1988 m. liepos 12 d. iš Permės griežto režimo lagerio buvo paleistas kun. Alfonsas Svarinskas, kuris 1983 m. sausio 26 d. buvo areštuotas, apkaltintas antitarybine propaganda bei agitacija ir nuteistas pagal LTSR BK 68 sr. I d. 7 metams griežto režimo lagerio bei 3 metams tremties. Išbuvęs 5 su puse metų įvairiuose sovietiniuose griežto režimo lageriuose, kun. A. Svarinskas buvo paleistas su sąlyga, kad paliks Tėvynę ir Augsburgo vyskupo J. Štimplės kvietimu išvyks į Vakarų Vokietiją.
1988 m. liepos 15 d. vakare kun. A. Svarinskas atvyko į Vilnių. Kun. A. Svarinskas, net tris kartus teistas, 21 su puse metų išbuvęs įvairiuose Gulago lageriuose, daug fiziniai ir moraliai kentėjęs, į Tėvynę grįžo nepalūžęs, kupinas ryžto ir energijos toliau darbuotis Dievo garbei ir Tautos gerovei. Savo religine ir tautine savimone bandanti atgimti Lietuva, su pagarba ir susižavėjimu sutiko šį dvasios milžiną, jo pamokantį žodį priimdama kaip dvasinį testamentą Tautai.
Lietuvoje išbuvęs vos daugiau nei mėnesį, kun. A. Svarinskas aplankė visą eilę parapijų —Vidiškes, Viduklę, Telšius, Tauragę, Šiluvą, Igliauką, Kybartus, Marijampolę, Vilnių, Paberžę ir kt., ir visur buvo sutiktas šimtų ir tūkstančių jį mylinčių širdžių, jo žodžio išsiilgusių Lietuvos tikinčiųjų. Tačiau ryškiausiai savo solidarumą tikinčioji ir net netikinčioji Lietuva parodė paskutinėmis kun. A. Svarinsko su Lietuva atsisveikinimo akimirkomis, kai 1988 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje Aušros Vartuose kun. A. Svarinskas atnašavo atsisveikinimo šv. Mišias.
Jau iš ankstyvo ryto į šią Vilniaus šventovę plūdo žmonės. Jie sausakimšai užpildė šv. Teresės bažnyčią. Virš galvų jūros didingai siūbavo trispalvės vėliavos, gėlių puokštės. Akį džiugino jaunimo gausumas, tautiniais rūbais pasipuošusių merginų būrys. Su kunigu A. Svarinsku — vakarykščiu sąžinės belaisviu — šv. Mišias koncelebravo dar 5 kunigai, tarp jų TTGKK narys kun. Vincentas Vėlavičius, buvę kaliniai — kun. Jonas-Kąstytis Matulionis ir kun. Juozapas Razmantas. šv. Mišių intencija — Už Bažnyčios ir Tėvynės atgimimą. Pamokslo metu kun. A. Svarinskas dėkojo tautiečiams už maldą ir jo kovos pratęsimą, sveikino atbundančią Lietuvos inteligentiją, priminė ir kvietė siekti tikrosios laisvės vieninteliu įmanomu keliu — per doros stiprinimą, per alkoholizmo, ištvirkimo ir narkomanijos įveikimą. Karštą ir pilną meilės kunigo žodį palydėjo ilgi nuoširdūs susirinkusiųjų plojimai. Po šv. Mišių atsisveikinimo žodį tarė kun. Algimantas Keina. Jis pabrėžė, kaip ugdė mūsų religinį sąmoningumą, žmogiškąjį solidarumą kun. Alfonso heroiškai prisiimta nelaisvė, išreiškė įsitikinimą, kad mūsų meilės, bendrų darbų ryšiai ir toliau nenutruks. Jaunųjų Lietuvos katalikų vardu kalbėjo kun. Robertas Grigas. Jis akcentavo, kad kun. A. Svarinsko ir kitų sąžinės kalinių vardai tautai tapo laisvės ir teisingumo simboliais, kaip Vytis, kaip trispalvė vėliava, kaip Rūpintojėlis. Tikintis jaunimas nepaliaus siekęs Kristaus atneštų idealų, jį įkvepia ir stiprina nekalta teisiųjų kančia. Atsakomajame žodyje kun. A. Svarinskas išreiškė savo sumišimą dėl išskirtinės jam rodomos pagarbos, jis pats save laikąs eiliniu žmogumi, kuris tik stengėsi gerai atlikti pareigą. Nurodė, kad yra iškentėjusių kur kas daugiau. Tai 37 metus Gulago pančius nešantis Balys Gajauskas ir 27-tus metus Viktoras Petkus. Kun. A. Svarinskas pareiškė tvirtai tikįs, kad iš priverstinės tremties dar sugrįš į Lietuvą. Visa bažnyčia, pritariant vargonams, galingai sugiedojo "Lietuva, Tėvyne mūsų". Nepaliaujamai prie altoriaus ėjo žmonės — suaugusieji, jaunimas ir vaikai — sveikino, dėkojo, teikė gėles. Išėjusį į Didžiąją gatvę kun. A. Svarinską pasitiko gatvę užtvindžiusių žmonių plojimai. Pasitvirtino kun. A. Svarinsko pamoksle pasakyti žodžiai: "Filmo apie mane autoriai klausė: 'Kas jūs, kunige Svarinskai?' Štai — jūs esate atsakymas." Po šv. Mišių kunigas Alfonsas ligoninėje aplankė avarijoje sunkiai sužeistą Kavarsko kleboną kun. Baboną.
