K R O N I K A

TSKP XIX Sąjunginei Partinei Konferencijai

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigų

P a r e i š k i m a s

Mus džiugina ir teikia gražių vilčių TSKP CK Generalinio Sekretoriaus M. Gorbačiovo vienoje kalboje pasakyti žodžiai: 'Tikintieji — tai tarybiniai žmonės, darbo žmonės, patriotai, ir jie turi visišką teisę deramai reikšti savo įsitikinimus. Persitvarkymas, demokratizavimas, viešumas liečia ir juos, be to, pilnutinai, be jokių apribojimų" ('Tiesa", 1988.04.30). Jaučiame moralinę pareigą kreiptis į tuos, kurie sudaro visuomeninio gyvenimo planus ateičiai, ir išsakyti tikinčiųjų nuomonę apie jų patirtas skriaudas. Stalino ir stagnacijos laikais mūsų tautoje begaliniai daug nukentėjo visų luomų žmonės, tarp jų tikintieji ir kunigai. Skaudu, kad, nors dabar ir daug kalbama apie tų skriaudų atitaisymą, persitvarkymo procesas religijos atžvilgiu iš valdžios organų pusės yra beveik nepastebimas.

1. Prašome nedelsiant atitaisyti dar ir šiuo metu besitęsiančias skriaudas, būtent:

leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui, 1861 metais be jokio teismo ištremtam į Žagarę, grįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti savo vyskupiškas pareigas;

Įįsakyti tuoj pat paleisti į laisvę žmones, praeityje įkalintus už kovą dėl demokratizacijos bei lygiateisiškumo principų įgyvendinimo: kunigus Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių, pasauliečius Viktorą Petkų, Balį Gajauską, Petrą Gražulį ir kitus;

grąžinti tikintiesiems iš jų prievarta atimtas žymiąsias Lietuvos šventoves — Katedrą ir šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje, o taip pat pagreitinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimą;

leisti atstatyti sugriautas ir sudegintas bažnyčias Ryliškėse, Batakiuose, Gaurėje, Kiaunoriuose, Kaltinėnuose;
leisti katalikams pasistatyti bažnyčias naujuose miestuose bei didesnių miestų naujuose mikrorajonuose.

2. Siekiant įgyvendinti TSRS ir LTSR Konstitucijose pabrėžiamą tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygiateisiškumą, būtina padaryti, kad katalikai juridiškai ir faktiškai galėtų laisvai tvarkytis pagal savo tikėjimo nustatytą kanoninę teisę bei tvarką savo vidaus gyvenime:

vykdant tarptautinius įsipareigojimus, yra būtina tikintiems tėvams užtikrinti tokias pat galimybes perduoti savo vaikams savo religines pažiūras, kokias turi netikintys tėvai savųjų atžvilgiu, būtina užtikrinti, kad niekada nė vienas pilietis — nei moksleivis, nei studentas, nei mokytojas, nei darbininkas, nei aukštas pareigas užimantis tarnautojas — nebus niekinamas ar žeminamas už tikėjimo išpažinimą bei jo viešą praktikavimą,

būtina griežtai uždrausti bet kokiems civilinės valdžios pareigūnams terorizuoti jaunuolius ir vyrus, norinčius tapti kunigais, ir būtina leisti pastariesiems laisvai, be jokių apribojimų, stoti į Kunigų seminariją,

būtina siekti, kad kiekvienas tikintysis savo didžiųjų švenčių dienomis galėtų būti laisvas nuo privalomo darbo.

3. Organizacinėje — visuomeninėje srityje tikintiesiems taip pat turi būti suteiktos tokios pat teisės, kokias turi ateistai, būtent- turi būti leidžiama veikti tikinčiųjų sąjūdžiams bei draugijoms, tarnaujančioms religinio gyvenimo bei visuomenės dorovės kėlimui (pvz. katalikiškam blaivybės sąjūdžiui, labdaros — šalpos draugijoms),

turi būti leidžiama Katalikų Bažnyčios atstovams laisvai naudotis masinės informacijos priemonėmis tikėjimui skleisti ir moralei ugdyti,

turi būti netrukdoma tikintiesiems išsispausdinti tiek ir tokių religinių knygų bei laikraščių, kiek ir kokių jie pageidauja.

