(Atviras laiškas)
Jūs savo kalboje, kurią pasakėte 1975 m. liepos 31 d. Helsinkyje apie saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimą, taip kalbėjote: „Vargu ar kas nors neigs, kad pasitarimo rezultatai yra kruopščiai apsvarstytas visų dalyvaujančių valstybių interesų balansas. Todėl su jais reikia elgtis ypač rūpestingai". Tada Jūs pasakėte dar ir taip: „Mes vadovaujamės tuo, kad visos šalys, kurių atstovai dalyvauja pasitarime, įgyvendins pasiektus susitarimus. Tarybų Sąjunga veiks kaip tik šitaip".
Rytojaus dieną Jūs drauge su kitų valstybių 34 signatarais pasirašėte Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą, kurio I d. 7 str. skelbia: „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO tikslus bei principus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose . ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant ir Tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, jeigu jie jas riša". Taigi savo parašu Jūs dar kartą patvirtinote, kad TSRS pripažįsta ir įsipareigoja vykdyti Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią tuometinis TSRS valstybės atstovas pasirašė lygiai prieš 31 metus (gruodžio mėn. 8 d.). Jums juk gerai žinomas tos deklaracijos 19 str., kuris skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į savo įsitikinimų laisvę ir į laisvą jų pareiškimą; ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją ir idėjas įvairiomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybinių sienų".
1979 m. lapkričio 24 d. mano bute buvo padaryta krata. Kratos protokole ji buvo motyvuota taip: „tikslu surasti ir paimti antitarybinio turinio leidinius ir dokumentus bei technines jų gaminimo priemones, o taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, galinčius turėti reikšmės bylai". Tą pačią dieną tokios pat kratos buvo padarytos dar keliuose butuose Vilniuje ir Kaune. Tokia valdžios pareigūnų intervencija į privačius butus ir į privatų gyvenimą grubiai užgauna žmogaus orumą ir jokiu būdu nesiderina su Jūsų kalba, pasakyta Helsinkyje 1975 metais ir ten Jūsų pasirašytų dokumentų turiniu ir jų dvasia.
Mano bute TSRS valstybės saugumo komiteto pareigūnai kratos metu paėmė Lietuvoje leidžiamus pogrindžio laikraščius, mano paties rankraščius, užrašus ir išrašus iš užsienyje išleistų knygų ir „samizdato" leidinių. Taip pat buvo paimtos rašomosios mašinėlės (lietuvių ir rusų k.), magnetofonas ir net pinigai. Po kratos prasidėjusių tardymų metu esu laikomas dideliu nusikaltėliu ir esu verčiamas išduoti kitus, kurie taip pat kaip ir aš kažkada tikėjo TSRS vyriausybės gera valia laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių aferoje.
Lietuvoje ir beveik visoje Tarybų Sąjungoje plačiai paplitusi apeinanti cenzūrą ir primityviomis priemonėmis dauginama spauda (vadinamoji pogrindžio spauda) oficialiojoje propagandoje ir slaptose instrukcijose yra laikoma antitarybine ir šmeižikiška. Tų, kuriems užkabinama tokia etiketė, laukia panašus susidorojimas kaip su tais, kurie juodžiausiais stalininės diktatūros metais būdavo pavadinami liaudies priešais. Kaip visa tai suderinti su dažnais TSRS valstybės vadovų ir tarybinės propagandos tvirtinimais, kad TSRS yra pati demokratiškiausia šalis pasaulyje? Kaip tada pavadinti tokias šalis, kurioms nors dar toloka iki tikros demokratijos, tačiau jose į opozicines nuotaikas, kalbas, raštus ir leidinius žiūrima ne tik kaip į normalų, bet net kaip į teigiamą reiškinį? Pagaliau, tokios opozicijos būtinumą patvirtina net dialektinis materializmas, kuris kaip filosofinė doktrina, yra priimtas komunistinės ideologijos pagrindu. O juk vienas iš jo dėsnių teigia, kad vystymasis yra priešybių kova. Taigi, opozicija ir krašto valdymui nekenkia, o priešingai, ji padeda surasti tas optimaliausias valdymo formas, kurioms pritartų visi tos šalies gyventojai. Opozicijos persekiojimai tiktai parodo, kad krašto gyventojams uždrausta net galvoti apie TSRS valdymo sistemos tobulinimą. Opozicijos Tarybų Sąjungoje persekiojimai žemina pagarbaus amžiaus valstybės vadovų autoritetą, kurie pasišovę viską spręsti patys, neatsižvelgiant į milijonų gyventojų nuotaikas, viltis, lūkesčius ir reikalavimus. Teigti, kad TSRS valdymo forma ir jos vadovų vykdoma užsienio ir vidaus politika pasiekė aukščiausią tobulybės viršūnę, tai tas pats, kaip paneigti dialektinį ir istorinį materializmą, pripažįstantį amžiną materijos judėjimą ir nuolatinį vystymąsi žmonių visuomenėje.
Kiekvieną dieną mums teigiama, kad Tarybų Sąjungoje visa valdžia priklauso liaudžiai. O juk tą liaudį sudaro ne kokie nors besieliai, beveidžiai, bevaliai ir negalvojantys individai, bet gyvi žmonės su individualiomis savybėmis, asmenybės. Tad kodėl jiems draudžiama turėti savo nuomonę socialiniuose, kultūriniuose, tautiniuose, religiniuose ir politiniuose klausimuose ir tą nuomonę laisvai pareikšti žodžiu?
Taigi, pribrendo laikas daiktus ir reiškinius pradėti vadinti jų tikraisiais vardais. Tai, ką tarybinė propaganda vadina demokratija, yra slogi diktatūra ir tol ji tokia pasiliks, kol TSRS vadovai nenustos ignoruoti savo pačių prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus ir nepradės gerbti ir saugoti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Kuo greičiau tai bus padaryta, tuo greičiau TSRS taps demokratine ir visų gerbiama valstybe. Tuomet žymiai lengviau ir greičiau išsispręs ir visi kiti tarptautinės ir vidaus politikos klausimai, kurie Jums nuolatos kelia didelį rūpestį.
Prašau priimti ir dalykiškai apsvarstyti šį mano atvirą laišką (kitokios galimybės jį Jums įteikti aš neturiu), kurį parašiau pasinaudodamas TSRS Konstitucijos garantuota teise pateikti valstybės organams pasiūlymus.
doc. Vyt. Skuodis
Žmogaus teisių gynimo Lietuvoje
iniciatyvinės Helsinkio grupės narys
Vilnius, 1979 m. gruodžio 6 d.
Geros mintys
Daugelis tarybinės Konstitucijos straipsnių, išspausdintų jumoro žurnale, būtų visiškai savo vietoje . . .
* * *
Didžiausias valdančiųjų sąjungininkas — perdėta pavaldinių baimė.
* * *
Kuo tuštesnė galva, tuo daugiau į ją gali sutilpti partinės išminties ir marksizmo idėjų . . .
* * *
Dialektinio materializmo skelbėjai dialektikos dėsnių savarankiškumą pripažįsta tiktai iki savęs. Toliau visi pažangos dėsniai turi priklausyti tik nuo jų valios . . .
* * *
Visos bolševikų sistemos davė savo rezultatus: kolūkinė — maisto trūkumą, pramoninė — įvairius deficitus, švietimo — „mokytus beraščius", auklėjimo — moralinį pakrikimą . . .
* * *
