Carinė Rusija gerai suprato, kad kol nebus sunaikintas katalikų tikėjimas Lietuvoje ir nuslopinta tautinė sąmonė liaudyje, nuolatos kils riaušės ir pasipriešinimas carinės valdžios rusinimo politikai. To siekdama ji ėmė uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias, ugdžiusias lietuvių liaudies gilų tikėjimą ir meilę, savo kraštui. Žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti 46 vienuolynai ir 23 koplyčios ir bažnyčios.
Kaip tokiais atvejais elgtis Vysk. Motiejus Valančius aiškiai nurodė Tilžėje leidžiamose brošiūrose: "Maskoliams bažnyčias atimant, katalikai turi ne vien šiaip jau vyresnybės melsti, kad to nedarytų, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu nešinos. Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų. Pačioje bažnyčioje turi naktavoti ir, su ašaromis giedodami, turi melsti Viešpaties, idant gelbetų šventą savo bažnyčią"...
"Jei kurį žmogų maskoliai muštų, kapotų, čaižytų su bizūnais, vis tai turi iškentėti. Taip darė Tytuvėnų parapijonys, taip darė ir Minsko gubernijos katalikai, išplėšiant jiems bažnyčias. Po kelias dienas ir naktis gulėjo bažnyčioje ir šventoriuje, dėl to sakau, jogei yra reikalingas vakartis".
"Jūsų vėlės yra vertos to, idant dėl jų išganymo truputį pa-kentėtumėte. Todėl, mano vaikai, nesigailėkite nei savo namų, nei turtų, nei gyvybės... Turėkitės, mano vaikai, turėkitės tikėjimo, nors jus visus išmuštų. Jei maskoliai ims kurį į nagą, jei muš, tvos, žudys, vis tai katalikas tegul kenčia. Viešpats Dievas kenčiančiam už tikėjimą priduos stiprybės ir kantrybės...
Vysk. M. Valančiaus paraginimus persekiojami lietuviai giliai dėjosi į širdį ir pavojaus metu žinojo, kaip reikia elgtis.
Čia pateiksime Kęstaičių bažnyčios gynimo istoriją, pagal Petro Veblaičio knygą "Kova su caro valdžia už Kęstaičių bažnyčią".
Kęstaičių bažnyčią ir Kunigų invalidų namus uždaryti rusų valdžia ėmė ruoštis nuo pat 1886 m. pavasario. Tuo tarpu valdžios aukštosios sferos rengė Kęstaičių filijos, priklausiusios Alsėdžių parapijai, panaikinimo įsakymą. Rusų caras Aleksandras III (1881-1894) jos uždarymo įsakymą pasirašė lengva širdimi. Lietuvai supravoslavinti ir surusinti metodą, uždarinėjant bažnyčias ir vienuolynus, jis paveldėjo jau iš savo tėvo Aleksandro II (1855-1881) ir iš savo senelio Mikalojaus I (1825-1855). Aleksandrui III, kaip ir jo pirmtakams, buvo aišku, kad lietuvius "me-tiežnikus" reikia "iskorenit", t.y., pakirsti jiems šaknis.
1886 m. vasarą Vilniaus ir Kauno generalgubernatorius Ivanas Kochanovas gavo iš vidaus reikalų viceministerio kunigaikščio Gagarino pranešimą, kad tais metais liepos 10 d. "Viešpats imperatorius teikėsi Aukščiausiai įsakyti: ištuštinti Kęstaičių invalidų namus,.. .esančią prie tų namų bažnyčią uždaryti".
Žemaičių vyskupo padėtis buvo sunki. Caro įsakymas bažnyčią uždaryti buvo aukščiausias įsakymas. Jo privalomumas buvo paremtas fizine Rusijos jėga, prieš kurią spirtis vyskupas neturėjo tos rūšies ginklų. Tokiais atvejais vyskupas privalėjo nusileisti fizinei valdžios prievartai. Kova buvo galima tik moraline bažnyčios jėga ir atitinkamais pasyvaus pasipriešinimo būdais.