Tikimės, kad šiais persitvarkymo ir demokratizacijos laikais, siekiant visuotinio teisingumo ir tiesos (o šias pastangas palaikome ir mes, tikintieji), konstitucinis visų piliečių, tikinčių ir netikinčių, lygiateisiškumo principas, kurio laikytis TSRS Vyriausybė yra įsipareigojusi, pasirašydama SNO Žmogaus Teisių Deklaraciją bei Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą, pagaliau bus realizuotas.

Pasirašė kunigai:
Kun. Leonas Kalinauskas, Josvainiai, Kėdainių raj.,
kun. Jonas Boruta, Vilnius,
kun. Jonas Kastytis Matulionis, Vilnius
kun. dek. Juozapas Pačinskas, Telšiai,
kun. Ferdinandas Žilys, Stulgiai, Kelmės r.,
kun. Algirdas Pakamanis, Žarėnai-Latveliai, Šiaulių r.,
kun. Donatas Valiukonis, Vilnius,
kun. dek. dr. Petras Puzaras, Tauragė,
kun. Liudas Šarkauskas, Kretinga,
kun. Vincentas Vėlavičius, Telšiai,
kun. Juozapas Razmantas, Žalpiai, Kelmės r.,
kun. Petras Meilus, Eržvilkas, Jurbarko r.,
kun. Vincentas Gauronskis, Viekšniai, Akmenės r.,
kun. Jonas Kauneckas, Skaudvilė, Tauragės r.,
kun. Alfonsas Bulotas, Vadžgirys, Jurbarko r.,
kun. Juozapas Šlurys, Seda, Mažeikių r.,
kun. Jonas Bučelis, Mažeikiai,
kun. Boleslovas Jonauskas, Šaukėnai, Kelmės r.,
kun. Algirdas Keina, Valkininkai, Varėnos r.,
kun. Mykolas Petravičius, Dubičiai, Varėnos r.,
kun. Antanas Simonaitis, Navikai, Ignalinos r.,
kun. Vytautas Rudis, Kalesninkai, Šalčininkų r.,
kun. Jonas Kukta, Palūšė, Ignalinos r.,
kun. Antanas Andriuškevičius, Druskininkai,
kun. Česlovas Taraškevičius, Rudnia, Varėnos r.,
kun. Steponas Tunaitis, Tverečius, Ignalinos r.,
kun. Ignas Jakutis, Ignalina,
kun. Jonas Vaitonis, Vilnius,
kun. Petras Purlys, Kabeliai, Varėnos r.,
kun. Josifas Aškelovičius, Eišiškės, Šalčininkų r.,
kun. Alfonsas Petronis, Ceikiniai, Ignalinos r.,

kun. Aldas Antanas Čeponis, Dūkštas, Ignalinos r.,
kun. Petras Tarvydas, Šalčininkų r.,
kun. Albertas Ulickas, Švenčionys,
kun. Edmundas Paulionis, Daugėliškis, Ignalinos r.,
kun. Leonas Savickas, Adutiškis, Švenčionių r.,
kun. Marijonas Savickas, Mielagėnai, Ignalinos r., t
kun. Kazimieras Pukėnas, Nemenčinė, Vilniaus r.,
kun. Vaclovas Aliulis, Vilnius,
kun. Kazimieras Vasiliauskas, Vilnius,
kun. Juozas Tunaitis, Vilnius,
kun. Stasys Markevičius, Paluknys, Trakų r.,
kun. Vladas Černiauskas, Marcinkonys, Varėnos r.,
kun. Vytautas Pūkas, Butrimonys, Šalčininkų r.,
kun. Medardas Čeponis, Vilnius,
kun. Jordanas Slėnys, Varėna,
kun. Aušvydas Belickas, Daugėliškis, Ignalinos r.,
Vienas parašas neįskaitomas.


