REDAKCIJOS PASTABA. Apie Viktorą Petkų atsiminimų straipsnis: „Tokį mes jį pažinojome", pasirašytas „Tautiečių", buvo atspausdintas „Aušros Nr. 13. Publikuojame ir šį rašinį, pateikiantį keletą naujų V. Petkaus gyvenimo faktų. Straipsniuose išryški ir kai kurie skirtingumai, kuriuos ateityje V. Petkaus biografams reikėtų išaiškinti.
VIKTORAS PETKUS gimė 1931 m. netoli Raseinių, Aleksandravos kaime, valstiečių šeimoje. Mokėsi Raseinių pradžios mokykloje, vėliau gimnazijoje. Jau nuo pat ankstyvos jaunystės pradėjo domėtis literatūra ir istorija. Tam turėjo palankias sąlygas — galėjo naudotis puikia ir turtinga buvusio Domininkonų vienuolyno biblioteka bei archyvu.
Užaugęs religinėje šeimoje, artimai bendraudamas su bažnyčios atstovais — dvasiškiais, veikiamas teigiamos knygų įtakos, jis ir pats tapo giliai religingas. Besimokydamas gimnazijoje, V. Petkus įkuria katalikiškos moksleivių „Ateitininkų" sąjungos Raseinių kuopą ir jai vadovauja. Čia jis — aktyvus narys ir vadovas, uolus saiungos idėjų propaguotojas.
Nors pokario metais „Ateitininkų" sąjunga, kaip ir visos lietuviškos bei katalikiškos organizacijos, buvo likviduota, tačiau jos nariai savo veiklą toliau tęsė pogrindžio sąlygomis. Už tai V. Petkus 1947 m. buvo areštuotas ir nuteistas 5 metų bausme - verčiamųjų darbų stovykloje Komi ATSR. Nepakęsdamas sunkių stovyklos režimo sąlygų bei administracijos savivaliavimo, kartu su vienu likimo draugu iš stovyklos pabėgo. Tačiau tetrukus Pečioroje buvo sulaikyti ir atvežti į Intą. Nežiūrint panaudoto smurto, įvairių fizinių bei moralinių bausmių, stovykios administracija atitinkamai dar pratęsė kalinimo laiką, t.y. neužskaitė atkalėto laiko. Nuo prailgintos bausmės išgelbėjo Stalino mirtis, ir 1953 m. paskelbta amnestija „Dėl nepilnamečių itleidimo nuo bausmės". Tuo būdu, 1953 m. pavasarį V. Petkus buvo paleistas iš įkalinimo vietos.
Grįžęs į Lietuva, tęsė nutrauktą mokslą vidurinėje mokykloje, o po to, nežiūrint įvairių trukdymų, studijavo Vilniaus Universitete lietuvių k. ir literatūrą.
Tačiau neilgai džiaugėsi atgauta laisve, neilgai naudojosi mokslo vaisiais. Valdžios atstovams nepatiko jo meilė lietuviškai knygai, gimtai kalbai, pagarba tautos istorijai, juos erzino jo įtaka bei autoritetas besimokančiam ir susipratusiam jaunimui. Todėl, neskaitant visų kitų „nusikaltimų", V. Petkus buvo apkaltintas J. Baltrušaičio poezijos propagavimu ir platinimu jaunimo tarpe. Už tai jis 1958 m. buvo nuteistas 7 metus kalėti. Šį kartą jau nebe Tolimojoj šiaurėj, o Mordavijos stovyklose.
Ir štai — LTSR valstybinė grožinės literatūros leidykla oficialiai išleidžia J. Baltrušaičio poeziją. 1967 m. išėjo iš spaudos jo poezijos rinkinys rusų kalba ir 1973 m. — poezijos rinkinys „Žemės laiptai", „Kalnų Takas". Deja, minėta leidykla irgi nebuvo apkaltinta draudžiamos literatūros platinimu, o V. Petkui iš valdžios pusės irgi nebuvo pareikšta užuojauta, nei atsiprašyta už įvykusį nesusipratimą (jeigu, žinoma, 7 metus kalėjimo galima vadinti nesusipratimu). Priešingai, net ir stovykloje V. Petkus buvo dažnai persekiojamas už savo įsitikinimus ir pažiūras bei viešą jų reiškimą — už tai buvo griežtai nubaustas ir uždarytas net 3 metams į Vladimiro kalėjimą.
