Kaunas. 1988 m. rugpjūčio 2 d. Kauno Tarpdiecezinėje Kunigų seminarijoje įvyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos ir dvasininkijos simpoziumas. Simpoziumas prasidėjo himnu į Šventąją Dvasią. Buvo perskaityti du referatai: "Marija kunigo gyvenime" ir "Vilniaus arkivyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio pastoraciniai laiškai, pamokos", šv. Mišias koncelebravo kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai — A. Vaičius, J. Preikšas, J. Steponavičius, R. Krikščiūnas ir apie 30 kunigų. Jų metu vyskupų vardu žodį pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius (žr. 1 p.); su dėmesiu išklausę kardinolo žodį, kunigai išreiškė savo prielankumą ir pasitikėjimą dabartine hierarchija, piktinosi valdžios kišimusi į grynai Bažnyčios vidaus reikalus — grubiu Kauno Kunigų seminarijos administravimu bei kišimusi į kunigų skirstymus. Visi pritarė Lazdijų dekano kun. V. Jalinsko pasisakymui. Skaudu, kad kandidatus į Seminariją užbaigia rinkti valstybės atstovas. Ir šiais metais stojančiųjų į Seminariją sąrašas buvo nuvežtas į Vilnių... Mes privalom siekt, kad Bažnyčia nebūtų pajungta valstybės interesams, kad tie pajungimo čiulptuvai kiek galima sumažėtų. Jaunuolių priėmimas į Seminariją grynai dvasiškių reikalas ir dabartinė padėtis yra neteisinga. Turi būti galutinai nutrauktas stojančiųjų į Seminariją terorizavimas, reikalaujant pasižadėti bendradarbiauti su saugumu, šmeižiant pačią kunigystę ir kunigus. Tai Konstitucijos pažeidimas, kriminalinis dalykas ir taip besielgiantys turi būti žinomi ir nešti atsakomybę prieš įstatymus; gėda valstybei kuri Bažnyčią stengiasi tokiomis priemonėmis pajungti, — kalbėjo kun. V. Jalinskas. Neteisinga nuomonė, paskirstant kunigus, kreiptis į Vilnių. Tai taip pat Bažnyčios vidaus reikalas, ir niekas neturi teisės kištis į jos vidaus struktūrą. Dabartinėj padėtyje kunigui dažnai būna neaišku, kam paklusti: vyskupui, kuris pašventino, ar tai nematomai rankai, kuri laužo Bažnyčios struktūrą? — ne vieno kunigo skaudžią patirtį išreiškė kun. V. Jalinskas.
Kaišiadorių vyskupijos kunigas Zenonas Navickas iškėlė kunigų kalinių klausimą. Kunigai pritarė reikalavimui, kad kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Sigitas Tamkevičius turi būti reabilituoti, o ne laikomi tremtyje, kaip kun. S. Tamkevičius, ar tremiami į Vakarus, kaip kun. A. Svarinskas.
Valkininkų parapijos klebonas kun. Algimantas Keina savo pasisakyme iškėlė ir eilę pastoracinių klausimų. Simpoziume dalyvavęs kun. A. Svarinskas pasidalino savo kaip kunigo patirtimi, kunigų kalinių vardu padėkojo visiems už maldas, moralinę paramą, atsidėkodamas pažadėjo, kur bebūtų, malda ir darbu vienytis su Lietuvos Katalikų Bažnyčia.