Tokios taktikos vyskupas laikydamasis, gavęs įsakymą uždaryti Kęstaičių bažnyčią, persiuntė jį vykdyti vyskupijos konsistorijai, kuri veikė jo nurodymais. Konsistorija, daugiau kaip dvi savaites padelsusi, rugsėjo mėn. liepė Alsėdžių dekanui, Sedos klebonui kun. Pranciškui Mažeikai, įvykdyti gubernatoriaus įsakymą. Galimas dalykas, konsistorija nesiskubino siuntinėti raštų dėl to, kad Kęstaičių apylinkės gyventojai, sužinoję, kad bus uždaryta jų bažnyčia turėtų laiko susitarti, kaip ją ginti. Slinko neramios apylinkės gyventojams dienos. Žmonės, gerai suprasdami susidariusią padėtį, nutarė pasiųsti į Petrapilį pas carą 5 vyrų delegaciją su prašymu neuždaryti Kęstaičių bažnyčios. Po prašymu pasirašė trys šimtai žemaičių.
Uždaryti bažnyčią buvo paskirta rugsėjo 24 diena. Dar gerokai prieš tą dieną policija visuose keliuose buvo išstačiusi apsiginklavusius vyrus saugoti, kad Kęstaičių invalidų namų vedėjas kun. Juknevičius neišvežtų kur nors invalidų namų turto. Aplinkiniai gyventojai, žinios apie bažnyčios uždarymą paveikti, būriais rinkosi į Kęstaičių bažnyčią. Bijodami, kad, išsivaikščiojus iš bažnyčios, atvažiavę valdžios atstovai jos neuždarytų, tikintieji, vieni kitus pakeisdami, ištisai budėjo bažnyčioje, giedojo šventas giesmes, meldėsi. Jau rugpjūčio 23 d. į Kęstaičių bažnyčią buvo privažiavę daugybė žmonių, ir pilna bažnyčia kiaurą naktį laukė atvažiuojant komisijos. Komisija atvažiavo rugsėjo 24 d. ir rado pilną bažnyčią žmonių. Kad atvykusi komisija negalėtų uždaryti bažnyčios, moterys nukėlė bažnyčios duris ir jas paslėpė. Valdžios atstovai ir kunigai, atėję į bažnyčią, rado ją atvirą ir be durų. Susirinkę žmonės komisijai leido prieiti tik prie bažnyčios durų angos, toliau eiti neleido, šaukdami: "Neleisime! Neduosime!" Kad būtų galima uždaryti bažnyčią, pirmiausia iš jos turėjo būti išneštas Švenčiausias Sakramentas. Jį išnešti Telšių spravninkas buvo įsakęs Sedos klebonui kun. P. Mažeikai. Klebonas, pildydamas įsakymą, artinosi prie altoriaus, tuo metu jį apstojo moterys ir prašė Švenčiausiojo Sakramento neimti. Kai kunigas dar kelis žingsnius bandė žengti arčiau altoriaus, moterys apkibo jį ir, bučiuodamos rankas, vėl prašė prie altoriaus neiti ir Švč. Sakramento neimti. Sedos klebonas kun. P. Mažeika, moterų prašymo paveiktas, o gal ir tiesiogiai prie altoriaus neprileistas, apsisuko ir išėjo iš bažnyčios. Spravninkas Popovas negalėjo į bažnyčią nė kojos įkelti. Vos tik pabandė įeiti, žmonės, apkabinę jo kojas, su ašaromis prašė paveikti vyresnybę, kad neuždarytų jų bažnyčios. Jie žadėjo iš bažnyčios išeiti ir išsiskirstyti, jei spravninkas, užantspaudavęs bažnyčią, neiškraustys iš jos daiktų, bet viską paliks po senovei tol, kol bus gauta iš caro malonė palikti jiems bažnyčią; jei tos malonės negautų, žadėjo pasiduoti aukščiausiai valiai ir iš