(Atsakymas J. Aničui)
Neseniai Vilniaus universitetas atšventė 400 metų jubiliejų. Visa Lietuva didžiavosi šios mokslo įstaigos, vienos iš seniausių Europoje ir seniausios Tarybų Sąjungos teritorijoje, garbingu jubiliejumi. Tačiau beveik visoje tarybinėje spaudoje, liečiančioje universiteto istoriją, jo įkūrimo aplinkybes, veiklą tiek ankstyvesniais, tiek vėlesniaisiais laikais, gausu klaidingų išvadų, privedžiojimų, o kartais net falsifikacijų. Tuo ypač pasižymėjo „tarybinio internacionalizmo" (tikrumoje lietuviškojo tautiškumo neapykantos) skleidėjas ir propagandistas J. Aničas. Jo apvainikuojantis darbas apie universitetą paskelbtas „Literatūroje ir mene" 1979 m. rugsėjo 15 ir 22 d.d., kai Vilniuje vyko universiteto 400 metų jubiliejaus iškilmės.
Visų pirma, Aničui nepatinka, kad Vilniaus universitetą prieš 400 metų įkūrė jėzuitai, kurie, anot jo, primetė šiai mokslo šventovei reakcines funkcijas. Tai jis išveda iš vieno „klerikalinio" universiteto veiklos vertinimo: „Religinių žinių mokiniams perteikimą lydėjo pamaldumo pratybos (. . .) Ypatingai jėzuitų mokyklose buvo siekiama jaunimą ne tiek išmokslinti, bet ir išugdyti gerais katalikais, iškalbingais ir kovingais katalikybės gynėjais ir jos skleidėjais". Pasigriebęs tokią citatą (ir net nenurodęs šaltinio), Aničas daro išvadą: „Kaip matome, čia klerikalinei apologetinei literatūrai būdinga kalba nusakyta bene svarbiausia senajam universitetui primesta funkcija — religinio fanatizmo ugdymas, katalikiškos reakcijos stiprinimas".
Neapkęsdamas visa, kas yra krikščioniška, atmesdamas visą europietiška kultūrą, sukurtą ant krikščionybės pamatų, Aničas visa tai pavadina reakcija. Katalikybei ir jos pagrindui — dvasiškiams — jis pasiūlytų tik, sudėjus rankas laukti, kol pati katalikybė užges, t.y., katalikybei jis draudžia vystytis ir plėstis,, draudžia krikščioniškam universitetui skleisti krikščioniškas idėjas. Tuo tarpu vadinamajam Darbo universitetui, kurį bandė kurti V. Kapsukas 1919 m. (bet taip ir nepradėjo) vietoje Vilniaus universiteto, Aničas duoda pilną teisę auklėti savo auklėtinius taip, kad jie stengtųsi „pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais". Jeigu komunistiniam Darbo universitetui J. Aničas leidžia diegti komunistinius idealus, tai kodėl jis taip plūstasi, kai katalikiškas Vilniaus universitetas stengėsi diegti krikščioniškus idealus? Kurgi lygybė ir teisybė?! Iš kitos pusės, Aničo taip giriamas Darbo universitetas būtų nedaug tesiskyręs nuo vėliau Maskvoje įsteigto tautinių mažumų komunistinio universiteto, kuris nieko kito neruošė savo auklėtinius, išeivius iš įvairių šalių, kaip tik, kad jie būtų permesti į nepriklausomas valstybes (pvz. Lietuvą, Latviją, Estiją), kur jie, būdami „penktąja kolona", stengtųsi kiršinti žmones ir, atėjus patogiam momentui, įsitvirtintų valdžioje. Juk ne veltui Darbo universitete buvo planuojama sudaryti du fakultetus — Gamtos bei technikos fakultetą su žemės ūkio, miškininkystės, medicinos skyriais, kuris būtų gana silpnas ir, svarbiausia, taip vadinamą socialinį fakultetą su politikos, tarybinės statybos pedagogikos skyriais, kuris pilnai būtų vykdęs „komunistinių idealų" principų diegimą.
