„Aušros" šimtmetį pasitinkant
Dr. Juozas JAKŠTAS
Mūsų himno žodžius „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" galima laikyti aušrininkų istorikų moto. Jie labiau nei kiti jautė kontrastą tarp anų laikų Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos ir dabartinės tikrovės. Iš vienos pusės, toji praeitis juos žavėjo, iš kitos — dabarties akivaizdoje juos slėgė kartėlio ir nusivylimo jausmas. Jie matė, kaip jų tautiečiai, tos garbingos tautos palikuonys, svetimųjų užgožti, pažeminti, išnaudojami, per nieką laikomi. O dar blogiau, — patys lietuviai nežinojo, kas jie buvo, kokia jų praeitis. Ją užklojo laiko dulkės, o dabar juos kultūriškai, politiškai ir ekonomiškai prispaudę rusai ir lenkai jos neatskleidė.
Lietuvos praeitį rusai pasiglemžė po paskutinio padalijimo, kai prisijungtą buvusią didžiąją kunigaikštiją ėmė laikyti „iš seno rusišku kraštu". Nuo 1840 m. net buvo uždrausta vartoti Lietuvos žodį kraštui vadinti (Toks pat draudimas lietė ir Gudiją). Panaikinus Lietuvos vardą, atsirado Šiaurės vakarų krašto pavadinimas. O kai būdavo kalbama apie krašto praeitį, vartotas Vakarų Rusijos terminas. Žinoma, Lietuvos ir Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vardai išnyko politiniais sumetimais.
Kaip panašiai tokiais atvejais atsitinka, politikai į talką atėjo istorijos mokslas. Net du įžymūs Peterburgo istorikai — N. G. Ustrialovas ir M. Kojalovičius — rašė tokius veikalus, kuriais Lietuvos didžiąją kunigaikštiją stengėsi paversti Vakarų Rusija, įrodyti, kad ji iš pat pradžių buvo rusiška.
Mūsų aušrininkams labiau buvo žinomi ir juos neigiamai paveikė rusų istorikai, rašę Kijeve ir Vilniuje. Iš kijeviečių aušrininkams, J. Šliūpui, Maironiui, daugiau buvo žinomas ir įtakos turėjo V. B. Antanovičius (sakoma, kilęs iš lenkų bajorų). Jis 1878 m. išleido Lietuvos didžiosios kunigaikštijos istoriją iki Algirdo mirties. Anais laikais tai buvo bene pirmoji moksliška istorija. Šis istorikas pirmiausia mokėjo kritiškai atrinkti rusiškus šaltinius ir išvadas pagrįsti patikimais duomenimis, kiek šitai leido padaryti anuometinis šaltinių kritikos lygis. Tačiau nei jis neišvengė ano laiko bendros prorusiškos tendencijos galbūt ir todėl, kad disertaciją buvo apsigynęs Kijevo universitete, — visur pabrėžė pirmaujančią rusų reikšmę senoje Lietuvos valstybėje.
Vilniuje prorusišką istoriografiją puoselėjo 1864 m. įkurta Archeografijos komisija. Ji turėjo tikslą leisti ir tirti senovės aktus. Jos leidiniai — diletantiškai spaudai parengti, aiškios prorusiškos tendencijos daugiausia rusiškų įstaigų, cerkvių, stačiatikių vienuolynų aktai. Toje komisijoje dirbęs vilnietis rusas Batiuškovas išleido veikalą „Belorussija i Litva", kur Lietuvos didžiąją kunigaikštiją pavertė rusiška valstybe.
Kaip ta prorusiška istorija lietuviams buvo brukama net iki I pasaulinio karo, esu pats patyręs. Rusų istorijos vadovėlis, kuriuo buvo naudotasi mūsų vidurinėje mokykloje, buvo parašytas vienos Vilniaus rusų gimnazijos mokytojo Turcevičiaus. Vadovėlis skirtas šiaurės vakarų krašto mokykloms, tad apie to krašto praeitį daugiausia ir kalbėta. Tik jis taip gudriai buvo parašytas, kad net išvengta paminėti tame krašte kadaise buvusią Lietuvos didžiąją kunigaikštiją, kur viešpatavę lietuviai valdovai. Taip uoliai ir sąžiningai klastota visa praeitis ir „įrodyta", kad čia nuo senų laikų buvęs rusiškas kraštas — vakarų Rusija. Šitaip mes buvome įtikinti. Aš iš tos istorijos nieko nesužinojau apie Lietuvos praeitį.