TSRS KP Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams Panevėžio vyskupijos kunigų 

P a r e i š k i m a s

1976 m., ruošiant Religinių susivienijimų nuostatus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai ir kunigai kreipėsi raštu į tarybinę Vyriausybę, prašydami, kad nuostatai būtų suderinti su Katalikų Bažnyčios kanonais. Deja, tada į minėtus pageidavimus nebuvo atsižvelgta — nuostatai buvo paruošti, neatsižvelgiant į tikinčiųjų teises.

Kunigai ir tikintieji privalo laikytis Bažnyčios kanonų, kaip piliečiai, jie turi laikytis ir valstybės įstatų. Bet tai neįmanoma, nes pati TSRS Konstitucija skelbia visų piliečių lygybe,, bet čia pat ji piliečius padalina į dvi klases — netikinčiuosius ir tikinčiuosius. Netikintiesiems suteikiama teisė vesti ateistinę propagandą, o tikintiesiems — tik atlikinėti religinius kultus.

Norint įgyvendinti netikinčiųjų ir tikinčiųjų lygybę, ateizmas turi būti atskirtas nuo Valstybės, kaip atskirta Bažnyčia. Ateizmas kaip ir religija turi būti privatus. Bažnyčia išsilaiko be valstybės pagalbos iš tikinčiųjų lėšų, teišsilaiko ir ateizmas iš savųjų aukų. Bažnyčia atskirta — tebūna leista tvarkytis savistoviai. Kodėl valstybės pareigūnai ateistai braunasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, net kanoninę veiklą! Jie nustato asmens amžių religijos praktikavimui, reikalauja, kad tikinčiųjų bendruomenei vadovautų ne kunigai, o valdžios patvirtinti ar net jos pramatyti asmenys, nustato vienintelės Lietuvos Kauno Kunigų seminarijos klierikų limitą; be saugumo organų kontrolės ir sutikimo kandidatai negali įstoti į Seminariją, negali būti paskirta Kunigų seminarijos vadovybė, dėstytojai. Taip pat be jų negali būti paskirtas kunigas į parapiją, o vyskupas — vyskupijon. Prieita prie to, kad šiuo metu net ketvirtadalis Lietuvos parapijų liko be kunigų, o Panevėžio vyskupija neturi savo vyskupo.

Ankstesniais metais išleistų maldaknygių, katekizmų tiražas toks nedidelis, kad daugelio tikinčiųjų negalima buvo jais aprūpinti. Jau gegužės mėnesio antra pusė, o iš spaustuvės nesulaukiame "Katalikų kalendoriaus žinyno", kuris kunigams reikalingas nuo 1988 m. sausio pirmos. Apie religinę knygą, literatūrą rimtai nėra ko ir kalbėti.

1945 m. pasibaigė karas. Panevėžio vyskupijoje nebuvo gautas leidimas atstatyti sudegusias ar pastatyti reikalingas naujas bažnyčias.

Net aukščiausios valdžios pareigūnai nepripažįsta tikinčiųjų ir ateistų lygybės: oficialiose kalbose reikalaujama aktyviai kovoti prieš religiją, stiprinti ateistinę propagandą — kaip prieš nusikaltėlius! Dabartinėmis sąlygomis neįmanoma net svajoti, kad kas nors iš vyriausybės pasisakytų tikinčiųjų naudai. Tikintieji moksleiviai ir tarnautojai praktiškai yra diskriminuojami, nors tai oficialiai neigiama. 

Todėl prašome:
1. Rengiant naujus Religinius nuostatus, užtikrinu tikrą pažinės laisvą, respektuojant tikinčiuosius. Aptariant nuostatus turėtų dalyvauti Lietuvos Bažnyčios Vyskupijų atstovai.