Simpoziumui baigiantis buvo suformuluoti ir pasiūlyta pateikti valdžiai konkrečius reikalavimus:
— Vilniaus arkivyskupijos vyskupui Julijonui Steponavičiui leisti grįžti į Vilnių ir eiti savo, kaip ganytojo, pareigas;
— Sugrąžinti tikintiesiems Vilniaus Katedrą, šv. Kazimiero ir Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčias;
— Iš kalėjimų ir tremties išlaisvinti nekaltai kenčiančius kunigus ir pasauliečius, kurie kovojo už visuomenės demokratizaciją, sąžinės ir religijos laisves;
— Leisti atstatyti sugriautas bažnyčias ir statyti naujas, kur Bažnyčios hierarchijos numatymu tikintiesiems jos reikalingos;
— Užtikrinti tėvams teisę netrukdomai perduoti savo vaikams tikėjimą;
— Užtikrinti, kad dėl religinių įsitikinimų nebus diskriminuojami žmonės;
— Nustoti terorizuoti stojančius į Kunigų seminariją jaunuolius;
— Suteikti galimybę didžiausių religinių švenčių dienomis tikintiesiems būti laisvais nuo privalomo darbo;
— Leisti veikti religiniams sąjūdžiams bei draugijoms (labdaros, šalpos, draugijoms, blaivybės sąjūdžiui ir t.t.); suteikti galimybę tikintiesiems pasinaudoti masinės informacijos priemonėmis tikėjimui skleisti ir moralei ugdyti, spausdinti knygas, laikraščius.
Simpoziumo pabaigoje buvo sugiedota švč. Mergelės Marijos litanija.
* * *
Žemaičių Kalvarija (Plungės raj.). 1988 m. liepos 2-10 d.d., kaip ir kiekvienais metais, Žemaičių Kalvarijoje vyko didieji Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Šiais metais jie praėjo visiems jaučiamo dvasinio pakilimo atmosferoje. Tikinčiųjų, o ypač žemaičių, religinį entuziazmą stiprino žinia, jog Šventasis Tėvas Žemaičių Kalvarijos Šventovei suteikė mažosios bazilikos titulą. Atlaidų iškilmėse buvo dėkojama už šią malonę. Daug maldininkų buvo sekmadienį ir ypatingai liepos 6 d., vadinamą kunigų trečiadienį. Šią dieną Sumos pamokslą pasakė J. E. vyskupas Juozas Preikšas, jis ragino branginu iš tėvų paveldėtą tikėjimą, kvietė visus į neišardomą vienybę su Katalikų Bažnyčia. Kun. Jonas Kauneckas rytinių pamaldų metu pasakytame pamoksle atkreipė tikinčiųjų dėmesį, kad masinės informacijos priemonėmis propaguojamas seksas, tai moralinis tautos žudymas, kuris gali nešti žymiai baisesnes pasekmes nei fizinis tautos naikinimas pokario metais. Pamokslininkas kvietė visus šiais Marijos metais pasiryžti ir kovoti už šimtmečius mūsų tautoje brangintą tyrumą, skaistumą. Sumos pabaigoje, prieš atnaujinant blaivybės pažadus, trumpai į kunigus kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas tremtinys J. Steponavičius. Be Dievo ir religijos pagalbos neprikelsime tautos naujam gyvenimui. Būkime švyturiais kovoje už tautos blaivumą. Nešti pagalbą po girtavimo kryžiumi parpuolusiems mūsų tautiečiams — visų Lietuvos kunigų šventa pareiga, — kalbėjo vyskupas. Priminė airio Mato Talboto pavyzdį, kai maldos ir sakramentinės praktikos pagalba ir girtuoklystės liūne paskendęs žmogus gali tapti šventuoju.
Liepos 6 d. Žemaičių Kalvarijos šventovėje kartu buvo paminėti Marijos metai. Iškilmėse dalyvavo J. E. vyskupai — Julijonas Steponavičius, Juozas Preikšas, šventovės šeimininkas Telšių vyskupas Antanas Vaičius — apie 110 kunigų ir nesuskaitoma minia tikinčiųjų, tarp jų nemaža dalis jaunimo.
Telšių vyskupas A. Vaičius, net šešias dienas — nuo liepos 2 d. iki 7 d. vadovavo Sumos pamaldoms, joms pasibaigus, kartu su liaudimi ėjo Kalnus.
