MIRĖ ALFONSAS ANDRIUKAITIS
1981 m. lapkričio pradžioje Kaune mirė Alfonsas Andriukaitis. Tai buvo labai įdomus ir drąsus žmogus, karštas Lietuvos patriotas, niekada nesileisdavęs į kompromisus su savo sąžine ir įsitikinimais.
Nepriklausomybės ir pirmosios tarybinės okupacijos metais jis Kauno gimnazijoje dėstė chemiją. 1941 m. birželį jis su žmona, mažamečiais vaikais ir daugybe kitų tautiečių buvo išvežtas į rytus. Iš pradžių buvo atvežti į Altajų, bet okupantams apsižiūrėjus, kad ten per geras klimatas ir gyvenimo sąlygos, „klaida" buvo ištaisyta: visi tremtiniai buvo perkelti į paskutinį Dantės pragaro ratą — į Jakutijos šiaurę, Lediniuotojo vandenyno pakrantę.
Po ilgų vargų ir negandų Chruščiovo valdymo metu pagaliau su šeima grįžęs į tėvynę, su dideliu vargu gavo leidimą prisiregistruoti Kaune. Dirbo „Inkaro" gumos dirbinių kombinato laboratorijoje.
Velionis buvo tvirto ir tiesaus būdo. Gindamas tiesą ir savo bei kitų žmonių teises jis rėždavo savo nuomonę tiesiai į akis, nežiūrėdamas, kokias pareigas beužimtų jo pašnekovas. Todėl nusiskųsti dėmesio stoka iš saugumiečių pusės jis negalėjo . . .
Saugumiečius, atėjusius į jo butą daryti kratos, jis pasitikdavo griežtu reikalavimu: „Prašau nusiimti kepures!" ir nustebusiems kagėbistams parodydavo Vytį kabantį ant sienos. Pastebėjęs, kad apie jo namus slampinėja KGB šnipeliai, jis visų akivaizdoje nuvarydavo juos šalin, savo žodžius „pasūdydamas" net rusiškais išsireiškimais, kurių apsčiai išmoko per ilgus gyvenimo Sibire metus.
Didžiausias jo nuopelnas — atsiminimai „Bausmė be nusikaltimo" („Pasmerktieji"), išspausdinti pogrindinio „Lietuvių archyvo" šeštame numeryje.
Tai knyga, griaunanti nuomonę, kad karo metais kentėjo ir mirė badu tik kaliniai lageriuose, o tremtiniai gyveno pakenčiamai. Jis gana vaizdžiai ir labai įtikinamai aprašė tą pragarą, į kurį okupantai įstūmė žmones, nusikaltusius tik tuo, kad jie buvo tikri lietuviai!
Šis kūrinys nėra sausas faktų ir įvykių išdėstymas. Jis parašytas nors ir ne literato, bet gana emocionaliai, jame gana daug išvadų ir apibendrinimų. Skaitant kai kuriuos puslapius net kraujas gyslose stingsta: tai epizodas apie per nesandarias sienas užpustytą baraką su keliais šimtais lietuvių, arba scena su apšalusiais vaikais. Nežinodami ką su jais daryti, pareigūnai rusai pasielgė labai „paprastai": išrengė vaikus nuogai ir išmetė juos į sniegą, į baisų šaltį, kad jie mirtinai sušaltų.
Knyga sukrečia, ji parodo, kaip žiauriai okupantai keršijo mažai tautai už jos iškovotą laisvę.
Alfonso Andriukaičio drąsą liudija ir tai, kad šiuos atsiminimus jis pasirašė savo vardu ir pavarde. Tokie žmonės kaip velionis — mūsų tautos aukso fondas ir kol jų bus mūsų tarpe, tol laisvės idėja neišblės iš lietuvių širdžių.
Neabejojame, jei šie atsiminimai pasiektų Vakarus, jie būtų išversti į daugelį pasaulio kalbų.
Tegul Aukščiausias suteikia amžinąjį atilsį šiam drąsiam daug kentėjusiam vyrui.
T. SNIEGYS
***
TAUTOS DAINIAUS TĖVIŠKĖJE
1981 m. rugpjūčio 26 d. grupė tikinčio jaunimo apsilankė vieno žymiausių lietuvių poetų — Bernardo BRAZDŽIONIO tėviškėje — Stebeikėlių kaime (netoli Pumpėnų, Pasvalio raj.). Gimtoji poeto sodyba sunaikinta. Jos vietoje — spygliuota viela aptverta ganykla ir joje laukinė kriaušė — paskutinis sodo medis . . . Tai tik dar labiau išryškino okupantų norą sunaikinti, ištrinti iš lietuvių, o ypač jaunimo sąmonės šio neeilinio Tautos laisvės mylėtojo ir patrioto atsiminimą. Juk marmurinės lentos ir memorialiniai muziejai šiandien okupuotoje Tėvynėje skubama statyti tiems, kurie kovojo su Lietuvos istorija ir kultūra. Bernardas Brazdžionis, nuostabiai gilus lietuviško peizažo ir su juo suaugusios tautos sielos dainius, neliko kurčias 1941-aisiais toliman Sibiran vežamų sunaikinimui kūdikių, motinų ir senelių verksmui, nenuėjo su tais, kurie:
klaikiam sapne pabudę gieda giesmę klaikią
stabam naujų dienų dievų . . .