Siekdamas sumenkinti ir apjuodinti jėzuitų įkurto ir jų vadovaujamo universiteto veiklą, Aničas griebėsi grubios klastotės, stengdamasis primesti universiteto dėstytojams ir studentams religinį fanatizmą. Jis rašo: „Jėzuitų vadovaujamas universitetas visa savo mokymo ir auklėjimo sistema veikė jaunuolius taip, kad ... jie virsdavo fanatikais katalikais. Bet kuria proga (mūsų pabraukta — red.) tiesiogiai ir netiesiogiai kurstomi,, universiteto studentai puldavo evangelikų kunigus, bažnyčias, prieglaudas, namus, mušdami, plėsdami ir naikindami". Tačiau istoriniai faktai paneigia šį Aničo šmeižtą. Suprantama, tarp katalikų ir reformatorių universiteto steigimosi ir jo pirmųjų metų darbo laiku vyko stiprūs konfliktai, kartais pasiekiantys ir kraštutines formas, bet dažniausia ne dėl katalikų kaltės. Universitetas čia buvo nekaltas. Priešingai, Vilniaus universiteto dėstytojai, o dar anksčiau ir Vilniaus jėzuitų kolegijos, kurios pagrindu ir buvo įkurtas universitetas, dėstytojai ginčytinus tarp katalikų ir protestantų teologinius klausimus, taip svarbius anais laikais, stengėsi įveikti atvirais viešais disputais. Štai kaip, pavyzdžiui, buvo atidaryta Vilniaus jėzuitų kolegija 1570 m. Kolegijos atidarymas buvo pradėtas disputu. Tezės, kurias turėjo ginti jėzuitai prieš reformatorius, prieš septynias dienas buvo prikaltos prie Vilniaus bažnyčių durų. Jėzuitai kvietė kitus kitatikius ir protestantus į žodinę kovą. Atidarymo iškilmės turėjo trukti tris dienas. „Pirmąją dieną kuris nors gabus, išsimokslinęs ir gerai pasiruošęs jėzuitas pasako lotyniškai kalbą. Po jo kolegijos mokinys tai progai parašytomis eilėmis kviečia į disputą. Kalbą pasakyti ir dispute dalyvauti turėjo škotas Jonas Hėjus. Disputui vadovauti liepiama rektoriui arba Baltazarui Hostovinui (kolegijos prokuratoriui). Jam pasibaigus, mokinys eilėmis padėkoja klausytojams ir kviečia atvykti kitą dieną. Kitą dieną — diskusijos iš retorikos, poetikos ir gramatikos" (Vilniaus universiteto istorija, 1579-1803, V., 1976, p. 32). Panašiai vyko ir Vilniaus universiteto įsteigimas. 1578 m. gavus karaliaus Stepono Batoro sutikimą Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizuoti į akademiją, kolegijoje buvo pradėtas skaityti akademinis teologijos kursas. Kursas irgi buvo pradėtas (1579 m. gegužės mėn.) viešu disputu. Pagrindinės disputo pranešimo tezės buvo išspausdintos ir išplatintos visuomenėje (p. 49). Toks ginčytinų klausimų sprendimas viešo disputo forma, o taip pat spausdintų poleminių straipsnių forma labai plačiai buvo naudojamas „reakciniame" jėzuitų vadovaujamame universitete. Žymūs to meto teologai — universiteto dėstytojai ir profesoriai (J. Gruževskis, B. de Soksas, J. Rivockis, M. Buinovskis, A. Tilkovskis, M. Laščas, M. Ginkevičius, J. Drevsas, K. Losevskis ir kt.) išspausdino daugybe knygų iš įvairių teologijos sričių. Daugelis jų raštų buvo poleminiai — turėjo tikslą ginti katalikybę ir įrodyti protestantizmo klaidingumą. Disputais su reformatoriais garsėjo profesoriai E. de Vega, M. Laščas, o ypač M. Smigleckis (p. 142). Verta pridurti, ko Aničas sugeba „nežinoti", kad tiek jėzuitų kolegijoje, tiek universitete galėjo mokytis ne tik katalikai, bet ir reformatoriai bei provoslavai (išskyrus patį teologijos fakultetą, į kurį galėjo stoti tik katalikai arba reformatoriai, priėmę katalikybę).