Kalnų pamoksluose buvo prisiminta netolima praeitis, kai bedieviška valdžia įvairiausiais draudimais ir gąsdinimais siekė panaikinti kalnų koplytėlių lankymo iradiciją: draudė kunigams vadovauti ir kartu su liaudimi lankyti kalnus (vien kun. Klemensas Arlauskas, Ylakių altaristas) išdrįsdavo nepaklusti šiam draudimui); buvo metai, kai prie šventoriaus vartų į kalnus besiruošiančią minią sustabdė ginkluoti milicininkai ir grasino šausią, jei tik minia peržengs šventoriaus ribą, vis tik ir tą kartą ginkluoti pareigūnai atlyžo, pamatą žmonių ryžtą — koplytėlių lankymo tradicija nenutrūko. Pamokslininkai prisiminė, kad "nežinomų piktadarių" iš koplytėlių išvogti seni vertingi paveikslai vėliau atsidūrė Ateizmo muziejuje, ir tik Kultūros fondo dėka Bažnyčiai pavyko juos susigrąžinti. Žemaičiai mena ir tas dienas, kai, išėję, į kalnus, koplytėles rado valdžios pareigūnų užrakintas — teko išlaužti duris; kai į atlaidus nebuvo leidžiama pasikviesti svečių kunigų ir maldininkų minias galėdavo aptarnauti tik du kunigai — vietos klebonas ir altaristas. Prisimindami nelengvas praeities dienas, tikintieji sėmėsi ryžto ir drąsos, nebojant sunkumų kovoti už Kristaus Evangeliją tautoje ir kiekvienas savo širdyje.
Atlaidų dienomis Žemaičių Kalvarijoje buvo išdalinta 26,000 Komunijų.
* * *
1988 m. birželio 14 d. daugelyje Lietuvos bažnyčių tikintieji meldėsi, prisimindami 1941 m. birželio 14 d. pirmuosius masinius nekaltų žmonių trėmimus, žiaurų jų nuosprendį — pasmerkimą baisioms kančioms, galiausiai šalčiui ir bado mirčiai. Nuo birželio 14 d. tikintieji parapijose, grupelėmis organizavosi melstis už mirusius tremtinius, birželio 19 d., sekmadienį, jų atminimui buvo sugiedota "Viešpaties Angelas", "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", tautos himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų" bei kitos religinės ir tautinės giesmės; uolesni kunigai pasakė tai progai skirtus pamokslus.
* * *
Klaipėda. Nuo 1988 m. sausio mėnesio valdžia vis žada atiduoti ir nustatinėja naujas Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimo datas. Sios bažnyčios naujai paskirtas klebonas kun. Bronislovas Burneikis norėjo pradėti laikyti šv. Misiąs bent valdžios grąžintos klebonijos patalpose, ir tuo patarnauti vietos katalikams. Vykdomasis komitetas laikyti pamaldas klebonijoje uždraudė.
* * *
Josvainiai (Kėdainių raj.). 1988 m. vasario 8 d. į Kėdainių prokuratūrą buvo iškviestas Josvainių parapijos klebonas kun. Leonas Kalinauskas. L. Kalinauskui už pasirašymą po atsišaukimu melstis vasario 16 d. proga už Lietuvą grasino BK 68 straipsniu, o vasario 18 d. rajoniniame laikraštyje buvo išspausdintas neva Josvainių gyventojų straipsnis "Nusiimkite juodus akinius, klebone". Balandžio 13 d. laiške redakcijai kun. L. Kalinauskas demaskuoja tokį valdžios pareigūnų elgesį, kai kolūkio partinis sekretorius Ksavelis kartu su korespondentu važinėja po namus ir reikalauja iš žmonių pasirašyti po paruoštu prieš kleboną straipsniu. Josvainių parapijos tikintieji Steponas Lukošius ir Juozas Juodeika atsisakė pasirašyti. Buvo net ateistų, kurie vėliau atėjo atsiprašyti kleboną — pasirašė, nes bijojo netekti darbo ar užsitraukti nemalone..
