Nuo 1952 m. iki 1957 m. man teko šioje kuklioje Seminarijos bažnyčioje ne kartą kalbėti. Teko skaityti mąstymus ir konferencijas. Per tokį ilgą laikotarpį daug kas pasikeitė, mes žinom, kad pasikeitimai nebūna vienodi, jie būna ir džiugūs, ir liūdni; ir per šį ilgą laikotarpį ne visi pasikeitimai buvo džiugūs. Sunku visus pasikeitimus išsakyt...
Šiandien, susirinką iškilmingam simpoziumui, švęsdami Marijos metų Jubiliejinį minėjimą, kartu prisimindami Dievo malonių gausą, suteiktą mums palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimu palaimintuoju ir ypatingu būdu pajuntame, kad patys džiugiausi pasikeitimai prasidėjo Marijos metuose. Mes galim kaip anuomet Galilėjos Kanos vestuvėse pasakyti, kad tai, kas geriausia, mums palaikyta iki dabar.
Kaip tik Marijos metuose visoje mūsų tautoje pasireiškia nuostabūs pasikeitimai, pavadinti persitvarkymo vardu. Ypatingą jų iškalbingumą mūsų tauta pergyveno ne taip seniai Vingio parke, kai pirmą kartą po tiek merų taip iškilmingai suplevėsavo trispalvės..., kai buvo svarstomi visai tautai rūpimi klausimai. Gaila, kad tautinės vėliavos šiandien čia nematome. Nejaugi tai mums svetimas dalykas? Nejaugi tai mūsų žvilgsniui priešingas dalykas, ir nemokame džiaugtis tuo, kuo šiandien džiaugiasi visa mūsų tauta, nejau visa tai priešinga kunigijai? Ne veltui tie, kurie tą persitvarkymo džiaugsmą pergyveno Vingio parke, padarė priekaištą mums, kunigijai, kodėl mes likome tokie svetimi, bejausmiai, tarsi netrokštą persitvarkymo ir persimainymo, pernelyg apsipratę su liūdna padėtimi.
Persitvarkymo Sąjūdis man neduoda ramybės, delegacijos ateina viena po kitos, klausia, kodėl mes tylime? Tegul šis mūsų žodis būna kaip atsakas, kad netylim, kad sielojamės ir pergyvenam.
Šiandien trokštu ne tik savo, be visos katalikiškos dvasininkijos vardu pareikšti ir išryškinti mūsų dvasią, ko mes iš tiesų trokštame ir norime, ko dejuojam, dėl ko pergyvenam ir ko reikalaujam?!
Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikybų išpažinėjai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo. Apriboti bažnyčios sienomis, šventoriaus bei kapinių ribomis. Dabar vykstąs visuomenės gyvenimo pasikeitimas kviečia bei ragina mus, hierarchiją, kunigiją, tikinčiuosius, naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje tautos istorijoje. Per kelis mėnesius nukrito daug žodžių varžtų, per pora pastarųjų metų kai kurie žymūs tarybinių respublikų kultūros darbininkai, o per šiuos ir mūsų respublikos garsiai prabilo apie religinio gyvenimo reikšmę tautos dvasiai, jos moralei. Jau viešai pripažinta, kad mūsų tautos sielą sužalojo ne tik priverstinė kolektyvizacija, neplaninga organizacija, bet ir beatodairiška ateizacija. buvo sužalotos žmonių sąžinės, kai jie turėjo kalbėti ne tai, ką galvojo ir daryti ne tai, ką kalbėjo, kai turėjo niekinti, kas jų tėvams, o taip pat ir jiems patiems buvo ir yra šventa. Bažnyčia nepropaguoja keršto, nors ir pripažįsta, kad negalima lengvai užmiršti nusikaltimų žmoniškumui, nekaltų žmonių laisvei ir gyvybei. Tikintieji, tiesa, neorganizavo ir nevykdė trėmimų, juos vykdė kiti, nepasirašinėjo mirties ar ilgos nelaisvės nuosprendžių, tačiau buvo ir gal dar tebėra tikinčiųjų, prigąsdintų, apgautų, gėdingoje skundikų, slaptų informatorių armijoje, kurie talkino anoms baisenybėms ir dabar tebetalkina priespaudos aparatui. Tokius tikinčius pasauliečius, o ypač Bažnyčios darbininkus kuo rimčiausiai mes įspėjame: neapsigaudinėkim, neteisinkime savo mažadvasiškumo, atminkime skaudžią atsakomybę prieš Dievą, prieš tautą. Jokia kaina mums neturi būt per didelė tam, kad galiausiai pasijustume laisvi, doros sąžinės žmonės. Šiuo