Apie girtavimą galima kalbėti įvairiai. Medikas išaiškins alkoholio žalą organizmui. Ekonomistas suskaičiuos nuostolius, kuriuos atneša girtavimas alkoholiko šeimai, visuomenei. Sociologas pateiks duomenų apie girtavimą, jo paplitimą įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir pan. Psichologas bandys atskleisti individualias girtavimo priežastis, moralistas pabrėž jo pasekmes . . . Kalbėti daugeliu atžvilgiu apie alkoholizmą galima todėl, kad jis paliečia žmogaus gyvenimą irgi visais atžvilgiais.
Kaip karai, pavergimai, priespaudos, stichinės nelaimės, ligos — ir girtavimas lydi žmoniją nuo žilos senovės. Istorija labai pamokantį, ypač aiškinantis šio reiškinio plitimo, didėjimo, arba, atvirkščiai, — mažėjimo priežastis. Galima pastebėti, kad tuomet ir ten, kur mažiau kultūros ir laisvės, kur daugiau tamsos, priespaudos ir neteisybės — ten daugiau girtuokliavimo. Spiritas kaip magnetas traukdavo primityvius Amerikos ar Sibiro medžiotojus, kurie už „ugnies vandenį" būdavo pasiruošę atiduoti patį vertingiausią savo laimikį. Pirkliai iš šių gamtos vaikų už pačią pigiausią degtinę išviliodavo brangius kailius, aukso radinius ar kitą sunkiai įgytą daiktą. Gobšių vertelgų išnaudojamos ir nuodijamos alkoholiu, skurdo, nyko ir žuvo ištisos tautelės. Daug kur teritorijos užkariautos ne tiek ginklu, kiek „ugnies vandeniu". Už pasenusį šautuvą, stiklinių karolių saują, raudonos medžiagos gabalą, o svarbiausia, už statinaitę „ugninio vandens" vietiniai karaliukai ar genčių vadai noriai dėjo pasuodintą pirštą ant dokumento, kuriame jis pasižada būti ištikimu kokios tai imperijos pavaldiniu. Tuo tarpu alkoholiu apsvaigę jo gentainiai paklusniai neša visa, kas vertingiausia, ko tik reikalavo ateivis mainais už pavojingąjį skystį . . .
Ne tik Afrikos džiunglių, Kanados miškų ar Sibiro taigų primityvias tauteles naikino pigus spiritas. Alkoholio tvane skendo ir kai kurios Europos tautos. Įkūrę milžinišką imperiją, apvaldę to meto visą civilizuotą pasaulį, pasiekę savo galybės viršūnę senovės romėnai pagaliau ėmė pūti pertekliuje. Prabanga, pramogos, puotos virto gyvenimo idealu, šaunios vaišės pirtyse — tai ne mūsų laikų, ne šių dienų ponų išradimas. Jas labai mėgo romėnai. Girtavimas buvo bet kokio pavergimo — tautinio, religinio ar socialinio palydovas tiek viduramžiais, tiek naujaisiais amžiais.
Kai protestantiškoji Anglija XVII a. palaužė airių katalikų pasipriešinimą, kai ten po baisaus teroro įsigalėjo sunki ir žiauri priespauda, airių tauta ėmė skęsti skurdo ir alkoholio liūne. Laimė, kad Airijoje visuomet buvo šviesių ir heroiškų vyrų, kurie sunkiausiomis sąlygomis nenuleisdavo rankų, bet pasiaukodami dirbo ir kovojo tiek dėl savo tautos religinės ir politinės laisvės, tiek dėl moralinio atgimimo.
XIX a. pradžioje, šalia didžiojo airių tautos didvyrio O. Konelio, atsistojo kun. T. Metju, ėmęsis žmonių blaivinimo veiklos. Pilna politinė laisvė ir nepriklausomybė neįmanoma be moralinės nepriklausomybės, be moralinio atgimimo. Nors politinėje srityje airiai jau buvo išsikovoję kai kurių teisių bei laisvių, bet svetimųjų priespaudos padariniai — materialinis ir moralinis skurdas baisia našta dar tebeslėgė tautą. Girtavimas buvo virtęs tiesiog tautiniu airių bruožu. Airis girtuoklis buvo tapęs pajuokos objektu ne tik kaimyninėje Anglijoje, bet ir kituose kraštuose. Su šia nelemta tautos yda organizuotai ir metodiškai ėmė kovoti kun. Metju. Jo sukeltas, o vėliau Airijos vyskupų ir kunigų tęsiamas blaivybės sąjūdis išgelbėjo airių tautą iš „baltojo velnio" valdžios, tuo, be abejo, prisidėdamas ir prie Airijos nepriklausomybės iškovojimo.