Kapsukas. 1988 m. liepos 16 d., palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmių oktavos šeštadienį, J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius, jaunimo kvietimu, atvyko į Marijampolės bažnyčią dalyvauti katalikiškojo Lietuvos jaunimo pamaldose. Jau virto jaunimo tradicija anksčiau sausio mėnesį, o paskutiniais dviem metais liepos mėnesį rinktis prie palaimintojo Jurgio Matulaičio karsto.
Sumą laikė kardinolas V. Sladkevičius. Jaunimui skirtame pamoksle kardinolas V. Sladkevičius aiškino, ko reikia, kad žmogus patirtų jaunystės džiaugsmo pilnatve, ir dvasios jaunyste, išsaugotų iki senatvės — reikia laikytis Dievo, Kristaus duotų įsakymų.
Pamaldų metu klasikinius religinės muzikos kūrinius lotynų kalba atliko aukšto meninio lygio Marijampolės parapijos jaunimo choras; ir vis iš skirtingų parapijų skaitlingai susirenka į šią Suvalkijos šventove., daug kam norisi išgirsti ir kartu su visais pasimelsti, giedant jaunatviškas giesmes visiems suprantama kalba.
Po pamaldų katalikiškas jaunimas su kardinolu V. Sladkevičium susitiko bažnyčios šventoriuje. Šiltam pokalbyje jaunimas dėkojo kardinolui už atvykimą — solidarumo ir padrąsinimo gestą, ryžosi pamoksle išgirstas mintis realizuoti savo gyvenime.
Ir šį kartą Marijampolėje šventės džiaugsmą drumstė kai kurie nesklandumai. Bedieviškos valdžios pareigūnų įgąsdintas klebonas kun. Leonas Leščinskas perdaug energingai šventoriuje kovojo su lietuviškom trispalvėm, neleido jaunimo atstovams bažnyčioje sugiedoti ateitininkų himno, iškilmingai nuo didžiųjų bažnyčios vartų sutikti kardinolą; po pamaldų kardinolo sveikinimams šventoriuje paskirta vieta buvo neįgarsinta, todėl dauguma toliau stovėjusių žmonių negirdėjo nei sveikinimų, nei kardinolo kalbos.
* * *
Vilnius. 1987 m. gruodžio 31 d. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos klebonas kun. Juozapas Tunaitis, vikaras kun. Medardas Čeponis ir bažnytinio komiteto pirmininkas Alfonsas Makačkinas nusiuntė raštą "Vakarinių naujienų" redakcijai dėl gruodžio 12 d. minėtame laikraštyje išspausdinto doc. Zenono Pilkausko straipsnio "Neįprasta paskaita nepažįstamajam", kur bandoma tendencingai, užgauliu tonu ir atviru melu teigti, kad Vilniuje nėra jokios šv. Mikalojaus bažnyčios, kaip, pagal juos, nėra ir šv. Mikalojaus — jam Bažnyčia atėmusi šventojo titulą. Rašte redakcijai pateikiama šv. Mikalojaus biografija, paneigiamas melas, kad šv. Mikalojus nėra šventasis, tai doc. Z. Pilkauskas gali pasitikrinti "Katalikų kalendoriuje — žinyne". Be to, rašoma, jog "gaila, kad autorius ir redakcija negerbia savo skaitytojų ir, žinodami, kad skaitytojai neturės galimybės patikrinu pateiktų faktų, klaidina juos. Dar didesnį nerimą kelia faktas, kad nepasikeitė pažiūra į tikinčiuosius kaip antrarūšius piliečius, kuriuos galima viešai įžeidinėti. Tikimės, kad viešumo sąlygomis redakcija atšauks melą..."
Deja, redakcija šio rašto nepaskelbė ir melo neatšaukė. Negana to, 1988 m. kovo 5 d. "Vakarinėse naujienose" pasirodė antras feljetonas tuo pačiu pavadinimu. Šį kartą redakcija prašo P. Pečiūrą pakomentuoti doc. Z. Pilkausko straipsnį. P. Pečiūra ironišku tonu kartoja tuos pačius šmeižtus ir stebisi, kodėl kunigai taip puolėsi ginti šv. Mikalojų.