metu nuolat minimi du pražūtingi šalies istorijos tarpsniai — diktatoriaus kultas ir sustingimo arba stagnacijos laikotarpis. Kiek ir kaip šie laikotarpiai palietė Bažnyčios gyvenimą? Diktatoriaus asmens kulto laikais Bažnyčia kentėjo, anuomet to nepripažino, dabar išdrįstama ir viešai tai pasakyti, tik labai jau prislopintai. Nejaugi ir mes, kunigai, tik prislopintai tai ryškinsime?! Kas trečias Lietuvos kunigas ir keturi iš penkių vyskupų buvo įkalinti, įkalinta ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, krikščioniškos kultūros darbininkų, uolių tikinčiųjų; uždaryta visa katalikiška spauda, mokyklos, organizacijos, brolijos; išvaikyti vienuolynai, uždaryta nemažai bažnyčių ir trys kunigų seminarijos, konfiskuotos vienuolynų ir seminarijų bibliotekos... Bažnyčia skaudžiai kentėjo, bet ji liko anuomet visoje šalyje vienintelė institucija, negarbinusi diktatoriaus. Per atoslūgį, po diktatoriaus mirties, nebuvo atkurta nei religinė spauda, nei mokyklos, priešingai, vėl buvo uždaryta bažnyčių, sistemingai naikinami pakelių kryžiai ir koplytėlės, sustiprinta kova prieš tikėjimą spaudoj ir mokyklose, antireliginis spaudimas inteligentams, tarnautojams. Grasinimais nuo altorių buvo nuvaryti vaikai ir jaunimas, o tam pasipriešinęs Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius ištremtas į Žagarę ir iki šiol negrąžintas į pareigas.
Stagnacijos laikais buvo stengiamasi ir Bažnyčiai primesti sustingimą. Stagnacija suleido gilias šaknis, ir šiuo laiku sąjunginė Religinių reikalų taryba ir jos atstovai mūsų respublikoje labai sunkiai persiorientuoja į dialogą su Bažnyčia — nori diktuoti bei administruoti senoviškai. Kai kuriais atvejais tik kalbama apie persitvarkymą, tačiau nieko konkretaus nedaroma šia linkme. Priešingai. Buvo paskelbta, kad Kauno Kunigų seminarijoje galės mokytis 150 jaunuolių. Šiandien kažkas per kažkokius neaiškius kanalus, spaudoj nepaskelbtus, jau teigia, kad Seminarijoje galės mokytis tik 145 jaunuoliai. Kas turėjo ir galėjo pakeisti mums jau duotą limitą?! Negavau informacijos aš, negavo jos kiti Lietuvos vyskupai. Kokiais kanalais tokie potvarkai ateina? Tegul viešai raštu praneša arba spaudoje paskelbia, kad į Kauno Kunigų seminariją bus priimta mokytis mažiau jaunuolių nei pradžioje buvo leista ir paaiškinta priežastis. Šito nepadaryta. Tik neaiškiais, tyliais, slaptais kanalais mus pasiekia panašios žinios. Nejaugi mes, vyskupai ir kunigai, galim tylėti ir su tuo sutikti?! Istorija rodo, kad Bažnyčia sugeba gyventi prie įvairių valstybinių sistemų, tačiau Bažnyčia negali taikstytis su neteisingais jos veiklos suvaržymais, su žmogaus teisių pažeidimais. Istorija rodo, kad laisvė niekada nebūna padovanojama, bet, susiklosčius palankioms aplinkybėms, patys žmonės, visuomenė turi pradėt elgtis kaip laisvi, patys laisvės reikalaut Šiandien mes negalime ilgiau laukti. Jau trys metai, kai žada ir vis atideda naujų Religinių nuostatų išleidimą, ir dar neaišku, kada juos išleis. Užliūliuoti, užmigdyti, paguosti pažadais... Kadangi tarybinė vyriausybė yra panaikinusi Lietuvos respublikos konkordatą su Apaštalų Sostu ir deklaravusi nesikišimą į Bažnyčios kanonine, veiklą, tai RRT įgaliotinio įstaigos, rajono valdžios ir kitų organų šių dalykų administravimas mums neturi juridinio pagrindo ir turėtų liautis. Jeigu einama prie tikro persitvarkymo ir prie normalių sąlygų, tegul pačiai Bažnyčiai leidžia netrukdomai vadovautis Bažnyčios kanonais ir jos nustatyta hierarchine, pastoracine veikla. Tik šitaip bus žengtas religinėje srityje žingsnis į teisinės valstybės sukūrimą, kuriuo sielojasi ir neseniai įvykęs reikšmingas forumas Vingio parke.