Airija — tik vienas pavyzdys, rodantis girtavimo ir moralės ryšį su tautos istoriniu likimu, jos politine laisve ir nepriklausomybe. Jis įdomus ir tuo, kad labai primena lietuvių tautos padėtį ir likimą. Galima įžiūrėti istorinių paralelių tarp lietuvių ir airių tautų. Lietuva taip pat buvo pagarsėjusi savo karčiamomis ir girtuokliavimu. O šie klestinčio girtavimo laikai visuomet sutapdavo su juodžiausiais tautos istorijos laikotarpiais — su liaudies beteisiškumu ir išnaudojimu, su socialine ar tautine priespauda, su svetimųjų jungu ir vergove. Atidžiau žvelgiant į praeitį galima pastebėti tam tikrą ryšį tarp girtuokliavimo ir kai kurių istorinių situacijų. Masinis girtavimas, tartum gripas ar kuri kita liga, kuri niekuomet visiškai neišnyksta, bet ir ne visuomet siaučia epidemiškai. Tik susidarius tam tikrom sąlygom, jis ima plisti lyg epidemija. Tai reiškia, kad tautai yra kažkas atsitikę negera, kad ji yra patekusi į nenormalią ir pavojingą padėtį. Kaip nusilpęs ar peršalęs organizmas sudaro sąlygas daugintis virusams ar baciloms, taip nenormali socialinė ar politinė padėtis atpalaiduoja ir suaktyvina alkoholizmo virusą. Kartais šis virusas gali būti atneštas iš svetur, bet tik nenormali tautos padėtis yra tas klimatas, kuriame jis ima sparčiai daugintis ir virsta epidemija.
Pažvelkime į tautos istoriją. Kada Lietuvoje daugiausia būdavo girtuokliaujama? XVII-XVIII a. nesaikingomis puotomis, rietenomis ir peštynėmis garsėjo valdantysis luomas — bajorai ir didikai. Daug išgerti ir ilgai nepasigerti — štai kuo didžiavosi politinę orientaciją ir valstybinę atsakomybę praradę Lietuvos ponai ir šlėktos. Bet tai buvo senosios Lietuvos valstybės juodžiausi laikai, politinis jos saulėlydis, netvarkos ir sauvalės metai. Lietuva, unijos ryšiais susieta su Lenkija, riedėjo į neišvengiamą pražūtį. Jos gynėjais besivadiną bajorai ir didikai vis labiau virsdavo svetimų valtybių samdomais agentais, už svetimus pinigus iki apsirijimo puotaują seimų ir seimelių suvažiavimuose ir tuose pačiuose seimuose rėkia „veto" pagal jį papirkusio svetimos valstybės atstovo komandą. Valstybės sutemos ir jos irimas sutapo su valdančiojo luomo sąmonės aptemimu, su paskendimu alkoholyje.