Štai su kokia rusiška istoriografija susidūrė mūsų aušrininkai.
Kitas ir dar didesnis iššūkis mūsų istorikams aušrininkams buvo susipynusi Lietuvos-Lenkijos praeitis. Jiems reikėjo pasipriešinti lenkams apskritai ir ypač jų istorijoje įsigalėjusiai krypčiai, kur Lietuva laikyta bent politiškai Lenkijos dalimi ir įtraukta į Lenkijos istoriją. Bendra Lietuvos-Lenkijos praeitis, kai Lietuva krikštu ir visokiomis unijomis iš dalies buvo įjungta į Lenkijos istoriją, buvo pagrindas lenkams Lietuvos istoriją sulydinti su savąja.
Tiesa, politiškai Lietuva nebuvo visai įsijungusi į Lenkiją. Iki pat padalijimų sujungta su Lenkija ji išliko atskiras politinis vienetas. Abi sudarė politinį junginį — Žečpospolitą, taigi — bendrą respubliką. Per politinį bendravimą lenkų ir lietuvių tautos neišvengiamai artėjo kultūriškai ir visuomeniškai. Šitaip vakarietiška kultūra per Lenkiją smelkėsi į Lietuvą. Buvusi pagoniškoji Lietuva buvo tabula rasa tai krikščioniškai Vakarų kultūrai, todėl ji be kliūčių galėjo leisti vis gilesnes šaknis Lietuvoje. Kadangi ta vakarietiška kultūra ėjo iš Lenkijos ir lenkų dvasiškių ir šiaip kolonistų nešama, krikščioninama Lietuva lenkėjo. Taip jau visur atsitinka, kad atneštinė kultūra pirmiausia paveikia šviesesniuosius gyventojų sluoksnius, šie, turėdami geresnes gyvenimo sąlygas, laisvi nuo kasdienių pragyvenimo rūpesčių, gali daugiau patenkinti kultūrinius poreikius. Jei šitoji kultūra svetimos tautos nešama, ją pasisavinantieji pamažėle ir artėja prie anos tautos. Dėl šios priežasties mūsų bajorija ir šviesesnieji miesčionys sulenkėjo. Sulenkėjus aukštuomenei, Lenkijos karalystė pamažu slopino Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Vakarietiška lenkiškos kultūros persvara Lietuvoje pasireiškė bajorų teisių sulyginimu, lenkų kalbos plūdimu į įstaigas ir viešąjį gyvenimą.
Abiem valstybėms ir visuomenėms suartėjus, kilo garsusis lenkų daugsyk kartotas posakis: gente Lituanus, natione Polonus. šitaip jie prisipažino, kiti net didžiavosi lietuviška kilme, bet vis dėlto pabrėždavo skirtumą nuo lietuvių tautos ir laikė save lenkais. Lietuviai, prasti žmoneliai, daugiausia baudžiauninkai, jiems rodėsi tarsi kokia praeities laikų liekana. Tarp dabartinės lietuvybės ir garbingos Lietuvos praeities nenorėta matyti jokios istorinės sąsajos, šitokią sulenkėjusių lietuvių sampratą randame ir Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo" prakalboje: „Jau keli amžiai dengia minėtus įvykius (turbūt lietuvių kovas su kryžiuočiais): nuėjo nuo politinio gyvenimo scenos ir Lietuva . . . Lietuva jau visiškai praeityje" (A. Mickevičius. Konradas Valenrodas. Putino vertimas, išspausdintas Amerikoje, 1953, p. 86.). Tai būdinga XIX a. pirmosios pusės sulenkėjusių bajorų pažiūra. Tokiems priklausė ir A. Mickevičius. Dabartinė Lietuva jiems atrodė ne ta kaimietiška, baudžiavinė, o lenkišką, bajoriška. Šį teiginį patvirtino pats A. Mickevičius, kalbėjęs sykį apie lietuvius ir lenkus: „Lietuvis ir mozūras yra broliai, o broliai ar kivirčijosi dėl to, kad vienas turi Vytauto, o antrasis — Vladislovo vardą? Jų pavardė bendra: lenkas" (M. K. Dzienkovvski. Jozeph Pilsudskį, European Federalist, 1918-1922. 1969, p. 27).