bažnyčios išeiti nesipriešindami. Nepavykus komisijai uždaryti bažnyčios, buvo pakviestas kun. Juknevičius ir liepta jam nuraminti ir perkalbėti įsiaudrinusią minią, priešingu atveju, atsakomybė krisianti jam. Policija jau tada kaltino kun. Juknevičių, kad šis sukurstęs žmones neklausyti valdžios. Kun. Juknevičius bandė prabilti į žmones, bet šie jo neklausė. Matydamas su kokiu dideliu užsidegimu žmonės pasiryžę ginti savo bažnyčią, kun. Juknevičius susigraudinęs pasitraukė. Alsėdžių dekanas kun. Tamašauskas stengėsi išaiškinti žmonėms nusileisti valdžios patvarkymams, aiškino apie atsakomybę, kuri kris ant jų, jei ir toliau priešinsis. Minia pradėjo šaukti: "Kodėl policija mums nieko blogo nedaro, tik ramiai žiūri, kai mes meldžiamės?!" Žmonės replikavo teisingai: valdžios atstovai patys nesiėmė jokių sankcijų, jie reikalavo, kad jų duotus nurodymus vykdytų kunigai; taip elgėsi, norėdami sudaryti įspūdį, kad bažnyčią uždaro ne tiek valdžia, kiek patys kunigai.
Negalėdamas uždaryti bažnyčios, spravninkas savo žinion perėmė kunigų invalidų namus su visu jų turtu, net ir trobesiais, pastatytais paties kun. Juknevičiaus lėšomis, suvežta ūkiui statyti medžiaga, malkomis, kultais ir nekultais javais.
Po rugsėjo 24 d. žmonės iš bažnyčios jau nebeišėjo: ją saugojo dieną ir naktį. Žemaičiai plūdo į Kęstaičius iš visų pusių. Bažnyčią lankančių skaičius po kelių savaičių padidėjo tiek, kad jau negalėjo sutilpti ne tik bažnyčioje, bet ir šventoriuje. Jų būdavo tiek daug, kaip Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus. Vieni jų pasilikdavo budėti bažnyčioje, kiti rūpinosi jų maistu, treti, aplankę bažnyčią ir pasimeldę, grįždavo namo. Aplinkinėse parapijose nebuvo ūkininko, nepasirūpinusio kuo nors sušelpti bažnyčios budėtojus.
Visi apylinkės gyventojai buvo užsidegę ginti Dievo nar us ir kovoti už savo tikėjimą. Savo kovos teisingumu jie nė kiek neabejojo ir buvo įsitikinę, jog valdžia, pasišovusi panaikinti jų bažnyčią, daro bedievišką, šventvagišką darbą, o kas už jį kovoja — pelnosi amžiną išganymą. Todėl bažnyčios gynime visus žemaičius jungė visiškas sutarimas ir vienybė — juo labiau, kad jie visi nuo pravoslaviškos valdžios kentėjo lietuviškos spaudos persekiojimą ir visokią kitokią priespaudą.
Bažnyčios budėtojų vadas buvo Žvirblaičių kaimo gyventojas Domininkas Daračius, vyras aukšto ūgio, kaip Biblijos Saulius — už visus didesnis ir stambesnis, apie 40 metų amžiaus. Jis gerai žinojo visus apylinkės žmones ir pats visiems buvo žinomas, kaip geras, galima sakyti, profesionalus piršlys, geros orientacijos, iškalbingas, sumanus, prityręs ir populiarus. Vadovaudamas bažnyčios budėtojams, net nakties metu tvarkydavo kalbamas maldas ir giedamas giesmes. Daračiaus visi klausė, jo nurodymų visi laikėsi, o kur pats ko nesuspėdavo, siuntinėdavo savo pagalbininkus.
