Iš Sigito Tamkevičiaus laiškų:

"Iš Staro-Sainakovo perkėlė į Krivošeiną. Gyvenu ant Obės upės kranto. Laiškanešio krepšį nešiojau tik dvi dienas, po to atėmė. Pašto viršininkas paaiškino, kad "upravlenija" neleidžia man dirbti ryšių mazge. Tą pačią dieną susiradau darbą sportinių prekių fabrike. Jame gaminamos ledo rutulio lazdos, o aš obliuoju jų kotus. Triukšmo ir dulkių galėtų būti mažiau — pilnos akys, ausys ir plaučiai. Žinoma, neįsivaizduokite, kad čia kažkokia nepakeliama našta. Dirba žmonės metų metais ir nieko neatsitinka. Be to per 5 metus buvau ir prie staklių, ir dulkėse ir... ko tik nebuvo. Ir ačiū Dievui, kad neužmiršau melstis, neužmiršau juoktis, neužmiršau, kad mane palaiko labai daug gerų žmonių, kuriems esu tiek daug skolingas už maldą, moralinę paramą. Pats darbas nėra sunkus, tik nuo 9 val. ryto iki 18 val. vakaro reikia prastovėt prie staklių. Lagery buvo patogesnis darbas prie staklių, net ir melstis buvo lengviau, o čia tik per "perekūrus" galima sukalbėt rožančių, pasimelst. Bet už tai šeštadienius ir sekmadienius turėsiu laisvus, lagery buvo laisvas tik sekmadienis. Už viską dėkoju Dievui, jis duoda visko pakankamai kiek reikia: ir sveikatos, ir jėgų, ir laiko, ir viso kito, tik mums nereikia Viešpaties duotų talentų užkasti į žemę. (...)


Kai metų metais aplink save matai svetimus, tavo likimui abejingus, o dažnai ir priešiškus veidus, tampi dvasiniai alkanas. Mūsų, tikinčiųjų, laimė, jei išmoką dvasiniai bendrauti su nematomu pasauliu, ir laimė, jei žinome, kad už mus meldžias ir mus moraliai palaiko. Aš šitai žinojau ir tada, kai krūvomis konfiskuodavo laiškus, ir tada, kai jie dingdavo be pėdsako.

Būdavo taip: ateina lagerio cenzorius ir pradeda skaityti pavardes asmenų, kurie tau parašė (pasveikino, palinkėjo, pastiprino), bet tų laiškų tu niekada nematysi ir neskaitysi. Skaito pavardes vieną po kitos... dešimt, penkiolika, dvidešimt... ir žiūri, kaip tu reaguosi. Pasakydavau ačiū ir išeidavau. O kiek buvo laiškų, apie kuriuos net nebuvo užsiminta, tarsi nebuvo rašyta?! Tai kalinio dalia. Tada matyt norėjo įtikinti, kad esu niekam nereikalingas, tačiau nė pagunda nekildavo taip galvoti, nes Dievo tauta meldėsi. Dabar daug kas rašo. Visiems ačiū. Gaunu laiškų iš Vokietijos, Anglijos. Norisi visiems nors vieną kitą žodį parašyti.

Jėzus Kristus gundymo metu pasakė labai reikšmingą mintį: kad žmogus galėtų gyvent, jam reikia duonos ir Dievo žodžio. Jei šių dalykų truks, žmogus negyvens — vegetuos. Dievo žodis mane neretai pasiekia per žmones, kai už mane meldžiasi, kad ištesėčiau, kai parašo, kai bent širdyje palinki sėkmės. Už tai aš laimingas ir visiems visiems dėkoju už maldas ir laiškų paramą. Tiesa, daugelis jų, būnant lageryje, pakliuvo į cenzorių šiukšlių dėžę. Už juos ypatingas ačiū."
1988 m. liepa-rugpjūtis.
Kun. Sigito Tamkevičiaus tremties adresas:
indeksas: 636300
Tomskaja obl.
Krivošeino
Pionierskaja-3
 

*  *  *

 

Rašo Petras Gražulis Lietuvos TSR Prokurorui: 
Noriu jums, prokurore, trumpai aprašyti, kokiose sąlygose gyvena kaliniai Pravieniškių OC 12/8 zonoje.