Kai sulenkėjusiems Lietuvos bajorams lietuviai pasidarė vien praeities liekana, Varšuvos lenkai ir pačią Lietuvos istoriją sulenkino. Jiems lenkų tautos istorija aprėpė ne tik Lenkijos karalystę, bet ir visą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, šitai liudija Varšuvos karališkosios mokslo draugijos 1809 m. atsišaukimas parašyti lenkų tautos istoriją (Atsišaukimas išspausdintas: M. H. Serejski. Historycy o historii od Adama Naruszevvicza do Stanislavva Ketrzynskiego, I t., 1965, p. 60 ir kt.). Prie atsišaukimo pridurtas pageidaujamos istorijos planas, kur Žečpospolitos istorija yra vien Lenkijos istorija, — Lietuvos didžioji kunigaikštystė čia neminima. Ketvirtame plano skyriuje, kur pažymėtas laikas nuo Kazimiero Didžiojo mirties (1370) iki Žygimanto Augusto, t.y. unijų laikas, kai Lietuva visokiais būdais jungėsi su Lenkija, kalbama vien apie bajoriškų teisių didėjimą, kai aukštuomenė įgijo neribotos įtakos valstybėje. Žinoma, prospekto autoriai jau nematė skirtumo tarp lenkiškų ir lietuviškų bajorų, jų supratimu, vieningoje Lenkijos valstybėje.
Kalbant apie minėtą lenkų mokslo draugiją, reikia prisiminti vieną lietuvišką bajorą P. K. Bagužį (jis lenkiškai rašėsi Bohušas). Mums gerai žinomas 1806 m. minėtai draugijai įteiktas jo pranešimas apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę. Pažymėtinas tame pranešime pageidavimas įsteigti Vilniaus universitete Prancūzijos keltų akademijos pavyzdžiu tam tikrą draugiją, kuri rūpintųsi užrašinėti lietuviškus žodžius, priežodžius, pasakojimus ir rinktų senienas (J. Puzinas. Vorgeschichtsforschung und Nationalbewusstsein in Litauen. Kaunas, 1935, p. 13.). Jau toks siūlomos lietuvių draugijos sulyginimas su keltų, atseit, kadaise gyvenusios ir dabar Prancūzijoje išnykusios tautos, akademija rodo ir tą bajorą laikius lietuvių tautą jau nykstančią. Tai nebuvo vien tik Bagužio pažiūra. Dėl Vilniaus imperatoriško universiteto įtakos į lietuvių praeitį imta žiūrėti šiek tiek kitaip. Romantiškoji šios aukštosios mokyklos dvasia atsiliepė pažiūroms į lietuvių tautą ir į jos praeitį. Romantikams būdingas susidomėjimas liaudimi, jos pirmykščia buitimi, kūryba, istorija kreipė juos į lietuvišką visuomenę. Ta romantiškoji dvasia pažadino net ir lenkus autorius ieškoti kūrybai temų Lietuvuos praeityje, šitaip atsirado istorinė tema literatūros veikalai A. Mickevičiaus, J. Ign. Kraševskio, Kondratavičiaus-Syrokomlės, Slovackio ir kitų autorių. Tos pačios dvasios poveikyje iškilo ir tikrieji „Aušros" laikotarpio istoriografijos pirmtakai, Vilniuje studijavę ar šiaip universiteto dvasios paveikti žemaičiai bajorai.
Mūsų istorijos ir literatūros veikaluose yra įprasta kalbėti apie tą XIX a. pradžios žemaičių romantizmą. Jis daugiausia minimas vien literatūros mokslo požiūriu. Istoriografijai reikšmingas tik jų romantizme įleidęs šaknis liaudiškumas. Vien liaudiškumu jie prilygo ir minėtiems Vilniaus lenkų romantikams. Tik jie ksyrėsi tuo, kad jų liaudiškumas buvo savas, tautiškas, kilo iš ypatingos jų kilmės. Jie priklausė žemaičių bajorų luomui, anais baudžiaviniais laikais ne visiškai nutolusiam nuo liaudies, nuo jų kalbos. Didžiuma jų neturėjo stambių valdų, todėl ekonomiškai per daug neatsiribojo nuo liaudies. Anų laikų žemaičių bajorus deramai apibūdino žinomas literatūros istorikas M. Biržiška: „Žemaičių bajorai savo žmonėms buvo daug artimesni nei kitose provincijose, demokratiškesni" (M. Biržiška. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. I t., Kaunas, 1931, p. 151.). Vilniaus universitetas paliko savo ženklą ir kai kuriems žemaičių bajorams. Čia studijuodami, jie išsiskyrė iš lenkiškos studentų aplinkos ir, kaip spėjama, turėjo įkūrę savo draugiją, kur šnekėdavo žemaitiškai. Manoma, kad įžymiausias tos draugijos narys buvęs Simonas Stanevičius, paskyręs jai žinomą dainą „Žemaičių šlovė". Toje „aukštoje dainoje", anot autoriaus, džiaugiamasi, kad „Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko". Užtat tam studentų būreliui Stanevičius siūlęs „sutaisyti, ką amžiai pagadino". O tai reiškia, kad turi atgyti „garbė tėvų ir liežuvis".
