1979 m. „Aušros" 14 nr. publikuotas J. Medvėgalio straipsnis „Žvilgsnis į ateities Lietuvą", Aprašydamas Lietuvos pakraščius autorius rašo: „Baltarusiškas šovinizmas nė kiek nemažesnis už (. . .) lenkiškąjį, o gal dar net jį viršija. Jo skonį jau patyrė Baltarusijos lietuviškų salų gyventojai." Ne nuo baltarusiško šovinizmo kenčia vakarų Baltarusijos TSR gyventojai lietuviai, o nuo rusiško ir lenkiško šovinizmo. Vietiniai vakarų Baltarusijos gyventojai nėra šovinistai. Ne taip seniai jie kalbėjo lietuviškai. Nors dalis jų lietuviškai nebekalba, bet labai palankūs Lietuvai. Jie jau dabar mielai prisijungtų prie Lietuvos TSR, jeigu jiems tai būtų leista.
Autorius rašo: „. . . Reikia dėti visas pastangas, kad Lietuvai grįžtų Gervėčių ir Pelesos rajonai dabar esą Baltarusijoje . . ." Pirmiausia, tokių rajonų visai nėra. Gervėčiai priklauso Astravo, o Pelesa — Varenavo rajonams. Autorius mini tik Gervėčių ir Pelesos apylinkes. O Apso ir Vydžių apylinkių, kurios yra prigludę prie Zarasų rajono, prijungti nereikia? Juk iki lenkams užgrobiant Vilniaus kraštą (1920 m.) Apso ir Vydžių parapijos priklausė Žemaičių vyskupystei, ir dar 1914 m. jas lankė vysk. Karevičius. Apso ir iš dalies Vydžių apylinkėse ir dabar kalbama lietuviškai.
O Ramaškonių apylinkės kaimų (Varenavo raj.), kur visi genesnio amžiaus gyventojai tebekalba lietuviškai, ir kuri sudaro tąsę Eišiškių (dabar Šalčininkų) rajono, nereikia prijungti prie Lietuvos?
Tikrą lietuvišką salą dabar jau sudaro Lazdūnų (Lazūnų) apylinkės kaimai (Vijos raj.), kur senesnio amžiaus žmonės tebekalba lietuviškai. Jaunimas nebekalba lietuviškai dėl to, kad toli Vilnius ir lietuviškai kalbą jų broliai, ir kad po II pasaulinio karo iš lazūniečių tuojau pat buvo atimti pagrindiniai lietuvybės židiniai — mokykla ir bažnyčia.
Liūdnas ir tragiškas likimas yra Zietelos lietuvių. Zasiečių kaimo prie Zietelos ir dabar dar kalba lietuviškai. Bet ten lietuviškos kalbos metai jau suskaityti. Įdomiausia lietuviška tarmė, tikra archaiškiausios indoeuropietiškos kalbos duktė, turi išnykti, žūti. Steigiami rezervatai retoms gyvulių ir paukščių veislėms išlaikyti apsaugoti, o kad reta pasaulyje kalbinė tarmė nyksta ir žūsta, nėra kam apie tai pasirūpinti. Tokia rusiškojo šovinizmo politika . . .
Liesdamas Lietuvos vakarines ribas J. Medvėgalis ašo: „Mums reikės dėti pastangas prisijungti šiaurinę Rytprūsių dalį (. . .), tai yra, teritoriją, kur dar prieš šimtą metų gyveno lietuviai (. . .). Donelaičio, Vydūno (. . .) tėviškė turi priklausyti Lietuvai!" Pirma, reikia atitaisyti klaidą — Vydūno tėviškė jau priklauso Lietuvai (jis gimęs Klaipėdos krašte). Bet ši klaida — ne bėda. Didesnė klaida rašyti, kad Rytprūsiuose lietuviai gyvenę prieš 100 metų . . . Rytprūsiuose lietuviai gyveno ir lietuviškai kalbėjo dar 1945 metais, nežiūrint paskutiniame dešimtmetyje Hitlerio valdžios vykdytų žiaurių lietuvybės persekiojimų. Tik 1945 m., kai Raudonoji armija užėmė Rytprūsius, išnyko ten paskutiniai vietiniai gyventojai lietuviai: vieni jų pasitraukė į Vakarus, o kurie nepasitraukė, rusų buvo išgabenti T. Sąjungos gilumon, kur jų dauguma žuvo.
Apie kitas klaidas, padarytas J. Medvėgalio straipsnyje, tegu pasisako kiti. Aš paliečiau tik Lietuvos rytinių ir vakarinių sienų problemą.
Digrys
***