2. Sėkmingesnei kovai prieš įvairias visuomenės negeroves suteikti teisę Bažnyčiai naudotis tinkamomis priemonėmis: spauda, radiją, televizija, leisti veikti blaivybės, labdaros draugijoms, kunigams netrukdyti lankyti parapijiečius, tikinčiųjų religiniams — dvasiniams tikslams išsinuomuoti mašinas.

3. Nevaržyti ruošti vaikus šv. sakramentams, leisti vaikus ir jaunimą mokyti religijos (kaip tai yra socialistinėse šalyse: Vengrijoje, Lenkijoje ir kt.).

4. Katalikams netrukdyti švęsti privalomas religines šventes.

5. Pripažinti parapijos religinei bendruomenei juridinio asmens teises.

6. Parapijos religinės bendruomenės vadovais (komiteto pirmininkais) turi būti kunigai, o ne pasauliečiai, to reikalauja dvasinė Bažnyčios paskirtis ir kanonai (ligoninės vadovais taip pat negali būti nei sanitarės, nei vairuotojai).

7. Netrukdyti Bažnyčios vadovybei parinkti tinkamus kandidatus kunigystei, skirti Kunigų seminarijos vadovybę bei dėstytojus, parapijoms — kunigus, vyskupijoms — kandidatus į vyskupus.

8. Netrukdyti procesijai į kapines mirusiųjų pagerbimui Vėlinėse.
Sąžinės laisvės negali būti, jei ateizmas palaikomas valstybiniu mastu, visomis priemonėmis, o tikintieji diskriminuojami. 
1988 m. gegužės mėn. 23 d. Pasirašė: 

LKP CK Sekretoriui I. Šepečiui

Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigai

P a r e i š k i m a s

Vilniaus širdis yra jo pilių teritorija, visas kalnų ir slėnių bei įrengimų kompleksas, kurio įvairialypė reikšmė dar tik pradedama suvokti.

Labai svarbus elementas tame semantiniame lauke yra Plikasis (Trijų kryžių) kalnas. Kryžių skulptūros jo viršūnėje tradicija siekia jau ketvirtą šimtmetį. Pastatyti 1613 m., atstatyti 1740 m., kryžiai išstovėjo iki 1869 m., kol visiškai sunyko. Tačiau caro valdžia neleido jų atstatyti. Tai buvo padaryta tik 1918 m., rūsčiais karo metais. Paminklą suprojektavo žemaičių bajoras architektas Antanas Vivulskis. Kryžių atstatymu, įgyvendinant šį projektą, rūpinosi visų tautybių vilniečiai. Trys kryžiai primindavo Vilniaus gyventojams katalikiško tikėjimo pradžią mieste, teikė taikos ir ramybės jausmą. Deja, vieną 1960 m. naktį betoninis Trijų kryžių paminklas buvo susprogdintas. Tuo metu Vilnius neteko tokių sakralinių skulptūrų, kaip T. Rigio šventųjų figūros virš Katedros frontono, prof. K. Jelskio skulptūros virš Evangelikų — reformatų bažnyčios ir kL

Mes reikalaujame, kad Plikojo kalno viršūnėje ant išlikusių pamatų būtų atstatyta A. Vivulskio suprojektuota Trijų kryžių skulptūra, kad būtų palaikyta ilgametė tradicija ir tas kalnas nepavirstų plikuoju pilna prasme.
1988 m. rugpjūčio 5 d. Pasirašė:

Atviras laiškas

LTSR Prokurorui Liudvikui Sabučiui
Persitvarkymo Sąjūdžiui ir
laikraščio "Komjaunimo tiesa" redakcijai


Vilnius. Nors dar tik aštunta valanda ryto, bet valstybinio saugumo ir viešosios tvarkos darbuotojai jau pasiruošę dirbti pilnu pajėgumu. 1983 m. gegužės 3 d. rytą LTSR Aukščiausiojo teismo teritoriją iki pat Lenino prospekto budriai saugojo valstybės interesų gynėjai ir teisėtvarkos darbuotojai. Užblokuoti ir visi prie Aukščiausiojo teismo rūmų vedantys šalutiniai skersgatviai. Pareigūnai buvo pasiruošę rimtai kautis su visais, kas tik bandys domėtis kunigui Alfonsui Svarinskui iškeltos baudžiamosios bylos procesu, kurios metu areštavo dar vieną kunigą — Sigitą Tamkevičių.