1988 m. balandžio 14 d. šv. Mikalojaus bažnyčios kunigai: J. Tunaitis, M. Čeponis, pirmininkas A. Makačkinas parašė antrą raštą "Vakarinių naujienų" redakcijai, reikalaudami neklaidinti, o rašant panašius straipsnius, turint tik tiek mažai žinių, pasikonsultuoti su žinovais, rašte nurodomi šaltiniai, kur nesunkiai galima ir patiems pasitikrinti faktus.
"Vakarinės naujienos" iki šiol melo neatšaukė.
* * *
Vilnius. 1988 m. liepos 25 d. 23 asmenys, atstovaujantys Vilniaus Pašilaičių, Viršuliškių, Šeškinių bei Justiniškių mikrorajonų gyventojus, nusiuntė prašymą Vilniaus arkivyskupijos Kurijai ir nuorašą J. E. vyskupui Julijonui Steponavičiui. Prašymo tekstas:
"Išaugusi mūsų Lietuvos sostinė Vilnius paskutiniais dešimtmečiais ypač išsiplėtė šiaurės vakarų kryptimi. Šiuose rajonuose gyvena nemažai tikinčiųjų, kuriems susidaro didelės kliūtys, norint patekti į artimiausias mieste veikiančias bažnyčias.
Todėl mes, minėtų mikrorajonų tikinčiųjų atstovai, kreipiamės į jus su prašymu įsteigti naują Romos Katalikų apeigų parapiją ir duoti sutikimą statyti Vilniaus arkivyskupo pal. Jurgio Matulaičio titulu parapijine, bažnyčią.
Taip pat maloniai prašome dvasine, vyresnybe, paramos ir talkininkavimo juridiškai įteisinant naujos parapijos įsteigimą ir bažnyčios statybą."
* * *
Šiauliai. 1988 m. kovo 23 d. Šiaulių miesto šv. Jurgio bažnyčiai buvo įteiktas Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos sekančio turinio įspėjimas: "Nustatyta, kad 1988 m. vasario 14-16 d.d. maldos namai panaudoti ne pagal paskirtį. Buvo skaitomi politinio turinio pamokslai, giedamas buržuazinės Lietuvos himnas, kurstomi tikinčiųjų nacionaliniai jausmai. Tuo pažeisti nuostatai dėl naudojimosi maldos namais 2 punktas C papunktis, Religinių susivienijimų nuostatų 10 ir 25 punktai, kur nurodoma, kad maldos namai turi būti naudojami tik religiniams poreikiams tenkinti."
1988.02.20
* * *
Šiauliai. 1988 m. birželio 15 d. šiauliečiai: Vanda Ragauskaitė, Mečislovas Jurevičius, Kęstutis Stulgys, broliai Arūnas ir Gintaras Zembleckiai bei Vincas Danielius nuvyko į rajoninio laikraščio "Raudonoji vėliava" redakciją. Tikintieji pareikalavo propagandos ir agitacijos skyriaus vedėją Bulzgį ir šio skyriaus bendradarbį Sabaliauską nustoti per laikraštį šmeižti Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios vikarą kun. Kazimierą Gražulį. Kiek anksčiau keliuose "Raudonosios vėliavos" laikraščio numeriuose pasirodę melagingi straipsniai minėto kunigo adresu. Agitacijos skyriaus vedėjas Bulzgis prasitarė, kad jie gauna nurodymus iš aukščiau. Mokytoja V. Ragauskaitė padėkojo skyriaus vedėjui už atvirumą. Tikintieji redakcijoje kėlė įvairius klausimus, reiškė nepasitenkinimą laikraštyje pernelyg dažnai pateikiama dezinformacija, teigė, kad rajoninio laikraščio dar nepasiekė persitvarkymas, ir iki šiol jame dirba stalinistai.