Abiejų okupacijų metais jis atidavė visą savo poetinį talentą kelti tautiečių dvasiai, žadinti šventai vilčiai, kad ir po Stalino vagonų ratais, ir po Rainių, Pravieniškių, Červenės lavonų krūvomis išliks Lietuva gyva. Juodžiausio teroro naktį Tautą pasiekdavo drąsinantis poeto balsas:
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies . . .
Iš rytų į nuniokiotą Tėvynę vėl atsiritus raudonajai lavinai, poetas emigravo į JAV, kur toliau aktyviai reiškėsi išeivijos veikloje, pranašavo pavergtiesiems broliams Laisvės Aušrą. Todėl visiškai suprantama okupantų neapykanta šiam didžiajam Tautos kultūros veikėjui.
Vietos žmonės papasakojo jaunuoliams, kaip atrodė Brazdžioniu sodyba, apie poeto šeimą ir gyvenimą. Jaunuoliai, išreikšdami savo dėkingumą ir meilę niekinamam Tautos Dainiui, pastatė kryžių šalia vienintelės sodybą menančios kriaušės. Pastatytasis kryžius ir prie kryžiaus kamieno pritvirtinta švč. Mergelės skulptūrėlė žvelgė į po kryžiumi besimeldžiantį jaunuolių būrelį. Šis kryžius stovėjo kaip gyvas liudijimas, kad lietuviai prisimena ir gerbia poetą, savo kūryboje apgynus;, išsaugojusį ir išaukštinusį visą, ką stengiasi sutrypti pavergėjai, savo eilėmis rodžiusį tautiečiams prisikėlimo laidą:
Dar rymo kryžkelėse kryžiai,
Dar koplytėlės pakeliuos. —
Tad eik, šalie, kur pasiryžai
Ieškot ir susirast dalios.
Žinoma, tikrųjų tautos nuotaikų išreiškimo negalėjo pakęsti jos priešai. Po poros savaičių kryžius su menišku šiandienos dievdirbio drožiniu valdžios pareigūnų buvo sunaikintas.
J. VARDUVA
***
MOKYKLOS AUKSINIS JUBILIEJUS
Trumpa ir pavėluota žinutė „Kauno tiesoje" nepajėgė plačiau po Lietuvą pagarsinti, kad 1981 spalio 3 d. Kauno J. JABLONSKIO mokykla švenčia penkiasdešimtmetį. Dėl to taip negausiai susirinkę prieškariniai jos auklėtiniai ir mokytojai nerado savo draugų kauniečių, tuo labiau vilniečių ar išblaškytų po visą Lietuvą jablonskiečių. Apie ruošiamą žinomos Kauno mokyklos auksinį jubiliejų laiku nebuvo galima pranešti ir II-jo pasaulinio karo audrų išblaškytiems po visą pasaulį jos auklėtiniams. Matyt, šio jubiliejaus išgarsinimu nebuvo suinteresuota nei mokyklos vadovybė, nei švietimo ministerija. Miesto partiniai bosai nemėgsta nekontroliuojamų jubiliejų ir gausių susibūrimų. Kai viskas vyksta pagal iš anksto visų instancijų patvirtintą planą ir niekas nedrumsčia ramybės, nepaklusnias mases visuomet galima lengviau valdyti. Todėl iškilmingame akte netrūko tarybinio švietimo sistemos „pranašumo" liaupsinimo, garbės raštų įteiki-nėjimų ir pionieriškų sveikinimų. Scenoje vyravo raudonos spalvos, girdėjosi ir rusiška daina, o atėjūnų himnai tratėjo net tris kartus. Minėjimas atitiko visus sovietinio ritualo punktus.
