Lietuvių tautos istorijoje yra buvę gana liūdnų ir tamsių laikotarpių. Vienas tamsiausių — tai 40 metų trukusi spaudos draudimo gadynė, kai po 1863 m. sukilimo prieš carinės Rusijos okupaciją ir griežtų represijų, buvo uždrausta lietuviška spauda.
Nežmoniškai griežtas draudimas tautai turėti savo spaudą yra vienintelis Europoje, galbūt net visame pasaulyje per visą civilizacijos istoriją.
Tačiau spaudos uždraudimas tikslo nepasiekė. Tauta budo ir sąmonėjo. Pačios šviesiausios ir geriausios tautos jėgos, kurioms vadovavo Bažnyčios atstovai, ėmėsi sunkaus darbo: spausdinti užsienyje ir per sieną gabenti į Lietuvą uždraustą, bet taip reikalingą spaudą bundančiai tautai. Tada atsirado būriai knygnešių, kurie, nebodami caro kalėjimų, ant nugaros nešė į Lietuvą spausdintą žodį. Daugelis jų mirė tolimo Sibiro katorgoje.
Kova prieš neteisėtą priespaudą tik užgrūdino ir sustiprino negausią inteligentiją, šviesėjantį kaimą. Kauno gubernija carinėje Rusijoje tapo labiausiai raštinga provincija.
1980 m. sueis 40 metų, kaip nuo 1940 m. vasaros, Lietuvą okupavus Sovietų Rusijai, prasidėjo antroji tamsos ir spaudos draudimo gadynė. 1940 m. vasarą Maskvos įsakymu buvo uždrausta religinė lietuviška spauda. Nors knygos ir tebespausdinamos lietuvių kalba, bet jau ne savarankiškai, o po griežta okupanto cenzūra ir kontrole, vien tik marksistinėje ir ateistinėje dvasioje. Taigi tikinčiam lietuviui šis 40-metis yra tokia pat juoda gadynė, be laisvo spausdinto žodžio, kaip ir anuomet.
Gerai atsimename, kai 1940 m. susikūręs Liaudies švietimo komisariatas įsakė visoms pradinėms mokykloms ir gimnazijoms likviduoti knygynus. Taip buvo pasielgta ir su valstybinių organizacijų ir draugijų knygynais, išskyrus tik mokslinę universiteto biblioteką. Knygos buvo kuo griežčiausiai surinktos ir sunaikintos. Jų dauguma buvo sudegintos, dalis kaip makulatūra ištirpo popieriaus gamybos įmonėse. Taip buvo sunaikinta milijonai lietuviškų knygų ir periodinių leidinių. Negražinamai žuvo daugybė mokslo ir istorijos veikalų. Koks tai nuostolis lietuviškai kultūrai!
šiandien Lietuvoje knyga, išleista iki 1940 m. vasaros, yra bibliografinė retenybė. Antikvaruose, jei praėjo pro cenzūrą, jos pardavinėjamos už didelius pinigus.
Norėtume paklausti, kur dingo garsioji 300.000 tomų Kauno kunigų seminarijos biblioteka? Ji turėjo rečiausių mokslo knygų, net inkunabulų, keletą brangių dovanotų privačių įvairių mokslo šakų specialios literatūros rinkinių.
Kas atsakingas už tai, kad 1946 m. potvyniui apgadinus dalį knygų, esančių prie šv. Jurgio bažnyčios pietinio sparno pastatytos bibliotekos patalpose, tarybinių pareigūnų įsakymu jos buvo be atrankos kraunamos į sunkvežimius ir vežamos kūrenti centralinio šildymo krosnį? Klierikai, iš kurių buvo atimtos seminarijos patalpos, o dar laikinai palikta šv. Jurgio bažnyčia, su nuostaba ir skausmu stebėjo, kaip kuriama naujoji „kultūra".
Bažnyčia kūrė universitetus, o XX a. bedieviai degino jos per šimtmečius rinktas ir saugotas knygas! Fašistai bent atrinkdavo tik jiems nepatinkančias, o bolševikai degino visa, kas ne jų išspausdinta. Nors, tiesą sakant, pasikeitus vadovams, jiems ir savo pačių išleistas knygas ne sykį reikėjo išimti iš lentynų ir naikinti, nes nebeatitiko tuometinės „tikrovės".