Daračiaus sumanymu buvo padarytos bažnyčioje barikados, kad per praeinamąją zakristiją valdžios atstovai ir kunigai negalėtų prieiti prie didžiojo altoriaus, kuriame buvo laikomas Švč. Sakramentas. Kad kunigai negalėtų Jo iš bažnyčios išnešti, zakristiją užvertė akmenimis, o skersai bažnyčios sustatė ilgus suolus ir visą laiką ant jų sėdėdami nieko neprileisdavo eiti prie altoriaus.
Pradžioje maistą bažnyčios budėtojams gamindavo vienuolyno virtuvėje. Bet per naktis ir dienas kūrenant pečius, jie taip įkaito, jog policija, neva saugodama, kad nekiltų gaisras, privertė ugnį užgesinti. Virėjai nenusiminė: jie išsikėlė į pamiškę ir ten skardyje, prie gyventojo Antano Pociaus kiemo, kaimyno Virkiečio dauboje pasidarė virtuves, įtvirtino jose eigulio Razmaus duotus katilus ir, per dienas ir naktis pleškindami ugnį, gaminosi viralą ir kitokius valgius. Pagamintas maistas geldomis būdavo sunešamas į Pociaus trobą ir sukraunamas ant stalų, prie kurių ateidavo budėtojai ir dovanai valgydavo. Ruduo buvo labai gražus, todėl valgytojai, nesutilpę. Pociaus troboje, valgė lauke prie naujai padarytų stalų.
Žemaičiai buvo įpratę Kęstaičių kunigams ir vienuoliams vežti aukas, daugiausia avinų. Tai dabar, bažnyčios saugojimo metu, tokių aukų pasipylė iš visos apylinkės, todėl visi, kas tik norėjo, galėjo valgyti iki soties. Per du budėjimo mėnesius virėjai papjovė daugiau kaip keturis šimtus avinų, neskaitant kitos mėsos ir kitokių valgių.
Policija dar labiau įtūžo dėl virtuvių pamiškėje ir ne kartą bandė išvartyti katilus ir užgesinti ugnį, bet virtuvės moterys, švaistydamos liepsnojančius nuodėgulius, juos išvaikydavo. Tokiu būdu policija, nieko nelaimėjusi, turėdavo grįžti atgal.
Kartą per Kęstaičius važiavo kunigas ir, bažnytkaimy sustojęs, įėjo į bažnyčią, norėdamas pasimelsti. Žmonės bažnyčioje vieni kalbėjo rožančių, kiti vaikščiojo kryžiaus kelius, o dar kiti giedojo giesmes. Kunigas, norėdamas pagarbinti Švč. Sakramentą, artinosi prie grotelių. Žmonės, pamatę kunigą sumišo ir puolė prie jo: moterys apkibo kunigą ir, bučiuodamos jam rankas, prašė neiti prie didžiojo altoriaus ir neišnešti Švč. Sakramento: "Dvasiškas tėveli, neik prie didžiojo altoriaus, nes gali mums paimti Švenčiausiąjį. Prašom laikyti Mišias prie šoninio altoriaus, o mes ten susirinkę Švenčiausios Aukos išklausysime."
Daračiaus vadovaujami žemaičiai neįsileisdavę į bažnyčią nė vieno nepažįstamo žmogaus: jiems leisdavę pasižiūrėti, kas dedasi bažnyčioje tik iš bobinčiaus, o patys užtraukdavę "Dievas mūsų Gelbėtojas ir stiprybė".