Oficialiame mokyklos direktorės G. Piotuchovos pranešime ne kartą skambėjo dėkingumo žodžiai sovietiniams statybininkams per du dešimtmečius pastačiusiems du priestatus, bet nepaminėta, kad 12 metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo miesto Savivaldybė per vienerius metus savo kukliomis lėšomis sugebėjo pastatyti tokią modernišką mokyklą ir įrengti baseiną, kuris net 20 metų po II pasaulinio karo buvo vieninteliu sovietų švietimo sistemoje tokio tipo objektu, beje neužilgo sunaikintu. Direktorė neišdrįso priminti Kauno visuomenei, kad Stalino tironijos laikais mokyklai buvo atimtas lietuvių kalbos tėvo J. Jablonskio vardas ir užmūrintas miesto herbas išorinėje rūmų sienoje. Tiesa, dabar tenai vėl puikuojasi mūsų didingas stumbras, tik degraduotas — be kryžiaus.
Pranešėja didžiavosi pionierių organizacijos pasiekimais, kuri dabartinės valstybinės religijos dvasioje tik mulkina ir skurdina mūsų jaunuomenės sąmonę, bet nepaminėjo J. Jablonskio mokykloje visą dešimtmetį sėkmingai veikusios skautų organizacijos, kurios įtakoje formavosi mūsų tautinis sąmoningumas. Jis buvo toks aktualus Lietuvoje II pasaulinio karo išvakarėse, o vėliau ginant ir perduodant ateities kartoms mūsų tėvų ir mokytojų iškovotos Nepriklausomybės idealus. J. Jablonskio mokyklos I-jo dešimtmečio auklėtiniai buvo karo vaikai, kurie brendo ir vyriškėjo kritiškiausiu Lietuvos istorijoje momentu ir vėliau sugebėjo pateisinti savo mokytojų viltis.
36 metus sovietinė švietimo sistemos mašina stengėsi išrauti nuo pat mažumės mūsų sūnų ir dukrų protuose viską, kas tautiška ir krikščioniška. Bet jai nepavyko įgyvendinti savo planų, paremtų pseudomokslinėmis neimponuojančiomis partinėmis dogmomis. Tai puikiai įrodė jau pokariniai J. Jablonskio mokyklos abiturientai, minėjimo metu drąsiai išėję į sceną, pasipuošę trispalve tautine juostele.
Pranešime netrūko prisiminimų apie vokiečių kareivių padarytas skriaudas mokyklos sienoms ir grindims, bet nieko nebuvo užsiminta apie pirmojo bolševikmečio moralines traumas ir fizines aukas. Dar niekas nesuskaičiavo, kiek buvo išvežta į Sibirą mokinukų tragiškojo birželio dienomis prieš 40 metų. O reikėtų, nes kiekvienoje klasėje buvo aukų. Taip iš 1941 m. laidos Sibire dingo be žinios Rimas Sliesoraitis, vien tik atsitiktinumo dėka pavyko sugrįžti į Tėvynę žinomo rašytojo A. Griciaus šeimos mažamečiams vaikams.
Pranešėja buvo priversta paminėti ilgamečio mokyklos vedėjo Jurgio Milerio pavardę, bet nutylėjo, kad pokario laikotarpy jis buvo nuolatos terorizuojamas miesto partinių bosų. Jie atvirai reikšdavo jam nepasitikėjimą auklėjant jaunąją kartą ir vėliau pervedė į vakarinę mokyklą. į iškilmingą aktą nebuvo pakviesta visų gerbiama kaunietė mokytoja J. Darienė. Jos pavardė, kaip ir ilgamečių mokytojų Palčiauskienės, Jakšto pavardės taip pat nenuskambėjo nusipelniusių mokyklos veteranų tarpe. Buvo „pamirštas" ir ilgametis mūsų pedagogas, savanoris kūrėjas J. Misiulis, 1941 birželio 14 d. išvežtas į Sibirą ir dingęs be žinios. Aišku, kad sąmoningai nepaminėti ir nepakviesti į minėjimą mūsų mokyklos kapelionai — Sibiro tremtiniai kunigai J. Fabijanskas ir E. Semaška. Tai buvo Pedagogai iš didžiosios raidės, pasišventę jaunimo auklėjimui, reiklūs, bet teisingi, aistringi mūsų Tėvynės patriotai, tikri humanistai, auklėję mus lietuvybės ir katalikybės dvasioje, išmokę mus pažinti tiesą ir įveikti blogį. 1940 m. bolševikų intervencija į Lietuvą slopino mūsų pedagogų sėkmingą kūrybinę veiklą ir palaidojo jų pačių rankomis iškovotą bei 22 metus puoselėtą Nepriklausomybę. Tačiau mūsų nepamirštamų mokytojų pamėgtą darbą galutinai nutraukė po to sekę tragiškiausi Lietuvos istorijoje įvykiai ir raudonųjų okupantų piktadarybės prieš 40 metų, privedusios prie baisiojo birželio dienų — masinio trėmimo į Sibirą. Šiuo mūsų tautos kančios keliu pirmose gretose ėjo mūsų brangieji mokytojai, pavergėjų klasifikuoti kaip pavojingiausi naujos santvarkos priešai. Išlikusiems gyviesiems po šio tautžudystės košmaro teko nelengvesnė emigrantų dalia. Karo audrų išblaškyti po visą pasaulį, ilgus metus atskirti geležine uždanga nuo savo išsvajotos Tėvynės ir artimųjų, nuo savo brangios mokyklos ir ten paliktų daigų, slegiami metų naštos, jie užgeso nostalginiame skausme svetimoje žemėje.