Jau šioje Stanevičiaus giesmėje pirmąkart išryškėja itin aušrininkų istorikų branginamos idėjos: gaivinti lietuviuose pagarbą praeičiai. Iš Stanevičiaus giesmės matome, kad toji romantiška dvasia vedė į tautiškumą. Jos veikiamas, pirmuoju tautiniu istoriku tapo Simonas Daukantas, kuris laikytinas aušrininkų istorikų pirmtaku. Pirmą savo istoriją „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių" jis rašė dar būdamas studentu, — tiesiogiai veikiamas universiteto. Nors tas darbelis menkas ir neoriginalus, — ankstesniųjų autorių kompiliacija, tačiau jame akivaizdi romantiška laiko dvasia: meilė liaudžiai, jos tariama senaisiais laikais laisvė ir neapykanta dabartinei baudžiavai, kai toji liaudis buvo pavergta. Tik jam dar buvo svetima mintis — gaivinti lietuvių tautinę sąmonę, susiprasti, kad jie — garbingos tautos palikuonys, ne menkesni už kitas tautas. Tokių minčių puoselėtojais tapo istorikai aušrininkai.
Aušrininkai istorikai
Romantikų pastangų ir idėjų tęsėjais aušrininkai tapo dėl žvilgsnio į praeitį. Jiems rūpėjo parodyti lietuvių garsius žygius, ypač kovas su kryžiuočiais, jų laisvės meilę, papročius, kasdienę buitį, meną, žodinę kūrybą. Bet aušrininkai nesiribojo vien praeities idealizavimu. Jų tikslas — eiti iš praeities į dabartį ir net į ateitį. Istorikams Lietuva buvo ne vien lenkų ir rusų priedas, o turinti savaimingą buitį praeityje. Koka ji buvo praeityje, tokia turi būti dabartyje ir ateityje. Jei romantikai buvo praeities idealizuotojai, tai aušrininkai — ne tik idealizuotojai, bet ir pragmatikai, istorijos mokslą skyrę tautiniam susipratimui žadinti.
Kaip aušrininkų istorijose atsispindėjo tas svarbiausias siekis, ryškiau galima parodyti tik atskirų asmenų darbais. Kalbant apie šiuos atskirus istorikus aušrininkus, pirmiausia turime pabrėžti, kad jų tarpe nerasime profesionalių istorikų, ėjusių istorijos mokslus. Jei tokių istorikų būtume turėję, galėtume kalbėti apie tikrai mokslišką „Aušros" laikų istoriografiją. Ką turime, — mūsų praeities mylėtojų, diletantų veikalai. Net ir ano laiko istorijos mokslo akimis žiūrint, jiems negalėtume teikti tikros mokslinės vertės.
Dr. Jonas BASANAVIČIUS
Reikšminga, kad aušrinės istoriografijos pirmose gretose žengė žmogus, su kurio vardu susijęs viso laikotarpio sąjūdis. Dr. J. Basanavičius, vienas iš „Aušros" įkūrėjų ir, tiesa, daugiau formalus jos redaktorius, paliko daug raštų, ypač istorinių, kurie gali būti pavadinti aušrinės istoriografijos vardu. Jis — visos aušrininkų veiklos pirmaujantis istorikas ir visos srovės vadovaujantis asmuo. Apie jį ir jo darbus įvairiuose mūsų raštuose nemaža žinių. Nepriklausomybės laikais jam skirtos dvi monografijos. Tačiau iki šiol neturime studijos apie )o istorinius darbus. Prof. Z. Ivinskis davęs keletą ištraukų iš Basanavičiaus raštų, daugiausia spausdintų „Aušroje", kur kalbama apie garbingą Lietuvos praeitį, laikytiną pavyzdžiu dabarčiai (Prof. Z. Ivinskis 1939 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitytoje paskaitoje, — žr. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, — Suvažiavimo darbai, III t., Kaunas, 1940, p. 320-341, — davė kelių aušrininkų pasisakymus apie Lietuvos praeitį ir padarė tokią išvadą: „Dabarties sunykimo akivaizdoje visi buvo skatinami dar labiau garbinti praeitį, kuri jau buvo išnykusi" (Ten pat, p. 333)).