Taigi, jėzuitai-dėstytojai ir universiteto auklėjimo sistema jokiu būdu neskatino universiteto auklėtinių būti nepakantiems kito tikėjimo žmonėms, kitoms pažiūroms. Studentai buvo mokomi tik disputo' būdu nuginkluoti savo priešininkus. To galėtų, beje, pasimokyti ir pats J. Aničas, neleidžiantis viešų diskusijų ir nepakenčiantis jam prieštaraujančių pažiūrų. Gerbti kitų įsitikinimus ir juos nugalėti tik disputo pagalba jėzuitus išmokė kolegijos ir universiteto auklėjimo sistema. Ji sugebėdavo mokiniui teikti gana platų akiratį pagal anų laikų mastus.
Kolegija turėjo tris gramatikos klases ir po vieną poetikos bei retorikos. Nors svarbiausias jų tikslas buvo išmokyti lotynų kalbos, tačiau šalia to, buvo lavinamas ir visas studento akiratis. Pavyzdžiui, gramatikos klasėse buvo mokoma gramatikos pagrindų, supažindinami su rinktiniais Cicerono laiškais, posakiais, mokoma atmintinai rinktinių retorinių posakių, studijuojama pirmoji Cicerono laiškų „Ad familiares" knyga, Ovidijaus „Nux", pradedama mokytis graikų kalbos. Poetikos klasėje supažindinama su grožine literatūra, su proza ir žodynu, skaitoma Cicerono knyga „De officiis", mokoma graikų kalbos gramatika ir pradedamos nagrinėti Ezopo pasakėčios, dėstoma istorija ir po jos Vergilijaus bukolikos.
Retorikos klasėje buvo skaitoma Cicerono „Rhetorica ad Herennium", Horacijaus laiškai, Cicerono kalba „Pro M. Caelio", graikiškai Isokrato „Kalba į Demoniką", disputuojami ir taisomi darbai, parašyti nurodyta tema (p. 36).
Filosofijos klasėje, kuri buvo įsteigta 1571 m., t.y. sekančiais metais po kolegijos įkūrimo, buvo mokomasi mąstymo ir tiesos ieškojimo meno, sugebėjimo atsakyti į visus klausimus (į filosofijos programą įėjo matematika, tame tarpe algebra ir geometrija). Filosofijos kurse buvo skaitoma: filosofijos santykis su kitais mokslais, žymiausi filosofijos kūrėjai, metafizikos objektas ir įvairūs jos klausimai, priežastingumas, būtis ir jos transcendencijos, santykis tarp esamo ir galimo. Gamtos filosofijai buvo priskiriami tokie klausimai, kaip materijos pažinimo galimybės, materijos pasikeitimo, judėjimo, kaip pasikeitimo laike ir erdvėje, supratimas (p. 38).
Po šešerių metų baigus kolegiją, auklėtinis puikiai mokėdavo lotynų kalbą, sugebėdavo gražiai lotyniškai kalbėti ir rašyti bei greitai orientuotis. Buvo iš dalies supažindintas su antikine literatūra, žinojo apie antikinį gyvenimą. Lotynų kalbos mokymąsi papildydavo senovės graikų kalbos kursas, tik kur kas mažesnis, o taip pat neprivalomas hebrajų kalbos kursas.
Universitete filosofinės ir teologinės žinios buvo gilinamos ir plečiamos. Filosofijos kurso dėstytojai nepasitenkindavo vien teorija, bet ugdė studentų ir praktinius sugebėjimus: „Filosofijos pratybos būdavo įvairios: disputų formos, kai studentas, turėjo ginti tam tikras pažiūras; atsakymų, kai reikėdavo atsakyti į dėstytojo klausimus; mokėti apibrėžti sąvokas — vadinamoji diskusijų forma ir t.t. Universitete dažnai būdavo rengiami disputai šeštadieniais. Jiems ruošdavosi iš anksto: vieni studentai kritikuodavo paskelbtus teiginius, kiti — girdavo. Disputuose dalyvaudavo ir profesoriai. Kartais diskutuodavo tik to paties kurso studentai — „Logikų šeštadienis", „Fizikų šeštadienis", „Metafizikų šeštadienis". Bet diskutuodavo ir įvairių kursų ir net įvairių fakultetų studentai: teologas su metafizikos kurso studentu, fiziką studijuojantis su logikų ir pan. Mėnesio pabaigoje buvo rengiami didesni disputai (. . .), jų tezes spausdindavo" (p. 109-110).
