekizmą "Mūsų tikėjimo šviesa" ir spaustuvė "Vaizdas" Vilniuje 1980 metais išspausdino šio leidinio 60000 egzempliorių. Katekizmas bažnyčiai kainavo tik 22 kapeikas už knygutę. Gavus religijos vadovėlį, prasidėjo nauji priekaištai, kad mažas katekizmo tiražas, kad jis mažai suprantamas vaikams ir panašiai.
Išleisto katekizmo kiekio ne tik užtenka aprūpinti visiems vaikams, kurie ruošiasi pirmajai išpažinčiai, ir paaugliams, ruošiamiems konfirmacijai, tačiau dar lieka nemažas rezervas. Be to katekizmą juk galima naudoti ne vienerius metus. Mokyklose, pavyzdžiui, mokiniai mokosi iš tų pačių vadovėlių kelerius metus.
Sekančiais metais bus išleista katekizmo dar 50000 egzempliorių. Argi tai maža palyginus su kitų leidžiamų knygų tiražais?
Kartais, organizuojant grupinį vaikų mokymą religijos, bandoma pasiteisinti "tėvų teisėmis". Girdi, mano vaikas, kaip noriu, taip aš jį ir auklėju. Tai neteisinga, sakyčiau, labai jau siauras tėvų teisių ir pareigų supratimas. Vaikai nėra tėvų nuosavybė.
Jie — būsimieji socialistinės visuomenės piliečiai ir tokiais jie turi būti ugdomi bendromis mokyklos, šeimos ir visuomenės pastangomis. Lietuvos TSR liaudies švietimo įstatyme tarp pagrindinių liaudies švietimo principų įrašytas mokymo pasaulietiškumas be religijos įtakos. Šiuo įstatymu tėvai ir juos atstovaujantys asmenys, be kita ko, įpareigoti auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia. Tai turi giliai įsisąmoninti kiekvienas tėvas ir motina. Vadinasi, religinis mokymas, nors jis vykdomas ir šeimoje, neturi tapti prievartos įrankiu.
Mūsų šalies tėvų bei globotojų teises ir pareigas reguliuoja tam tikros įstatymu paremtos normos. Pavyzdžiui, Tarybų Lietuvos "Santuokos ir šeimos kodekso" 65 straipsnyje nurodoma: "Tėvai privalo auklėti savo vaikus, rūpintis jų fiziniu vystymusi ir mokymu, ruošti juos visuomenei naudingam darbui, auginti garbingais socialistinės visuomenės nariais. Tėvystės teisės negali būti vykdomos priešingai vaikų interesams".
Vadinasi, jokių teisių, tarybiniai įstatymai tėvams nėra suteikę. Tuo mūsų įstatymai ir skiriasi nuo įstatymų buržuazinių valstybių, kur vaikas yra neribotoje tėvų valdžioje. Deja, net tie, kurie gana pagarbiai kalba apie tėvų teises, kartais pamiršta, kad ir vaikai turi teises.
Labai taikliai tuoj po Spalio revoliucijos apie tėvų ir vaikų teises pasakė N. Krupskaja. Ji rašė "Mokykla buvo atskirta nuo bažnyčios ne logikos sumetimais, bet ir vaiko teisių vardu. Pas mus labai daug kalbama apie tėvų teises, tačiau labai mažai — apie vaikų teises. Jeigu yra visuotinai priimta, kad įstatymai turi ginti bejėgį vaiką nuo per didelio netik fabrikanto, bet ir tėvų išnaudojimo, tai labai mažai kalbama, apie būtinumą ginti jo sielą nuo visko, kas tą sielą veikia ardančiai".
Taigi tarybinė valstybė suinteresuota, kad kiekvienas mažasis pilietis ir šeimoje būtų auklėjamas sutinkamai su visuomenės interesais. Neatsitiktinai liaudies švietimo įstatymų pagrinduose sakoma: "Įstatymai įpareigoja tėvus auklėjimą šeimoje derinti su auklėjamuoju mokyklų ikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų bei visuomeninių organizacijų darbu". Štai kodėl tarybiniai įstatymai bet kurią nepilnamečių organizuoto, grupinio religijos mokymo formą vertina kaip bažnyčios kišimąsi į valstybės reikalus, kaip į įstatymų pažeidimą.
Ir dar Tarybų Lietuvos "Santuokos ir šeimos kodekso" 19 straipsnis, apibrėžiantis sutuoktinių teises, sako: "Sutuoktiniai šeimoje turi lygias teises. Vaikų auklėjimo ir kitus šeimos gyvenimo klausimus sutuoktiniai sprendžia kartu". Tad nė vienas kulto tarnautojas be abiejų tėvų sutikimo neturi teisės jų vaikų krikštyti, atlikti pirmąją išpažintį, konfirmuoti. Nes, kilus ginčui, sutuoktiniai arba vienas jų gali kreiptis į atitinkamus valdžios organus ir prašyti kaltus asmenis, tarp jų ir kulto tarnautojus, nusižengusius tarybiniams įstatymams patraukti atsakomybėn.
Taigi tarybiniai įstatymai, skelbdami ir garantuodami sąžinės laisvę kartu nustato tam tikras religinių organizacijų veiklos ribas, kurių jos turi laikytis. Ir tie kulto tarnai, kurie šias ribas peržengia, kaip pasielgė, pavyzdžiui, straipsnio pradžioje minėti kunigai, turi atsakyti".
Petras Anilionis
Religinių reikalų tarybos prie TSRS Ministrų
Tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR
"Valstiečių laikraštis" (1986 m. spalio 16 d.)
