Kreipimasis į Persitvarkymo Sąjūdį
Mes, visuomenės atsinaujinimu susirūpiną katalikai, norime atkreipti Sąjūdžio dėmesį į tai, kad visuomenės demokratizavimas neįmanomas nesulyginus tikinčiųjų piliečių teisių su visų kitų teisėmis ir nepadarius visa to, ko reikia šiai lygybei ir visapusiškai sąžinės laisvei užtikrinti.
1. Teisių lygybė, kaip ankstesnė stalininė TSRS Konstitucija (124 str.), taip dabar galiojanti brežnevinė (52 str.), aiškiai įtvirtina principinę tikinčiųjų ir netikinčiųjų nelygybę: užtikrina netikintiesiems skleisti teisę savo įsitikinimus — vesti ateistinę propagandą, o tikintiesiems — tik teisę atlikinėti religinius kultus, bet ne skleisti savuosius įsitikinimus. Todėl kraštutinai apribota religinė leidyba, o visos masinės informacijos priemonės yra įpareigotos skleisti ateizmą. Ir pati teisė dalyvauti religiniame kulte dažnai paneigiama daugeliui įvairių kategorijų piliečių, ypač inteligentijai ir besimokančiam jaunimui.
Visuomenės demokratizavimo šalininkai turėtų sieku, kad Konstitucija garantuotų visiems piliečiams teisę išpažinti ir laisvai skleisti bei ginti savo pasaulėžiūrą (religinius ar ateistinius įsitikinimus), tad ir lygias teises naudotis masinės informacijos priemonėmis. Ateizmo propagandą turėtų finansuoti patys ateistai, o ne Valstybė, nes Valstybei lėšas uždirba ir tikintieji bei tikėjimui prijaučiantieji piliečiai, tokių mūsų respublikoje — dauguma.
2. Valstybė — Bažnyčia ;— mokykla. Minėtasis TSRS Konstitucijos 52 straipsnis sako: "TSR Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo Valstybės ir mokykla nuo bažnyčios". Logika ir teisingumas reikalauja, kad atskyrimas abiem atvejais reikštų tą patį. Kaip Bažnyčiai neleidžiama kištis į vidinius mokyklos sferos reikalus — mokytojų skyrimą, mokyklų organizaciją, taip Valstybė turėtų atsisakyti kišimosi į dvasininkų skyrimus (kad ir registracijos priedanga), į bažnytinių iškilmių rengimą, Kunigų seminarijos atranką ir pan. Taip pat Valstybė neturėtų primesti visų tikybų susivienijimams pasaulietiškų draugijų struktūros (dvidešimtukų su jų vykdomaisiais organais, statomais aukščiau už hierarchinius padalinius). Pagaliau, kaip, nepaisant Bažnyčios atskyrimo nuo Valstybės, iš tikinčiųjų ir Bažnyčios vadovų reikalaujama kuo didžiausio lojalumo Valstybės valdžios veiksmams, taip ir mokyklos atskyrimas nuo Bažnyčios neturėtų būti interpretuojamas kaip mokyklos įpareigojimas kovoti su religija ir Bažnyčia.
Deja, lig šiol tik taip buvo aiškinamas Konstitucijos 52 str. Jau įsibėgėjus persitvarkymui, šių metų gegužį Vilniaus raj. Salininkų vidurinės mokyklos direktorius nuvarė nuo kapinių kunigą, tėvų kvietimu atėjusį atlikti laidotuvių apeigų eismo nelaimėje žuvusiai religingai moksleivei. Net ir persitvarkymo flagmanas "Gimtasis kraštas" (1988.06.02.-08) paneigė tikinčių mokinių teisę mokyklos bendrabutyje persilaužti Kūčių paplotėlį...
Jau keli dešimtmečiai prievartaujama tikinčių pedagogų sąžinė, kai jie verčiami prisidėti prie antireliginės veiklos ir viešai niekinti bei griauti tai, kas jiems patiems šventa.
3. Bendroji antireliginė nuostata. Yra pažadėti nauji įstatymai dėl religinių susivienijimų veiklos, jų projektas turėtų būti paskelbtas visuomenei svarstyti. Ir turėtų būti atsisakyta lig šiol galiojusio principinio nusistatymo visus įstatymus bei potvarkius aiškinti religijos ir Bažnyčios nenaudai, turint prieš akis jų galutinį uždavinį — pirmiausiai riboti religijos įtaką visuomenei, o paskui iš vis likviduoti.