Kad filosofija ir kiti dalykai būdavo nagrinėjami įvairiapusiškai, parodo tai, jog XVII-XVIII a. universitete buvo gvildenamos F. Bekono, R. Dekarto, Dž. Loko pažiūros, G. V. Leibnico, Ch. Volfo ir kitų Europos mąstytojų koncepcijos. Psichologijos paskaitose buvo nagrinėjamos italų renesanso filosofų: J. Dza-barelos, Dž. Kardano, F. Pikolamino, P. Pomponacio, taip pat ispanų empirinės krypties psichologo G. Pereiros psichologinės koncepcijos. Astronomijoje buvo dėstomi G. Galilėjaus atradimai.
Visi šie istoriniai Vilniaus universiteto faktai visiškai sugriauna Aničo skleidžiamas klastotes apie to universiteto dėstytojų ir studentų religinį fanatizmą, reakcingumą, parodo to meto universiteto mokslo platumą ir įvairiapusiškumą, gerą auklėjimo sistemą. Kai kurių pedagoginių metodų galėtų pasisemti ir dabartinio mūsų universiteto dėstytojai, kurie per „marksistinės filosofijos" ir panašių dalykų paskaitas perša savo studentams niekuo neįrodomas ir nekritikuotinas „tiesas". Tokių pseudodėstytojų tarpe pirmose eilėse yra ir J. Aničas.
Mes žinome, kad J. Aničas jaučia patologinę neapykantą visam, kas katalikiška ir visam, kas tautiška. Pasipiktinimą kelia jo išvedžiojimai dėl „socialistinio internacionalizmo" ir „tautų draugystės" darbartiniame Vilniaus universitete. Jam užkliūva užsienio lietuvių pastangos deramai sutikti universiteto jubiliejų. Po to jis prikimba prie Kanados lietuvių, besisielojančių dėl tautos likimo, laikraščio „Tėviškės žiburiai" 1979 m. kovo 15 d. frazės (beje, paimtos atitrauktai nuo konteksto): „Skaitant komunistinę propagandą, atrodo, kad dabar šis universitetas gyvena klestėjimo laikus. Bet iš tikrųjų tai yra naujoji jo tragedija". Toliau J. Aničas griebiasi aiškinti, ką reiškia ta „ultrareakcionierių" iškelta „naujoji tragedija". Kadangi toks aiškinimas būdingas visiems tarybiniams partiniams propagandistams, o šiuo atveju (Vilniaus universiteto jubiliejaus atveju) yra tikrai demogagiškas ir pažeidžia internacionalines universiteto tradicijas, pacituosime J. Aničo išvedžiojimus pilnai:
„Reakcingai nusiteikusius emigracijos veikėjus visada stipriai sukrečia faktai, bylojantys apie universiteto studentų auklėjimą tautų draugystės, socialistinio internacionalizmo ir tarybinio patriotizmo dvasia. Jie trokšte trokšta, kad universiteto dėstytojų ir studentų tarpe vyrautų buržuazinio nacionalizmo, šovinizmo ideologija, o jeigu to nėra, su liūdesiu ir pykčiu konstatuoja, kad jų „tautinis sąmoningumas yra menkas". Reaguodami į universiteto rektoriaus akademiko J. Kubiliaus 1978 m. paskelbtą jubiliejui skirtą straipsnį, emigracijos reakcininkai su šovinistine neapykanta išskyrė kaip tik tą vietą, kur sakoma, kad „universitetas brangus ir rusams, ir lenkams, ir baltarusiams, ir latviams, taip pat tolimiems ispanams, italams ir kt. Niekas taip nepuošia aukštosios mokyklos, kaip internacionalinės tradicijos. Jas tęsia ir mūsų tarybinis universitetas (. . .) Universitete mokosi penkiolikos tautybių studentai, ir visi jie vieninga darni šeima, nes tikslas tas pats — dirbti tarybinei liaudžiai, žmonių gerovei". Dėdamiesi nustebę, buržuaziniai nacionalistai klausia: „Kuo didžiuojasi universiteto rektorius?" Vadinasi, tai, kuo Vilniaus universitetas pagrįstai didžiuojasi — tautų draugystės, socialistinio internacionalizmo tradicijomis, — buržuaziniams nacionalistams yra „naujoji tragedija".