Kada mane pirmą kartą atvedė į mūsų zonos valgyklą, buvau apstulbintas, pamatąs joje viešpataujančią didžiausią netvarką ir skurdą. Valgyklos langai, durys ir sienos seniai nedažytos, atsilu-pinėję, purvinos, suolų ir stalų stovis toks pat. Pilna pastipusių žiurkių, nepakeliamai blogas kvapas. Sriuba juoda, dvokia kaip pamazgos.

Kaliniams skirta arbata čia spekuliuojama. Imama šešis kartus brangiau nei parduotuvės kaina. Todėl nuteistieji niekuomet jos negauna. Vietoje arbatos duoda virintą vandenį, o kad jis įgautų rusvą spalvą, įpilama truputėlį pakepinto cukraus. Trūksta samčių, šaukštų ir kitų indų. Todėl jais besidalinant tarp kalinių dažnai kyla konfliktai. Indai plaunami labai prastai, jie riebaluoti, aplipą seno maisto liekanomis. Mėsa skiriama kaliniams ar ne — nežinau, tik galiu pasakyti, aš čia jos dar nevalgiau. Kartais vakarais duodamas labai blogos žuvies gabaliukas, bet ir tas perpus mažesnis negu priklauso. Rytais papila ant stalo nepilną šaukštą cukraus, su kuriuo nežinai ką daryti — liežuviu laižyti ar dažyti su duona, nes, kaip minėjau, arbatai neduoda puodukų, ją geriame iš tų pačių indų, iš kurių valgome sriubą ar košą. Duona mums kepama iš atiiekų, dažnai būna neiškepusi. Kartais kyla rimtas įtarimas, kad ji kepta iš nuo žemės sušluotų miltų — joje galima rasti visko: žemių, pelenų, anglių, cemento trupinių ir net... žiurkių išmatų. Kartais būna pelių ir žiurkių apgraužta. Nuteistiesiems, kurie dirba kenksmingose sąlygose (nors visi čia tokiose sąlygose dirba), per parą duoda pusę litro pieno, bet jis nuolatos skiedžiamas vandeniu. Šildymo sezono metu, kad nereiktų iš toliau nešti geriamo, praskiedžia techniniu iš apšildymo sistemos. Taip nuodijamas dirbančių kenksmingose sąlygose organizmas. Vilniaus Lukiškių kalėjime nuteistojo maitinimui skiriami 9 rub., o čia — 18. Pusryčių ir vakarienės daugelis čia nevalgo, nes pamiegojęs vieną valandą Ogiau, sutaupysi daugiau kalorijų nei valgydamas... jų gausi. Aš taip pat pusryčių ir vakarienės nevalgau, kaip ir daugelis, paimu duoną. Nuteistieji, kurie yra užsidirbę pinigų, turi teisę už 15 rub. mėnesiui nusipirkti maisto zonos parduotuvėje. Tačiau ne visi uždirba, nežiūrint, kad neturi ieškinio ir yra išdirbę daugiau kaip metus, tuo tarpu gamykla planus įvykdo, kažkas gauna tūkstantines premijas, o nuteistajam per metus neišeina nė 10 rub. Mano asmeninėje sąskaitoje taip pat nėra pinigų ir nežinau, kada užsidirbsiu. Gal greičiau kalinimo laikas baigsis, negu gausiu atlyginimą. Už atsiųstus iš laisvės pinigus nieko pirkti neleidžiama. Todėl alkio kankinamas, nepaisau draudimo ir dažnai "ubagauju". Yra čia ir gerų žmonių — pasigaili, užtepa ant duonos riekutės margarino ar kokiais konservais pavaišina. O tie, kurių niekas nevaišina ir neturi už ką nusipirkti, renka maisto atliekas nuo žemės arba užsidirba duonos gabalą išplaudami koridorių, salę ar pan. Rūkantys surenka nuo žemės visas nuorūkas. Yra ir apsukresnių, sugebančių kažkokiais keliais įsigyti maisto iš laisvės. Vargas visko išmoko. Jeigu būtų kas anksčiau pasakojęs, niekaip nebūčiau patikėjęs, kad tokiose sąlygose ir tokiu maistu gali maitinti nuteistąjį pataisos darbų kolonijoje. Tai įmanoma tik sovietinėje sistemoje.

