I
Iš antikinio pasaulio mus pasiekė ne tik žodis „olimpiada", bet ir jį gaubusi tam tikra idėja. Senovės graikams varžybos, kas ketveri mtai rengiamos Olimpijos lygumoje, reiškė ne tik stipriausių bei mikliausių vyrų rungtynes. Tai buvo visus graikų miestus ir valstybėles jungiąs veiksnys, visos tautos vienybės ir kūrybinio pajėgumo demonstracija, bendra šventė. Prieš olimpines žaidynes po visą kraštą pasklisdavo gėlėmis pasipuošę kviesliai, būdavo nutraukiami karai, įsigalėdavo , šventosios paliaubos". Už šių paliaubų sulaužymą grėsė didelės bausmės ir dievų prakeikimas. Iš visų krašto kampelių į pietinę Graikiją keliaują maldininkai, sportininkai ir žiūrovai jautėsi ramūs ir saugūs. Niekas nedrįsdavo sulaužyti taikos ar nuskriausti keleivių. Dėl šios vienybės ir bendrų interesų idėjos varžybos Olimpijoje graikams buvo tiek reikšmingas dalykas, kad jie net metus skaičiuodavo nuo pirmųjų varžybų.
Kažką panašaus bandė atgaivinti ir mūsų laikų pasaulis. Po Pirmojo pasaulinio karo pradėtos organizuoti tarptautinės olimpiados turėjo būti kažkas, esąs virš politikos ir virš tarptautinių ginčų. Tačiau visa tai buvo tik geri norai ir gražios idėjos. Prasidėjus tarpautinėms olimpiadoms, „šventosios paliaubos" neprasidėjo. Sportinės varžybos „virš" politikos nepakilo. Gėlėmis išpuoštų pasiutninių tautos į šias šventes nepasiuntė. Priešingai, kai kurios valstybės į olimpiadas pažiūrėjo tik pro politinius akinius, ir tuoj įjungė į savo politinį žaidimą. Tarp tokių valstybių, visų pirma, buvo Tarybų Sąjunga, kuri į šį sąjūdį neįsijungė net iki 1951 metų, olimpines žaidynes laikė buržuazinių valstybių reikalu, o pas save organizavo savotiškas „kontrolimpiadas" — spartakiadas.
Kita totalitarinė valstybė — nacistinė Vokietija olimpines varžybas tuoj pat pasistengė panaudoti savo politiniams tikslams. 1936 m. įvyko Berlyno olimpiada, kurią Hitleris panaudojo kaip uždangą šalies viduje vykstančiam terorui pridengti, šia „patirtimi" po Antrojo pasaulinio karo pasinaudojo Tarybų Sąjunga. Ji ne tik atsisakė dešimtmečiais trukusio olimpinių žaidynių boikoto, pati ėmė aktyviai jose dalyvauti, net pasiūlė savo sostinę 1980 metų olimpiados vieta. Tai toks pat triukas, kaip ir su Berlyno olimpiada. Maskvos olimpiada pirmiausia turi įlieti daug naujos,, energijos į milžinišką, bet gremėzdišką tarybines propagandos mašiną. Tarybinė propaganda atkakli ir įkyri, bet monotoniška ir gerokai atšipusi. Nemaža jos tvirtinimų ir įrodinėjimų žinomi jau iš anksto, virtę tiesiog ritualiniais. Norint veiksmingiau prieiti prie gausios informacijos išlepinto Vakarų žmogaus, reikia ieškoti kitų, tobulesnių propagandos priemonių. Reikia užimponuoti, nustebinti. Tauškalais apie tarybinių žmonių materialinę gerovę ir socialinę lygybę jau nebetiki, pompastinių šūkavimų apie grandiozinius penkmečius jau daug kas nebesiklauso. Stropiai kontroliuojamas užsienio turisų grupes stumdant po iš anksto paruoštas vietas ir neleidžiant laisvai pakeliauti po visą kraštą, dažnai pasiekiama kaip tik to, ko nenorėjo. Namo grįžę užsieniečiai ima skųstis suvaržymais arba kalba apie tai, ko neturėjo pamatyti . . . Tarybinio radijo laidos užsieniui ir tarybinė spauda paskęsta anų kraštų informacijos sraute ... Ir štai — sportas! Specialiai parinkti ir tik sportine veikla užsiima žmonės, pridengti tariamų studentų, darbininkų, tarnautojų vardais, išsiunčiami į užsieni varžytis su kitų kraštų sportininkais-mėgėjais. Varžybos, pergalės, prizai, medaliai, — tai jau „faktai", kalbą apie partijos ir vyriausybės rūpestį liaudies gyvenimu, apie tarybinę kultūrą, visapusišką jos vystymą ... Be reikalo taip ilgai boikotuota šios tarptautinės varžybos. Tai viena iš praeities klaidų, panašiai, kaip genetikos smerkimas, kibernetikos ignoravimas bei laikymas jų buržuaziniais-idealistiniais pseudomokslais.