į Petrapilį išvažiavę Kęstaičių pasiuntiniai pas carą nebuvo įleisti, nes trijų šimtų parašų buvę per mažai. Žmonių susirinkimas Kęstaičiuose, sužinojęs iš sugrįžusiųjų, jog buvo per maža parašų, kuo greičiausiai išsiuntinėjo į aplinkinių valsčių kaimus kvieslius, kad surinktų į Kęstaičius vyrus pasirašyti ant prašymo. Suėjo daugybė vyrų iš aplinkinių valsčių, ir ant prašymo pasirašė net keletas tūkstančių tikinčiųjų. Tais raštais nešini penki pasiuntiniai vėl iškeliavo į Petrapilį, dabar jau tikrai tikėdamiesi prieiti prie paties caro. Tai buvo spalio 25 d. Spalio 26 d. vėl atvažiavo į Kęstaičius spravninkas. Radęs pilną bažnyčią žmonių ir todėl nieko negalėdamas padaryti įsakė dekanui: "Tuoj padaryti žygių, kad visi Kęstaičių bažnyčios daiktai būtų nedelsiant perduoti Alsėdžių klebonui". Dekanas, p ldy-damas įsakymą, atvažiavo į Kęstaičius lapkričio 4 d. ir radc kaip visada — pilną bažnyčią žmonių. Jie atsisakė išsiskirstyti iš bažnyčios, kol negrįšią iš Petrapilio pasiuntiniai ir nepranešią nuo "karaliaus malonę" palikti jiems bažnyčią, nes tvirtai tikėjo, kad bažnyčios neuždarys.
Lapkričio 11d. vyskupas Paliulionis gavo iš generalgubernatoriaus griežto raginimo raštą.
Vyskupas, matydamas būtinumą teisinti kunigus, kaltinamus dėl žmonių pasipriešinimo ir neišnešimo Švč. Sakramento, pasiuntė generalgubernatoriui raštą, kuriame paaiškino, kad klebonas ir kunigai padarė, ką jie galėjo padaryti: kad bažnyčios uždarymas ir užantspaudavimas, kaip su kunigo pašaukimu nesuderinamas veiksmas, negali būti uždedamas kaip pareiga.
Tuo tarpu Alsėdžių ir aplinkinių parapijų — Telšių, Lieplaukės, Gadunavo, Sedos, Plungės ir kt. vietovių tikintieji darė viską, kad bažnyčią neuždarytų. Be pasiuntinių, kurie nebuvo prileisti prie caro, jie dar pasiuntė du prašymus raštu per paštą ir dar vieną prašymą kažkokiam generolui Richteriui, bet negaudami į juos atsakymo, pasiuntė vieną telegramą grafui Kantekuzenui — kunigaikščiui Speranskiui. Be to delegacija lapkričio 6 d. Petrapilyje aplankė Plungės kunigaikštį Mykolą Oginskį, turėjusį caro rūmuose įtakos, tačiau ir šis nieko negalėjo delegacijai padėti. Į visas tas dideles ir ano laiko mūsų sodžiaus žmonėms labai drąsias pastangas rusų valdžia nesiteikė reaguoti.
Pagaliau valdžia, nepaisydama žmonių pasipriešinimo, nutarė baigti su Kęstaičių bažnyčia.