Kunigai, klebonai, vikarai, mūsų manymu, jau dabar turėtų viešai pradėti vaikų katekizaciją, religinį jaunimo švietimą — nelaukti kol RRT įstaiga praneš, kad jau galima. Nelaukite taip pat ir vyskupų atskiro rašto, kad jūs tai galite. Šią teisę jums duoda Bažnyčios kanonai, tad kodėl dar reikia vyskupų rašto? Ne vyskupai kunigams uždraudė katekizuoti vaikus ir jaunimą. Pradėkime patys, ir tai dabar sugrįžti į tas pozicijas, kurias praradom. Hierarchija, dvasininkija, tikintieji, turi nepaliauti reikalavę, kad būtų sugrąžintas tikintiesiems Lietuvos krikščionijos lopšys — Vilniaus Katedra ir nutrauktas visiems mums brangios Vilniaus šv. Kazimiero šventovės profanavimas; kad greičiau realizuotųsi Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios sugrąžinimas, kad būtų duodami leidimai statyti naujas bažnyčias ten, kur hierarchijos sprendimu tikintiesiems jų reikia.
Nepaliaukime klibiną visas atsakingas instancijas, kad būtų grąžinta laisvė religinei spaudai. Hierarchija, kunigija, patys tikintieji, o ne valdžios įstaigos turi suprasti, kokie leidiniai ir kokiu tiražu jiems reikalingi. Prieš 40 metų nusavinusi šimtus bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių, valstybė tegul nesijaučia mums duodanti dovaną, jei ir numeta kokį trupinį, o po to visam pasauliui apie tai skelbia.
Tikintieji tebus pasirengę panaudoti visas galimas pastoracines priemones individualiai ir grupiniai apaštalaujant senelių, invalidų, našlaičių, ligonių globoje. Pasigirsta balsai, kad bus leista labdara, galbūt net kai kurioms vienuolijoms bus leista dirbti šioje srityje. Bet kol kas tai tik pavieniai balsai. Raginame tikinčiuosius pasauliečius, o ypatingai dvasininkiją prieinamais būdais paremti visuomenės atsinaujinimo ir demokratizacijos pastangas. Nebūtina, kad mes atitinkamuose sąjūdžiuose išstotume kaip kunigai, bet būkime šiems dalykams palankūs ir visais galimais būdais palaikykime. Jeigu pasirodys, kad atsinaujinimo sąjūdžiuose dalyvaujantiems pasauliečiams reikia konsultantų, teologų ar kanonistų, vyskupų konferencija juos parinks ir duos.
Daug kentėjo Bažnyčia per šį laikotarpį, daug iš jos atimta. Vis dėl to mes ketiname būti kantrūs, vengti priešiškumo nuotaikų, neapgalvotų veiksmų, tačiau neužmiršime, kad tikinčioji visuomenė gali būti kantri tik matydama darant vieną po kito konkrečius žingsnius, o ne duodant ore pakibusius pažadus.
Pernai Krikšto Jubiliejaus dienai skirtame pamoksle vyskupai yra pareiškę: Mes broliškai dėkojame visiems prijaučiantiems Bažnyčiai, visiems, kurie dėl vidinių ar išorinių kliūčių jaučiasi negalį praktikuoti visus sakramentus, bet brangina Evangelijos vertybes, palaiko krikščionišką dvasią savo elgesiu, žodžiu, kūryba; visiems, kurie remia, globoja pavienių tikinčiųjų ir visos Bažnyčios pastangas. Prie šių žodžių norisi pridėti padėką visiems mūsų tautos kultūros darbininkams, kurie, skatinami teisingumo ir Tėvynės meilės jausmo vis garsiau kelia balsą už krikščioniškas vertybes, prieš jų niekinimą, prieš tikinčiųjų diskriminaciją. Tai pradinis pilnai neapipavidalintas mūsų žodis.
Mes tikime, kad per dangiškos mūsų Motinos Marijos užtarimą, per mūsų gilų pamaldumą ir jos žodžių "darykite visa, ką tik jis jums įsakys" vykdymą, padėtis keisis gera linkme. "Darykite visa, ką tik jis jums įsakys..." Šiais žodžiais mūsų dangiškoji Motina pirmą ir vienintelį kartą prabilo į žmoniją ir kiekvieną iš mūsų įsakymo būdu, nurodydama, ko ji laukia, ko nori ir reikalauja, kad darytume. Mūsų nelaimės tautoje prasidėjo kaip tik nuo to, kad, turėdami laisvę, nedarėm tai, ką Viešpats įsakė, nevykdėm jo duotų įsakymų, čia mūsų visų nelaimių pradžia. Geriausi pasikeitimai ateis ir pasireikš pačiu gražiausiu būdu, o mes galėsim kaip anuomet Galilėjos Kanos vestuvėse pasakyti, kad kas geriausia palaikei iki dabar, jei kiekvienas mūsų, ypatingai dvasininkija, savo širdyje pasiryšime ir vykdysime visa, ką Jėzus Kristus mums įsako.