Religinių reikalų tarybos prie TSRS MT pirmininkas K. Charčevas jau yra pareiškęs "Ogonioko" žurnalo korespondentui, kad persitvarkymas griežtai atmetąs požiūrį į tikinčiuosius kaip į "antros rūšies piliečius" (taigi pripažinęs, jog tokio požiūrio būta), tačiau tos Tarybos atstovai mūsų respublikoje lig šiol pritaria neteisingiems suvaržymams: įstatymai leidžia religines laidotuvių apeigas krematoriumuose, o Lietuvoje jos draudžiamos tos pačios kategorijos kaip krematoriumai patalpose — šarvojimo salėse. Daugelis įmonių ir organizacijų atsisako teikti bet kokią pagalbą savo kolektyvo narių laidotuvėms, jeigu jos atliekamos su religinėmis apeigomis, ir RRT atstovai neprotestuoja.
4. Sąžinės laisvė ir ateizmo rėmėjai prieš savo norą. TSKP Programa ir įstatai, VLKJS įstatai, įpareigodami visus jų organizacijų narius kovoti su religija, suvaržo tikinčiųjų piliečių politines teises, garantuotas TSRS Konstitucijos 48 ir 51 str., ir prievartauja sąžinę. Ryždamasis tapti TSKP ar VLKJS nariu, tikintysis arba turi prisiimti savo sąžinei priešiškas pareigas ir jas vykdyti ar veidmainiauti, arba likti šalia šių organizacijų, turinčių lemiamą balsą valstybiniuose ir visuomeniniuose reikaluose. Naujoji nuostata, kad tik partijos komiteto pirmasis sekretorius galės tapti atitinkamos DŽD tarybos pirmininku, užkerta bet kokią galimybę nepasiryžusiam veidmainiauti tikinčiam užimti tokį postą, tad ir vėl — arba sąžinės laužymas, arba diskriminacija. Vienintelė legali šalyje partija ir vienintelė legali jaunimo masinė sąjunga turėtų būti religijos atžvilgiu neutralios, kad joms galėtų priklausyti įvairių įsitikinimų piliečiai. To nepadarius, persitvarkymo srovėje turėtų būti pasiūlyta dėl spaudimo ar per nesusipratimą įstojusiems tikintiesiems pasitraukti iš šių organizacijų, teisiškai ir faktiškai garantuojant, kad tai neturės jiems jokių neigiamų socialinių padarinių.
Labai prašome persitvarkymo sąjūdį išaiškinti oficialioms instancijoms ir visuomenei, kad tikintieji piliečiai galės nuoširdžiai įsijungti į persitvarkymą bei atsinaujinimą tik įsitikinę, kad jų "antrarūšiškumas" iš tiesų neatšaukiamai nubrauktas. Tai matysime iš atitinkamų teisinių aktų, o svarbiausia iš kasdieninės praktikos, pavyzdžiui:
jeigu bus grąžinta religiniam kultui vyriausioji Lietuvos bažnyčia — Vilniaus katedra ir leista statyti naujas bažnyčias ten, kur jos tikintiesiems reikalingos;
jeigu bus iškeltas ateizmo muziejus iš Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero bažnyčios ir baigsis tos brangios šventovės profanavimas;
jeigu religiniai susivienijimai gaus juridinio asmens teises, o bažnytiniai centrai — pilnas leidybos teises;
jeigu bus panaikintas draudimas mokyti vaikus ir jaunimą tikėjimo dalykų;
jeigu bus leista kurtis ir veikti bažnytinėms blaivybės, šalpos ir pan. brolijoms ir draugijoms;
jeigu bus pertvarkyta Religijų reikalų Tarybos veikla, kad ji nebūtų Bažnyčios pavergimo įrankiu;
jeigu bus liautasi sistemingai žeminti religiją ir Bažnyčią mokyklose ir masinėse informacijos priemonėse;
jeigu niekas jokia dingstimi nebus verčiamas kalbėti ir elgtis prieš savo sąžinę, o religijos praktikavimas nebus kliūtis pakilti darbe, moksle ir kultūrinėje veikloje.
Norėtume, kad apie šį kreipimąsi būtų painformuota platesnė Lietuvos visuomenė.
Julija Šalkauskienė, dailininkė (prof. Šalkauskio našlė), Vilnius, K. Požėlos g. 20-7
Antanė Kučinskaitė, kalbininkė, Vilnius, Lenino pr. 2-20
Alfonsas Misevičius, teisininkas, Vilnius, Baltupio 55-40
Vincas Rastenis, gydytojas, Vilnius, Architektų 36-24
Povilas Varnelė, inžinierius, Vilnius, Vykinto 7-1
1988 m. liepos 5 d.