Nuteistieji, reikalaudami, kad būtų pagerintas maistas ir tvarka valgykloje, sutartinai skelbdavo bado streikus, nevalgydavo ištisi būriai. Šiemet vasario 16 d. išvakarėse kaliniai, apsiginklavę laužtuvais, iešmais, lazdomis, vamzdžiais, vėzdais ir kitokiais įrankiais, išvartė tvoras ir užpuolė valgyklos darbininkus. Buvo nukentėjusių. Riaušėms numalšinti įvedė kariuomenę, tačiau, nežiūrint kalinių reikalavimo, padėtis valgykloje nepasikeitė.

Zonoje dažnai lankosi komisijos. Bet ką jos čia tikrina, ką daro — neaišku. Greičiausiai, kaip ir paprastai — su administracija išgeria kavutės, konjako ir išvažiuoja.

Kada dėl valgykloje įsiveisusių žiurkių ir netvarkos pasiskundžiau operatyvinės dalies viršininkui Nesterovui, jis tik nusišypsojo ir atsakė: "Gražuli, ne į kurortą papuolei. O valgykloje žiurkių aš dešimt metų nemačiau." Blogai žiūri viršininkas, bet kam jam žiūrėti — jis čia nevalgo.


Pokalbio metu Nesterovas įtikinėjo mane, jog aš esu Amerikos CŽV agentas, tik dabar izoliuotas. Labai gaila, kad iš čia negaliu parašyti į užsienį, gal išgirstų mane amerikiečiai, užsienio lietuviai, gal, kaip Nesterovas sakė, CŽV mane, kaip jų žmogų, sušelptų, atsiųstų per Raudonąjį Kryžių maisto — nereikėtų badauti. Aprūpintų vitaminais, medikamentais, nes čia viskas labai prasta, nurašyta. Atsiųstų nuodų žiurkėms, kurios jau baigia užkariauti koloniją...

Mūsų zonoje yra sanitarinė dalis, tačiau į ją rimti ligoniai negali patekti, joje nuolatos "gydosi" kokie keturi ar daugiau sveiki žmonės. Kai kurie taip "gydosi" pusę metų ir ilgiau, kartais net iki kalinimo pabaigos. O tie, kurie turi būti atleisti nuo darbo atleidimo negauna, pvz. mūsų brigados darbininkas Gintas. Jis elektros pjūklu susižalojo ranką. Žaizda buvo susiūta, tačiau atleidimas nebuvo duotas, nors jis visą mėnesį negalėjo dirbti. Man susirgus gripu ir pakilus temperatūrai, atleidimas buvo duotas tik dviem dienom, į darbą teko eiti tebekarščiuojant

Kameros tipo patalpose ir baudos izoliatoriuose medikamentus skirsto operatyvinės dalies viršininkas Nesterovas ir pulkininkas Gruodis. Gydytojas čia beteisis. Tai piktnaudžiavimas medicina. Nuteistieji plačiai kalba, kad už 25 rub. galima maždaug mėnesiui atsigulti į sanitarinę dalį pailsėti. Už tokią pat kainą galima nusipirkti "diet" geresnį maistą. Tai daroma sumokant pinigus vienam iš sveikų ligonių, kuris guli iki kalinimo pabaigos. Jo paskirtis surinkti duoklę ir pasidalinti su vyr. gydytoju. Dėl šios priežasties gydytojai ir laiko sanitarinėje sveikus savus žmones. Kitaip nepaaiškinsi tokio ilgo "gydymosi".

Pas stomatologę, kuri dirba 3 dienas savaitėje nuo 8 val. iki 13 val. visą laiką dirbantys pirmoje pamainoje patekti visiškai negali, nes iš darbo neišleidžia. Skverbtis nėra ir prasmės: ji pati sako, kad zonoje gydymas blogas — "bormašinė" sena, grąžtai nudilę, plombos ir kitos medžiagos nekokybiškos.