Štai koks, pasirodo, J. Aničo, „socialistinio internacionalisto", išvedžiojimų kelias. Kaip lengvai jis parodo, jog „klerikalai" — tai ir buržuaziniai nacionalistai, ir šovinistai, ir tautų neapykantos skleidėjai! Tačiau istorija, o ypač Vilniaus universiteto istorija, rodo priešingai.
Jau iš pat pradžių įsteigtas jėzuitų, tų didžiausių „klerikalų", universitetas buvo pagrįstas tautų internacionalizmu, tautų bendradarbiavimu. Pirmuoju universiteto rektoriumi (1579-1584) buvo lenkas P. Skarga. Po to — garsus ispanų teologas Garsijas Alabijanas, rektoriavęs 7 metus. Pirmuoju kancleriu (antrasis po rektoriaus postas) buvo švabas P. Vidmanštatas. Per visą ankstyvąjį universiteto istorijos laikotarpį dėstė nemaža profesorių lenkų, ypač mozūrų ir varmiečių. Mozūras M. Sarbievijus, mokęsis, o vėliau dėstęs (1627-1635) universitete, taip suaugo su Lietuva ir jos pirmuoju universitetu, kad išgarsėjo kaip puikus poetas, apdainavęs Lietuvos gamtos grožį. Universiteto profesorių tarpe buvo airių ir anglų, belgų ir danų, ispanų ir italų, norvegų ir portugalų, škotų ir švedų, vokiečių ir kitų tautybių atstovų. Pirmieji filosofijos profesoriai Vilniaus universitete buvo iš Poznanės kilęs L. Krakeris (dėstė 1578-!586), lvovietis M. Smigleckis (1586-1591), ispanas M. Ortizas (1591-1594). Filosofijos katedros profesoriaus pareigas ėjo škotas J. Hėjus. Moralinę teologiją dėstė ispanai P. Viana (1574-1575) ir A. Arijas (1576-1577), dar tebesant kolegijai. Universitete teologiją taip pat dėstė lenkai: S. Grodzickis, L. Krakeris, anglas A. Fontas, ispanas M. Ortizas, portugalas E. de Vega. Pirmuoju universiteto matematikos dėstytoju buvo škotas prof. J. Bosgravė. Matematiką taip pat dėstė italas M. Salpis (1593-1600), čekas J. Vujekas, švedas L. Bojeris, prancūzas Z. Rosinjolis. Fiziką dėstė prancūzas Z. Flerė, chemiją — italas J. Sartorijus. Medicinos katedrai vadovavo arba dėstė J. A. Lobenveinas iš Vienos, prancūzų prof. M. Renjė, J. Langmajeris iš Vienos, prancūzas A. Bekiu. Teisės fakultete dirbo profesoriai iš Bavarijos S. Dilgeris ir J. Šaueris. Kanonų teisės katedrai vadovavo A. Olizarovskis iš Padujos. Kanonų teisės profesoriumi taip pat buvo ispanas B. de Soksas (1643-46 m. buvo universiteto rektoriumi). Gamtos katedrai vadovavo prancūzas Z. E. Žiliberas, vėliau — škotas G. A. Forsteris (iki universiteto uždarymo 1831 m.).
Šalia minėtų profesorių universitete dėstė medikai tėvas ir sūnus Frankai iš Vienos, filosofai J. H. Abichtas ir K. Langsdorfas iš Erlangeno. Veterinarijos dėstytoju buvo L. Bojanus iš Damrštato, G. E. Grodekas iš Getingeno dėstė klasikinę literatūrą, A. Kapelis iš Pizos — teisę . . . šį tautų mozaikos vaizdą Vilniaus universitete, įkurtame ir ilgai vadovaujamame jėzuitų, galima būtų tęsti ir toliau.