Sporto srityje išeidama į tarptautinę areną, Tarybų Sąjunga nemažai laimėjo. Ne tik prizų ir medalių. Tai — tik priemonės politinėms-propagandinėms pergalėms. Galima kai kada boikotuoti, atsisakyti dalyvauti kai kuriose tarptautinėse varžybose, protestuojant prieš tos ar kitos šalies komandos dalyvavimą. Šiuo ginklu Tarybų Sąjunga ne kartą pasinaudojo, reikalaudama neleisti dalyvauti Pietų Afrikos, Izraelio, Vakarų Berlyno ar kitų kraštų sportininkams. Tiesa, reikia priminti, kad šitokį boikotą taikė ne vien Tarybų Sąjunga, bet ir kitos, ypač Afrikos šalys. Kai kas politinių tikslų sportinėse varžybose ėmė siekti ir visai kitokiomis, su sportu nieko bendra neturinčiomis priemonėmis, pavyzdžiui arabų teroristai Miuncheno olimpiados metu išžudė Izraelio komandą. Kaip matome, nuo graikų „šventosios taikos" labai toli . . .
II
Permanentiniame komunistų kare prieš kapitalistus, socialistinės sistemos prieš buržuazinę, arba, teisingiau sakant, totalitarizmo kovoje prieš demokratiją, labai svarbų vaidmenį turi suvaidinti 1980 metų Maskvos olimpiada. Visos ligšiolinės pasaulinės olimpiados, visi iškovoti medaliai buvo tartum paskirų kautynių laimėjimas. O olimpiada „išsivysčiusio socializmo" šalies sostinėje — jau generalinis puolimas plačiu frontu. Sklindant sunkiems kaltinimams apie baisius nusikaltimus prieš žmoniškumą, nuolat iškylant įvairiems faktams apie elementariausių žmogaus teisių laužymus, plintant abejonėms apie tariamus ekonominius pasiekimus, Maskvoje surengta olimpiada turi suduoti skaudų smūgį visiems tarybinės santvarkos „šmeižikams", visiems abejojantiems socializmo laimėjimais. Globaliniu mastu vykstančioje totalitarizmo ir demokratijos kovoje už žmogaus sąmonę ir širdį, kovoje, kurios fronto linija eina ne tik per džiungles ar dykumas, bet ir per aukštųjų mokyklų auditorijas, parlamentų sales, laikraščių redakcijas ir profsąjungų komitetus, šioje kovoje svarbi kiekviena priemonė, kiekvienas veiksmas padedąs patraukti žmogų į vieną ar kitą barikados pusę. Kremliaus valdovams svarbu įtikinti, į savo pusę patraukti, savo įtakoje turėti ne tik tarybinius piliečius. Jiems rūpi ir buržuazinių kraštų eilinių piliečių nuomonė ir nusistatymas, su jais skaitomasi netgi daugiau nei su savais pavaldiniais. Juk tie anų buržuazinių kraštų eiliniai piliečiai — balsuotojai, rinkėjai. Jie savo balsais lemia tos ar kitos vyriausybės likimą. Jie — mokesčių mokėtojai, turį teisę pasidomėti, kaip panaudojamos jų lėšos. Per savo išrinktus atstovus jie gali pritarti ar pasipriešinti vienokiam ar kitokiam biudžetui, o tuo pačiu išlaidoms ir kariniam reikalui, ginklavimuisi. O tarybinė vyriausybė šiems dalykams jokiu būdu nėra abejinga. Užsienio kraštų rinkėjų nuomonė Maskvos diktatoriams daug svarbesnė nei savo krašto piliečių. Tarybiniai rinkėjai savo valdovus būtinai „išrinks", o užsienio balsuotojai gali išrinkti tokią vyriausybę, kuri Maskvai mažiausiai pageidautina. Todėl ir svarbu visose šalyse turėti kiek galima palankesnę nuomonę apie save, apie savo politiką. Tad ir metamos milžiniškos lėšos propagandai užsienio raštuose. Tiesa, šita propaganda ne visuomet veiksminga, dažnai jai pakenkia įvairūs disidentai, pro geležinę uždangą pasigirstą pagalbos šauksmai, į dienos šviesą iškyla klaikūs tarybinės tikrovės faktai. Tačiau pati propagandos mašina veikia be pertraukos ir atodairos, veikia atkakliai ir įkyriai.