Paskutiniu metu šiek tiek susidomėta jo istoriniais darbais ir okupuotoje Lietuvoje. 1970 m. išleistas Vilniuje nemažas Basanavičiaus „Rinktinių raštų" tomas, kur sudėta visko po truputį. Tik, deja, stinga svarbiausių jo istorinių darbų. Tome įžanginį straipsnį „Jono Basanavičiaus kultūrinis palikimas" parašęs Juozas Jurginis (p. I-XXIV). Gana plačiai aptartieji Basanavičiaus istoriniai darbai susilaukė ne visur tinkamų kritiškų pastabų. To paties autoriaus J. Jurginio daugiau publicistinis literatūrinis straipsnis „Jonas Basanavičius — rašytojas ir publicistas" paskelbtas jo straipsnių rinkinyje „Istorija ir poezija" (1969).
Įgimtas smalsumas mokslo žinioms Basanavičių atvedė į istoriją ir padarė jį aušrininkų istoriku. Nuo mažumės pasižymėjęs proto imlumu. Tokio polinkio jaunuoliai pirmiausia ima domėtis savąja aplinka ir jos praeitimi. Autobiografijoje jis šitaip prisimena pirmąjį susidūrimą su istorija: „Pirmąsias žinias iš lietuvių praeities nuo mano tėvo įgijau; tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir kita; vėliau Stryjkovskio „Kronika polska, litevvska, žmodzka" (1582) buvo mano vadovu; Gvaninis, Dlugošas, Kromeras ir kiti kronistai, o vėliau Kraševskio raštai turėjo didelę į mane įtekmę, ir aš, gimnazijoj dar būdamas, patogiai buvau su lietuvių istorija susipažinęs" (J. Basanavičius. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970, p. 21.).
Regis, pati prigimtis stūmė Basanavičių į humanitarinius, ypač istorijos mokslus. Iš pradžių1 jai ir pakluso, stodamas į Maskvos universiteto istorijos-filologijos fakultetą :1973). Iškart įniko į Lietuvos praeities studijas. Ištrūkęs nuo universitetinių paskaitų ir apsidirbęs su privačiomis pamokomis, Rumiancevo bibliotekoje skaitė knygas ir brido „vis gilyn ir gilyn į lietuvių praeitį" (Ten pat, p. 24). Jau pirmaisiais metais surinko apsčiai medžiagos Kęstučio biografijai. Toks pirminis užmojis rodo jaunuolio polinkį istorijos tyrinėjimams. Jei Basanavičius būtų ištvėręs studentu istoriku iki galo ir būtų iš pagrindų išėjęs istorijos mokslus, rasi, Lietuva būtų gavusi pirmąjį didelį savo istoriką, kuris būtų nutiesęs kelius mūsų moksliškai istorijai.
Dėl tam tikrų praktiškų motyvų pradėjęs nuo antrųjų metų studijuoti mediciną, istorijos vis dėlto neužmiršo. „Darbus laboratorijoje ar klinikoje atlikęs, aš ir vėliau dar vis trūsiausi neretai bibliotekose, ką tik įgriebdamas, apie Lietuvą skaitydamas", — prisipažįsta autobiografijoje. (Ten pat, p. 25),
Neatitrūkęs nuo Lietuvos praeities per visą studijų laiką, jis, vos tapęs daktaru, pradėjo rodytis su pirmaisiais istoriniais darbais. Jo pirmasis ilgas straipsnis „Apie senovės Lietuvos pilis" parašytas, kaip jis sako, 1881 m., buvo, be abejo, ruoštas ir pradėtas dar studijų metais, šį darbą Basanavičiui įkvėpę ne vien skaityti raštai, bet dar su istoriniu įkarščiu stebėta aplinka su piliakalniais. Piliakalniai, tas prieš daugelį amžių sukurtas tėvynainių palikimas, žadino praeitį pamilusio jaunuolio vaizduotę, jausmus ir priminė jam lietuvių kovas su nuožmiais priešais „kryžiuočiais". Kaip matyti iš rašinio, piliakalnius jis buvo lankęs, atidžiai stebėjęs ir paskui aprašęs. Aprašyti jie ne sauso archeologo mokslininko, o su istoriko romantiko būdingu įkarščiu Lietuvos istorijai, pvz., aprašydamas Lakinos arba Lakiniškių (vokiškai Lenkenisken) piliakalnį prie Šešupės ir paminėjęs čia girdėtas suokiančias lakštingalas, jis rašo: „Niekuomet neužmiršiu tos valandos, kurioje, ant šito piliakalnio rymodamas ir su nuliūdusia širdžia senovės kruvinus Lietuvoje atsitikimus apdūmodamas, klausiau, tūlajam pažįstamų jų čiulbėjimo žodžių: „Juruk, Juruk! varyk, varyk, paplakk, paplakk, trrr!" (Ten pat, p. 87).