Kokia prasmė naikinti praeities kultūros palikimą? Atsakymas tik vienas: baimė tiesos, noras, kad naujoji karta nežinotų, kas buvo, o tikėtų tai, ką sakys naujieji tautos švietėjai ir „išlaisvintojai". Noras turėti laisvas rankas bet kokiam melui, dergiant praeitį. Prievarta ir melas — vienas be kito negali išsiversti.
Kai nepaisoma pagrindinių žmogaus teisių, kai apeinamos ir Konstitucijos garantijos, liaudis yra priversta ieškoti būdų pogrindyje gamintis tai, kas uždrausta viešai. Taip buvo pirmosios spaudos draudimo gadynės metu, taip yra ir dabar, antroje spaudos draudimo gadynėje.
Ir dabar gresia katorgos lageriai plačiame Gulago salyne. Tik nebėra saugaus užsienio, kur būtų galima ramiai spausdintis knygas. Daugiau įvairių šnipų, seklių ir provokatorių. Tarybinėje tikrovėje yra ir spausdinamojo popieriaus problema.
O vis dėlto, jei ne savo tiražais, tai pavadinimais ir tautos susidomėjimu, pogrindinė spauda rungtyniauja su „laisvąja".
Baigiasi 40 metų religinės ir tautinės lietuviškos spaudos draudimo gadynės. Jei ir išleidžiama viena kita religinė knyga, tai tik tada, kai nepatogu prieš užsienį, ir tai tik minimaliausiais tiražais, specialios paskirties, ant blogo popieriaus. Didelė to tiražo dalis eina į užsienį propagandai ir parodyti užsienio lietuvių ekskursijoms.
Juk ir anuomet, tarp 1864 ir 1904 m. pasirodydavo viena kita prorusiška knyga rusiškom raidėm, bet liaudis jas boikotavo. Carinė valdžia nors neklastojo istorijos, nesidangstė, kaip vilkas avinėlio kailiu, ką daro dabartinė valdžia, kurianti „kultūrą ir progresą".
LTSR Konstitucija garantuoja visų piliečių lygybę prieš įstatymus. Argi tai tiesa? Kai šimtais tūkstančių egzempliorių spausdinamos beveik niekeno neskaitomos politinės ir ateizmo brošiūros ir knygos, milijonai lietuvių katalikų negali sulaukti per 40 metų net pačios mažiausios ir kukliausios knygelės — katekizmo vaikams.
Kuo gali pasiteisinti tarybinė valdžia ir Konstitucija prieš civilizuotą pasaulį dėl tokio vandališko spaudos užgniaužimo? Gal tikėjimo laisve, kitų teisių gerbimu, tolerancija ir humanizmu?
Kai pažeidžiamos ir grubiai mindomos pagrindinės ir švenčiausios žmogaus teisės, — gėda ir nešlovė prispaudėjui, šiuo atveju bedieviškam komunizmui. Jį pasmerks ir nuteis istorija. Jį smerkia visa už tikrą laisvę ir tikras demokratiškas teises kovojanti žmonija.
XX a. pabaigoje Europoje vykstantis barbariškas religijos persekiojiimas ir spaudos uždraudimas yra viena gėdingiausių amžiaus civilizacijos dėmių. Jį sukūrė ir palaiko bedieviškasis totalitarizmas, proletariato vardu ir liaudies valia prisidengusi liaudies uzurpatorių saujelė. Tai imperializmo idėjomis persunkta, Romos imperatorių absoliutizmo laikus primenanti, brutalios ginklo jėgos remiama liaudies pavergimo sistema.
Tikimės, kad 1980 m. sukankantis negarbingos antrojo spaudos draudimo gadynės 40 metų „jubiliejus" primins kiekvienam lietuviui tėvynėje ir pasaulyje, ir visiems geros valios žmonėms, kad žmonija dar ne viską padarė, kad pašalintų iš savo kelio kliūtis į tvarką, teisingumą ir tikrąjį humanizmą.
Pasibaigė pirmoji tamsos gadynė, pasibaigs ir antroji. Bet to laukti sudėjus rankas negalime. Okupantas turi būti priverstas atsižvelgti į religingos tautos teisę ir jos šventus reikalavimus.