Apie devintą valandą paaiškėjo, kad visų atsargumo priemonių buvo imtasi neveltui: keli šimtai tikinčiųjų iš tiesų "grėsmingai" kėsinosi... priartėti prie Aukščiausiojo teismo rūmų. Pareigūnai rimtai kibo į darbą. Čia pat, gatvėje, įsisuko į žmonių būrį. Paėmę už parankių, vieną po kito gabeno net išsižiot nespėjusius "nusikaltėlius" į milicijos skyrių, o ir kaltino, ir teisė paromis ar piniginėmis nuobaudomis už pačius neįtikinamiausius dalykus. Dvi kultūringai atrodančios merginos pasirodo... naudojo fizinę jėgą prieš milicijos pareigūnus. Tikintis vaikinas, niekam blogo žodžio neištaręs, gavo 10 parų, nes... "keikėsi", o dar dvi merginas į daboklę atgabeno už tai, kad prie Aukščiausio teismo rūmų, tiesiog pareigūnams po pat nosimi išdrįso spekuliuoti batais, kurių teturėjo ne daugiau kaip po vieną ant kojos...

Visų susirinkusių areštuoti net ir labai uolūs teisėtvarkos saugotojai neįstengė. Kitus gaudė, grūdo į iš anksto paruoštas mašinas ir vežė į miškus. Ne. Nešaudė. Tą kartą žmonių miške nešaudė. Tik, nuvežė. 30-50 km. nuo Vilniaus, paliko išbarstė, po vieną, du Nemenčinės, Dubingių miškų glūdumoje.

Šis epizodas — ne Stalino laikai. Tai brežnevinis laikotarpis, kažkieno įžvalgiai pavadintas stagnacija. Tačiau, kad ir lėtai, bet vis dėlto, šiandien šis sustingimas traukiasi beveik iš visų gyvenimo sričių. Beje, kažkodėl aplenkdamas tikinčiuosius. Juk kaip kitaip pavadinti tą faktą, kad net ir šiais viešumo laikais į raštiškus protestus, po kuriais pasirašė dešimtys tūkstančių tikinčiųjų niekas iki šiol nesiteikė net atsakyti. Radijas, televizija, spauda, kaip ir anksčiau tvirtina, jog tikėjimas — laisvas. Tikinčiųjų teisės nevaržomos. Net nemėgina iš esmės spręsti konkrečių tarp tikinčiųjų ir valstybės susiklosčiusių problemų. Ir toliau lyg niekur nieko dėsto visiems įgrįsusius trafaretus: "gerėja", "draugiškėja", "normalėja". Kiek gi gali taip "ėti", kaip praktika rodo visai ką kita?! Tiesa, Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią žada grąžinti, tačiau, ar iškėlė viešumon tuos, kurie ją neteisėtai pasisavino? Ar iškėlė faktus, kaip buvo gaudomos "raganos"; — parašų rinkėjai?! Kaip buvo atiminėjami lapai su tikinčiųjų parašais ir čia pat naikinami?! O kur dar visų atitinkamų įstaigų su-tikrinimai, kas pasirašė, kodėl, tikrai ar netikrai, ir t.t. ir LL? Ir visa tai buvo daroma visai neseniai, dar vakar, tiesiog šiandien.

