1978 m. balandžio 16 d. „Tiesoje" B. Bendorius ir P. Kauneckas paskelbė ilga straipsnį „Veidas be kaukės", kuriame purvais drabstomas Balys Gajauskas. Š.m. sausio 25 d. „Tiesa" suteikė tribūna H. Lasiui, kuris vėl šmeižė B. Gajauską. LKP CK organo puslapiuose neapykantos skleidėjai nesivaržydami didžiuojasi savo dvasine menkyste. Niekas jų nesustabdo; priešingai — tik skatina aukštais honorarais. Skelbdami panašius šmeižtus ir prasimanymus, Jūs tik dar daugiau diskredituojate tarybinę spaudą.
Marksizmo-leninizmo profesoriai tebetikina, esą, buitis apsprendžianti žmogaus sąmonę. Balys Gajauskas nepasuko ..liaudies gynėjų" keliu, bet kovojo už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Vadinasi, iš marksistinio taško žiūrint, tokį jo apsisprendimą formavo atitinkamos socialinės ir istorinės sąlygos. Tad ; mažiausia nelogiška demonstruoti savo gyvulišką neapykantą tiems, kurie išdrįso eiti ne svetimųjų nurodytu keliu. Tokios neapykantos turbūt nereikalauja nė marksistinė etika.
Neatsitiktinai paskvilių autoriai nutyli B. Gajausko socialinę kilmę. Nutyli, kad jis gimė bežemių valstiečių šeimoje, vėliau ? paprastu darbininku. Tad ne prarasti dvarai ar fabrikai (kaip mėgstate tvirtinti) atvedė B. Gajauską į pogrindinę organizaciją. Vokiečių okupacijos metais jis nenuėjo su pavergėjais, bet pasislėpė nuo mobilizacijos, už ką buvo net kalinamas konclageryje.
Balys Gajauskas
Bendorius su Kaunecku stengiasi įtikinti, kad B. Gajauskas — plėšikas ir žmogžudys. 1948 m. gegužės mėn. Šiauliuose nušovęs kaltą žmogų. Autoriai kukliai nutyli, kad tas žmogus — Mikalkinas — tarnavo Berijos žinyboje ir su sėbrais užpuolė B. Gajauską. Šis buvo priverstas gintis. Įvyko susišaudymas, o ne teroristinis aktas. Pats Mikalkinas nebuvo nei „darbo pirmūnas", nei „savo liaudžiai atsidavęs inteligentas". Su ginklu rankose jis tykojo Lietuvos partizanų, pogrindininkų. Už tai gaudavo ir atlyginimą. Jo nukovimą autoriai vadina „skaudžiausia tragedija". Bet ar reikia ieškoti didesnės tragedijos už tą, kurią pergyveno lietuvių tauta Stalino ir Berijos teroro metais. Pokario metai mums primena masišką nekaltų žmonių žudymą, kalinimą, trėmimą, ką jūs vadinate nieko nereiškiančiu „asmenybės kulto" vardu. Ir galbūt paties Mikalkino rankos suteptos krauju. Daugybė anų piktadarybių kaltininkų šiandien vaikščioja laisvi ir nenubausti. B. Gajauskas už susišaudymo metu nukautą rusą čekistą iškalėjo 25 (!) metus, pusę savo gyvenimo.
Kaip žinia, 1978 m. balandžio mėn. B. Gajauskas buvo teisiamas antrą kartą. 25 metus laukusi vienintelio sūnaus, B. Gajausko motina džiaugėsi nepilnus ketverius metus. Bet ir tą laiką ramybės nedavė nuolatinės kratos ir tardymai. Po to — naujas areštas. Metus laukė teismo, slapta puoselėdama viltį, kad išteisins. Bet sulaukė paties žiauriausio nuosprendžio ... O Jūsų laikraštis dar drįsta tyčiotis iš motinos kančios. Kur čia tarybinis „humanizmas"?
Nors B. Gajauskas, minėtų autorių tvirtinimu, „gavo, ko nusipelnė", ir liaudis pritarė tam, kažkodėl teismo eiga, o vėliau nuosprendis buvo slepiami nuo žmonių. Vienam iš mūsų teko stebėti teismo procesą. Tik tai buvo visai nepanašu į teismą. Rusai turi taiklų žodį apibūdinti šią komediją, vykusią už uždarų durų — „sudilišče". „Tiesa" net neišdrįso parašyti, kad B. Gajauską nuteisė 15 metų. Pasirodo, ir paskvilių užsakovai supranta, jog toks nuosprendis atitinkamai charakterizuoja ne vien teisėją Raziūną . . .
Remiantis vienintelio liudininko Stavskio parodymais, B. Gajauskui buvo inkriminuojama prieš karą išleista lenkiška knyga „Bolševizmas". Labai taikliais žodžiais B. Gajauskas atmetė šį absurdišką kaltinimą: „Tvirtinti, kad viena knyga galima silpninti tokią valstybę, kaip TSRS, tai reiškia tuo pačiu ir diskredituoti ją. Kokia valstybė, jei knyga gali ją sugriauti?! O ką tada galima būtų nuveikti su dešimčia knygų?".