Pirmiausia Kauno gubernatorius norėjo sužinoti apie Kęstaičių žmonių nuotaikas ir ar nereikės griebtis karinės pajėgos. Todėl, nesitenkindamas vietos policijos pranešimais, dar pasiuntė padėčiai ištirti ypatingų reikalų valdininką Grigorijų Ščirovskį, kartu įgaliodamas uždaryti bažnyčią, jei bus sukalbami žmonės. Tą pačią dieną Ščirovskis, spravninkas, keletas policininkų ir dekanas nuvažiavo į Kęstaičius mėginti uždaryti bažnyčią. Ją rado pilną žmonių, kurie klūpėdami giedojo giesmes. Valdžios atstovai pareikalavo, kad dekanas nutrauktų žmonių giedojimą. Jis, stovėdamas tarpduryje, keletą kartų pabandė nutildyti maldininkus, bet šie jo neklausė ir giedojo toliau. Tada spravninkas ir ypatingų reikalų vedėjas nutarė patys prabilti į žmones. Bet žmonės vis giedojo. Valdžios atstovai ėmė dar labiau šaukti, bet giedotojai, nekreipdami į juos dėmesio, savo giedojimu viską užgožė. Kai valdžios atstovai suprato, kad visos jų pastangos nutildyti giesmininkus ir žmones išprašyti iš bažnyčios nueina veltui, pasitraukė iš bažnyčios. Ščirovskis, savo gyvenime pirmą kartą pamatęs su kokiu užsidegimu žmonės saugoja savo bažnyčią, neslėpdamas nusistebėjimo, priekaištingai tarė spravninkui: "Tamsta, savo širdyje turi laikyti didele nuodėme pražudyti tiek nekaltų žmonių". Spravninkas niūriai į tai atsakė: "Ne aš kaltas dėl to, bet kunigai!" Jis, matyt, turėjo galvoje, kad dėl žmonių pasipriešinimo kalti kunigai, kurių sukurstyti žmonės turės atsakyti.
Valdžios atstovams sugrįžus į Telšius, Ščirovskis pasiuntė telegramą gubernatoriui, pranešdamas apie padėtį Kęstaičiuose. Gubernatorius atsakė, kad pats tuojau atvyksiąs į Telšius ir įsakė spravninkui pranešti kazokams, kad jų trys eskadronai (300) raitelių pasiruoštų kitą dieną išvykti į Kęstaičius, kad pasiųstų savo policiją, kad tą dieną ten būtų Alsėdžių dekanas, vienas Telšių kunigas ir buvęs kunigų namų moderatorius kun. Juknevičius.
Lapkričio 19 d. iš Telšių į Kęstaičius išjojo eskadronai kazokų, paskui juos tarškėjo keletas vežimų, prikrautų kirvių, pjūklų, kastuvų, kopėčių, virvių, sienojams griauti bursiukų ir kitų įrankių ir dar iš paskos kažin kam buvo vežami besitalaškuojantys gaisrininkų bosai. Kazokai jojo greitai, ir vežimai paskui juos bildėjo su dideliu trenksmu. Pakelyje sutiko su pieno skardinėmis į Telšius važiuojantį žydą. Kazokai jį su vežimu įvertė į griovį. Taip pat grioviuose atsidūrė kiti sutikti keleiviai. Kazokai, prijoję Kęstaičių bažnytkaimį, išsitraukė iš makščių kardus ir, kiek arkliai įkerta, pasileido su dideliu riksmu lėkti prie didžiųjų bažnyčios durų, prie kurių stovėjo žmonių minia.
Prilėkė kazokai prie minios, susikišo kardus į makštis ir, griebę šikšninius bizūnus, puolė su arkliais ant žmonių ir ėmė jiems pliekti per nugaras. Užpulta minia plačiai prasiskleidė, padarydama kazokams platų kelią lig bažnyčios durų. Tuomet kazokai nulipo nuo arklių, išsirikiavo į dvi eiles ligi bažnyčios durų, stuktelėjo visi užkulnimis ir, kaip mietai susmeigti į žemę, sustingo. Klystume, jei galvotume, kad minia jau buvo pasiruošusi kazokams kapituliuoti. Anaiptol! Jei kazokai būtų brovęsi į bažnyčią, žemaičiai juos būtų pasitikę su akmenimis, bet išsirikiavę kazokai stovėjo ramiai. Žmonės nurimo ir giedojo toliau. Susirinkę bažnyčioje, šventoriuje ir net už bažnyčios šventoriaus klūpodami vis giedojo giesmes. Žemaičiai įsikarščiavę jau norėjo ne visai krikščioniškai pasielgti, bet kunigų prašomi nieko nedaryti kazokams, susilaikė.