* * *
Tabariškės (Kauno raj.). 1988 m. sausio 9 d. Kauno rajono laikraštis išspausdino N. Grinkevičiūtės straipsnį "Požiūriai skirias, o gyvenimo nepakeisi". Straipsnyje užsipuolamas Tabariškių klebonas kun. Petras Dumbliauskas už tai, kad pareikalavo laidotuvių dalyvius pagarbiai laikytis bažnyčioje. Bažnyčioje buvusiems ateistams tai nepatiko, jis parašė skundą laikraščio redakcijai. Atvažiavusiai išsiaiškinti laikraščio korespondentei kun. P. Dumbliauskas pasisiūlė raštu atsakyti į pateiktus klausimus. Atvirame laiške kun. P. Dumbliauskas rašo: "Kiekviena vieta turi savo griežtą elgesio etiką. Sakysime, niekas nesielgia teatre taip, kaip elgiasi pirtyje, o pirtyje kaip šokių salėje, lygiai taip pat bažnyčioje netinka elgtis, kaip elgiamasi poilsio parke, stadione ar turguje (...) Kaip laidoti savo mirusius artimuosius — su civilinėmis ar bažnytinėmis apeigomis pasirenka patys žmonės. Su muškieta ir atlydėjusių į bažnyčią nevarome: kas nori, gali įeiti, o kas nenori, tie pasilieka lauke. Iš įėjusių į bažnyčią reikalaujame, kad jie elgtųsi tinkamai ir pagarbiai pagal vietos orumą. Kai giedamas bet kurios tautos valstybinis himnas, visi ten esantys atsistoja, nors būtų ir kitos valstybės piliečiai. O jei kas pasibktų sėdėti? (...) Bažnyčia yra Dievo garbės ir maldos namai, todėl juose ne vieta demonstruoti savo bedieviškus įsitikinimus. Tam yra ateizmo katedros. Todėl suprantama, kad tokie "išmintingieji", kurie žemina bažnyčios orumą ir piktina tikinčiuosius, bažnyčiose nepageidautini." Toliau kunigas iškelia visą eile. Bažnyčios diskriminacijos atvejų ir gyvenimo problemų: "Kiekvieną kunigą Bažnyčia įpareigoja: aukoti šv. Mišių auką, teikti sakramentus ir skelbti Kristaus Evangeliją, t.y. mokyti žmones tikėjimo tiesų, neišskiriant vaikų. Valstybė mums draudžia katekizuoti vaikus ir baudžia tuos, kurie labiau paklūsta Bažnyčiai, Kristui, o ne valstybei ir jos įstatymams, priešingiems Bažnyčios įsakymams.
Tiesa, valstybė duoda patarimą, jog vaikus tikėjimo desų turi išmokyti tėvai. Mes atsakome: 1. Tėvai neturi laiko vaikus mokyti tikėjimo tiesų. 2. Tikėjimo tiesų tėvai patys dėl objektyvių priežasčių gerai nežino. 3. Visi tėvai, norėdami, kad jų vaikai išmoktų skaityti ir rašyti, veda savo vaikus į mokyklą. Net mokytojai ir tie ne namuose moko, bet veda į mokyklą. Tėvai, norėdami, kad jų vaikai išmoktų tikėjimo tiesų, juos veda į bažnyčią, pas kunigą, o tai jau uždrausta įstatymais. Kur tada sąžinės laisvė?
Kristus pasakė: "Leiskite mažutėlius pas mane ir nedrauskite jiems, nes tokių yra dangaus karalystė." Tuo tarpu valstybiniai įstatymai sako, kad jaunuolis ar mergaitė tik sulaukę 18 metų turi teisę dalyvauti bažnytinėse viešose apeigose — procesijose, bažnytiniame chore, berniukai gali patarnauti šv. Mišioms. Atseit jaunam žmogui negalima daryti prievartos, jis pats jau subrendęs turi apsispręsti, ar jam būti tikinčiu ar ateistu. Peršasi analogiška mintis: negalima vaikams, nesubrendusiam jaunimui daryti prievartos ir vesti juos į mokyklą. Tegul sulauks 18 metų ir patys apsispręs, ar eiti į mokyklą ar likti beraščiu.