Neįmanoma visų neteisybių iškelti vienu metu — jų per daug. Paliesime vieną, kuri lyg pokario tema, rašytojo R. Gudaičio žodžiais tariant, eina per pačią lietuvio, šiuo atveju tikinčiojo širdį. Tai tikinčiuosius gynusių kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštavimas ir įkalinimas. O gynė jie ne kokias išgalvotas teises, bet LTSR Konstitucijos 50-tuoju straipsniu garantuojamą teisę laisvai išpažinti pasirinktą tikėjimą.

Kalbėti plačiau apie kunigą A. Svarinską dar ir šiandien sunku, juo labiau mums, kybartiečiams. Jis paprasčiausiai per anksti gimė. Pokario metais stalinistiškas tautų "valymo" mechanizmas jam priklijavo "bandito" etiketę ir išsiuntė Sibiro kalėjiman, ten kur buvo išsiųsta didžioji tuometinės šviesuomenės dalis. Stalinietišką etiketę teismo procesas tik dar labiau pagražino: "banditu — antitarybininku" padarė... Tarp kitko, nei mes, nei didelė dalis kitų, nors kiek pažinusių kunigą A. Svarinską, tuo netiki. Nepavyko įtikinti ir dokumentiniu filmu "Kas jūs, kunige Svarinskai?"

Bandyti teisinti "banditą", net ir tokį, kuris šautuvo rankose neturėjo, kol kas per anksti! Tad būsime kantrūs ir palauksime, kol istorija ant visų "i" sudės taškus. Arba, kaip dabar madinga sakyti, užpildys "baltąsias istorijos dėmes".

Pakalbėkime apie kunigą Sigitą Tamkevičių. Jis mums asmeniškai pažįstamas. Pokario metais "jis dar mokėsi Seirijų vidurinėje mokykloje" — taip apie jį rašo, šokiruojančiai pavadintame straipsnyje "Vienoje rankoje vėzdas, kitoje rožančius" ('Tiesa" 1983 m. 12.03) žurnalistė Stasė Mockuviėnė (taigi, paauglio banditu neapšauksi). Ir kas gi tas "vėzdas", kuriuo taip įnirtingai darbavosi kunigas S. Tamkevičius?

Pirmiausia tai tiesos žodis iš sakyklos, kuris teisme buvo pareigūnų ir atsakingų darbuotojų vienbalsiai pripažintas "antitarybine propaganda ir agitacija", "tarybinio gyvenimo šmeižimu". Ir kaip mums, tikintiesiems, ramiai į visa tai žiūrėti, kai šiandieniniai laikraščiai bei žurnalai mirgėte mirga dar aštresne kritika, kai ištisi dešimtmečiai vadinami politine klaida, privedusia šalį iki stagnacijos, kai viena po kitos keliamos negerovės, o jų autoriai vietoje "anti" pristatomi liaudžiai kaip persitvarkymo šalininkai, aktyvūs jo rėmėjai?! Kur gi čia logika?!

Šiandien mes visi džiaugiamės, jog valdžia deda pastangas, kad gyvenimas būtų blaivus. Kova su alkoholikais ir degtindariais tapo tokia aštri, jog privedė net prie "kortelių" cukrui. Kas gi pirmieji pradėjo kovą už blaivumą? Pirmieji šaukliai į kovą už blaivų gyvenimo būdą buvo kunigai — tarp jų kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, a.a. kun. Juozas Zdebskis ir kt. Jie vieni pirmųjų suprato alkoholio daromą žalą asmenybei, šeimai ir tautai. Jie drąsiai iš sakyklų kvietė visus keisti gyvenimo būdą, kūrė blaivybės sąjūdį, kritikavo valstybės aparatą, kuris pernelyg lengva ranka gamino ir pardavinėjo spiritinius gėrimus.

Taip. Alkoholinių gėrimų gamybą sumažino, apribojo jo pardavimą ir... "užmiršo" nuimti "anti" etiketą tam, kuris, nelaukdamas parankaus momento, pirmas išėjo į kovą su blogiu.