Ir štai kokia galimybė, kokia puiki proga, koks garsus propagandos šūktelėjimas — olimpiada Maskvoje! Nesvarbu, kad tai daug kainuos, kad net kelis metus prieš olimpiadą tarybiniai piliečiai jaus įvairius suvaržymus ir trūkumus, nesvarbu, kad teks sumažinti kai kurių prekių, statybinių medžiagų, maisto produktų kiekį. Svarbu, kad tik gerai suveiktų ši ypatinga propagandinė priemonė. Užsieniečiams turi būti pateikta visko, turi būti parodytas „klestintis" tarybinis gyvenimas, „laimėjusio socializmo" šalies pranašumai . . . Tegul naivūs užsieniečiai pamato, kiek pas mus visko yra, kaip puikiai gyvena tarybiniai žmonės, tegul įsitikina, kad visokie plepalai apie tamsias tarybinio gyvenimo puses yra tik Tarybų Sąjungos priešų šmeižtai ir nepagrįsti prasimanymai . . . Tiesa, yra dar patys tarybiniai piliečiai, kurie žino ir antrą medalio pusę. Jų tarpe yra ir tokių, kurie nepabūgsta kai ką ir užsienio svečiams pasakyti. Yra disidentų. Bet užtat yra ir tarybinis saugumas. Yra daug prityrusių ir gerai apmokamų darbuotojų, kurie iš anksto pasirūpina, kad tarybiniai piliečiai neišsiplepėtų, ko nereikia.
Pirmiausia yra priemonių viską sutvarkyti taip, kad tarybiniai žmonės su užsieniečiais kuo mažiau bendrautų. Tiesa, visiškai išvengti kontaktų neįmanoma. Bet tuomet galima pasirūpinti, kad susidurti tektų tik su atrinktais, patikimesniais ir „patriotiškesniais". Tarybiniai piliečiai juk „išauklėti", išdresiruoti žino, ką ir kaip „ne su savais" kalbėti. Tokius, kurie nelabai patikimi, nemoka laikyti liežuvio už dantų — galima laikyti nuo užsieniečių toliau. Nepatikimesnius galima išgrūsti iš Maskvos. Ypač apdairiems reikia būti su disidentais. Todėl lygiagrečiai su olimpiadinėmis statybomis ir sportininkų treniruotėmis vyko ir kitokie „pasirengimai": padaryta daug kratų, suimta dvasininkų, žmogaus teisių gynėjų, Helsinkio grupės narių, tarybinės santvarkos kritikų. Sacharovas atsidūrė tremtyje, Velikanova, Terleckas, Dutko ir kiti — kalėjime. Iš Maskvos įvairiais pretekstais numatoma iškelti daug gyventojų, suvaržyti įvažiavimą ir t.t.
Savo atvykimu į Maksvą užsieniečiai tikisi padėsią disidentams, o iš tikrųjų tik pablogino jų padėtį — sustiprino persekiojimus ir areštus. Saugumas iš anksto pasirūpino, kad iš olimpiados naudos turėtų tik viena pusė — tarybinė.
Tokiame fone JAV prezidento Karterio iškelta Maksvos olimpiados boikoto idėja — baisus smūgis pagrindiniam politiniam-propagandiniam olimpiados tikslui, kurio siekia Tarybų Sąjunga. Olimpiada, turėjusi atkreipti dėmesį į tarybinės santvarkos pranašumą, jos nuopelnus sporto ir visos kultūros vystymui, staiga ima rodyti visai ką kitą — tarybinį imperializmą, agresiją, nusikaltimus prieš žmogiškumą. Tik boikotui visiškai nepavykus, praskaidrėtų atmosfera.
Klysta ir tie užsienio sportininkai, kurie tikisi vienu šūviu nušauti du kiškius: ir Maskvos politikos neparemti, ir varžybose dalyvauti. Atvykdami į Maskvą, jie patarnaus tik Kremliaus diktatoriams. Vienintelis būdas padėti ne žmogaus teisių slopintojams, bet jų aukoms — atsisakymas vykti į Maksvą. Žinoma, sunku atsisakyti pabuvoti krašte, į kurį ne visuomet lengva patekti, nedalyvauti rungtynėse po kelių metų įtempto darbo, gal net prarasti medalius . . . Taip, tai auka, bet auka ant žmoniškumo ir artimo meilės aukuro. O šitokią auką ne visi pajėgia aukoti. Smalsumo, garbės ir kiti asmeniški norai ir interesai verčia kurti įvairius kazuistinius išvedžiojimus apie olimpiados „naudą", apie sporto apolitiškumą, apie Vakarų ir Rytų detante, apie patarnavimą tarybiniams teisių gynėjams ir t.t. Tai — tik svaičiojimai ir pačių savęs apgaudinėjimas, ar net bjauri veidmainystė. Gaila, labai gaila, kad mus užjaučia geros valios žmonės kituose kraštuose to nesupranta ir nenori patikėti tais, kurie juos rimtai ir teisingai perspėja! . .
Jurgis Strazdys