Pagaliau, atlikęs visus 7 savo bausmės metus, V. Petkus 1965 m. grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Vilniuje. Tiek Mordovijos stovyklose, tiek Vladimiro kalėjimo vienutėje jis brandino savyje svajonę, grįžus į Lietuvą, pradėti rinkti visų laikų lietuvių poezijos antologiją. Todėl, pradėjęs dirbti vienoje Vilniaus Universiteto laboratorijoje, jis imasi didelio, sunkaus, bet įdomaus ir naudingo darbo. Reikia dar prisiminti, kad ne visų archyvų durys buvo jam atviros. O norint pasiekti užsibrėžtą tikslą — surinkti visus (nuo lietuvių spausdinto žodžio pradžios iki mūsų dienų) poetus, vienokiu ar kitokiu būdu pasireiškusius spaudoje, reikėjo peržiūrėti daugybę leidinių. Iš pradžių jis tikėjo, kad poetų būsią ne daugiau poros tūkstančių. Tačiau, „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių" — iki 1977 m. jau buvo surinkęs virš 4000. Gal kada nors šis V. Petkaus unikalus darbas bus atitinkamai įvertintas ir juo pasinaudos literatūros tyrinėtojai ir eiliniai skaitytojai.
Vėliau V. Petkus perėjo dirbti į Liaudies meno draugiją buhalteriu. Jo darbu buvo patenkinti vadovai ir darbuotojai, o draugijos finansinė padėtis žymiai pagerėjo. Be to, jis dar papildomai įsigijo ir liaudies menininko specialybę.
Tačiau kažkam tokia sėkminga V. Petkaus veikla buvo kaip krislas akyse: pasipylė įvairūs užgauliojimai, šmeižikiški straipsniai spaudoje. Pagaliau buvo atsiųstos bent kelios revizijos komisijos tikrinti draugijos finansinės būklės. Konkrečiai — ieškoti bent mažiausios priežasties pašalinti V. Petkų iš darbo. O kai ir paskutinė revizija negalėjo rasti jokios kompromituojančios medžiagos ar nusižengimo, tada draugijos vadovai (savo ar ne noru) pasiūlė pačiam V. Petkui atsistatydinti iš pareigų, nes ..taip būsią geriau visiems".
V. Petkus, nenorėdamas, kad jį nuolatos šmeižtų, kritikuotų ir temintų, iš darbo atsisakė. Jis galvojo, kad pragyvenimui pakaks ir liaudies menininko specialybės. Bet ir čia kelią jam pastojo kažkieno visagalė ranka: visoms dailės parduotuvėms bei kioskams buvo uždrausta supirkinėti jo dirbinius . . .
Prasidėjo savotiška Golgota — ieškojimas darbo. Kur tik kreipdavosi dėl darbo, kadrų skyriuje būdavo atsakoma neigiamai. Pagaliau įsidarbino šv. Mikalojaus bažnyčios, kaip architektūrinio paminklo, prižiūrėtoju-zakristijonu. Tačiau ir vėl nauja nepasitenkinimo banga: kam V. Petkus vilioja jaunimą į bažnyčią, kviečia patarnauti kunigui prie altoriaus, per procesijas ir kitose apeigose. Todėl bažnyčios klebonas (savo ar ne savo noru) atleido V. Petkų iš šių pareigų.
Po ilgų nesėkmių vėl suranda darbą: priimamas į Vilniaus klinikinę ligoninę urologinio skyriaus prietaisų ir aparatūros remonto meistru. Čia jis dirbo iki pat savo trečiojo arešto, t.y., iki W77.VII1.23.
Šitiek patyręs neteisybių ir pažeminimo V. Petkus kartu su kitais bendraminčiais: poetu ir vertėju Tomu Venclova, Ceikinių parapijos klebonu tėvu Karoliu Garucku, šiauliete pensininke poete Ona Lukauskaite-Poškiene ir Vilniuje gyvenančiu fiziku Eitmanu Finkelšteinu įstoja į besikuriančią Helsinkio susitarimų vykdymo kontrolės Lietuvos visuomeninę grupę. Pagrindinis grupės tikslas — ginti žmogaus teises ir išaiškinti visus valdžios savivaliavimo bei Helsinkio baigiamojo akto nutarimų pažeidimo faktus. Šią savo pareigą V. Petkus vykdė nuoširdžiai ir garbingai, dėl jos paaukodamas net savo laisvę. Tarybiniam teismui, matyt, buvo gėda teisti už tokį „nusikaltimą", nes įvairiausio šantažo, papirkinėjimo bei prievartos būdais sufabrikavo šlykščiausius kaltinimus ir inscenizavo patį barbariškiausią susidorojimą su doru ir tiesą mylinčiu žmogumi. 1978 m. liepos mėn. 10-14 d. teisminis farsas nedaro garbės nei taip visur išgirtai humanistinei tarybinės valdžios politikai, nei vadinamajai pačiai demokratiškiausiai konstitucijai.
Šį kartą V. Petkus, pasak valdžios pareigūnų „kaip pavojingas recidyvistas", nubaustas griežčiausiai, jam paskirta 10 metų kalėjimo bei priverčiamųjų darbų stovyklos bausmė ir penkeri metai tremties.
Dabartinis V. Petkaus adresas:
422950 Tatarskaja ASSR
g. Čistopol
C — 148 st. 4
S. Žaliūnas
***