Studentų tarpe taip pat buvo daugelio tautybių atstovai. Šalia lietuvių, prūsų ir rusinu, mokėsi anglai, škotai, danai, norvegai, švedai, italai, vokiečiai, vengrai, rusai, suomiai, totoriai.
Vargu ar „socialistinis internacionalistas" Aničas galėtų atrasti tokį tautų margumyną dėstytojų ir studentų tarpe dabartiniame tarybiniame Vilniaus universitete. Iš „penkiolikos tautybių šeimos", be lietuvių, jie daugumoje teatrastų mūsų „brolius" rusus ir dar vienos kitos tautos atstovą, o Vakarų Europos tautų atstovų — ir su žiburiu nesurastų.
Nuo pat universiteto įsteigimo internacionalinės tradicijos buvo gerbiamos ir branginamos. Senojo universiteto vadovai, norėdami pabrėžti jo daugiatautškumą, naudojosi kiekviena švente. 1589 m. naujai išrinktas karalius Zigmantas Vaza, aplankęs universitetą, buvo pasitiktas profesorių ir studentų sukurtomis panegirikomis ne tik klasikinėmis lotynų, graikų, hebrajų, vietinėmis lietuvių ir lenkų kalbomis, bet taip pat ispanų, italų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Minėdamas 1589 ir 1604 m. šv. Kazimiero kanonizaciją, universitetas paskelbė tai progai skirtų mažų poemų rinkinį. Jas parašė 84 studentai; be lietuvių ir kitų vietinių tautybių atstovų, buvo škotų, norvegų, švedų, danų, vokiečių, vengrų, italų ir 1.1. Panašus buvo ir karaliaus Vladislovo Vazos pagerbimas universitete. Studentai sveikino jį net 18 kalbų: be lietuvių, lenkų, baltarusių, senosios slavų ir latvių, taip pat lotynų ir graikų, o be to, airių, anglų, čekų, prancūzų, flamandų, ispanų, italų, sirų, škotų, vengrų bei vokiečių kalbomis. Universitetas leidinėliais sveikino ir kitus įžymius asmenis daugeliu kalbų. Tuo parodydavo universiteto studentų daugiatautiškumą.
Tautų bendradarbiavimo universitete tradicijas pertraukė visiškas universiteto uždarymas 1831 m. Po to universitetą atkūrus lenkų okupuotame Vilniuje, tos tradicijos jau nesugrįžo. Lenkų valdžia į universitetą priimdavo tiek dėstyti, tiek ir mokytis beveik vien lenkus. Tiesa, lietuviams stoti į Vilniaus universitetą iki 1939 m. nebuvo draudžiama, tačiau buvo sudarytos tokios sąlygos, kad neatsirasdavo norinčių. Mat, lietuviškų gimnazijų okupuotame lenkų krašte buvo tik dvi — Vilniuje ir Švenčionyse. Ir tai dar ačiū tuometinei Lenkijos vyriausybei! šiuo metu, „vystant socialistinį internacionalizmą", lietuvių gyvenamose vietovėse Latvijoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje nerasi nei vienos lietuviškos mokyklos. Nepriklausomos Latvijos metais Latvijoje ir jos sostinėje buvo daug lietuviškų mokyklų. Net ir „tamsiausiais caro priespaudos mtais" Rygoje veikė apie 20 lietuviškų mokyklų (apie 1908 m.). Šiuo metu Latvijoje lietuviškų mokyklų nėra, nors lietuvių Latvijoje gyvena apie 10.000. Aišku, taip yra ne dėl latvių kaltės. Panaši padėtis ir Baltarusijoje, kur nėra nė vienos lietuviškos mokyklos. Tuo tarpu rusiškos mokyklos klesti bet kurioje „sąjunginėje" respublikoje, tame tarpe Latvijoje ir Baltarusijoje. Akivaizdi kitų tautų diskriminacija, lyginant su rusų tauta. „Socialistinis internacionalistas" J. Aničas dėl to, aišku, nepergyvena — gyvendamas, pavyzdžiui, Baltarusijoje, Ašmenos rajone, jis mielu noru savo vaikus atiduotų mokytis į rusišką mokyklą.