Prieš penkiolika metų, dirbant Liubave, Kapsuko rajono valdžios buvau nubaustas 25 rub. nuobauda už tai, kad Velykų šventės procesijoje dalyvavo nepilnamečiai vaikai, nors jie ėjo su savo tėveliais ir mamytėm. Ar teisingai buvau nubaustas ar ne, palieku spręsti redakcijai ir skaitytojams...
1987 m. pradžios statistiniai duomenys štai ką byloja: Lietuvoje yra 665 kunigai, jų tarpe 86 altaristai ir rezidentai, tai kunigai jau mažai darbingi arba ir nedarbingi ir 12 ligonių, invalidų. Yra 630 bažnyčių, iš kurių 474 turi savus kunigus, o 156 aptarnaujamos iš kitur. Vienam kunigui kartais tenka aptarnauti dvi ir tris parapijas. Suprantama, kad tai kritiška padėtis. Klebono pareigas eina kunigai, kurie jau sulaukę daugiau kaip 80 metų. Kur anksčiau parapijose buvo du ar trys kunigai, dabar vienas arba ir nė vieno. Lietuvos bažnyčioms kunigų užtektų, jei valdžios atstovai nesikištų į Bažnyčios vidaus reikalus ir nelimituotų kandidatų į Seminariją priėmimo."
Kun. P. Dumbliauskas iškelia girtavimo ir narkomanijos problemą, ragindamas visus rimtai susimąstyti dėl tautos ateities.
Persitvarkymo ir taikos siekimo metais būtina sugražinti į savo pareigas Vilniaus vyskupą Julijoną Steponavičių, paleisti nekaltai kalinamus kunigus — Alfonsą Svarinską bei Sigitą Tamkevičių, grąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, Vilniaus Katedrą ir šv. Kazimiero bažnyčias. Tai būtų tik pirmieji žingsniai į tikintiesiems padarytų skriaudų atitaisymą.
Grįžkime prie korespondentės N. Grinkevičiūtės straipsnio. Jį skaitant, nesunku suvokti, kad autorė visu savo straipsniu stovi pasiskundusių ateistų pusėje, ji piktai puola kunigo teiginį, kad valstybė draudžia kunigams katekizuoti vaikus, o neklusnius baudžia administracinėmis ir net kalėjimo bausmėmis. Prasilenkdama su tiesa, N. Grinevičiūtė rašo: "Čia jau politinis kurstymas. Vien už vaikų katekizaciją, nors ji ir priešinga mūsų įstatymams, nenubaustas nė vienas kunigas."
O už ką tuomet nubausti kunigai: A. Šeškevičius, P. Bubnys, a.a. J. Zdebskis?
Kyla teisėtas klausimas, kada pagaliau tarybiniai korespondentai ypatingai rajoniniuose laikraščiuose nustos skleidę dezinformaciją Bažnyčios atžvilgiu ir išdrįs atšaukti jau paskleistą melą?!
* * *
Rokiškis. 1987 m. Visų Šventųjų šventės vakarą žmonės pagal seną tradiciją rinkosi į Rokiškio kapines pagerbti savo mirusiųjų. Senose miesto kapinėse po Sumos pamaldas už mirusius pravedė Rokiškio bažnyčios vikaras kun. Eugenijus Staleronka; naujose, kad nesutaptų civilinio ir religinio mirusiųjų minėjimo laikas, parapijos klebonas kun. Juozas Janulis pamaldas pravedė 17 val.