Pagaliau ketvertu arklių pakinkytoje karietoje atvažiavo pats gubernatorius, lydimas keliolikos raitų ant širmų žirgų kazokų, su orkestro dūdomis. Gubernatorius apžiūrėjo iš lauko bažnyčią, o viduje pamatė daugybę žmonių. Ant visų altorių degė labai daug žvakių. Žmonės giedojo. Gubernatorius paliepė dekanui nutildyti žmones, bet šie, nekreipdami dėmesio, giedojo toliau. Gubernatorius ir policija galvojo, kad nuo vargonų bus lengviau galima paveikti minią — užlipo ten ir reikalavo, kad dekanas bandytų nutildyti giedančius. Po dekano šaukė ypatingų reikalų valdininkas, spravninkas, pagaliau pats gubernatorius, bet užsispyrę žemaičiai neklausė ir jų visų, perrėkdami juos savo giedojimu. Išėjęs gubernatorius įsakė policijai ir kazokams eiti į bažnyčią ir žmones stumte iš jos išstumti. Tikintieji, pamatę, kad juos nori išstumti iš bažnyčios, nenustodami giedoti, klūpėdami susikabino visi už rankų ir stipriai laikėsi vienas už kito. Policija, supratusi, kad taip nieko nebus, griebėsi kito būdo. Keletas urėdninkų čiupdavo į glėbį po vieną žmogų, pasispyrę jį atplėšdavo nuo kitų ir, išnešę į lauką, atiduodavo juos į rankas stovėjusiems kazokams. Bažnyčioje kilo triukšmas, riksmas, buvo girdėti duslūs smūgiai: mat, beginikliai vyrai, nenorėdami pasiduoti, ėjo grumtynių su urėdninkais ir policininkais. Policininkai, malšindami jų pasipriešinimą, griebėsi bizūnų, tuoj atsirado sukruvintų žmonių. Nemažai buvo tokių, kurie, išvedami iš bažnyčios, priešinosi visomis jėgomis, o išvesti, nenorėdami pakliūti kazokams į nagus, sprūsdavo policininkams iš rankų ir puldavo atgal į bažnyčią. Visus tokius susikibę kazokai suimdavo ir, norėdami izoliuoti nuo minios, nuvesdavo į vienuolyno patalpas, baugindami, kad greitai iš ten neišeis. Kai pagaliau pačius drąsiausius išmesdavo iš bažnyčios, kazokai juos paimdavo į savo "globą": pliekdavo juos bizūnais kur tik pakliūdavo — per galvą, per veidą, nugarą, pečius. Kai tik su bizūnu pervarydavo per galvą ar veidą, žmogus apsipildavo krauju, kai droždavo per nugarą ar pečius — plyšdavo kailiniai. Tokią egzekuciją atlikę, kazokai juos surišdavo ir, spardydami kojomis, nutempę į "kaminą" uždarydavo kaip areštuotus. Iš viso tokių surištų buvo 43 asmenys, jų tarpe buvo labai sukruvintų ir sužalotų. Būtų ir daugiau policija jų surišusi, bet gubernatorius vis draudė, šaukdamas: "Rišti kaip galima mažiau!"
Didysis altorius ties grotelėmis buvo užbarikaduotas. Jis buvo saugomas moterų. Išmetę vyrus iš bažnyčios, policija ir kazokai puolė moteris: tąsė už plaukų, mušė bizūnais, stumdė. Moterys ėmė garsiausiai šaukti, klykti ir verkti. Visi, kas buvo likę bažnyčioje kėlė didžiausią triukšmą, nes didysis altorius buvo didžiausia, svarbiausia gynimo pozicija — išnešus Švč. Sakramentą, kova už bažnyčią turėjo būti pralaimėta. Moterys, žinoma, greitai buvo nugalėtos ir išmėtytos iš bažnyčios, barikada išgriauta ir priėjimas prie didžiojo altoriaus tapo laisvas.
