1976.V.18
Daug ir neaiškino, dėl ko taip daroma: lietuvišką spaudą man neatiduoda. Aš visą laiką per kurį nors pažįstamų ją išsirašydavau, gaudavau. O dabar ir čia kelią užtvėrė.
Viskas į mūsų paštą ateina, ir viską mūsų „auklėtojai" lagerio bibliotekos spintų lentynose krauna, o neduoda net į rankas paimti. Ir visoje mūsų buityje jaučiama vis sunkėjanti pamotės ranka. Bet ką gi? Mes, ypač gintaro krašto žmonės, ramiai sau Laikomės ir šypsomės iš tų. kas savanoriškai kliedi. Mums nei jų gailėtis, nei jiems padėti. Tegul sau kliedi.
***
76.VI.16 Visas Javezes laukė laukė sujudęs kažkokios komisijos, kažkokio didelio viršininko iš Maskvos. Tiesiog raidiškai visa mūsų administracija buvo apimta panikos, o mes nežinojome, kur dėtis. Mus gainiojo nuo vieno darbo prie kito: remontavome, griovėme ir statėme, dažėme, langus stiklinome ... Ir taip nuo ryto iki vakaro bemaž per ištisą savaitę. Pagaliau VI.14 tik po pietų — didžiausias nervų įtempimas — Maskvos „svečias", kažkoks generolas jau kalinių moterų zonoje, tik už kokių šimto žingsnių nuo mūsų kiemo. Bet iš ten išėję, tie taip ilgai ir sunkiai laukti svečiai susėdo į mašiną ir dingo. Matyt, nenorėjo viso skurdo pamatyti iki galo. O čia būtų pamatę žmonių suluošintų ir visiškai sulinkusių ant ramsčių.
Tą dieną prieš pietus pasirodė pora „svečių" iš Vilniaus. Vieną pagyvenusį jau ne pirmą kartą mačiau, o antrą, dar jauną — tik pirma. Abu civiliai. Išsišaukė mane, Kukę ir Lapienį. Ilgiausiai išlaikė mane. Pagrindinis reikalas tas, kad aš rašyčiau malonės pašymą. Girdi „gana sėdėti". Ar būtų kur važiuoti, ar būtų kam priimti? Kas liečia malonės prašymą, tai reikalas trumpas ir aiškus: ne aš kaltas, kad rusams prireikė ir Lietuvos. Greičiau jie kalti, kad nežmoniškai pasielgė su manimi, atimdami pusę gražiausio mano gyvenimo vien už tai, kad aš atlikau savo prideramą piliečio pareigą savai laisvai nepriklausomai Tėvynei Lietuvai, kurią pripažino ir Sovietų Sąjunga . . . Juk ta pareiga privaloma kiekvienam piliečiui bet kurios valstybės.
***
76.VII.27
„Aš be tavęs lyg duonos kasdieninės,
Aš be tavęs tarytum žemė be vandens . . ."
Šie Brazdžionio žodžiai stovi dieną naktį mums prieš akis. Nuo to krašto, „kur Nemuno vandenys bėga" plaukiąs debesėlis ar pūstelėjęs vėjelis, rodos, kiekvieną kartą neša mums savo Tėvynės meilę ir ilgesį, neša jos ir vilkų staugimą, o nuo jo ir tam tikrą baimę. Nors visa tai tik įsitikinimai, kad mes jaučiame savo gimtąją žemę po kojomis. Bet prailginti gyvybei privalome ir iš oro maitintis.
Jūs, ponia, savo taip man mielais laiškais kiekvieną kartą atnešate konkretų Tėvynės žemės gabalėlį. Gal ne visiems suprantama kokiu džiaugsmu sušvinta mano akys, gavus laišką nuo gerų žmonių, tuo labiau, jei jis iš gimtojo krašto, jeigu jame minimos pažįstamos vietos, pažįstami vardai.
***
76.X.8
Du kartus labai trumpą laiškutį konfiskavo. Tik trečią kartą, iš jo išmetus viską, palikus vien naujos gyvenvietės adresą, jį išsiuntė. Vargas mums toje laimingoje demokratinėje šalyje, kur visas mūsų gyvenimas turi sutirpti aklai užmūrytas: nei mums apie kitus ką matyti ar žinoti, nei kitiems apie mus. Tai tokia valstybė pasirašė žmogaus teisių deklaraciją ir garsinasi pirmenybe kovoje už taiką ir žmonių gerbūvį bei laime! Šio mėn. 30 d. sukanka 29 metai, kai už būtinos, šventos savo Tėvynei Lietuvai pilietinės pareigos atlikimą, už ištikimybę jai, sėdžiu užkalinėtas, be jokio plyšelio nei šviesai, nei garsui žiaurios įsibrovėlės pamotės — okupantės neprieinamuose jokiam žmogui garduose. O ir mes, gyvenantys visai netoliese vienas kito, jeigu tik viens kitą išgirstame ir į balsą atsiliepiame, esame pamotei jau nuodėmingi, šoktelėk Sadūnaitei per tvorą — jau didelė nuodėmė! Ir nuo mūsų, kurie esame čia pat, slepiamos kitų ligos ir mirtys. Taigi toks mūsų gyvenimas. Jau beveik pusė mano gyvenimo čia.