Iš dvarų ir dvarelių girtavimas sklido į liaudį. Šalia dvarų ir kaimų, miestuose ir miesteliuose, kaip grybai po lietaus, dygo karčiamos ir bravorai. Pragėrus ir prapuotavus Lietuvos valstybės politinę nepriklausomybę, bajorijai beliko vien tik čiulpti savo baudžiauninką, Lietuvos valstietį. Užėmus Lietuvą rusams, šio valstiečio padėtis pablogėjo, nes dar labiau pasunkėjo baudžiava. Rusijoje ji buvo daug sunkesnė nei tuometinėje Lietuvoje. Rusijoje valstiečiai buvo visiškai beteisiai vergai. Baudžiavos papročiai daug žiauresni. Dvarininkai galėjo valstiečius pardavinėti, mainyti į šunis, išsiųsti į katorgą. Valstiečiams buvo draudžiama net skųstis. Visi šie papročiai pamažu ėmė įsigalėti ir Lietuvoje. Pirmiausia pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dvaruose, kurie atiteko rusų dvarininkams ir generolams. „Išvaduotojai" tuoj pritaikė savo atneštą tvarką ir Lietuvoje. Ir visus kitus Lietuvos valstiečius užgulė naujos pareigos ir prievolės. Valdžia juos apdėjo didesniais mokesčiais (vietoj mokesčio nuo šeimos, buvo įvesti mokesčiai nuo žmogaus, pradėta imti rekrutai; kariuomenė stovėjo kaimuose — reikėjo kareivius maitinti ir kt.). Visą kraštą prislėgė sunki socialinė, tautinė ir religinė priespauda. Gyventojų beteisiškumas sudarė palankias sąlygas sauvalei ir smurtui. O tokioje atmosferoje puikiai tarpsta moralinio blogio bacilos. Jei gilus religingumas gynė mūsų krašto žmones nuo didesnio dorovinio nuosmukio, jei sveiki liaudies papročiai saugojo kaimą nuo svetimųjų įtakos ir etninės asimiliacijos bei moralinio ištižimo, tai girtavimas vis labiau smelkėsi į visas gyvenimo sritis. Slegiamas sunkių prievolių, jausdamas savo beteisiškumą ir bejėgiškumą, gundomas blogų pavyzdžių ir viliojamas visur stovinčiomis karčiamomis, net prievarta verčiamas gerti, valstietis savo vargą ir nedalią skandino degtinėje. Negalėdamas pasireikšti laisvai ir kūrybiškai, slegiamas jį supančios niūrios tikrovės, žmogus stengiasi nuo jos pabėgti. O pats paprasčiausias būdas pabėgti — apsvaigti, nors laikinai užsimiršti, pamatyti viską kitoj, nors ir netikroj, alkoholio sukurtoj šviesoj. Sunki baudžiava ir priespauda gimdė girtuokliavimą, girtuokliavimas, savo ruožtu, didino moralinį ir materialinį skurdą. Beteisiškumas stūmė žmogų į apsvaigimą ir laikiną savo bejėgiškumo užsimiršimą, o šis dar labiau naikino jėgas reikalingas pakilimui ir išsivadavimui. Girtuokliavimas yra savotiškas žmonių pavergimo ir jų bejėgiškumo koeficientas. Juo blogesnė, nenormalesnė padėtis, — tuo daugiau geriama, o kuo daugiau geriama — tuo padėtis darosi beviltiškesnė. Tai žino visi pavergėjai, prispaudėjai ir išnaudotojai. Tokiems niekas nėra taip pavojinga, kaip blaivūs, sąmoningi žmonės ir tikra, rimta kova su girtavimu.
Nepalankiai ano meto rusų valdžia sutiko blaivybės sąjūdį, o kai jis pasidarė galingas ir ėmė duoti apčiuopiamus rezultatus — pradėjo jam trukdyti, ir su juo kovoti. Rusų valdžia ne tik kliudė vyskupo M. Valančiaus veiklai, bet uždraudė blaivybės draugijų steigimą, ėmė kištis į kunigų darbą, pradėjo vesti akciją prieš Bažnyčios veiklą, ieškojo priekabių ir reikalavo bausti veiklesnius kunigus ir t.t. Tačiau vysk. M. Valančiaus sukeltas blaivybės sąjūdis buvo stipresnis už rusų valdžios ir jos pakalikų pastangas. Lietuvių tauta, ypač giliai tikintis ir sveikas jos kamienas — lietuviškas kaimas, instinktyviai pajuto grėsmę, laiku susigriebė ir sugebėjo išsigelbėti iš didelio ir klastingo pavojaus. Nusikratymas girtavimu reiškė ir moralinį tautos pakilimą, o šis, savo ruožtu, sąlygojo tautinį bei valstybinį atgimimą. Girtuoklių ir moralinių ištižėlių tauta nebūtų galėjusi pasinaudoti Pirmajame pasauliniame kare susidariusia situacija, nebūtų pajėgusi atkurti ir juo labiau apginti savo valstybės. Nepriklausomybės šaknų reikia ieškoti ne tik Basanavičiaus laikų tautiniame atbudime, bet ir Valančiaus laikų blaivybės sąjūdyje.