Darbe kalame dėžes. Cechas ankštas, silpnai apšviestas. Kadangi mažai vietos, tai sunku praeiti pro darbininkus pasiimti medžiagų: susiplėšai drabužius, susiraižai rankas. Darbo stalai sulūžę, dėžių kalimui visiškai nepritaikyti. Neturime net plaktukų, vietoje jų prie vamzdžio galo pritvirtintas metalo gabalas, todėl dažnai nusimušame pirštus. Neturime darbinių drabužių. Keletą kartų kreipėmės į meistrą. Atsakė, kad nėra. Todėl dirbame ir gyvenamoje zonoje vaikštome su tais pačiais — purvinais, dulkėtais.

"Jaunimo gretose" Algirdo Pilvelio nufotografuoti nuteistieji pavyzdingi: su švariomis naujomis šimtasiūlėmis, blizgančiais batais. A. Pilveliui reikėjo nufotografuoti mūsų zonos 21, 23, 24 brigados kalinius. Jų apavas suplyšęs, vienas net virve prisirišęs batą. Visi suvargę, neskustomis barzdomis, šašais aptekę kūnai bei veidai. Kadangi nesiprausę, drabužiai neskalbti, tai nuo kalinių sklinda nemalonus kvapas. Kišenėje duonos gabalėlis, kad nenukristų iki darbo pabaigos. Nė kiek neperdedant, juos galima sulyginti su B. Sruogos "Dievų miško" konclagerio suimtaisiais, kuriuos vadino klipatomis.

Nuteistieji, įdarbinti radijo gamykloje, dirba be išeiginių dienų, nors įstatymiškai privalo turėti savaitinę poilsio dieną ir dirbti tik 8 val. Tuo tarpu jie išdirba nuo 8 val. ryto iki 21 val. vakaro, o kartais ir iki 1 val. nakties. Tai vergų darbas. Bet vergai buvo perkami, už juos reikėjo mokėti pinigus, todėl šeimininkas juos saugojo kaip savo nuosavybę, tausojo kaip daiktą, kad ilgai jam tarnautų. Mes esame valdiški, nuteisti, pažeminti, bebalsiai, mūsų sveikata, mūsų vargai niekam nerūpi. Nerūpi, ką valgome, kokiose sąlygose gyvename, dirbame.

Kai atveža į zoną naują kalinį, laisvės drabužius atima, geresnius parduoda, kitus kažkur išveža. Išeinantys namo jų neatgauna. Gerai, jeigu artimieji atvažiuoja pasitikti ir atveža aprangą. O jei neatvažiuoja?

Gyvenamoji zona, galima sakyti, be jokios erdvės. Visoje teritorijoje pilna žiurkių urvų. Tualetai, tiek gyvenamoje, tiek darbo zonoje nešvarūs, nevalomi, kanalizacija užsikišusi, pastoviai tvyro nepakeliamas kvapas. Sekcijos (taip vadinamos patalpos, kuriose gyvena ir miega nuteistieji) yra tvarkingos, gražiai išdažytos sienos, bet jos tokios mažos, kad nėra vietos net taburetei pasistatyti. Nėra radijo taškų. Dėl kvadratūros pasiskųsti negali, nes, kaip majoras Barškėtis sako, "įstatymas jokios kvadratūros ir jokios teritorijos nuteistiesiems nepramato". Ji jiems nepriklauso.


Atvežtam į lagerį kaliniui susidaro daugybė problemų. Nėra kuo nusiskusti. Skuskis kuo nori, bet privalai būti nusiskutęs. Iš kur imti siūlų, adatą, muilo, sagų, batų tepalo, šepetį batams, drabužiams valyti, popieriaus laiškams, voką, rašymo priemonę ir t.t., ir t.t.? Kur išsiskalbti rūbus, o išsiskalbus kuo apsirengti, jei gaunamas tik vienas komplektas? Dantims miltelių zonoje jau daugiau kaip pusė metų nėra. Pastą siųsti draudžiama, nes kaliniai ją išgeria. Negalima atsiųsti iš namų ir cukraus — nuteistieji verda "samagoną". Apie balandžio 20 d. darbo zonoje buvo rasti du naminės aparatai. Tai zonoje ne naujiena. Narkomanija, alkoholizmas ir homoseksualizmas kolonijoje yra plačiai paplitę. Kada nelegaliais keliais kažkas atgabena narkotikų, tai pusė zonos būna girtų.

