Visomis informacijos priemonėmis giriamės klestinčia lietuvių tautine kultūra, gražiai ir dideliais tiražais leidžiamomis knygomis.
. . . „Vagos" leidykla leido „Lituanistinės bibliotekos" serija. Tai senosios knygos lietuvių ir nelietuvių rašytojų, svetimomis kalbomis rašiusių apie Lietuvą. Išėjo 20 knygų. Tarp jų: Mažvydo, Mykolo Lietuvio, Lascickio, Gizevijaus, Husoviano, Basanavičiaus, Daukanto, Valančiaus, Baranausko raštai. Tačiau šių trijų pastarųjų rašytojų tiražai buvo taip maži, jog knygą pavyko gauti tik nedaugeliui ir tik per pažintis bei kyšius. Ilgai knygynuose vieši vien daugiatiražiniai Jono Šliūpo raštai.
O kaip išleistas Antanas Baranauskas? Jo, Rumšiškių raštininkų mokyklos mokinuko, Vainuto ir Skuodo valsčiaus raštininkėlio, lenkiškieji mėginimai rašyti poezijas sudėti su fotografinėmis faksimilėmis. O dėl vieno brandžiausio jo kūrinio — „Kelionės Peterburkan" — pratarmėje sakoma: „Iš poetinių nespausdinamas eilėraščių ciklas „Kelionė Peterburkan", kuriame vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija." Toji „ideologija" labai paprasta. Baranauskas dainavo:
Apkrauk mokestim didžiausiom,
Dvasia nepalūsma,
Nors Cibirijon nubruk mums,
Ir te neprapulsma . . .
Ne taip skamba akmenėliai,
Patkavom daužyti,
Kaip vaitoja mūsų broliai,
Šiaurėn nuvaryti.
Ne taip staugia platus plentas,
Gniaužtas diližonais,
Kaip vaitoja mūsų žemė
Po svetimais ponais.
Ne taip puola drėgnas rūkas,
Kaip dienelė švinta,
Kaip gausingai mūsų brolių
Ašarėlės krinta . . .
Kad tu, gude, nesulauktum, —
Ne taip, kaip tu nori.
Bus, kaip Dievas duos, ne tavo
Priesakai nedori . . .
Šie posmai labai primena netolimą praeitį ir net dabartį, štai ką reiškia „svetima ideologija" . . .
Ta pati „ideologija" sužlugdė ir Kojalavičiaus „Lietuvos istorijos" išleidimą.
1979 m. minime Vilniaus Universiteto 400 metų sukaktuves. Ta proga buvo pasiryžta išleisti vieno iš jo profesorių ir rektorių Alberto Kojelavičiaus-Vijūko (1609-1677) stambią, dvitomę „Lietuvos istoriją". Veikalas iš lotynų kalbos buvo išverstas daugiau kaip prieš dešimtį metų. Šiemet jis spaustuvėje buvo jau surinktas ir sustatytas į spausdinimo mašiną. Atspausdinti korektūros lapai. Spaudos riktai „parūpo" glavlitui (politinei cenzūrai), kuri seniau nesidomėdavo senoviškais verstiniais leidiniais. Pirmoji „ideologiją" aptiko kalbininko J. Senkaus našlė. Ji parodė šefui Gurvičiui, tam pačiam, kuris seniau A. Vienuolio „Puodžiūnkiemiui" pakėlė idėjinį lygį". Gurvičius nubėgo į Centro Komitetą. Duobkasio vaidmenį šia suvaidino „istorijų daktaras" Jonas Aničas: argi galima „vyresnįjį brolį" vaizduoti tokį, koks jis buvo ir yra, ir kaip jo darbus aprašo Kojelavičius! Aničas pagalbos kreipėsi į šių dienų muravjovą Dybenką. Ir „Lietuvos istorijos" raidės spaustuvėje buvo išbarstytos ... O kai kas buvo net nubausti už šitą „nusikaltimą" — kaip drįso mėginti išleisti! . . Redakcinė kolegija: K. Korsakas, R. Šarmaitis, J. Jurginis liko sausi — jie iš „neliečiamųjų". Nukentėjo „Vagos" leidyklos žmonės, kurie šio veikalo dar nė matyti nebuvo matę. Kaltas visada iešimininkas . . .
Šitaip pagerbtas senasis Vilniaus Universitetas, taip paminėtas jo jubiliejus. Neužtenka vien žodžiais niekinti jo praeitį . . .
Palaidota ir visa „Lituanistinė biblioteka". Neišeis nei šių metų „Vagos" leidyklos kataloge paskelbtoji „Dusburgo kronika", nei užplanuotoji Jono Bretkūno raštų rinktinė. Šie veikalai taip pat buvo kelerius metus ruošti ir gerai paruošti.
Taip elgiamasi su Lietuvos istorija ir jos veikalais.
Ta pačia proga reiktų prisiminti ir didžiojo pedagogo humanisto Jono Amoso Komesnkio (1592-1670) „Rinktinius pedagoginius raštus", „šviesos" leidyklos išleistus 1975 m. Kaune. Tomas daugiau kaip 700 puslapių, didelio formato, gražiai išleistas. Tiražas paženklintas skaitmeniu — 3000. Visa nelaimė ta, kad nė vienas egzempliorius nebuvo parduotas! Partija letena uždėjo knygai spaustuvėje, šiais „Raštais" pasidžiaugti mokytojai galėjo ir gali vien paveikslėly: „Naujų knygų" biuletenio 1976 m. Nr. 6, 15 psl. įdėta jų viršelio fotografija . . .
Kaipgi bedieviai duos mokytojui knyga, kuri „Didžiojoj didaktikoj" moko auklėti žmogų „kaip paskutinį ir tobuliausią Dievo kūrinį"!
Komenskio „Raštų" tiražas buvo atiduotas į popieriaus fabriką, o keli egzemplioriai per V. Kazakevičių pasiųsti užsienio lietuviams: žiūrėkit, mes ir krikščioniškų knygų leisti nebijom!
K. Širvintas
***