Mane išsišaukė šios linijos galingiausias ir griežtu tonu barė („Nelįskit, kur jums nereikia") tik dėl to, kad kai kam rašau ir nuo jų gaunu, o už nepraleidžiamus — teisybės ieškau aukščiau. Audra praėjo be karcerio, bet gėla ir už neteisybę neapykanta dar giliau įsiskverbė. Patikėkit, kad už mane yra daug silpnesnių žmonių. Taigi jie reikalingi siuntinių. Iš atvažiavusių vos po trijų savaičių čia vienas jau užbaigė visus žemėje vargus. Iš 25 paliko tik 2 . . .
***
77.II.9
Kalbėjausi su man dar nežinomu papulkininku. Pasitikęs juos, aš tuojau prie reikalo: dirbu, disciplinarinių prasižengimų neturiu. Noriu pasimatymo su giminaite, nes artimų giminių neturiu. Kuo aš kaltas, kad jūs viską iš manęs atėmėte dėl to, kad aš savo lietuvio pareigą savai Tėvynei Lietuvai atlikau: protestavau 1940 m. prieš staigų ginkluotą Lietuvos užėmimą. Už tą protestą švietimo komisaras A. Venclova mane pašalino iš mokytojo pareigų, o jūs suėmėte. Vėliau, karui su vokiečiais prasidėjus ir gestapui siautėjant Lietuvoje, protestavau (prieš vokiečių okupaciją, žydų ir komjaunuolių šaudymą) ir prieš vokiečius. Ir dėl to mane 1941-2 m. ir vokiečiai Jurbarko gimnazijoje suima. Kiek vėliau, pervežant iš Vokietijos į Kauną, iš Kaltinėnų miestelio pabėgau ir visą laiką gyvenau nelegaliai, kol vėl sovietų saugumo organai 1947.IV.12 suėmė ir tebelaiko iki šiolei. Viską praradau. Ir dar negaunu normaliai to vieno siuntinuko, nei jokio pasimatymo. Čiulpia mano fizines ir protines jėgas. Jie gerai žino, kad aš visiškai nieko nekaltas, o 36 metai kaip jie, pasikeisdami su hitlerininkais, mane pasmerkė lėtai mirčiai. Ir aš jau bemaž visko netekęs. Ko dabar jų prašyti? Nebent, kad išsikraustytų iš mūsų gimtosios žemės.
PERSEKIOJAMI BUVĘ POLITKALINIAI
Matuzevičius Jonas (48-50 metų). Gyvena Panevėžyje. Buvo teistas 25 metams pagal BK 58 str. 8 d. Buvo kalinamas paskutiniu metu Permėje. Iškalėjo 25 metus ir grįžo prieš 8 mėnesius.
Grįžęs buvo priregistruotas, gyveno pas seserį. Įsidarbino pašte staliumi. Po dviejų savaičių iškvietė į milicija, pasų stalą ir panaikino registraciją. Buvo iškviestas į saugumą. Saugume pranešė, kad jam uždėtas namų areštas. Pareikalavo, kad laike 10 dienų išvyktų iš Lietuvos.
Purlys Bronius (g. 1923 m.). Gyvena Panevėžyje. Teistas pagal BK 58 str. 8 d. mirties bausme. Buvo perteistas 25 metams. (Teistas 1955 m.). Paskutiniu metu kalėjo Permėje. Grįžo kovo 7 d. Baigiantis kalėjimo terminui buvo iškviestas lagerio administracijos. Turėjo jiems pasakyti, kur ketina apsigyventi grįžęs į Lietuvą. Pasakė, kad gyvens Panevėžyje, švyturio g. Nr. 3 pas Juozą Šiliną (liaudies meistrą). J. Šilinas prieš tai buvo iškviestas į miliciją ir sutiko suteikti gyvenamą plotą B. Purliui. Milicija neprieštaravo.
Grįžus B. Purliui, milicija kategoriškai atsisakė registruoti ir reikalauja, kad jisai per 10 parų paliktų Panevėžį ir išvyktų net iš Lietuvos.
V. Alksnys
***
A. Tautmila
Širdis pailsusi vargų nepakelia.
Ir rūpesčių erškėčiai galvą juosia. "
Kada, mirties šviesusis angele,
Atversi man dangaus vartus aukštuosius?
***