Masinio girtavimo ryšys su tam tikra istorine situacija nėra tik praeities laikų reiškinys. Tai būdinga ir mūsų dienomis. Alkoholizmo paplitimas Lietuvoje sutapo su Nepriklausomybės praradimu, karo meto sunkumais, o ypač su besitęsiančia rusų okupacija. Dabartinė lietuvių tautos padėtis daug kuo panaši į carinės Rusijos okupacijos laikus, tik ši priespauda yra dar sunkesnė, žiauresnė ir rafinuotesnė. Raudonieji carai naudojasi moderniškesnėmis kontrolės ir prievartos priemonėmis. Pats pavergimas yra totalitariškesnis, apimąs ne tik išorinį gyvenimą, politinę, ekonominę ir visuomeninę sritį, bet ir žmogaus dvasią, jo vidaus pasaulį. Dabartinis okupantas valdo ir tvarko ne tik kraštą, jo ekonominį ir visuomeninį gyvenimą, bet nori valdyti ir žmogaus mintis, sąmonę, įsitikinimus. Baudžiavos jungas šiandien slegia ne tik kolchozniku paverstą mūsų valstietį, bet ir visus gyventojus, priverstus tiksliai ir iki smulkmenų vykdyti visus nurodymus. Nuo teisės išvykti į kitą šalį iki priverstinio dalyvavimo minėjimuose, demonstracijose ir balsavimuose, tarybinis pilietis panašus į baudžiauninką: anas buvo priklausomas savo ponui, šis — valstybei; baudžiauninikas negalėjo palikti savo pono, o tarybinis pilietis negali palikti valstybės; anas turėjo eiti „gvoltus" ir „šaravarkas", o šiandieninis eina į talkas, susirinkimus ir demonstracijas. O daugybė pačių darbingiausių vyrų kiekvieną vasarą per karinius komisariatus surenkami ir kaip tikriausi lažininkai pasiunčiami dirbti laukų valstybiniuose dvaruose Kazachstane. Arba kokie klusnūs dvasiniai baudžiauninkai yra mokytojai, dėstytojai, paskaitininkai, propagandistai, rajkomų darbuotojai, pasiruošę pono įsakymu melo botagais užplakti kiekvieną savarankiškesnę mintį ar nuomonę. Kai kurie rašytojai baudžiaunikišku paklusnumu stengiasi įtikti ponui — partijai, kad tik gautų liokajams dalinamo pyrago gabalą. Visur ir visi vykdo ne savo, bet savo pono — „išmintingosios" partijos valią ir norus. Visur ir visi priklauso nuo valdžios numetamo duonos kąsnio, nors ši duona jo, bet ne valdžios uždirbta. Visur ir visi vadovaujasi ne savo, bet svetima, iš viršaus primesta nuomone ir nurodymu, sako ne tai, ką norėtų, bet tai, ką „reikia" pasakyti . . . O tos negausios išimtys, kurios išdrįsta pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja — atsiduria psichiatrinėse ligoninėse, kalėjimuose, netenka darbo.
Tad kas galėtų paneigti, kad šiandien gyvename ne sunkius ir juodus baudžiavos, ypač dvasinės baudžiavos, laikus? Tikrovė yra nežmoniška, slogi, nemaloni. Žmogus vėl nori nuo jos pabėgti, nors valandėlei atsipalaiduoti. Bet kaip atsipalaiduosi, jei neužslopinsi smegenų, dirbtinai nesukelsi iliuzijų, jei neužsimerksi, neapsvaigsi ... Ir menkesnės dvasios, silpnesnės valios žmonės griebiasi alkoholio . . . Griebiasi kartais nesąmoningai, net nežinodami, ne numanydami, kad jie jau palaužti, bėga nuo juos slegiančios tikrovės, nuo melo pačiam sau. Prasidėjus girtuokliavimas plinta, virsta mada, papročiu, epidemija . . . Susidaro nesveika opinija. Jos spaudžiami, ima gerti jaunuoliai, įpranta, pasiduoda žlugdančiai įtakai, pasidaro bejėgiai. Svaigalų tvanas kyla, vis plačiau liejasi, ir pamatome, kad visa tauta jau skęsta alkoholyje labiau, negu juodžiausiais baudžiavos laikais. Alkoholizmas lyg vėžys ėda tautos kūną ir dvasią, o jos pavergėjai iš džiaugsmo trina rankas. Juk ne juokas valdyti ir engti dešimtis tautų ir milijonus žmonių. Bet jei šie vergai apsvaigę, apduję, nemato tikros savo padėties, nejaučia laisvės troškimo — valdyti daug lengviau ir saugiau. Milijonas girtuoklių mažiau pavojingas už tūkstantį ar net šimtą šviesių, blaivių,, sveikai galvojančių ir savo vertę žinančių žmonių. Tad kam trukdyti jiems svaigti, kam rimtai kovoti prieš girtavimą, kam kirsti šaką, ant kurios pats sėdi. Kam kenti sau ekonomiškai, jei girtuokliai valstybei atiduoda milijonus rublių, pragerdami ne tik savo uždarbį, bet neretai ir savo vaikų duonos kąsnį. Juk visi puikiai žinome, kokia degtinės savikaina, koks milžiniškas pelnas valstybei. Akoholikai ne tik paklusnūs valdiniai, bet ir stipriausi valstybės ekonomikos rėmėjai, kiauro Masvos krepšio pildytojai . . .