Šiame pareiškime noriu paminėti ir apie kalinimo sąlygas Vilniaus Lukiškių kalėjime. Kamerose, kurių ilgis apie 4 m., plotis 2 m., caro metais buvo kalinami — 2, kartais 1 nuteistasis. Šiandien čia talpinami 6, 8 ar net 9 kalinai. Kameroje dviem aukštais sudėta 6 lovos, čiužinys patiestas ant skardos lapo, kuris įvirintas į rėmą vietoje sieto. Taigi, 6 kaliniai miega lovose, kiti — ant grindų. Devintajam tenka gulti po lova, nes ant grindų telpa tik 2 čiužiniai. Toje pačioje kameroje tualetas (koks kvapas, suprantama), prausykla ir spintelė maistui. Vietos tiek mažai, kad visi kartu kaliniai negali išlipti iš lovų — nėra kur atsistoti. Tokiose sąlygose gyveną nuteistieji, išeidami tik vienai valandai pasivaikščioti, pragyvena iki metų laiko, todėl čia neretas svečias utėlės ir ligos.

Kada mus gabeno iš Vilniaus į Pravieniškių lagerį, kvadratinėje kaip vagono kupe patalpoje, kuri apskaičiuota 4 žmonėms, sugrūdo net 17 kalinių. Kad sutilptume, kareiviai turėjo mus ker-ziniais batais "trombuoti".

Taip, trumpai apžvelgus, atrodo mūsų gyvenimas OC 12/8 zonoje ir kalinimo sąlygos Lukiškių kalėjime. Pareiškimo tikslas — kad būtų įvesta zonoje tvarka, atitinkanti vidaus tvarkos taisykles visiems, o ne man vienam sudarytos geresnės sąlygos. Jei administracija sudarys sąlygas išsigydyti dantis tik man vienam, duos puodelį (kaip ir padarė), kėdę, išrašys darbinius drabužius ir pan., su tuo nesutinku.


Kai kur šiame pareiškime nėra paminėtos pavardės. Norint įvesti tvarką, pavardės nėra būtinos. Pvz., tikrinant sanitarinę dalį, galima ir be pavardės nustatyti, ar guli sveikas ir kiek laiko. Galima apklausti buvusius baudos izoliatoriuose ir patalpose kameros tipo, kas ten gydo nuteistuosius, skirsto medikamentus — medicinos darbuotojai ar kalėjimo administracija. Galima ir be pavardžių patikrinti, ar nuteistieji dirba viršvalandžius, ar turi poilsio dienas. Galima ir be pavardžių matyti, kaip apsirengę 21, 23, 24 brigadų kaliniai.

Iš pokalbio su manimi š.m. gegužė 4 d. buvo matyti, kad jūsų, prokurore, visiškai nedomino mūsų, nuteistųjų, kalinimo sąlygos darbe ir gyvenamoje zonoje. Jūs stengėtės tik mane įbauginti, kad aš nerašyčiau, nesiskųsčiau, nes, kaip jūs tvirtinate, už rašinėjimus galiu būti nubaustas ir pan.

Nesvarbu, ką jūs sakytumėte, kaip baustumėte. Matydamas tai — tylėti ir tik apie save rašyti negaliu. Aš, kaip tikintis, privalau užjausti artimą ir jam padėti. Nuteistieji, išvarginti katorgiško darbo, norėdami pailsėti, žaloja savo sveikatą, prarydami vielos gabalus, suvirinimo elektrodus, susipjausto venas, susivaro į jas vinis taip, kad net nesimato, kartais smeigia į plaučius. Išimti šių svetimkūnių susižalojusieji vežami į ligoninę. Tokiu būdu jie gali pailsėti.

Medicina lageryje yra kontroliuojama vadovybės, o vadovybė bei saugumas prieš mane nusistatę, todėl ir man susirgus gali būti panaudota medicina ne gydyti, bet luošinti.
1988.05.15.
 