Bendradarbiavimo tarp tautų tradicijos trumpam laikui buvo atgaivintos Lietuvos universitete Kaune nepriklausomybės metais. Tada iš Paryžiaus buvo pakviestas žymus istorikas rusų emigrantas L. Karsavinas (1882-1952), parašęs penkiatomę „Europos kultūros istoriją", už kurią, matyt, ir buvo nukankintas Sibire.
Kauno universitete dirbo iš Prahos atvykęs istorikas I. Lappo (1869-1944). Archeologijos katedrai vadovavo latvis E. Volteris. Kai kuriuos kalbotyros dalykus dėstė vokiečiai profesoriai E. Frenkelis ir F. Špechtas, iš Šveicarijos atvykęs doc. A. Senas. Studentų tarpe buvo rusų, žydų, lenkų ir kai kurių kitų tautybių.
Lietuvos universitetas turėjo glaudžių ryšių su Vakarų Europos aukštosiomis mokyklomis. Geografijos katedrai vadovavęs prof. K. Pakštas už veikalą „Lietuvos klimatas" iš Friburgo universiteto gavo mokslų daktaro laipsnį. Užsienyje disertacijas iš istorijos apsigynė B. Dundulis, Z. Ivinskis, K. Avižonis, M. K. Krasauskaitė. Daug lietuvių turėjo galimybių mokytis įviariuose Vakarų Europos universitetuose — Liuveno, Friburgo, Sorbonos, Romos, Kembridžo ir kituose. Bet visa tai sužlugo, užėjus naujai okupacijai, kuri, diegdama „socialistinį internacionalizmą", nutraukė bet kokius Lietuvos aukštųjų mokyklų ryšius su Vakarų Europa, tuo pačiu atidarydama universiteto duris ateiviams iš rytų, visiškai pertvarkiusiems mokymo tikslus ir programas.
Išjuodinęs jėzuitų veiklą Vilniaus universitete, užpuldinėdamas tautiečius užsienyje, „socialistinis internacionalistas" Aničas dar mėgina apšmeižti ir vokiečių okupacijos laikotarpio universiteto studentus, dėstytojus ir rektorių M. Biržišką. Tačiau melo kojos trumpos. Vokiškieji okupantai todėl ir uždarė Vilniaus universitetą, kad jo dėstytojai ir studentai nebendradarbiavo su valdžia. O Aničas, diegdamas „socialistinį internacionalizmą", vis stengiasi to „nežinoti", vis stengiasi įrodyti, jog universiteto vadovybė ir studentai vokiečių laikais veikė kartu su okupacine valdžia. Tuo Aničas stengiasi paslėpti savo ir kai kurių kitų suklaidintų ir neatsparių universiteto dėstytojų nusikaltimus prieš universitetą, prieš lietuvių tautą. Pakanka prisiminti, kaip pokario metais darbavosi J. Žiugžda, R. Mironas ir kit, įskundinėdami valdžiai dėstytojus, kurie vardan „socialistinio internacionalizmo" buvo tremiami į Rytus. Pakanka prisiminti vieno įžymiausio šių laikų filologo J. Kazlausko žvėrišką nužudymą prieš kelerius metus, kurį atliko KGB su savo Aničo tipo parankiniais. Pakanka prisiminti paskutinias kratas universiteto dėstytojų ir auklėtinių tarpe ir dėstytojo Vytauto Skuodžio suėmimą.
Argi vardan to „socialistinio internacionalizmo" per 8 pokario metus netekom beveik pusės milijono sušaudytų, ištremtų į Sibirą? Argi vardan to „socialistinio internacionalizmo" beveik vienas milijonas mūsų tautiečių negali palaikyti ryšių su Tėvyne? Argi vardan „socialistinio internacionalizmo" vykdoma tautos asimiliacija? Argi vardan to mūsų būsimai inteligentijai brukamos nuvalkiotos dogmos? Argi vardan to didėja represijos, tame tarpe ir mūsų universitete? Argi vardan to vykdoma agresija ir prieš Afganistaną?
Visa tai vykdoma vardan šovinistinių siekių pajungti kitas tautas savo valiai, vardan visiško savęs izoliavimo, vardan kitų tautų nutautinimo, vardan partinės diktatūros ir ekspansijos prieš kaimynines tautas.
T. Žibutis
* * *