Tikintiesiems jau susirinkus, atvažiavo klebonas kun. J. Janulis, vikaras kun. E. Staleronka, zakristijonas Vytautas Sablinskas ir du patarnautojai. Prie kapinių vartų jų laukė miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Danielius Jurevičius, deputatas Bronius Puluikis ir dar vienas civiliai apsirengęs asmuo. Minėti valdžios pareigūnai, užrėmę mašinos dureles, bandė neleisti klebonui kun. J. Januliui išlipti. B. Puluikis šaukė: "Parodykit raštišką leidimą!" Klebonas paaiškino, kad raštiško neturi, tačiau suderinęs su rajono valdžia žodžiu. Kun. J. Janulis keletą dienų anksčiau buvo rajono valdžios iškviestas pokalbiui, kurio metu įrodė pareigūnams, kad, pagal nuostatus, religines apeigas kapinėse atlikti niekas negali uždrausti ir gavo žodinį sutikimą. Po kurio laiko klebonas iš mašinos išlipo ir ruošėsi apeigoms. Jaunieji patarnautojai laikė kryžių. Vykdomojo komiteto pirmininkas Danielius Jurevičius užprotestavo: "Nepilnamečiai neša kryžių!" Kryžių perėmė bažnytinio komiteto narys Sablinskas. Pirmininkas D. Jurevičius, jėga išplėšąs iš Sablinsko kryžių, bandė jį įdėti į lengvojo automobilio bagažinę. Vikaras kun. E. Staleronka perspėjo: "Kryžius pašventintas". Tikintieji kryžių iš vykdomojo komiteto pirmininko atsiėmė. Deputatas Puluikis bandė sutrukdyti apeigas, šaukdamas "išsiskirstykit!", net joms prasidėjus. Procesijai pajudėjus į antrąją sustojimo vietą, tarp tikinčiųjų ir deputato Puluikio įvyko susistumdymas. Žmonės reikalavo, kad Puluikis nusiimtų kepurę ir netrukdytų melstis. Toliau tiesiogiai apeigos nebuvo trukdomos. Pasitenkino stebėjimu.
Po kurio laiko įvykiui tirti buvo atsiųsta komisija iš Vilniaus. Vietos valdžia buvo priversta viešai per spaudą atsiprašyti. Gruodžio 3-9 d.d. "Gimtajame krašte" buvo išspausdinta beprecedentinė žinutė: Rokiškio miesto valdžios pareigūnai atsiprašė Rokiškio bažnyčios kleboną kun. Juozą Janulį už incidentą, įvykusį 1987 m. Visų Šventųjų šventės vakare prie Rokiškio miesto naujųjų kapinių.
* * *
Gargždai (Klaipėdos raj.). 1987 m. rugpjūčio 23 d. Mikoliškių parapijos tikintieji (Kretingos raj.) savo bažnyčioje iškilmingai šventė Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejų. Iškilmėse dalyvavo vyskupas Antanas Vaičius. Į Mikoliškes maršrutiniu autobusu pamaldoms nuvykti neįmanoma — netinka laikas. Mikoliškių parapijos tikintieji jau eilė metų reikalauja autobusų parko administraciją pakeisti kursuojaunčio autobuso laiką, o jeigu tai, administracijos supratimu, neįmanoma, leisti jiems pasinaudoti "Religinių susivienijimų nuostatų" 3 paragrafu, kuris sako, kad "Religinė bendruomenė turi teisę įsigyti transporto priemones." Surinkta šimtai parašų. įsigyti autobusą tikintiesiems trukdo RRT įgaliotinio P. Anilionio įstaiga.
Gargždų parapijos tikintieji į iškilmes vyko pačių pasisamdytu autobusu. Ties Lapiais, maždaug 4 km. prieš Mikoliškes, juos sustabdė autoinspekcija. Keleivius išlaipino, o iš vairuotojo, nežiūrint to, kad jis turėjo kelialapį ir keleiviai iš anksto buvo sumokėją pinigus, atėmė teises.
* * *
Geniai (Alytaus raj. ). 1988 m. balandžio 20 d. naktį Genių kaime vietoj išversto seno kryžiaus kažkas pastatė naują. Neišstovėjo nė dienos.