*  *  *


Rašo Gintautas Iešmantas:
(Ištraukos iš laiško 1987 m. lapkričio 8 d. rašyto "Literatūros ir meno" redakcijai)
"Šių metų rugpjūčio 11d. pasiunčiau LKP CK sekretoriui L. Šepečiui laišką, prašydamas imtis priemonių, kad būtų grąžinti mano poetinių kūrinių rankraščiai, kuriuos atėmė Lietuvos TSR VSK darbuotojai, pradedant 1974 m. ir baigiant 1986 m. Sekretorius L. Šepetys nepadarė jokių žygių ir, nedavęs jokios žinios, persiuntė laišką prokuratūrai. Pastaroji spalio 10 d. laišku, kurį pasirašė J. Bakučionis, pranešė, kad mano reikalaujami "kūriniai pripažinti daiktiniais įrodymais, o teismo kaltinamasis nuosprendis pagal šią bylą nepanaikintas". Dėl to nesą galimybės grąžinti rankraščių. (...) Norisi tiesiai paklausti, ar toks elgesys nėra tiesiogiai priešingas toms nuostatoms, kurios susiję su persitvarkymo vardu? Juk ar ne tas pat L. Šepetys tikino spaudoje, kad "atsakingiausiai galima pareikšti, jog mūsuose nėra ir nebuvo meno kūrinių, uždraustų dėl idėjinių politinių motyvų..." Bet kaip tik remiantis tokiais motyvais buvo nespausdinamos V. Kudirkos satyros, Dobilo "Blūdas", V. Pietario "Algimantas", kai kurie Maironio kūriniai... Galgi ne dėl tų pačių idėjinių, politinių motyvų gerą dešimtmetį išgulėjo stalčiuje J. Mikelinsko romanas "Juodųjų eglių šalis", sulaikytas Kojelavičiaus Lietuvos istorijos leidimas?

Buvo ir yra kur kas baisesnių atvejų nei su mano rankraščiais. Keisčiausia, kad įkalčiais laikomi net tie kūriniai, kurie parašyti nekaltais gamtos, meilės, žmogiškosios egzistencijos ir panašiais motyvais. O jų gi dauguma! Pagalvokite, kur, kokioje šalyje poetiniai kūriniai, nesvarbu, kokia jų vertė, gali tapti kaltinimo įrodymais, daiktiniais įkalčiais? Bet ką čia ir kalbėti apie tai! Vieno kalinio nuosprendyje skaičiau, jog nusikaltimo daiktiniu įkalčiu pripažintas... tranzistorius (klausytasi užsienio laidų). Užtat teismo sprendimu vargšas tranzistorius buvo pasmerktas sunaikinimui. Štai iki kokio bukaprotiškumo galima prieiti, kai nepaisoma nei sąžinės, nei teisingumo! (...) Sustabarėjęs mąstymas yra nelyginant ant kelio gulintis akmuo, kuris be pastangų nepašalinamas. (...) Nusikaltimams ir barbariškumui turi būti padarytas galas."
P.S. "Literatūros ir meno" redakcija atsisakė išspausdinti laišką, kurio ištraukas pateikėme.
 

*  *  *

 

"Smagu išgirsti gerus žodžius iš gimtinės. Jie stiprina, kai užeina liūdesio ir nerimo minutės.

Būdamas lageryje, gavau laišką, kuriame, kaip ir jūsų, buvo rašoma: su dėkingumu ir meile. Nustebau — už ką? kodėl?

"Už ką man dėkui, virpanti širdie?
Už ką man vargšui, troškusiam vien drįsti?
Nejau už skausmą, ženklintą skirties?
Už ką man dėkui, virpanti širdie?
Nejau už godą, austą be vilties?
Nejau už auką? Vėjų blokštą ryžtą?
Už ką man dėkui, virpanti širdie?
Už ką man, vargšui, troškusiam vien drįsti?

Iš tikrųjų taip. Mes ėjome tamsoje, nematydami šviesos, bet tikėdami ja. Šiandien padėtis keičiasi, mes matome šiokį tokį pragiedrulį. Norisi tikėti, kad tai nėra miražas, ir mūsų siekiai išsipildys. Dabar ryškiau nei bet kada matyti:

Ir mūs silpnumas tampa mūs stiprybe,
Ir neviltis pavirsta viltimi...
O netektie! Prieš tamsą ir niekšybe.
Tu iš kančios į kančią vis eini.
Kaip lūkesys... Ir ašaros, sužibę.
Žvaigždėm, į sielas krinta ugnimi."
1988.04.22.