Apie 12 val. link Vilniaus aerouosto nusidriekė tremtinį palydinčių mašinų eskortas. Atvykus į aerouostą, atsivėrė nuostabus vaizdas: pastatą apgulusi didžiulė minia žmonių, virš kurios didingai plevėsavo balta-geltona Popiežiaus vėliava ir tautinė trispalvė, nesuskaitoma daugybė mažų vėliavėlių. Nuošaliau matėsi vorelė milicininkų ir civilių, susirinkusiems jie netrukdė. Kun. A. Svarinskui išlipus iš mašinos, kilo plojimų audra, kokios Vilnius seniai buvo girdėjęs. Po kunigo kojom pasipylė gyvos gėlės, kuriomis jis lyg kilimu ėjo į aerouosto pastatą. Žmonės be perstojo nešė savo mylimam ganytojui gėles, bučiavo rankas, dėkojo, linkėjo ir verkė. Apsupusi kun. A. Svarinską ant aerouosto laiptų minia kelias minutes darniai skandavo: "Lie-tu-va bus laisva!", o kunigui tolstant į pastato gilumą, jį lydėjo griausmingas "Lau-kiam! Lau-kiam! Lau-kiam!" Viduje maloniai besišypsąs aerouosto atsakingas darbuotojas mandagiai paaiškino registracijos bei išskridimo tvarką, padėjo atlikti visus formalumus. Ant laiptų išėjusį kunigą liaudis vėl apipylė gėlėmis, per rankas be paliovos plaukė maldaknygės, paveiksliukai, atvirutės, kol pavargusi ranka jau negalėjo rašyti autografų. Vėl galingai aidėjo Tautos himnas. Jaunimas dainavo tremtinių, liaudies dainas bei jomis tapusius patriotinius eilėraščius. Viską be perstojo filmavo oficialios ir privačios kino kameros. Buvo paskelbta, kad reisas valandai atidedamas. Minėtas atsakingas aerouosto darbuotojas pakvietė kun. A. Svarinską, kitus kunigus ir artimuosius į atskiras patalpas. Aerouosto personalas elgėsi labai pagarbiai. Savo pagarbą kun. A. Svarinskui pareiškė ir atminimo dovanėles įteikė net Bažnyčiai netikėti žmonės. Reisas dar keletą kartų buvo atidėtas, pagaliau atsisveikinąs kun. A. Svarinskas praėjo kontrolinį postą, žmonės stovėjo už tinklinės tvoros, skiriančios pakilimo takus nuo aerouosto kiemo, dainavo patriotines dainas, mojavo gėlių puokštėmis ir vėliavėlėmis. Taip laukė apie valandą laiko, kol reaktyvinis lėktuvas pakilo į žydrą Lietuvos padangą, fiziškai atplėšdamas nuo mūsų tą, su kuriuo širdim esame suaugą bendrais siekiais, tačiau iš mylinčių sielų, ir atgimstančios Tėvynės būties jo neišplėš.
Išlydėti kun. A. Svarinską iš Maskvos išvyko grupelė iš Lietuvos, prie jų prisijungė anksčiau į laisvą grįžą rusų kaliniai, bendraminčiai. Atsisveikinimo su kun. A. Svarinsku metu oficialioji melo propaganda patyrė triuškinantį smūgį. Tauta akivaizdžiai parodė, kas Lietuvai yra apšmeižtas, kankintas ir Viešpaties galybe nugalėjęs smurtą ir blogį kun. A. Svarinskas. Dar kartą pademonstravo savo solidarumą, dėkingumą už sudėtą auką ir ryžtą sekti aukos keliu už Dievą ir Tėvyną.