Darbas apie pilis yra ne tik piliakalnių aprašymas, bet dar visa kovų su kryžiuočiais istorija. Ji išdėstyta sekant ypač Vokiečių ordino heroldo Vygando Marburgiečio kronika. Kronika skirta dideliems Ordino žygiams prieš pagonis lietuvius poetiškai aprašyti (Kronika parašyta vokiečių kalba eilėmis. Jos originalas, išskyrus kelis fragmentus, yra dingęs. Išlikęs tik netobulas lotyniškas jos vertimas.).
Basanavičiaus pavaizduotoji lietuvių ir kryžiuočių kovų istorija, palyginus su šiandieniniu istorijos mokslu, yra šališka. Iš vienos pusės, ten be galo garbinami lietuviai, jie laikomi žiaurių priešų nekaltomis aukomis; iš kitos pusės, perdėtai koneveikiami kryžiuočiai. Aušrininkų istoriografijai šitai būdinga, jiems ne tiek mokslas, kiek tautiečių sąmonės žadinimas rūpėjo: lietuviai turį didžiuotis, kad jie — garbingos tautos palikuonys. Aušrininkų įsivaizduota praeitis turėjo atitikti dabarčiai. Basanavičiaus kreipimasis į tautiečius, minėtos studijos apie pilis pabaigoje, paliudija tokį aušrininkų troškimą: „Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esame mūsų garbingų prosenių stiprybei bei pražilusiems mūsų piliakalniams . . . Guoduokime tad savo piliakalnius! Atsimindami mūsų senelių veikalus, tą visą kraują, kursai už liuosybę mūsų tėviškės, mūsų brangios kalbos pralietas tapo, rūpinkimės ir mes, prabočių paveizdą sekdami, visuomet būti tikrais lietuviais, mylinčiais savo nuvargintą tautą, savo žemę ir tą mūsų puikią kalbą!" (J. Basanavičius. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970, p. 101.).
Studija apie pilis pradėta spausdinti laikraštyje „Lietuviška Ceitunga" 1882 m. Mažosios Lietuvos laikraščiuose Basanavičius paskelbė ir daugiau smulkių straipsnių iš Lietuvos istorijos. Jis siuntinėjo juos iš Bulgarijos, kur nuo 1880 m. pradžios apsigyveno. Čia gyvendamas susidomėjo lietuvių kilme ir pradėjo labai plačias lietuviškas trakiškas studijas. Jos tebėra jo viso gyvenimo įžymiausias istorinis darbas, didžiausia ir savaimingiausia aušrinės istoriografija.
Istorikas J. Jurginis apie Basanavičiaus lietuvių kilmės iš trakų, frygų ir dakų teoriją paskelbė šį nuosprendį: „Savo lietuvių kilmės hipotezei (Basanavičiui ji nebuvo hipotezė) pagrįsti Basanavičius atidavė labai daug laiko ir jėgų. Didelių jo pastangų vaisiai tokie: jam nepavyko įtikinti mokslininkų; hipotezė liko tik hipoteze, ilgainiui tylomis atmesta ir šiandien jau beveik užmiršta (Ten pat, p. VIII.). Pritariant tokiam Jurginio sprendimui, vis dėlto reikia pažymėti, kad Basanavičius turėjo pagrindo kurti savo teoriją pagal XIX a. suklestėjus] indoeuropiečių, beveik visų Europos kalbų prokalbės, mokslą. Nuo to laiko, kai anglai įsitvirtino Indijoje, jų mokslininkai pirmieji iškėlė aikštėn seną indų sanskrito kalbą ir nurodė jos giminystę su daugybe Europos kalbų. Jie davė pradžią mokslui apie indoeuropiečių prokalbę. Mokslo kūrėjai buvo kalbininkai, nutiesę kelius lyginamai kalbotyrai. Jie labai pagrįstai įrodinėjo, kad daug senų ir naujų Europos kalbų ir indų sanskrito kalba kilusios iš bendros prokalbės.