Visa tai žino ir dabartiniai valdovai, todėl su alkoholizmu rimtai nekovoja ir nekovos. Caro laikais rusai iš pradžių kliudė veikti blaivybės draugijoms. Dabar panašių draugijų visai neleidžia. Tuomet okupantas į blaivybės sąjūdį dėmesį atkreipė, pajutęs ekonominius nuostolius, o tik vėliau įžiūrėjo politinį pavojų. Dabar iš karto įžvelgia viską, pirmiausia — politinį pavojų. Todėl naivu būtų tikėti, kad valdžia kada nors organizuos ar bent leis laisvą ir tikrą blaivybės sąjūdį. Tokį sąjūdį, kuris būtų reikalingas ir naudingas žūstančiai tautai, ne jos pavergėjui. Tauta turi gelbėtis pati. Gelbėtis ne juokais, nes pavojus daugiau negu rimtas. Negalima ramintis tuo, kad girtuokliaujama ir kituose kraštuose, kitose tautose. Kitų pražūtis mūsų neišgelbės. Priešingai, mums, kaip mažai tautai, šis pavojus ypatingai didelis. Tai mirtinas pavojus. Alkoholio priedangoje sėlina tautos degeneracija, fizinis ir moralinis išsigimimas, o šis yra patikimiausias genocido įrankis okupanto rankose. Mūsų tautinės mirties nekantriai laukia amžinas Lietuvos priešas — Maskvos imperializmas. Jam jau nuo Ivano Žiauriojo laikų reikalinga rusiška teritorija tarp Uralo ir Baltijos jūros. Mažos tautelės prie šios jūros turi išnykti, kaip išnyko įvairios ugro-suomių giminės tarp Volgos ir Uralo. Mes pasmerkti mirti. Kad mirtis būtų tikresnė, greitesnė ir ne taip skausminga, į mūsų tautos kūną vis gausesnėmis dozėmis įšvirkščiami narkotikai — alkoholis.
Ar mes mirsime — priklausys nuo mūsų. Nuo mūsų sąmoningų pastangų išlikti gyviems ir tapti laisvais. Todėl, pirmiausia, reikia matyti ir suprasti pavojų, reikia pasipriešinti. O šiuo metu pats pirmas pasipriešinimo veiksmas, pats pirmas tautinės savigynos judesys — išmušti iš budelio rankų švirkštą su narkotikais — alkoholiu. Atsisakyti jo, išblaivėti.
Tada anksčiau ar vėliau pakilsime ir nuo kruvino ešafoto, ant kurio mus prieš 40 metų paguldė geležinė Maskvos ranka.
Jurgis Geluža
* * *
Geros mintys
Ne girtuokliai prie vaišių stalo turi dominuoti, bet atvirkščiai — negeriantieji, blaivininkai.
* * *
Turėkime drąsos pasipriešinti pačiai niekingiausiai prievartai — prievartai gerti.
* * *
Ištrauk iš alkoholio liūno nors vieną žmogų ir būsi savo gyvenime didelį darbą nuveikęs.
* * *
Tarybinis gyvenimas ištaisė lenininę formulę — „komunizmas, — tai Tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija", į — „komunizmas, — tai Tarybų valdžia plius visos šalies alkoholifikacija".
* * *