Iš bažnyčios išmesta vienuolyno tarnaitė Klara Drobaitė, imtynių baisiai sujaudinta, pribėgo prie paties gubernatoriaus ir įsikibo į jo rudą barzdą. Kazokai, pamatę gubernatoriaus tragišką būklę, skubiai pribėgo, rusiškai nusikeikę, atplėšė ją nuo gubernatoriaus ir įstūmė į areštuotojų "kaminą". Kai mergaitę nuo gubernatoriaus atplėšė, jos rankose buvo kuokštai išpeštos barzdos.
Bažnyčioje beliko vienas gynėjas — tai pats vadas Domininkas Daračius. Jis savo didžiuliu ūgiu persviręs per priekinę altoriaus dalį laikė savo milžinišku glėbiu apkabinęs tabernakulį, kuriame buvo Švč. Sakramentas, ir šaukė jį puolantiems kazokams: "Neduosiu! Neduosiu!" Tada vienas kazokas, pagriebęs nuo altoriaus stambią žvakidę, smarkiai rėžė Daračiui per rankas — ir jis tabernakulį paleido... Kazokai ten pat jį areštavo ir spardydami bei kumščiuodami nutempė į "kaminą".
Kaip smarkiai žmonės grūmėsi su policija ir kazokais rodo faktas, kad per imtynes bažnyčia buvo baisiai sukruvinta. Štai ką rašo matęs liudininkas: "Sunku būtų tikėti visam tam ir visiems apsakinėti kad aš pats nebūčiau regėjęs... kaip tos bažnyčio; prieangis, sienos, grindys taip baisiai sulaistytos žmonių kraų i, jog tiktai smarkus rudens lietus ir žiemos sniegas, pavasarį tūpdamas, jos didumą apiplauti gali".
Kai žmonės buvo galutinai išvaikyti iš bažnyčios ir išneštas Švč. Sakramentas, kazokai užgesino visas šviesas, žvakes, kurios su mėnesiu be pertraukos degė, ir, paliepus gubernatoriui, pradėjo griauti bažnyčią. Kazokai viską naikino: ardė altorius, kapojo kryžius, draskė vargonus, daužė statulas ir jas spardė. Greitai bažnyčioje beliko tik laužo krūvos. Sunaikinę bažnyčios vidų, nuardė stogą, išvertė sienas; liko tik vienas bokštas, kurio kazokai niekaip negalėjo įveikti. Sunaikino taip pat ir invalidų namus.
Labai piktai buvo nubaustas kun. Juknevičius: už žmonių sukurstymą ištremtas penkeriems metams į Volognos guberniją, Jerensko miestan.
Visi suimtieji buvo uždaryti Telšių kalėjime. Buvo skleidžiami gandai kad jie būsią sušaudyti. Tačiau ne po trumpo laiko buvo paleisti. Kartu su jais buvo paleista ir Klara Drobaitė. Buvo kalbama, kad kalinius užtaręs kunigaikštis Oginskis ir grafas Čapskis.
Kiek per tą kovą žemaičiai patyrė vargo, kiek iškentėjo, liudija jie patys, rašydami vyskupui: "Szvyisiavsis Vyskupy klio-niojamos Tamistai vysopirmu už tan Svyncziausy yr brangiavsy loska, kad su mumis menkais vabalėles yr nedzejs žmonimis paszniakiajai yr buvo patieszyjes... Mes per du mienesu nežynojom ne dienas ny nakties, buvom strszniusy vysokej... Szvyj-siavsis Vyskupy gali turėti su visomis loskomis pateka ysz sava avelu, katros bevaly kantrej kentiety lyg paskutinyj gala. Buvo ta smutina diena, kada antpavly gubernarius su vajskaja vienokej nebiegom. Szvyjsiavsis Vyskupy yr kita karta neb kyntaieje Szvyntiejei dydesniu muku, kaip mes..."
Dabar buvusios Kęstaičių bažnyčios vietoj riogso krūvos akmenų. ..