Mūsų aušrininkus ir jų pirmtakus, pavyzdžiui, Daukantą, lyginamoji kalbotyra todėl sudomino, kad to mokslo atstovai ypatingo dėmesio skyrė lietuvių kalbai. Ji ne tik buvo įjungta į indoeuropiečių kalbų šeimą, bet mūsų kalbai pripažinta išskirtinė vieta: ji laikyta artimesne sanskritui negu senosios graikų, lotynų Europos kalbos. Lyginamosios kalbotyros specialistai ėmė domėtis lietuvių kalba. Vienas iš jų, Bohlenas, parašęs net studiją apie sanskrito ir lietuvių kalbų giminystę.
Nuo kalbų giminystės, toliau žengta prie indoeuropiečių protautės, — pradėta ieškoti ir jos sodybos. Dvejota — Azija ar Europa. Kažkodėl žvilgsnis krypo į Mažosios Azijos ir Balkanų tautas — iš čia kildinti pirmykščiai indoeuropiečiai. Mažojoje Azijoje pirminiais indoeuropiečiais laikytini hetitai, kuriuos Basanavičius pavertęs lietuviškais getais. O Balkanuose — trakai, dakai, frygai. Trakai buvusi didelė indoeuropiečių tauta ir siekusi „nuo Medijos rytuose ir net iki Atlanto vakaruose" (Lietuvių tauta. III knyga, 1925, p. 15). Si didelė tauta, romėnų nukariauta, išnyko ir iš jos kilo rumunai ir slovėnai.
Susipažinęs su šiuo indoeuropiečių ir trakų mokslu, Basanavičius atvyko į tą senųjų trakų šalį — Bulgariją. Susidomėjęs Lietuvos praeitimi, griebėsi trakų-frygų mokslo ir jį supynė su Lietuvos praeitimi. Jis pradėjo kurti lietuvių kilmės teoriją ir jai pašventė visą gyvenimą. Anot paties žodžių, aušrininko romantiko dvasia pasuko jį į šią teroiją: „Nors (. . .) ir mokslo pripažinta, kad trakų tauta ir jos kalba visiškai išnykusi, vis dėlto mes atsidrąsinome statyti įdėmų klausimą: ar galimas daiktas, kad nuo tos senovėje taip skaitlingos tautos nebūtų likusių kur nors Europoje gyvų liekanų, pagal kurias dar ir šiandien galima būtų pažinti senovės trakų kalbą ir tautystę? (. . .) Tokių klausimų dar nerandame Europos etnologijoje statytų, ir jei mes čia juos statome, tai dėl to, kad parodyti galėtume, jog dar vienai, šiandien kaip ir senovėje įvairių nevidonų naikinamai tautai pritinka savo prabočių tėviškės ieškoti senovės Trakijoje ir Mažojoje Azijoje ir kad tokiam ieškojimui galima gana tvirti etnologijos pamatai patiesti" (Ten pat, p. 24.).
Basanavičius pradėjo kurti kalbamą teoriją 1892 m. (gyvendamas Bulgarijoje, Varnoje) ir baigė 1916 m., parašęs veikalą „Apie trakų frygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon" (Veikalas išspausdintas: Lietuvių tautoje, III knygoje, 1925.). Per tą ilgą laiką sukaupė nuostabiai daug medžiagos — šaltinių ir literatūros. Skaitytoją tiesiog pritrenkia autoriaus parodyta nepaprasta erudicija, kalbų, ypač senųjų — graikų ir lotynų — mokėjimas. Labiausiai buvo įsigilinęs į graikų šaltinius, vadinamas glosas, t.y. trakų ir kitų aplinkinių tautų graikų autorių surinktus žodžius. Daugeliui tų žodžių jis suradęs atitikmenis lietuvių ir latvių kalboje. Glosos jam — svarbiausias trakų, frygų, dakų ir kitų aplinkinių tautų su lietuviais giminystės įrodymas. Senaisiais laikais tos tautos, pasislinkusios iš Balkanų į šiaurę, davė pradžią prūsams, lietuviams ir latviams.
Kartą įsitikinęs šia teorija, Basanavičius nepaisė jokios kalbininkų kritikos. Pirmasis jį užpuolė J. Jablonskis dėl pasirodžiusių trumpų studijėlių, paskui visą laiką — K. Būga. Nepritarė jam ir istorikai. Tik Šliūpas juo tikėjo ir pasikliovė. Mokslo nepripažinta Basanavičiaus teorija dabar laikytina vien mūsų aušrinės istoriografijos paminklu, jos tikslų ir siekimų originaliu liudininku.