Kunigas Sigitas Tamkevičius iš sakyklos ragino atkreipti dėmesį į šeimas, siekti jų patvarumo, itin griežtai pasisakė prieš abortus, kaip žmogų demoralizuojantį reiškinį. "Jei nebus tvirtų šeimų, jei šeima augins mažiau kaip tris vaikus — mes patys save sunaikinsime"... — kalbėjo kun. S. Tamkevičius. Ir kaip bebūtų keista, bet beveik pažodžiui ši mintis keliama šiandieninėje spaudoje.

Neliko abejingas kun. S. Tamkevičius ir nacionaliniam klausimui. Jis viešai iš sakyklos pasisakė prieš rusų kalbos įvedimą vaikų darželiuose. Kalbėjo, jog lietuvis Lietuvoje gali ir turi kalbėti gimtąja lietuvių kalba, ir tai, jog ilgus metus mūsuose gyveną kitų respublikų žmonės nemoka lietuvių kalbos, yra mūsų pačių, lietuvių, kaltė.

O štai citata iš TSKP CK XIX Sąjunginės Konferencijos rezoliucijos dėl nacionalinių klausimų ir santykių: "Labai svarbus mūsų daugianacionalinės valstybės principas tas, kad visi TSRS piliečiai galėtų laisvai vystyti gimtąsias kalbas ir lygiateisiškai jomis naudotis. (...). (...) Skatinti, kad tautos, kurios vardu pavadinta respublika, kalbos mokytųsi jos teritorijoje gyvenantys kitų tautybių piliečiai (...)."

Ar nekeista, kad rezoliucijos ir kunigo S. Tamkevičiaus mintys tokios panašios, o idėjų autorių likimas, deja, ne...

Kaip kunigas Sigitas Tamkevičius negalėjo likti abejingas ir dar vienam negatyviam mūsų visuomenės reiškiniui — vaikų, jaunimo bei suaugusiųjų persekiojimui ir terorizavimui dėl jų religinių įsitikinimų. Viešai iš sakyklos jis kritikavo iškreiptai vedamą ateistinį auklėjamąjį darbą mokyklose. Kėlė aikštėn faktus, kai mokytojai prievarta versdavo tikinčius vaikus stoti į bedieviškas organizacijas, versdavo kalbėti ir rašyti prieš savo įsitikinimus, tyčiojosi iš jų. Kad kun. S. Tamkevičius kalbėjo tiesą, mums — aišku. Mes ir mūsų vaikai tai patyrėme savo kailiu. Galiausiai, kad dar ir šiandien padėtis šiuo klausimu mažai tepasikeitusi, kalba net patys ateistai, tegul ir tik puse lūpų prasitardami: Dar gyvos praeities "tradicijos", kai tyčiotis iš tikinčiojo buvo laikoma vos ne geru tonu. Ir konstitucinė sąžinės laisvė, deja, dažnai likdavo tik popieriuje", — rašo Audrius Užkalnis ("Moksleivis" 1988 m. sausio mėn. Nr. 1).

APN apžvalgininkas A. Ignatovas rašo: "Ką tik grįžau iš Rostovo srities. Kazokų krašte, Kamenolomnių gyvenvietėje, išklausiau dvi eilinio konflikto puses. Tatjana Duriagina skundėsi APN leidžiamo leidinio "Religija SSSR" redaktoriui, jog buvo iškviesta į vykdomąjį komitetą ir jai grasino viešu papeikimu už tai, kad jos vaikai lanko bažnyčią ne su ja, kaip dera, o su močiute arba vieni. Vietinės mokyklos mokytojai pradėjo aiškintis, kodėl vaikai tiki Dievu, ar yra Dievas ir kas Jį matė." ("Vakarinės naujienos", 1988.03.30).

O štai kun. S. Tamkevičių už panašių faktų kėlimą aikštėn teismas apkaltino "mūsų valstybės politikos Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu šmeižimu." Ir netgi teigė, jog tai nustatyta "remiantis liudininkų parodymais". O kas gi tie liudininkai? Tikintieji?! Moksleiviai, patyrė, religine, diskriminaciją? Ne. Kad ir kaip bebūtų keista — pedagogai. Taip. Tie patys, kurie pažeidinėjo 50-tą LTSR Konstitucijos straipsnį. Jie tyčiojosi, jie žemino mūsų vaikus, jie ir "paliudijo", kad buvo "apšmeižti". Ir teismui tiko tokie "liudininkai".