Šiandieną, šio garbingo auksinio jubiliejaus sulaukusius jablonskiečius mes galime sveikinti tik Lietuvos pogrindžio spaudos puslapiuose. Susikaupę rimties minutėje, mes lenkiame galvas Sibiro tremtiniams — jablonskiečiams prie nežinomų Jų kapų Rusijos tundrų-taigų platybėse. Visus buvusius bendramokslius prašome pagerbti mūsų mokytojų ir bičiulių kapus, prigludusius bet kur Lietuvoj ar per prievartą išblaškytus po visą pasaulį ir prašome mūsų vardu uždegti žvakutes ant Jų kapų.
K. JABLONSKIETIS
***
Vilnius. 1981 spalio 27 d. čekistas majoras Gavėnas tardė Genutę Šakalienę, o čekistas kapitonas Rainys tardė VI. Šakalio motiną Oną Šakalienę. Klausinėjo, ar jos pažįstą Joną Pakucką, Petrą Pakucką ir Jono žmoną — Tamarą Pakuckienę, kuriuos sulaikė ir atidavė sovietams Suomijoje. Po to joms parodė 4 švarkus ir liepė atpažinti, kuris iš jų yra Vlado Šakalio. Negavę parodymų išleido.
***
Druskininkai. 1981 lapkričio 3 d. Druskininkuose nugriautas prie geležinkelio stoties stovinčio Lenino paminklas ir iškilmingai atidengtas pakeitusio pozą — sėdinčio „proletariato vado" paminklas ties purvo gydyklomis. Ceremonijose dalyvavo P. Griškevičius ir kiti sovietinės Lietuvos vyriausybės nariai.
Ta proga paminklo prieigose knibždėjo čekistai, milicija saugojo aplinkines gatves, neprileido žmonių net iki vaistinės. Taip budriai „vado" atminimas saugomas nuo proletariato meilės, kuri senąją statulą viduržiemį ne kartą aprengdavo šimtasiūle, apmaudavo žiemine kepure, o į ištiestą ranką labdaringai įsprausdavo duonos kepaliuką . . .
***
Iš užsienio radijo laidų
ATEITININKŲ KONGRESAS
Užsienio lietuvių spaudoje plataus atgarsio susilaukė š.m. rugsėjo mėn. įvykęs jubiliejinis ateitininkų kongresas, kuriuo, kaip žinoma, buvo paminėtas ateitininkų federacijos leidžiamo „Ateities" žurnalo 70-metis. Spauda išsamiai paskelbia kongreso pasisakymus svarbesniais dabarties organizaciniais ir bendrais klausimais. Pasisakymuose svarbią vietą užima kongreso pažiūra į Lietuvą ir krašte vykstančią kovą už pagrindinių tautos ir žmogaus teisių apsaugojimą.
Štai kaip kongresas išreiškia savo pažiūrą.
Kongresas su didžia pagarba ir meile žvelgia į pavergtą Lietuvą, iš kurios sklinda į visą pasaulį drąsių tiesos kovotojų ir laisvės šauklių, tamsos ir teroro tildomas, skausmo aidas.
Tai šauksmas ryžtingų žmogaus ir tautos teisių gynėjų, kalinamų Sibiro taigose ir psichiatrinėse ligoninėse. Jų didi auka įpareigoja kiekvieną lietuvį nelikti nuošalėje nebyliu ir neveikliu, bet rūpintis, kad persekiojamų ir kalinamųjų balsas, siekiąs laisvąjį pasaulį per pogrindžio spaudą ir kitais keliais, kuo plačiau pasklistų visuose kraštuose ir tautose.
Ateitininkai laiko būtina savo pareiga visais galimais būdais ginti žmogaus ir tautos teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Spauda šia proga atkreipia dėmesį, kad ateitininkų kongresas paragino savo narius ir vienetus kreiptis į katalikų vyskupus ir gyvenamųjų kraštų vyriausybes prašant padėti gelbėti dabar kalinamus lietuvius, žmogaus teisių gynėjus ir sąžinės belaisvius.
(Vatikano radijas, 1981 spalio 17 d.)
***