Vincas PIETARIS
Visus aušrininkus domino Lietuvos praeitis. Ji rūpėjo ne vien tik istorikams: ji vyravo kukliuose literatūriniuose kūriniuose, publicistiniuose straipsniuose. Vienas aušrininkas, pasišovęs Lietuvos praeitį pavaizduoti romane, sukūrė žinomą „Algimantą". Jo autorius — dr. V. Pietaris — artimas Basanavičiaus draugas. Abu Maskvoje kartu studijavę mediciną ir tais pačiais metais baigę (1879). Neretai dalijęsi mintimis apie lietuvybę. Basanavičius rašo, jog šis bičiulis tikinęs jį, jog labiausiai reikią rūpintis, kad tauta susipažintų su savo praeitimi, su istorija. (Iš mūsų atsigaivaliavimo, žr.: „Varpas", 1903, Nr. 3, p. 19.). Nors Pietaris ne visiškai pritarė Basanavičiui, tačiau jo peršama istorija ir jam pasidariusi artima. Domėjosi ja, būdamas daktaru Rusijos gilumoje ir skaitydamas istorinius raštus, ypač Daukantą. Be to, skaitė slaviškas (gudiškas) ir lietuviškas kronikas, iš kurių susidaręs Lietuvos istorijos vaizdą. Jis ėmėsi rašinėti istorinius straipsnius į lietuviškus laikraščius, labiausiai į jo gyvenamą Ustiužnos miestelį atitremto kun. A. Dambrausko (1889) paskatintas. Turbūt Dambrausko raginimu ėmęsis rašyti ir „Algimantą".
Apie šą apysaką mūsų žinomas literatūros istorikas J. Brazaitis taip rašo: „Labai aiški jame Pietario aušrininko epochos dvasia, tas karštas bundančios tautos patriotizmas, pasireiškęs, kaip paprastai tokiais momentais, naiviomis, bet nuoširdžiomis formomis, būtent, su egzaltuotu, įkvėptu aukštinimu viso to, kas sava, lietuviška, ir su įtarimu tam, kas svetima, iš ko lietuvybei galima laukti klastos (Pirmoji lietuvių istorinė apysaka. Priedas prie Algimanto, II t., 1948, p. 301.). Toks literatūrinis apysakos vertinimas. Istoriografiniu požiūriu joje ypač vertinga svarbiausia mintis: lietuvių prisikėlimas savaimingam gyvenimui XIII a. Jie kėlėsi, kovodami su lenkais (mozūrais) ir rusais (gudais). Didesni priešai yra gudai todėl, kad, susidėję su išgamomis lietuviais, juos rėmė kovoje su patriotais. Galbūt Pietaris vaizdavo lietuvių valdovų savitarpio kovas, įsiskaitęs į slaviškus Lietuvos metraščius, ypač Bychovco kroniką, kur ir kalbama apie giminių tarpusavio kovas. Dėl vieningos Lietuvos kovojančių Lietuvos patriotų vadas Algimantas yra idealaus valdovo paveikslas, o priešas Aršusis, jo dėdė, parsidavęs gudams, yra savo tautos žudikas. Užtat Pietaris jam skyrė liūdną likimą: šis žuvo dvikovoje su Algimantu. Toji svarbiausia apysakos mintis dėstoma labai painiai. Daug epizodų, veikėjų nesukoncentruota apie svarbiausią temą. Lyg nereikalingi kai kurie vaizdai ir asmenys apysakoje nutrūksta. Tais gausiais vaizdais, asmenimis ir jų dialogais autoriaus norėta atkurti skaitytojui 13 a. Lietuvos buities paveikslą. Tačiau jam, kaip ir visiems praeitį idealizuojantiems romantikams, trūko realios istorinės perspektyvos. Pietaris maišė praeitį su dabartimi, jo parodytas XIII a. panešėjo į XIX a.
Visoje apysakoje jaučiama autorių buvus liaudies žmogumi. Jis lenkė skaitytoją į liaudį, į paprastus žmones, mylinčius kasdienį darbą, taikų gyvenimą. Čia ir pasireiškia Pietaris romantikas.
Praeitis su dabartimi persipina įspūdinguose apysakos žodžiuose: „Lietuva dar miegojo. Bet ji rengėsi atbusti stipriose Algimarto, Erdvilo, Skirmunto rankose. Rengėsi busti stipri, galinga . . . Patys priešai ją pakėlė. Tačiau budo ne iš sykio ... iš lengvo ji budo" (Algimantas, II t., 1948, p. 298). Tokia apysakos pabaiga.
(Pabaiga sek. nr.)