„Tiesa" spausdino A. Devis „Autobiografijos" ištraukas. Kažkodėl jūs praleidote tą vietą (rus. vertimo 81 p.), kur ji giriasi galėjusi kalėjime skaityti bet kokią literatūrą, net komunistinę. A. Devis kalėdama net redagavo knygą apie JAV kalėjimus ir politinius kalinius. Bet JAV nuo to nesugriuvo ir nesugrius.
1976 m. balandžio 2 d. „Tiesa" išspausdino J. Grigulevičiaus prisiminimų žiupsnelį. Pasirodo, lenkų okupacijos metais Vilniuje veikė J. Basanavičiaus vardo biblioteka, turėjusi keliasdešimt tūkstančių knygų, nemaža ir komunistinės literatūros. Bet Lenkija subyrėjo ne nuo marksistinių knygų.
Kaune, Laisvės alėjoje, nepriklausomybės metais veikė „Mokslo" knygynas, kuriame laisvai pardavinėdavo stalininę propagandinę literatūrą. Ten buvo ir toks šlamštas, kaip kažkokio A. Bodajevo brošiūra „Kaip dirbantieji rinko į caro dūmą ir kaip jie renka pagal didžiąją Stalino konstituciją". O Lietuvą iš pasaulio žemėlapio išbraukė irgi ne stalininė literatūra.
B Gajauskas apkaltintas ir A. Solženycino „Gulago salyno" vertimu į lietuvių kalbą. Iš esmės šioje knygoje tepasakyta tai, ką girdėjome TSKP Generalinio sekretoriaus kalboje XX suvažiavime. B. Gajausko sudarytas lietuvių politkalinių sąrašas ir archyvinės medžiagos rinkimas irgi nėra joks nusikaltimas.
B. Gajausko advokatas Gavronskis maždaug tokiais žodžiais baigė savo ginamąją kalbą: „Kiekvienas nusikaltimas turi objektyviąją ir subjektyviąją pusę. Jeigu vienos iš jų trūksta, nėra nusikaltimo sudėties. Kaltintojams nepavyko įrodyti subjektyviosios pusės — teisiamojo siekimo susilpninti Tarybų valdžią". Remdamasis tuo, gynėjas prašė teismą kvalifikuoti teisiamojo veiksmus LTSR BK 199 straipsniu, numatančiu bausmę iki trejų metų.
Skaitėme Kapsuko „Caro kalėjimuose". Štai kaip carinis prokuroras traktavo LSDP ir jos CK narį Kapsuką: „LSDP tikslas su ginklu rankose sugriauti dabartinę tvarką (. . .) Pats teisiamasis — žmogus visiškai atsidavęs revoliucijos darbui, ūkęs ryšius su legaliu gyvenimu". Kapsukui buvo inkriminuoiamas LSDP laikraščių: „Darbininkas", „Naujoji gadynė", "Skardas", „Žarija" redagavimas, atsišaukimų rašymas ir platinimas. Už tai Kapsuką nubaudė ... 3 metams lengvo režimo kalėjimu . . .
Nesiruošiame carinės jurisprudencijos lyginti su tarybine, tačiau įdomu, kokią bausmę B. Gajauskui būtų skyręs teisėjas Raziūnas, turėdamas prieš jį įkalčius, analogiškus tiems, kuriuos turėjo Kapsuko teisėjas . . .
B. Bendoriaus ir P. Kaunecko straipsnio pabaiga padvelkia niūria stalinizmo epocha. Iš tiesų, kai kam labai jau norėtųsi sugrąžinti tuos „šviesiuosius" laikus, kai žmogui sudoroti pakakdavo kelių valandų. Bet tušti jūsų grasinimai — šiandien kiti laikai ir kiti žmonės.
Bergždžios pastangos apšmeižti Balį Gajauską. Ne jums priklauso ateitis, ne jūsų vardai pasiliks Lietuvos istorijoje. Kada nors lietuvių tauta pastatys paminklus mūsų dvasios milžinams: Petrui Paulaičiui, Baliui Gajauskui ir kitiems. Ne jums! Gal būtent ši tiesa verčia jus taip beatodairiškai šmeižti ir meluoti.
Mes tikime savo tautos ateitimi, nes Lietuva ir pačiais juodžiausiais savo istorijos metais išugdė didvyrius, panašius į Balį Gajauską. Niekas neprivers nutilti tų, kurie yra pasiryžę aukotis už brangiausią turtą — laisvę. Ir šioje kovoje visada švies Balio Gajausko pavyzdys, kaip doro lietuvio, nepardavusiu savo tėvynės. Jis jau tapo lietuvių tautos kančių simboliu. Ir mes lenkiame prieš jį savo galvas.
1979 m. kovo 25 d.
Kun. Karolis Garuckas,
Ceikinių klebonas, Lietuvos visuomeninės
Helsinkio grupės narys,
Kun. Bronius Laurinavičius,
Adutiškio klebonas, Lietuvos visuomeninės
Helsinkio grupės narys,
vilniečiai:
Petras Cidzikas, Rimas Matulis,
Jonas Protusevičius, Julius Sasnauskas,
Kęstutis Subačius, Vladas Šakalys,
Antanas Terleckas, Jonas Volungevičius.
***
Laikas ir tuosius karo galiūnus,
Kaip perėjūnus, nušluos!
Vien tik ištvėrę Lietuvos sūnūs
Augs ir turtės veikaluos.
Maironis
***