Iš maždaug 200 apklaustų tikinčiųjų saugumo tardytojai nematė reikalo į apklausos protokolus įtraukti ir teismo metu panaudoti nei vieno mūsų vaikų religinio terorizavimo fakto! Nei vieno mūsų kleboną kunigą Sigitą Tamkevičių ginančio argumentuoto liudijimo!

Ir dar vienas, bene rimčiausias kaltinimas: kunigas S. Tamkevičius priklausė TTGK Komitetui ir aktyviai dalyvavo jo veikloje. Komitetas dažnai savo dokumentus pagarsindavo užsienyje. Vieną iš tikinčiuosius ginančių pareiškimą adresavo netgi JUNESCO organizacijai.

Deja, šiais viešumo laikais, kai plečiami visapusiški ryšiai su užsienio šalimis, tuo nieko nenustebinsi. į viešumo sąvoką netelpa tik karinių ir valstybinių paslapčių pagarsinimas. O čia — tikrai ne karinė ir ne valstybinė paslaptis... Galų gale į ką gi reikėjo kreiptis, kai tarybinės įstaigos į pareiškimus ir protestus teatsakydavo tik naujomis represijomis?!

Teismo metu buvo nustatyta, kad "kun. S. Tamkevičius žinojo, kad jam, ko gero, teks atsakyti prieš įstatymą". Taip. Žinojo. Ir vis dėlto stojo ne savo asmeninių interesų pusėje, bet T I E S O S! Ir už tai:

"Lietuvos TSR aukščiausiasis teismas, išnagrinėjus bylos medžiagą, išklausąs liudytojus, pripažino S. Tamkevičių kaltu pagal Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 68 str. pirmąją dalį (antitarybinė agitacija ir propaganda) ir nuteisė jį 6 metams laisvės atėmimo bei paskyrė papildomą bausme. — nutrėmimą 4 metams.

Ne. Dabar ne Stalino laikai. Ir mūsų niekas Dubingių ar Nemenčinės miškuose nešaudė...

Ir kunigą S. Tamkevičių bei kunigą A. Svarinską neteisė už akių, kaip tai darė Stalino laikais. Uždaroje, vien liudininkais (išskyrus teisiamųjų šeimos narius) ir saugumo patikėtiniais užpildytoje salėje vyko "atviras" teismo procesas.

Nežiūrint, kad, apklausdami arti 200 tikinčiųjų, saugumiečiai naudojo neleistinas tardymo priemones (menančius atsakymą klausimus, grasinimus, nepilnamečių tardymą, nedalyvaujant jų tėvams) ir net nežiūrint to, kad nerado jų tarpe liudijančių prieš šiuos kunigus, — vis tiek juos nuteisė. Ir ne metams, ne dviems — dešimčiai.

Tai nenuostabu ir nekeista. Mes, tikintieji, prie to pripratę, bet NEAPSIPRATĘ ir NESUSITAIKĘ su tokia padėtimi. Todėl prašome paaiškinti, kaip visa tai suderinti su viešumu ir demokratija?!

Kada gi pagaliau socialistinis teisingumas atsigręš ir į tikintįjį, ir į kunigą?!

Prierašas "Komjaunimo tiesos" redakcijai. Kreipiamės į jūsų laikraštį, jis toliausiai pažengęs demokratijos ir viešumo keliu. Tikime, kad jame atsiras vietos kur tikinčiojo problemoms svarstyti. Paskelbimo atveju prašytume teksto netrumpinti — pavargome nuo atitrauktų iš konteksto epizodų.
1988.07.12
Pasirašė kybartiečiai:

fShare

Tweet